Interjero dizainerė B.Norvaišė: jei grožis nesuderinamas su patogumu, pasirinksiu grožį
„Jei grožis suderinamas su patogumu – gerai, bet jei ne, aš prisitaikysiu prie nepatogumų“, – juokiasi tarp Vilniaus ir Londono gyvenanti Brigita Marija.
Interjero kūrimas yra tik viena iš jūsų veiklos krypčių, dar kita – menas ir antikvariniai daiktai. Kas jūsų profesiniame gyvenime atsirado pirmiau?
Pirmiau atsirado baldų dizainas: nuo pat mažens laiką leisdavau tėčio baldų fabrike – galima sakyti, ten užaugau (šypteli). Ypač dizainu susidomėjau, kai tėtis išrado unikalią technologiją minkštiems baldams gaminti. Ji leido kurti įvairiausių formų baldus, o „tais laikais“ tai buvo visiškai nematyta ir unikalu. Juokiuosi, kad mano interjero dizainerės karjera prasidėjo nuo nuolatinio baldų perstumdymo namuose dar vaikystėje.
O visa kita dėliojosi tarsi savaime: visi mano gyvenimo sprendimai vedė vieni prie kitų. Baigusi mokyklą pasirinkau interjero dizaino studijas. Vilniaus dizaino kolegijoje įgavau jau rimtos patirties. Pasirinkta specialybė man labai patiko – jaučiausi esanti teisingame kelyje.
Menas ir antikvaras mane žavėjo visuomet. Dar mokyklos laikais turėjau sąrašą pasaulio muziejų, kuriuos svajojau aplankyti. Persikėlus į Londoną atsivėrė naujos galimybės: garsiausių pasaulio menininkų parodos, vienos vertingiausių antikvaro kolekcijų – viskas buvo lengvai pasiekiama. Po to atradau „Sotheby’s“ institutą, ten išklausiau kursus apie meno istoriją, susipažinau su aukcionais. Tada ir pradėjo pilve skraidyti drugeliai vien pagalvojus apie neišsemiamas galimybes meno srityje. Kai kuriems drugeliai skraido nuo meilės, man jie skraidė vien pagalvojus apie meną (juokiasi).
Ar domėjimasis menais ir antikvaru didelę įtaką daro jūsų kuriamiems interjerams?
Tikrai taip. Kartais net interjero inspiracija tampa atrastas išskirtinis antikvaro kūrinys. Visi mano kuriami interjerai yra skirtingi, nemėgstu kurti šablonų. Į kiekvieną žiūriu kaip į unikalų projektą, kuriame kiekviena detalė apgalvota ir atrasta būtent jam. Kartais net pati imuosi tapybos (šypteli).
Dėl ko žmonės į jus kreipiasi kaip į patarėją meno ir antikvaro klausimais?
Savo kuriamuose interjeruose visuomet parenku būtent jiems tinkantį meną ar antikvarą, bet dažnai žmonės nori, kad jų jau įrengtuose namuose pritaikyčiau derančius meno kūrinius ar antikvarines detales, padėčiau juos atrasti ir įsigyti.
Kaip apibūdintumėte savo kuriamų interjerų stilių? Į ką kreipiate daugiausia dėmesio – funkcionalumą, komfortą, grožį, detales? Jei dėl grožio reikėtų paaukoti patogumą, ar aukotumėte?
Nenorėčiau priskirti savo kuriamų interjerų vienai stilistikai. Mėgstu priimti nestandartinius sprendimus. Kad išgaučiau norimą rezultatą, dažnai derinu, atrodytų, visiškai nesuderinamus dalykus. Manau, turiu savo braižą, kurį žmonės arba mėgsta, arba ne.
Grožis man visuomet – pirmoje vietoje. Esu absoliuti estetė ir iki menkiausių smulkmenų gyvenime viską stengiuosi pateikti tobulai. Jei grožis suderinamas su patogumu – gerai, bet jei ne, aš prisitaikysiu prie nepatogumų (juokiasi). Tokia mano filosofija puikiai atsispindi ir mūsų namuose.
Su užsakovais – šiek tiek kitaip. Dauguma žmonių patogumui teikia pirmenybę, taigi visuomet surandu išeitį, kad patogumas neprasilenktų su grožiu.
Kuris istorijos ir architektūros laikotarpis jums asmeniškai labiausiai prie širdies? Kokie jūsų pačios namai?
Labiausiai įkvepiantis laikotarpis man – XVII amžius, kai Prancūzijoje buvo įkurti Versalio rūmai. Iki pat dabar tai yra kvapą gniaužiantis kūrinys. Ten kiekvienas daiktas ir kiekviena spalva turėjo tam tikrą reikšmę ir paskirtį. Viskas tame laikotarpyje man ten tiesiog stulbinamai gražu (šypteli).
Ar mėgstate savo klientą provokuoti pasirinkti drąsiai, nestandartiškai?
Visuomet klientams pasiūlau į interjerą įnešti išraiškingumo, norisi, kad kiekvienas interjeras turėtų savo išskirtinumą. Juk gerai parinktas meno kūrinys ar antikvarinė detalė nepraranda savo vertės ir yra gera investicija.
