Jos kuria stilingiausius Viliaus interjerus: viskas įmanoma, jei tik nori ir daug dirbi
„Dia“, „Režisierius“, „Sanatorija“, „Materialistė“, „Anna Mesha“, „Bardakas“, „Talutti“, „London Grill“ „Vero Cafe“, „Trinity“, „Mililitrai“, „Pachamama“, viešbučiai „Pacai“ ir „Neringa“ – turbūt ir viso žurnalo puslapio neužtektų, jei reikėtų išvardyti visas vietas, kurių interjerus kūrė „YES.design.architecture“ komanda, vadovaujama dviejų bendraminčių ir verslo partnerių, architekčių – Indrės Baršauskaitės ir Gretos Valikonės.
„Anksčiau dar eidavome į atidarymus, o dabar jau sunku visur suspėti, – sutartinai šypteli. – Bet mums ir nereikia, kad visi žinotų apie mus. Daug smagiau, kai už save kalba mūsų darbai. Gera tiesiog atsitiktinai, netyčia išgirsti: „Ai, tai jūs kūrėte šitą interjerą – labai gražu!“
Kaip jaučiatės nuėjusios į savo pačių kurtą vietą?
Indrė: labai jaukiai. Atrodo, kiekvienas kampelis, kiekviena detalė nučiupinėta. Bet jeigu einame out, stengiamės išbandyti naujas vietas, o ne kaskart grįžti ten, kur mums ir taip viskas pažįstama. Yra daugybė vietų, kurias kūrė kiti talentingi dizaineriai arba kurios susikūrė pačios, ir neretai jos netgi gražesnės už mūsiškes. Pavyzdžiui, man labai patinka senas, aptriušęs „inVino“. Arba „La Boheme“.
Kaip prasidėjo jūsų bendras kūrybinis kelias?
Greta: susipažinome studijuodamos Dailės akademijoje, Kauno filialo Architektūros katedroje. Bendra kūryba prasidėjo trečiame kurse.
Pirmasis mūsų projektas buvo naktinis klubas Kaune. Savininkas mumis tikėjo ir pasitikėjo. Viskas buvo nauja ir įdomu. Kaip mes tada prisilinksminome, kiek daug išmokome dirbdamos! Gavome visišką kūrybinę laisvę, reikėjo išmokti su tuo tvarkytis ir tai suvaldyti. Juk galima prikurti, kiek tik nori, bet kaip paskui visa tai išpildyti? Daug ką išbandėme, sužinojome, ką ir kur gauti, negavusios išmokome pačios pagaminti. Taip, beje, ir buvo sukurti pirmieji mūsų pačių pagaminti šviestuvai.
Stiliaus paieškos užtruko ilgai? O gal tęsiasi iki šiol?
Greta: viskas – mados, požiūris, galų gale – galimybės – nuolatos keičiasi, todėl ir paieškos niekada nesibaigia.
Indrė: su metais keičiasi požiūris, supratimas. Nekalbu apie besikeičiančias madas, o apie santykį su ja. Anksčiau norėjosi sukurti kažką supermadingo, tai, kas žmonėms padarytų stiprų įspūdį, o dabar kurdamos labiau galvojame, kaip padaryti, kad mūsų kūryba išliktų kuo ilgiau ir moraliai nepasentų.
Kai kurie projektai užtrunka ir dvejus, ir trejus metus, būna, bėgant laikui, pamatome, kad pirminę koncepciją jau galima šiek tiek pakeisti, patobulinti. Galbūt todėl mums labiau patinka, kai projektas pernelyg neužsitęsia, optimaliausia, kai, tarkime, restoranas atidaromas po trijų ar keturių mėnesių. Žinoma, nekalbame apie didžiulius viešbučių projektus – čia egzistuoja kiek kitokia specifika.
Greta: koncepcija ir autentiškumas – turbūt du pagrindiniai svertai, kuriais visada rėmėsi ir remiasi mūsų kūryba. Visi mūsų projektai – skirtingi, tačiau, kad ir kas tai būtų – kavinė ar vila, – gautinis rezultatas yra toks, koks mums atrodo teisingiausias. Visi interjerai, kuriuos sukūrėme, mūsų akimis, yra labai skirtingi, nors daug kas sako, kad turime braižą, vienijantį visus juos. Spalvos, medžiagos, formos, matyt, net ir bandant kaskart sukurti kažką visiškai naujo, nuo savęs nepabėgsi (juokiasi).
Koks mūsų stilius? Pavadinčiau „daug kūrybos“. Nuo šviestuvų iki tapetų. Mes niekada nieko nesirenkame: nuo pat pradžių žinome, ko norime, ir jei niekas negali mums to pasiūlyti, kuriame pačios. Modernizmas, moderni klasika, tiesiog klasika – galime sukurti bet ką, nes menininkas turi sugebėti įgyvendinti bet kurį stilių.
Žvelgiant į pirmuosius savo darbus, sunku nenusišypsoti?
Indrė: o kaipgi ne (juokiasi)! Juk net žiūrint į save prieš dešimt metų ima juokas: kaip atrodei, kaip elgeisi, kaip mąstei.
Greta: neverta žvalgytis atgal, gręžiotis, analizuoti, kas buvo, nes tuo metu tai, ką darėme, buvo gerai, bent jau tų laikų kontekste – tikrai.
Skaitant jūsų biografijas, akivaizdu, kad viešosios erdvės – jūsų aistra.
Indrė: mums sekasi kurti, bet individualiame interjere kūrybos lieka mažiau – čia yra konkretus užsakovas su konkrečia vizija, aiškiais norais, kokios, pavyzdžiui, virtuvės ar miegamojo jam reikėtų. O mums tik duokite daugiau laisvės! Sulaukiame pasiūlymų kurti projektus vietų, kurios dar neturi nei pavadinimo, nei koncepcijos. Tokie projektai, kai kurti pradedame nuo nulio, įdomiausi.
Greta: geriausiai jaučiamės, kai nesijaučiame įpareigotos. Privačias erdves su savomis taisyklėmis kurti sudėtingiau, nors imamės ir tokių projektų. Bet imamės tik tuomet, kai užsakovas pasitiki mumis šimtu procentų. Vila slidinėjimo kurorte Kurševelyje, pilis Sen Tropeze, apartamentai Londone – kai kuriais atvejais imtis užsakymo sugundo įdomi erdvė ar pastatas.
Taip, kaip sugundė viešbutis „Pacai“, įsikūręs istoriniame name, pačioje sostinės Senamiesčio širdyje?
Indrė: šiuo atveju sugundė pats projektas, jo dydis, be abejo, ir tai, kad viešbutis įsikūręs buvusiuose Pacų giminės rūmuose. Istorija tarsi riboja, bet ir duoda laisvės – kitokios, savotiškos, bet laisvės. Kurdamas tokius projektus kaip „Pacai“ ar „Neringa“, jauti didžiulę atsakomybę: istorijai, žmonių jausmams. Labiausiai baisu neišpildyti žmonių, kurie jaučia didesnę ar mažesnę nostalgiją konkrečiai vietai, lūkesčius. Lūkesčius, kurie niekur neužrašyti, bet kuriuos žino kiekvienas.
Tarptautiniuose svetingumo apdovanojimuose (International Hospitality Awards), kuriuose šiemet varžėsi per 300 viešbučių iš 21 Europos valstybės, viešbutis „Pacai“ paskelbtas dizaino kategorijos nugalėtoju, ir tai – tik jūsų nuopelnas. Tokie apdovanojimai džiugina, įpareigoja?
Indrė: malonu, kad įvertino, bet, kaip ir sakėme, niekada nesidairome atgal. Sukūrėme projektą ir jį paleidome – jis toliau gyvena savo gyvenimą, o mes – savo.
Indrė: niekada nebuvo taip, kad pasiėmusios projektą nebūtume žinojusios, nuo ko pradėti, kad nebūtume turėjusios idėjos. Pamatai patalpas ir kyla pirmosios mintys, kas jose turi būti – kas nors visada būtinai įkvepia. Užtenka menkiausios namo ar patalpos detalės – įdomių laiptų ar kito įdomaus architektūrinio elemento. Galutiniame rezultate privalu turėti visumą, kai primerkęs akis matai tarsi vientisą tapybos darbą.
Pasitaiko iššūkių, kurių nepavyksta įgyvendinti?
Greta: žinoma! Kas yra dirbęs su mumis, žino, kad mes visada išsikeliame maksimalią užduotį, ir tik tada užsiimame „karpymu“. Kartais riboja finansinės galimybės, bet šiais laikais nieko nėra neįmanomo – reikia tik pastangų ir didelio noro.
Indrė gyvena Vilniuje, Greta – Kaune. Darbui, bendrai kūrybai ir draugystei atstumas netrukdo?
Greta: save esame išbandžiusios ir dar didesniu atstumu. Pirmaisiais „Pacų“ projekto metais Indrė išvažiavo į Niujorką toliau studijuoti architektūros, o aš buvau ką tik susilaukusi vaikelio. Nepulsime pasakoti, kad buvo lengva ir kad šiuolaikinės technologijos ištrina bet kokius atstumus. Buvo sunku. Bet viskas įmanoma, jei tik nori ir daug dirbi.
Indrė: labiausiai trukdė laiko skirtumas – Europoje būtų buvę lengviau. Ypač nelengva buvo morališkai: žinai, kad ten, Vilniuje, kažkas vyksta, o tu eini miegoti, ir atvirkščiai. Pažiūrėti ir savo akimis pamatyti, ar viską darai teisingai, irgi negali. Džiaugiuosi, kad mums pavyko, o ir kas žino, jei ne „Pacų“ projektas, ar nebūčiau likusi Niujorke ilgesniam laikui. Galbūt vietoj dabartinių mūsų biurų Kaune ir Vilniuje, būtų biurų Kaune ir Niujorke (juokiasi)?
Kaip pasiskirstėte vaidmenimis?
Greta: Indrė labiau atsakinga už kūrybą...
Indrė: …Greta ir šiaip gyvenime komunikabilesnė, todėl jai tenka didesnė techninio darbo našta: bendravimas su užsakovais, tiekėjais. Bet sprendimus visada priimame kartu.
Greta: abi esame Žuvys, bet labai skirtingos: aš labiau žemiška, Indrė dažniau pasiduoda kūrybiniam polėkiui. O jei kartais nuomonės ir nesutampa, šnekamės tol, kol prieiname prie vienos nuomonės. Nuomonių skirtingumas priverčia dar daugiau pamąstyti, paieškoti, paeksperimentuoti, o tai tikrai nėra blogai. Ir mūsų pasiūlymai nebūna kategoriški, juos plėtojame ir idėjas tęsiame tol, kol prieiname prie vienos nuomonės.
Indrė: papildome viena kitą: kai kuriais atvejais aš galbūt nelįsčiau į detales kaip Greta, bet tai, kas neįdomu jai, dažnu atveju galiu padaryti aš. Esame skirtingos, bet viena kitą puikiai papildančios. Viena kitą labai gerai pažįstame ir mums nereikia kasdien susitikti išgerti kavutės.
Greta: bendraujame kasdien, jei kuriai nutiks kas nors blogo, kita tikrai tai sužinos. Per dešimt metų darbo kartu jau puikiai žinome, kada reikėtų nusileisti, o kadą – patylėti.
MONIKOS DOVIDAITĖS IR „YES.DESIGN.ARCHITECTURE“ NUOTRAUKOS
TIWID POSTPRODUKCIJA
IRINOS CYBINOS STILIUS
MARIJOS STANISLAUSKAITĖS IR EMOS MANIKAITĖS MAKIAŽAI
