Analogų Lietuvoje neturintis, itin kruop&scaron;čiai restauruotas, džiuginantis įstabiu sodu, galintis pasigirti asmenine geležinkelio linija, nutiesta tam, kad tuomečio &scaron;eimininko dukra po svečias &scaron;alis galėtų keliauti prabangiu nuosavu traukinio vagonu, priklausęs ir radijo diktorės Undinės Nasvytytės &scaron;eimai, o dabar globojamas jį be galo mylinčių ir &bdquo;lepinančių&ldquo; Juknevičių &ndash; visa tai yra apie Dautarų dvarą.

I&scaron;skirtinė vieta, i&scaron;saugojusi autenti&scaron;kiausias savo savybes ir istorijas, pradeda naują savo gyvavimo etapą daug plačiau nei iki &scaron;iol pristatydama įspūdingiausius teritorijoje esančius statinius visuomenei &ndash; įvairioms &scaron;ventėms, edukacijoms, konferencijoms bei romanti&scaron;kiems pasimatymams.

Pirmiesiems pėdsakams &ndash; &scaron;imtai metų

Lietuvoje i&scaron;likusių dvarų kontekste Dautarai i&scaron;siskiria santūria, racionalia voki&scaron;ka architektūra. Pagrindinis dvaro pastatas &ndash; tai XX amžiaus pradžioje pastatytas istorizmo bruožų turintis raudonų plytų mūras.

Duris lankytojams atvėrusio dvaro kasdienybė ilgą laiką buvo gana dramati&scaron;ka: sovietmečiu deramai neprižiūrėtas, nepriklausomybės metais neremontuotas dvaras buvo avarinės būklės. Tuo tarpu &scaron;iandien Dautarų dvarą paveldosaugininkai įvardija kaip restauruoto kultūros paveldo objekto pavyzdį, kuriame pavyko aptikti ir profesionaliai restauruoti gana nemažai bei gerai i&scaron;likusių vertingų autenti&scaron;kų interjero elementų. Tikriausiai dvarą i&scaron;gelbėti pavyko todėl, kad naujieji savininkai Gražina ir Antanas Juknevičiai &ndash; profesionalai. G. Juknevičienė &ndash; restauratorė, todėl pati ėmėsi vadovauti restauravimo darbams. Restauravimo specialistė ir dvaro &scaron;eimininkų dukra Aurelija Stancikienė.
Pasak G. Juknevičienės, dvaras Mažeikių rajone i&scaron;kilo gana seniai. Tiesa, dėl istorinių aplinkybių, pirminis dvaro komplekso bei jo pastatų vaizdas ne kartą keitėsi, o tai, kas atkurta prie&scaron; de&scaron;imtmetį, pastatyta buvo XX amžiaus pradžioje.
&nbsp;&bdquo;Mes esame tose Žemaitijos pelkėse, Latvijos pasienyje, kur kelis &scaron;imtmečius žemaičius puldavo kryžiuočiai &ndash; čia buvusi nuolatinė karo zona. Sprendžiant pagal visą aplinką, Dautarų dvaras įkurtas labai seniai. Dautarų vietovė, dvaro pavadinimas rodo, kad pirmieji &scaron;eimininkai buvo lietuviai, maždaug galime datuoti XII &ndash;XIV &scaron;imtmetį. Ai&scaron;ku, seniausias dvaras nei&scaron;likęs, archeologiniai tyrimai nedaryti, o būtų galima surasti daug įdomių dalykų, &ndash; sako G. Juknevičienė, &ndash; Carinei Rusijai okupavus Lietuvą, dvarą nusipirko vokiečiai baronai fon Bockai ir i&scaron; pagrindų viską rekonstravo. Kadangi čia labai geras molis, jie įsirengė plytinę. Naująjį dvarą statė vokiečių architektai, meistrai i&scaron; Rygos (tuometinė Latvija priklausė Vokietijai). &Scaron;is nedidelis voki&scaron;kas dvarelis i&scaron; kitų Lietuvos dvarų i&scaron;siskiria savo architektūra: yra raudonų plytų ir labai saikingas, kaip mėgsta vokiečiai, gerų proporcijų, racionaliai, tvarkingai i&scaron;planuotas, viduje patogus gyvenimui. Ačiū Dievui, tas visas i&scaron;planavimas i&scaron;liko&ldquo;.

Geležinkelis &ndash; asmeniniam vagonui
<ol></ol>
Juknevičienė kviečia žvilgtelėti į dvaro istoriją, kurioje susikerta skirtingų tautų, skirtingų &scaron;eimų likimai. Jau minėtų vokiečių didikų fon Bockų &scaron;eimos marti Marija buvo Rusijos imperijos ministro pirmininko, ėjusio &scaron;ias pareigas XX amžiaus pradžioje, Piotro Stolypino dukra. Pasirodo, i&scaron; &scaron;io nuo&scaron;alaus Lietuvos kampo dvaro savininkai XX amžiaus pirmoje pusėje gana laisvai keliaudavo po visą Europą.
&bdquo;&Scaron;alia dvaro einantis geležinkelis buvo nutiestas specialiai P. Stolypino dukrai, vykdavusiai į Latviją. Netoli jo yra i&scaron;likusi ir mūrinė geležinkelio stotelė. Kaip viskas vyko? &Scaron;eima prikabindavo savo vagoną prie traukinio ir taip keliaudavo po visą Europą: nuvažiuoja į Rygą, ten prikabina vagoną į Paryžių, i&scaron; Paryžiaus vėl kitur..., &ndash; pasakoja G. Juknevičienė, &ndash; Carui nepatvirtinus P. Stolypino žemės reformos, jis turėjo atsistatydinti. Prie&scaron; nemalonųjį įvykį auk&scaron;tas pareigas užėmęs valdininkas atvažiavo į Dautarus pailsėti: dukra savo prisiminimuose apra&scaron;ė, kaip su tėčiu čia žaidė bridžą, jodinėjo žirgais.&ldquo;
Su P. Stolypino dukra Marija, i&scaron;tekėjusia už Dautarų dvaro savininkų Bockų sūnaus, susijusi ir dar viena įdomi istorija.
&bdquo;Kitą dieną po vestuvių mano pageidavimu i&scaron;vykome į Kalnaberžės dvarą (Kėdainių raj.). Važiavome vagone &ndash; salone, į kurį įžengusi aiktelėjau i&scaron; nuostabos: visa vagono svetainė buvo paversta gėlynu. Tai buvo nuostabiai gražu. Vienas pilnavidurės alyvos krūmas, dovanotas didžiosios kunigaik&scaron;tienės Milicos Nikolajevnos, nepaisant karo, iki &scaron;iol i&scaron;liko mano vyro namuose Lietuvoje, Dautarų dvare&ldquo;, &ndash; prisiminimuose ra&scaron;ė Marija.
Naujieji savininkai atviri &ndash; nėra žinoma, ar garsioji alyva iki &scaron;iol tebeveži Dautarų dvaro sode, bet, anot jų, neabejojama, jog gamtą mylintieji įvertins ir visos teritorijoje džiuginančios augmenijos grožį.

Teko parduoti
Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dvaro savininkai fon Bockai i&scaron;vyko į Vokietiją.
&bdquo;Tuo metu visi dvarai jau buvo nepajėgūs ekonomi&scaron;kai konkuruoti ir iki Pirmojo pasaulinio karo prasiskolino. Mažeikių rajone vienintelis Griežės dvaras mokėjo palūkanas, kiti nebesugebėjo mokėti. Todėl neatsitiktinai po karo, kai buvo atlikta žemės reforma, &scaron;eimoms teko parduoti savo dvarus i&scaron; varžytinių.
Taip 1933 metais Dautarus įsigijo karo gydytojo Kazio Nasvyčio &scaron;eima&ldquo;, &ndash; pokyčių priežastį paai&scaron;kina istorikas Povilas &Scaron;verebas.
&Scaron;eimos galvos dukra, radijo diktorė Undinė Nasvytytė yra pasakojusi, jog jos tėvelis buvo baigęs studijas Berlyne, Humboldtų universitete, todėl jam patiko voki&scaron;kas stilius.
&bdquo;Dautarų dvaras buvo vienas moderniausių: sieninės spintos, paspaudus mygtuką, &scaron;vyst ir atsiveria. Buvo ir žaliuzės... Tačiau mums nusipirkus dvarą, viskas jame buvo apnaikinta, net vandentiekis. I&scaron;parduoti visi galvijai, tame tarpe ir vi&scaron;tos. Tėvas pagalvojo, kad pirmiausia reikia pakelti žemės ūkį. Geriausius gyvulius atvežė i&scaron; Olandijos ir greitai ūkį sutvarkė&ldquo;, &ndash; taip ra&scaron;yta garsios moters prisiminimuose.
Tačiau minėtas dvaro pakilimas tęsėsi neilgai: netrukus prasidėjo karas, Lietuva okupuota sovietų, o dvarai nacionalizuoti. Dvaro biblioteka, kurioje buvo saugojamas garsiojo rusų poeto Michailo Lermontovo archyvas, autenti&scaron;ki baldai ir daugybė kitų vertybių dingo be žinios. Vėliau dvare įkurdinta pradinė mokykla, apsigyveno neturtingos &scaron;eimos. Pagrindiniame pastate netgi laikyti gyvuliai, o pritrūkus medžio - kūrenamos ir palangės. Tiesa, istorikas P. &Scaron;verebas, kalbėdamas apie sovietmetį, pamini ir tam tikrą paradoksą: būtent todėl, kad Dautarų gyventojai nesirūpino dvaru, neremontavo jo, kai kurie autenti&scaron;ki objektai i&scaron;liko.
Nasvyčių &scaron;eimai dvaras grąžinamas atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Sovietmečiu dvaras nei karto neremontuotas, todėl buvo itin prastos būklės. Tokį dvarą i&scaron; Nasvyčių įsigijo dabartiniai &scaron;eimininkai &ndash; Juknevičių &scaron;eima.

I&scaron;&scaron;ūkius įveikė
&bdquo;Turbūt tik tokiame užkampyje ir galima surasti dvarą, kur būtų i&scaron;likę tiek autento.&nbsp; Nors jis ir buvo labiai prastame stovyje &ndash; stogai, perdangos įkritę, tačiau vis tiek i&scaron;liko fragmentai, pavyko surasti ir kas buvo po dažais &ndash; polichromijos ir pan. Žodžiu, net tokiame baisaus stovio pastate galima rasti autento daugiau nei kokiame Vilniaus Senamiesčio objekte, kur daug kartų nemok&scaron;i&scaron;kai daryti remontai &ndash; nuskutant iki tinko arba net nudaužant iki plytų. Todėl turime skubiai gelbėti užkampių dvarelius, kur dar likę nemažai autenti&scaron;kų dalykų&ldquo;, &ndash; sako G. Juknevičienė.
Didžiausia problema prikeliant naujam gyvenimui Dautarų dvarą buvo rasti kvalifikuotus restauratorius. Aplinkiniuose rajonuose tokių nebuvo, todėl jų Juknevičiam teko ie&scaron;koti Vilniuje.
&bdquo;Buvo gana sudėtinga susitarti, atsivežti tris &scaron;imtus kilometrų, tuomet ir kaina už darbus gerokai i&scaron;augo. Mažeikiuose neradome net gerų tinkuotojų. Nekokybi&scaron;kai atliktus darbus teko po du tris kartus perdarinėti&ldquo;, &ndash; stebisi pa&scaron;nekovė.
Restauratorė i&scaron; pat pradžių puikiai suprato, koks darbas laukia. Pastato būklė buvo siaubinga &ndash; stogas sugriuvęs, perdangos perpuvusios, viduje viskas suniokota.
&bdquo;Mane visi atkalbinėjo, patarė nedaryti nesąmonių&ldquo;, &ndash; prisimena G. Juknevičienė.
Tačiau ji neleido sau net pagalvoti, kad nuleis rankas. Neskaičiavo, kaip brangiai viskas kainuos, kiek daug reikės laiko ir jėgų.
&bdquo;Tiesiog užsibrėžiau tikslą atstatyti dvarą ir pradėjau darbus labai kryptingai &ndash; nuo stogo, perdangų&ldquo;, &ndash; sako Dautarų dvaro &scaron;eimininkė.
Savo dvare ji dirbo neskubėdama, nes viskas turėjo būti daroma kruop&scaron;čiai. Kiekvienais metais kažką atnaujindavo ir vaizdas po truputį gerėjo.
Kasdienius darbus praskaidrindavo vertingų architektūros detalių atradimo džiaugsmas ir suvokimas, kad jas pavyko i&scaron;gelbėti, nes &scaron;iandien &scaron;io dvaro jau nebūtų. Aplinkiniai mediniai dvarai jau sunykę, liko tik sodybvietės.
&Scaron;iandien paveldosaugininkai Dautarų dvarą rodo, kaip gerai restauruoto dvaro pavyzdį, o to priežastis, kad jo savininkė &ndash; restauratorė profesionalė, i&scaron;mananti, kaip reikia elgtis su avarinės būklės objektais.
&bdquo;Pati padariau projektą, pati ir vadovavau jo vykdymui. Lygiagrečiai projektavau kitus dvarus ir viską, ką uždirbau, investavau čia. I&scaron; Žemės ūkio ministerijos gavome 590 tūkstančių, o i&scaron; tikrųjų įdėjome daug daugiau&ldquo;, &ndash; sako G. Juknevičienė.

Didžiuojasi tėvų ryžtu
&bdquo;Sunku įvardinti, kiek tėvams kainavo dvaro atstatymas. Ir ne apie pinigus čia kalbama. Apie daug svarbesnius dalykus. Matyt, ryžtą, kantrybę, tikslo siekimą paveldėjau i&scaron; jų&ldquo;, &ndash; sako Dautarų dvaro savininkų sūnus, garsus lenktynininkas Antanas Juknevičius.
Anot jo, tėvai savo dvare jau ne vieneri metai organizuoja įvairius kultūrinius renginius, klasikinės muzikos koncertus, o visus tokius romanti&scaron;kus vakarus papildo pasivaik&scaron;čiojimai nuostabiame parke.
&bdquo;&Scaron;eimoje visai neseniai buvo priimtas sprendimas dvaro duris atverti dar plačiau &ndash; asmeninėms &scaron;ventėms, konferencijoms ar romanti&scaron;kiems savaitgaliams. Su sese &scaron;ią idėją labai palaikėme &ndash; toks grožis, koks yra Dautaruose, turi džiuginti kuo daugiau žmonių&ldquo;, &ndash; sako A. Juknevičius.
Anot jo, juk i&scaron; tiesų Latvijos pasienyje įsikūręs voki&scaron;kos architektūros dvaras &scaron;iandien primena i&scaron;puoselėtus rūmus. Be to, &scaron;is pastatas yra i&scaron;skirtinis ne tik Lietuvoje reta konstrukcija, bet ir savo istorija.
&bdquo;Svečiai dvare labai laukiami &ndash; dienai, kelioms ar savaitgaliui. Pats jame dažnai būnu ir žinau, kad galimybė patirti tokias emocijas, kurias kelia ir autenti&scaron;kas interjeras, ir i&scaron;skirtiniai pastatai, yra tikrai reta&ldquo;, &ndash; neabejoja A. Juknevičius.

Išskirtinis Lietuvos dvaras išgyvena naują etapą

Rekomenduojame

Erdvės

M. Petruškevičius ant sostinės viešbučio nutupdė šokančius vienaragius

Žurnalas L'Officiel Lithuania

Mados žurnalas „L'Officiel Lithuania“ atsisveikina su skaitytojais

Pirkiniai

Nostalgiškų dovanų gidas

Gyvenimo būdas

Ir sau, ir artimiesiems: naudingos dovanos, kurios padės jasutis geriau

Popkultūra

Nematytos nuotraukos iš 2019 m. Kanų kino festivalio

Moterys

Dizainerė D. von Fürstenberg: siekiu pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą

Mada

8 populiariausios Paryžiaus gatvės mados tendencijos

Mada

„H&M" ir „Giambattista Valli" pristatys bendrą kolekciją