Unikalūs, poezijos ir kinematografijos įkvėpti interjerai
Naujas vardas interjero architektūros pasaulyje – Rudy Guénaire ir jo pernai įkurta „Night Flight“ agentūra – kviečia į poezijos ir kinematografijos apsuptą pasaulį, kurio karalius yra amatininkas.
R. Guénaire nuo pat gimimo turėjo pašaukimą matematikai, tad baigus prestižinį Paryžiaus verslo universitetą HEC atrodė, kad jo likimas nulemtas. Pasirodo, ne. Užuot įsidarbinęs didelėje įmonėje, jis nusprendė pasiimti akademines atostogas, neskubėti ir nepasirinko „Goldman Sachs“ banko, kaip visi tikėjosi.
Būdamas 24-erių, jis sumąstė pėsčiomis pereiti Jungtines Amerikos Valstijas – nuo Meksikos iki Kanados sienos, iššūkį įveikė per keturis su puse mėnesio. Šį kelią jis išnaudojo savęs pažinimui. Gana paprasta tai daryti, kai „keliaudamas ištisus kilometrus per dešimt dienų nesutinki nė gyvos dvasios. Skirtingai nei Prancūzijoje, kur su kitais susiduri nuolat“.
Sugrįžęs, neturėdamas jokios darbinės patirties, jis kartu su bičiule Graffi Rathamohan Paryžiuje nusprendė įkurti „PNY“ restoranų tinklą. Idėja paprasta – tai restoranai, kuriuose karaliauja mėsainiai, o interjero dekoras įkvėptas amerikietiškų užkandinių. Ji rūpinasi valgiais, jis – dizainu. Bet iš kur tas pašaukimas dizainui? Štai koks jo atsakymas: „Mano mama yra klasikinės literatūros mokytoja, mano tėtis – advokatas ir eseistas. Mano brolius, mane ir seserį jie visą laiką vežiojosi kartu po visą pasaulį per kiekvienas mokyklos atostogas. Nuo antikos muziejaus Kaire iki griuvėsių Sirijoje.“ Tad grožio suvokimas jam buvo skiepijamas nuo pat jaunų dienų.
Kažkas neišpildyto
Kalbant apie kiną, į kurį užuominas galima rasti kiekviename jo restorane, pašnekovas prisipažįsta, kad ši aistra jo gyvenime atsirado gana vėlai. Televizija ir DVD – tik tada, kai jam buvo šešiolika, tačiau iškart su kokybiškais pasirinkimais: „Vienas pirmųjų mano matytų filmų buvo „Arabijos Lorensas“. Nuostabus. Vėliau buvo nuostabūs Hitchcocko ir Kubricko darbai. Mane visuomet traukė gražūs filmai. Scenarijaus intriga buvo mažiau svarbi.“
Mėgstamiausi jo filmai atsispindi ir interjeruose, pavyzdžiui, sujaudinęs Lukaso Dhonto filmas „Arti“ („Close“, 2022 m. pelnęs Kanų Didįjį prizą) arba Ingmaro Bergmano kūrinių gylis, Stanley Kubricko tobulybė, atsiskleidžianti tiek jo siaubo, tiek mokslinės fantastikos filmuose. O kur dar sodrūs Davido Lyncho darbai – „Pamirštas greitkelis“ ar „Malholando kelias“. Negalima nepaminėti Wongo Kar-Wai ir jo šedevrų „2046“ ir „Meilės laukimas“ („In the mood for love“) ar Terrence’o Malicko bei Hayao Miyasaki fotografijų.
Kurdamas „PNY“ tinklą ir kiekviename restorane norėdamas vis kitokio dizaino, R. Guénaire iš pradžių kreipėsi į visiškai šviežią agentūrą „CUT“, kuri įrengė Paryžiaus kavinę „Coutume“. Rudy sužavėjo jų idėjos, o ypač žaismas veidrodžiais, kurie net priverčia pamiršti, kur esi. Arba permatomų žaliuzių fasadas, primenantis japonišką skėtį. Vėliau jis bendradarbiavo su Bernardu Dubois, jaunu belgų architektu, tuo metu taip pat neturėjusiu daug įgyvendintų darbų, tačiau kurio talentas veržte veržėsi. Po kelių bendrų darbų R. Guénaire leidosi į naujas paieškas: „Bet, tiesą sakant, jaučiausi kažko dar neįgyvendinęs, todėl pernai nutariau įkurti savo agentūrą „Night Flight“. Žinoma, kad pavadinimas yra aliuzija į Antoine’o de Saint-Exupéry romaną „Nakties skrydis“.
Planai pieštuku
Pirmuoju projektu tapo jo butas: „Persikrausčiau į 14-ąjį Paryžiaus rajoną, buvusią menininkų ateljė per du aukštus. Butą įsivaizdavau tartum laivą, kurio pirmajame aukšte lyg kajutės būtų mūsų kambariai, iš kurių atsiveria vaizdas į nuostabų žalią kiemą. Antrajame aukšte pagrindinį kambarį apšviečia atnaujintas stiklinis stogas, ši erdvė primena pagrindinį denį. Toks kambarys – nesibaigiantis spektaklis, šviesa jame nuolat kinta, priklausomai nuo saulėtekio ar saulėlydžio. Tai lyg gyvas paveikslas. Minkšta balta kambario danga šviesą dar labiau atspindi, esame tarsi jos užlinguojami. Čia beveik nėra baldų. Man patinka, kai daiktai yra integruoti, tuomet atrodo, kad erdvėje lengviau kvėpuoti. Šio buto tikslas buvo sukurti ramią erdvę, kurioje galima įsikrauti energijos.“
Tokia buvo naujojo R. Guénaire likimo pradžia. Nebūdamas architektu, nemokėdamas kurti 3D brėžinių, jis viską piešia pieštuku. Aštuonerius metus praleidęs susirinkimuose svarstydamas „PNY“ tinklo įrengimo klausimus, jis daug išmoko, tačiau teorinių žinių dar trūko, tad jų sėmėsi iš profesinių knygų, kuriomis nukrautas jo naktinis stalelis. Pastaroji ten atsidūrusi – Anne Bony knyga „Les Années 60“ („Septintasis dešimtmetis“), iš serijos leidinių, aprašančių trečiojo–devintojo dešimtmečių architektūrą, meną, madą, muziką ir pan. Bet ant šio stalelio ir knygos apie taoizmo filosofus, pavyzdžiui, Huainanzi, kurį vertina labiausiai.
Architektūros srityje R. Guénaire įkvepia Franko Lloydo Wrighto darbai, ypač jo santykis su gamta. Žavi ir Johno Lautner modernistinis Los Andžele suprojektuotas namas „Chemosphere“, ir daugybė miškuose įgyvendintų projektų, kurie tarsi susijungia su supančiais medžiais. Jam labiausiai patinka poetiški architektai. Kalbant apie architektūrą, iškyla ir šiuolaikinio meno klausimas, bet čia jis mieliau kreipia dėmesį į amatininkus, rankų darbą, senovinius audinius ir laukiančią kelionę į Uzbekistaną, kur viso to tikisi atrasti dar daugiau. Ir dar jis labai mėgsta paveikslus.
