Abė gyvena įprastą gyvenimą, tačiau ji turi paslaptį, kurią žino nedaugelis...
Leitenantei Abei krizės nėra svetimos. Niujorko policijos departamento derybininkė kasdien susiduria su įtemptomis situacijomis. Jos niekas nebestebina.
Leidykla „Briedis“ pristato „New York Times“ bestselerių autoriaus Mike’o Omero detektyvą „Mirtinas poveikis“. Tai pirmoji Abės Malen detektyvų serijos knyga.
Abė gyvena įprastą gyvenimą – po darbo grįžta pas du vaikus. Tačiau ji turi paslaptį, kurią žino nedaugelis. Kai leitenantei paskambina Iden Flečer, Vilkokso religinio kulto auka, Abė prisimena skaudžius praeities įvykius, kai pati priklausė šiam kultui. Kas nutiko per tuos metus, kai Iden ir Abės keliai išsiskyrė?
Kažkas pagrobė Iden sūnų ir reikalauja penkių milijonų dolerių išpirkos. Į bylą įsitraukusi leitenantė negali suprasti, kodėl pagrobėjas nusitaikė į Iden šeimą. Abė tiria naujos krikščionių bendruomenės veiklą, kad išsiaiškintų, ar berniukas galėjo būti pagrobtas dėl Iden pasitraukimo iš kulto. Tyrimas sužadina senus prisiminimus ir trukdo kritiškai mąstyti.
Aiškėjant tiesai, Abė suvokia, kad praeitis gali būti ne tokia tolima, kaip ji manė...
Kitos autoriaus knygos: „Žudiko kailyje“ ir „Kapo tamsoje“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius.
Knygos ištrauka:
– Ačiū, kad atėjote, – sausai pasakė Karveris.
Viename iš apklausų kambarių jis sėdėjo su Tomu Makkormiku, žurnalistu. Karveris ir visi kiti nuovados policininkai nejautė didelės meilės leidiniui New Yorker Chronicle, kuris praėjusiais metais publikavo straipsnį apie 115-ojo policijos skyriaus pareigūnų neišmanymą.
Ryte pasklido žinia apie Leitono nužudymą. Žurnalistas atrodė apstulbęs; tikriausiai jis apie tai sužinojo visai neseniai.
– Tai savaime suprantama. Esu pasibaisėjęs tuo, kas įvyko. Ir pasiruošęs padėti, kuo tik galiu.
– Kada jūs kalbėjotės su Eriku?
– Prieš dvi dienas, sekmadienio vakarą.
– Ir koks jis buvo, kai kalbėjotės?
– Na, jis buvo akivaizdžiai prislėgtas dėl vaiko pagrobimo.
– Ar nesusidarė įspūdis, kad mąsto dar apie kažką?
Makkormikas suraukė kaktą.
– Ne... nepasakyčiau. Jis kalbėjo tik apie pagrobimą. Apie pagrobimą ir Gabrielą Flečer.
– Ar įrašėte interviu? – viltingai pasiteiravo Karveris.
– Ne, stenografavau.
– Ar galėčiau gauti iššifruotą stenogramą?
– Žinoma, aš jums atsiųsiu... ar tiriate galimą sąsają tarp šios žmogžudystės ir pagrobimo?
– Mes vertiname visas galimybes, – atsargiai atsakė Karveris. Jis baisiai nemėgo klausinėti reporterių. Karveris žinojo, kad vėliau kiekvieną jo klausimą nagrinės Makkormikas ir jo redaktorius, ir tai taps pagrindu naujiems New Yorker Chronicle straipsniams. – ArLeitonas jums sakė ką nors, ko nėra publikuotame interviu?
– Jis man atskleidė bendro pobūdžio informaciją apie draugystę su Gabriela. Ir apie jos gyvenimą iki brolio pagrobimo.
– Ką jis papasakojo apie Gabrielą?
– Na, kad pateikčiau visas detales, reikėtų peržiūrėti stenogramą, bet tai daugiausia informacija apie jos tėvus. Kad tėvai išsiskyrė, kai Gabriela buvo labai jauna. Stengdamasi išlaikyti vaikus, jos motina daug dirbo ir dažnai nebūdavo namie. Po skyrybų tėvas su ja nė karto nebendravo, nors ji mėgino su juo susisiekti...
– Gabriela mėgino su juo pasikalbėti?
Makkormikas linktelėjo.
– Jis tebegyvena kažkokioje krikščioniškoje bendruomenėje, kurioje augo Gabriela. Tad prieš trejus metus ji paskambino į bendruomenę ir paprašė pakviesti jį prie telefono. Bet žmonės, su kuriais bendravo, pasakė, kad tėvas su ja telefonu nekalbės. Karveris atsilošė kėdėje, jo smegenys įjungė aukštesnę pavarą.
Tikriausiai šitaip Otisas ir sužinojo, kur gyvena Iden ir jos vaikai.
– Jūs sakėte, kad žmonės, su kuriais ji bendravo, perdavė, jog tėvas nenori prieiti prie telefono. Ar ji bendravo su keliais žmonėmis?
– Nesu tikras; gal tiesiog buvo taip pasakyta. Gali būti, kad ji bendravo tik su vienu žmogumi. Bet juk galite paklausti jos pačios.
– Jie pasakė, kad jis neprieis prie telefono?
– Pasak Eriko, jie pasiūlė atvykti pačiai, bet ji nesutiko. Gabrielasakė, jog tie žmonės jai kėlė baimę. Ir ji širdo ant tėvo, atsisakiusio pasikalbėti.
Karveris abejojo, ar su Gabriela bendravę asmenys – o gal vienas asmuo? – apskritai pranešė Deividui apie skambutį. Su kuo ji kalbėjo? Su Otisu? Su Karlu?
– Ar dar ką nors pasakojo apie jos gyvenimą toje bendruomenėje?
– Ne. Apie tai Erikas kalbėjo užuominomis. Tarsi žinotų dalykų, kuriais nepatikėčiau. Bet manau, kad tai buvo tik žodžiai.
– Ar kalbantis buvo momentų, kai jis atrodė susimąstęs? Ar išsiblaškęs?
– Kai jam parodžiau Natano nuotrauką, kurioje vaikas laiko laikraštį, jis labai susijaudino. Pradėjo verkti, – Makkormiko akys staiga išsiplėtė. – Ar jūs... ar jūs manote, kad jį nužudė dėl šio interviu?
Karveris stipriai suspaudė lūpas. Anksčiau ar vėliau jis turėjo apie tai pasakyti. Juk pavojus galėjo grėsti ir Makkormikui.
– Bet tai absoliučiai konfidencialu, – pasakė Karveris.
– Suprantama.
– Tai galimybė, kurią tiriame. Gal vakar matėte ką nors keista?
Nepažįstamų žmonių šalia savo namų? Gal kas nors jus sekė?
– Aš gyvenu Manhatane. Nepažįstamus žmones matau nuolat.
Manote, man gali grėsti pavojus? – Makkormikas tankiai sumirksėjo.
– Nemanau, jog tai yra tikėtina. Bet jei pastebėsite ką nors
neįprasta, iškart skambinkite man.
– Ką gi, tai skamba raminamai, – Makkormikas perkreipė lūpas.
Galbūt netrukus pasirodys naujas straipsnis apie policijos neišmanymą,
pamanė Karveris. Jis padavė žurnalistui savo vizitinę kortelę ir tarė:
– Jei dar ką nors prisiminsite, nedvejodamas skambinkite. Ir kuo greičiau atsiųskite interviu stenogramą.
Regis, per tą pokalbį Erikas Leitonas pasakė kažką, dėl ko buvo nužudytas. Tačiau Karveris nė per colį nepriartėjo prie šios paslapties išaiškinimo. <...>
