Rasa Baltė Balčiūnienė: „Estetikos prasmė vis labiau reikšis per natūralumą ir bendrystę“

Tik įkūrus kompaniją Nepriklausomybės pradžioje moterys siekė atrodyti kaip europietės, o šiandienėje visuomenėje norisi daugiau individualumo, unikalių asmenybės išraiškų per išvaizdą, gilesnio ryšio su natūralumu, gamta. Apie tai Rasa pasakoja „L‘Officiel“ skaitytojams.

Rasa, esate minėjusi, jog prieš trisdešimt metų „Femina Bona“ atsirado kartu su augančiu moterų poreikiu atrodyti, būti europietėmis. Kaip prisimenate pačią pradžią ir šio poreikio atliepimą?

Sovietų sąjungoje ir iškart po jos griuvimo estetika buvo nustumta į paskutinę vietą, jos sampratos nebuvo. Prigimtinė trauka save gražinti, puošti, reiškia, egzistavo, tačiau tam dar nebuvo galimybių, kultūros. „Femina Bona“ atsirado, kai atgavus Nepriklausomybę, moterys norėjo atrodyti kaip tikros europietės, ryškėjo poreikis estetikai.

Taip Kaune prieš trisdešimt metų atsirado pirmasis „Feminos Bonos“ šiuolaikinės estetikos salonas „Ledi Ana“, dar apie pusmečiu anksčiau nei Vilniuje „Sugihara“. 1995-aiais atidarėme pirmąją privačią kosmetikių mokyklą, kurios paklausa buvo neįtikėtina. Nebūčiau turėjusi drąsos jos atidaryti, jei ne „Ledi Anos“ savininkas iš Ispanijos, kuris atvykęs į Lietuvą, pasiūlė atsiųsti visą įrangą, o jei visgi niekas neis mokytis, ją grąžinti. Po metų pirmieji, veikdami, kaip privati mokykla, gavome licenciją švietimo veiklai, tad tai buvo ne šiaip kursas, o profesijos suteikimas. Buvusioje Kauno radijo gamykloje išnuomavau klasę, kur į tris mėnesius trunkančius mokymus susirinko dvi pilnos grupės, negana to dar prisijungė ir norinčių pasimokyti neakivaizdiniu būdu. Vėliau atidarėme mokyklas Vilniuje, Klaipėdoje; nespėjome mokyti visų susidomėjusių. Toks stiprus buvo metaporeikis europietiškai estetikai – plaukų stiliui, veido ir kūno priežiūrai, makiažui.

O kaip gimė pats, jau legendiniu tapęs, pavadinimas  -- „Femina Bona“?

Prisimenu, su viena kolege sėdėjome ir galvojome, koks turėtų būti tokio įmonės pavadinimas, akivaizdu, jog turėjo skambėti moteriškai. Vis sukosi įvairūs lietuviški žodžiai, tačiau staiga toptelėjo šis lotyniškas. Man jau tuomet pasąmoningai buvo svarbu, jog jis reikštų ne tik paviršinį, bet ir vidinį moters grožį – „bona“ reiškia geroji.

Labai įdomi ir logotipo su Nefertitės biustu istorija. Galite įsivaizduoti, kokia buvo logotipų estetika 1993 metais, kai kas jų visai nenaudojo. Pamenu darėme salono projektą, kuriam reikėjo vizualaus įmonės logotipo: vienas architektas mums išpiešė „Feminos Bonos“ raides ir nuo savęs dar pridėjo Nefertitės piešinį, pagalvojęs, kad ji labai tiks. Nutarėme, kad ji išties gerai derėjo ir taip netyčia mūsų logotipe atsirado Nefertitė. Šiandien, kurdami verslus, beveik viską konstruojame mentališkai, racionaliai, o anuomet buvo labai daug intuityvumo, daug ką darėme pirmą kartą. Žinojau, jog Nefertitė yra grožio simbolis, tačiau tik kur kas vėliau, gal prieš keletą metų, kai ėmiau labiau gilintis į žodžių reikšmes, sužinojau, jog šis vardas senovės egiptiečių kalba reiškia „gražioji atėjo“. Man ši reikšmė labai suskambėjo – „gražioji“ koduoja pakylėtą jausmą, vidinės išraiškos spinduliavimą per išorę. Kaip pavadinsi laivą, taip jis ir plauks. Gražioji išties atėjo.

Jaučiate, jog realizavote savo pradinį tikslą?

Jaučiu, jog padarėme didžiulę įtaką estetikos, grožio rinkoje, priruošėme apie 10 tūkst. kirpėjų ir kosmetikių. Man turbūt pirmajai Lietuvoje padarė pemamentinį antakių makiažą, kuris laikosi iki šios dienos (šypsosi). Daug eksprimentavome su savimi. Pirmieji į Lietuvą atvežėme plaukų priauginimo procedūrą, plaukų kirpimų technikas pagal „Pivot Point“, daug kalbėjome apie SPA naudą žmogui. 2000 m. mūsų atstovaujamas plaukų kosmetikos ženklas „Keune Haircosmetics“ gamino sveikatai palankiausius plaukų dažus, tačiau tuomet dar niekam jų nereikėjo – apie naudos-žalos santykį plaukams suvokta tik vėliau. Rinkoje visuomet jautėmės pionieriais.

O dabar esame naujame, paieškos etape, stengdamiesi suvokti, koks šiandien yra visuomenės metaporeikis estetikos lauke. Europietėmis jau esame, grožio srities profesionalai mokosi pasaulinio lygio mokyklose, laimi prizines vietas konkursuose. Jų profesionalumo lygmuo tikrai labai aukštas, tik mes vis kuklinamės ir to pakankamai nevertiname. Kartelė užkelta išties aukštai.

Ar Jūsų minimas metaporeikis, bent jau jo kryptis, Jums aiškėja? Kur link einame estetikos srityje?

Mano suopračiu, estetika šiandien yra atsvara, dvasinis poilsis nuo skaitmenizacijos. Pandemija labai aiškiai parodė, jog kosmetikos, kūno higienos prekės žmonėms yra tapusios gyvenimo būtinybe, o kartu galimybe kasdienybėje patirti mažutį malonumą, nors daug kas prognozavo, jog karantino metu jų pirks kur kas mažiau. Akivaizdu, jog kosmetikos rinka tik augs, taip pat stiprės ilgaamžystės produktų pasiūla.

Pats žodis „kosmetika“ yra kilęs nuo „kosmoso“, kuris reiškia tvarką. Oda yra didžiausias organas ir yra išties labai svarbu, kuo ir kaip ją maitiname, kokią tvarką (ar netvarką) čia įvedame.

Toliau įsivaizduodama ateities pokyčius matyčiau kelias ryškias rinkas: vieną – skaitmeninę, virtualią, kur daug ką atliks dirbtinis intelektas, ir kitą, kurioje žmonės vis labiau vertins tikrumą, individualumą, ryšį su gamta, savirealizaciją. Čia natūralumo estetika turės didžiulę reikšmę.

Dar prieš penkerius metus daug kalbėta apie ekologiškos kosmetikos rinkos augimą, tačiau pardavimai rodė ką kitą – žmonės dar mažai ją pirkdavo. Dabar šis pokytis jau yra įvykęs, remiantis vartotojų tyrimais apie 59 proc. žmonių atsižvelgia į gamintojo daromą poveikį aplinkai ir pagal tai priima sprendimą, pirkti ar ne. Dalis kompanijų ekologiją naudoja kaip rinkodaros įrankį ir tikrą tvarumą labiau imituoja, tačiau kiekvienoje madoje yra ir paviršutiniškų, ir gilesnių dalykų. Kiekvienas pirkėjas pasirenka, kaip ir kuo tikėti.

Dažnai sakoma, jog lietuvėms ypatingai svarbus grožio puoselėjimas ir čia esame labai aukštus standartus sau išsikėlusios.

Apie tai galvodama aš įžvelgiu sąsajas net su senąją, Marijos Gimbutienės tyrinėta Europos civilizacija, kurioje vienas iš stipriausių kultūrinių kodų buvo būtent grožis ir estetika. Jis niekur nedingo – mūsų regionui, mūsų šaliai iki šiol labai svarbu gražiai atrodyti. Kitose šalyse, kad ir netolimoje Skandinavijoje, to nerasime.

Spalio mėnesį buvote surengusi pirmąją neuroestetikos parodą Lietuvoje „Gyvosios estetikos patirtis: kaip atpažinti žmogiškumą“, kurioje daug kalbėjote apie estetikos prasmę šiandienėje realybėje.

Taip, šioje parodoje kvietėme žmones leistis į garsinį parodos patyrimą, kuriame atskleidėme, kaip galima sumanipuliuoti net mūsų pojūčiais. Kartu kvietėme reflektuoti apie labai individualią kiekvienam estetikos reikšmę, poveikį. Pristatėme naują „Feminos Bonos“ įvaizdžio pagrindą – įspūdingą, specialiai šiai parodai dailininko, molio dekoratoriaus Manto Petravičiaus sukurtą meno objektą – estetikos stalą. Tai 4 m ilgio, 1,3 m pločio kūrinys, simbolizuojantis bendrystę, per kurią kviečiame patirti, kalbėtis apie estetiką šiandien. Šiandien ją matome kaip skirtingas menines išraiškas, pojūčius ir kultūras apjungiantį reiškinį.

Šis inovatyvus meno kūrinys gimė apjungus senosios kultūros paveldą bei šiuolaikinių galimybių įkvėptą kūrybiškumą. Mantas jį kūrė savo sode, atvirame lauke, nuolatos pasiduodamas gamtos jėgoms, kurios irgi norėjo prisidėti prie kūrybinio proceso, tai nuplaudamos molio tinką, tai prilipdydamos prie jo lapų ar muselių (šypsosi).