„Another Bite“ įkūrėja Eglė Tranaitė: Lietuvoje trūksta kokybiškų pasaulio virtuvių

Baigusi mokyklą, ilgus metus praleidai užsienyje. Kur keliavai ir ką veikei?

Studijuoti ekonomiką pradėjau dar Lietuvoje. Sekėsi gerai, tačiau sunkiai savo ateitį įsivaizdavau prie kompiuterio ir „Excel“ lentelių. Todėl Milane įstojau į viešųjų ryšių ir komunikacijos universitetą. Kai jau buvau priimta ir pildžiau priėmimo dokumentus, išsiaiškinau, kad visos studijos bus italų kalba. Tuo metu man buvo dvidešimt metų, nejutau jokio streso ar baimės, pagalvojau: „Gerai, išmoksiu itališkai.“ (Juokiasi.) Dabar man tai atrodo neįmanoma. Per ketverius metus Milane apsigyniau bakalaurą, magistrą, per tą laiką praktikoms buvau išvykusi į Niujorką, Prancūziją. 

Grįžus į Lietuvą, man parašė Julija iš Julija Janus, pasiūlė kartu dirbti. Pamaniau, kodėl gi ne, pabandysiu. Tas pabandymas išsitęsė iki ketverių metų. Tada išvykau į Miuncheną, nes ten buvo mano draugas, dabar būsimas vyras. Pragyvenome ir ten ketverius metus.

Kokių didžiausių pamokų išmokė šios patirtys užsienyje?

Prisilietimas prie įvairių žmonių ir kultūrų tikrai praplėtė pasaulėžiūrą, mentalitetą. Net ne universitetas, o pažintys, kurios gimė atliekant praktikas, keliaujant. Išmokau atvirumo viskam, nebeturiu jokios baimės bandyti ką nors naujo. Kilus idėjai, bandau, darau. 

Keliaudama išmokau ir viską priimti, nebeturiu jokių išankstinių nusistatymų. Man nėra jokio skirtumo, kas ką daro, ką veikia ir kaip atrodo, svarbu – visi laimingi. Keliaujant susipažinti su žmonėmis lengva, bet svarbiausia – išlaikyti tuos ryšius, o po ilgo laiko susitikus bendrauti lyg niekur nieko.

Kas paskatino grįžti į Lietuvą ir pradėti kurti gyvenimą čia?

Vokietijoje gyvenimo tempas buvo lėtesnis, jausdavau, kad neišnaudoju viso savo potencialo. O grįžusi į Lietuvą mačiau, kiek daug čia visko galiu padaryti. Vienu metu tiesiog pajutau, kad reikia grįžti. Užgimė ši mintis ir su ja atėjo didžiulis palengvėjimas, lyg akmuo nusirito. Tik grįžus į Lietuvą, prasidėjo kovidas. Savaime baigėsi ir projektas, su kuriuo dirbau, nes jis buvo susijęs su renginiais. Gali nuskambėti drastiškai, bet tuo metu kaip tik norėjau niekur nekeliauti bent keletą mėnesių ir pagaliau ramiai įsikurti namuose. Buvo geras laikas suprasti, ko noriu, ir susidėlioti planus.

Kaip tavo gyvenime atsirado pomėgis gastronomijai?

Gyvendama Italijoje pirmą kartą prisiliečiau prie restoranų kultūros. Negaminau, valgydavau arba universiteto valgykloje, arba restoranuose. Per metus priaugau dešimt kilogramų, kurių vėliau ir nebepavyko atsikratyti (juokiasi). Per ketverius metus Italijoje patyriau, kad vakarienė nėra tik pavalgymui. Tai – procesas, susitikimas prieš vakarienę aperityvui, tada – vakarienė, kuri trunka kokias tris valandas, ten viskas ragaujama, dalijamasi. Po vakarienės – „digestivo“ ar kokteilis… Tai visas procesų paketas, o ne tik valgymas skrandžiui užkišti. Maisto kultūrą pradėjau suprasti ir per ingredientus, pažinau juos. 

O antras įdomus prisilietimas prie maisto buvo tada, kai dirbau su Julija Janus ir kas pusę metų leidau „Food & Fashion“ knygas. Pradėjome bendradarbiauti su vietinės virtuvės šefais Lietuvoje, Latvijoje, Suomijoje, tad nemažai prisiliečiau prie profesionalios restoranų pusės. Vėliau išdrįsau ir pati daugiau gaminti, eksperimentuoti. Daug vaikščiojau į restoranus, tad vis pabandydavau patikusius patiekalus atkartoti namuose. Pradėjau gaminti tėvų šventėms, pati pasiūlydavau – neužsakykime maisto, svečiams gaminsiu aš. Ir savaime įkritau ne tik į valgymo, bet ir gaminimo procesą. Gyvendama Miunchene gavau pasiūlymą vienai šeimai gaminti namuose. Galvojau – aš? Privatus šefas? Skambėjo neįtikėtinai, bet pamaniau, na ir kas, pabandysiu. Ir ši patirtis man labai patiko! Smagu buvo galvoti, ką pagaminti, kad valgytų ir suaugusieji, ir vaikai, eiti apsipirkti maisto produktų.

Tik grįžusi į Lietuvą surengiau pirmąją privačią vakarienę draugės draugams – kaip tik buvo geras oras, pastačiau miške staliuką, gražiai papuošiau. Pora žinojo tik adresą, todėl, kai juos pasitikau prie miškelio įėjimo, jie nesuprato, kas bus. O jų laukė staliukas dviem vidury miško, žvakės, muzika ir keturių patiekalų degustacinė vakarienė! Viskas prasidėjo for fun, bet šis staliukas buvo naujo etapo pradžia.

Pagalvojau, sezonui bus smagus projektas, mėgstu gaminti ir dar galiu šiek tiek iš to užsidirbti – kodėl gi ne. Daug žmonių pastebėjo mano gaminimo stilių ir aistrą geram maistui ir pradėjo kviestis gaminti į namus: gimtadieniams, brunch’ams… Nesu profesionalė, kartais sunku save pavadinti private chef, anglų kalboje yra geresnis žodis cook. Juk nesu šioje srityje nieko baigusi, gaminu labiau dėl to, kad mėgstu maistą ir man patinka eksperimentuoti, bandyti. Ir nebijau gaminti kitiems. 

Pasibaigus šiltajam sezonui, gimė naujoji vakarienių vieta – šiltnamis mano tėvų namų kieme. Net nesitikėjau, kad bus tiek norinčiųjų. Aišku, buvo toks laikas, kai niekur nebuvo galima eiti, vakarienės buvo patiekiamos tik viešbučiuose. Dariau tą patį kaip ir viešbučiai – in-room-dining paslaugą. Šiltnamio projektas buvo toks sėkmingas, kad per mėnesį turėdavau po penkiolika vakarienių. Tačiau po tokio darbo krūvio pajutau, kad gaminimas nebeteikia malonumo. Leidau sau prabangą sustoti ir pusantro mėnesio išvažiuoti darbostogų į Ispaniją, kur pagaliau vėl galėjau lėtai vaikščioti po maisto parduotuves, rinktis šviežias jūrų gėrybes ir gaminti vakarienes sau ir draugams. Galima sakyti, nusinulinau ir vėl pradėjau mėgautis maistu. Pailsėjau ir pradėjau kurti planus, kaip toliau vystyti savo projektus. Vienas iš jų – Members Food Club. 

Šiandien po Maisto klubo stogu vyksta keli pagrindiniai dalykai – renginiai, vakarienės, yra ir mobilioji programėlė su restoranų gidu bei rekomendacijomis įvairiuose pasaulio miestuose. Turime net vietinių maisto mylėtojų visame pasaulyje, kurie dalijasi savo mėgstamiausiais restoranais. Maisto klubo nariai taip pat gauna papildomą dėmesį tam tikruose restoranuose, kur juos pavaišina kavos puodeliu, taure vyno, desertu. Taip pat Maisto klube atsirado kelionės – valgymo išvykos ilgesniam savaitgaliui ar net savaitei. 

Išskirtiniai restoranai, gurmaniški patiekalai – tokia kasdienybė skamba labai romantiškai. Bet, tikiu, net ir tavo darbe būna visokių dienų?

Taip, ypač kai į vieną dieną sukrinta ir komunikacijos darbai klientams, ir renginių užklausos, ir vakarienės, kurių vieną kitą gaminu pati, o kitoms surandu šefus, restoranus. Tada dar „Instagram“ reikia kažką paskelbti, o kur dar kitos idėjos… Kreipiasi restoranai, kurie nori konsultacijų. Mažai smagumo, kai galvoje toks triukšmas. Bandai kažką užsirašyti, ištrini, pamiršti mintį… Būna daug tokių dienų. Dabar labai norisi susidėlioti prioritetus, kad viskas eitųsi sklandžiai. 

Apskritai, tikiu, visi nišiniai dalykai turi perspektyvą. Nišinė maisto agentūra – viena iš mano svajonių. Norėčiau, kad maisto ir gėrimų rinkos kompanijos (nesvarbu, tai – baras, restoranas, startuolis, naujas produktas), ieškodamos renginių ar komunikacijos agentūros, pirmiausia pagalvotų apie maisto agentūrą „Another Bite“. 

Tave supa labai daug žmonių. Paminėjai, kad santykius sukurti yra lengva, o išlaikyti – sunku. Kaip tau tai pavyksta?

Vienintelis iššūkis – rasti laiko. Tarkime, kai būnu Australijoje porą mėnesių per metus (nes mano sužadėtinis – australas), pirmąjį mėnesį labai pailsiu. Specialiai nieko neplanuoju. O antrąjį jau nebežinau, ką veikti, rodos, laikas eina veltui ir trūksta veiklos. Tada sužadėtinis ir draugai vis kartoja – mėgaukis, nes žinai, kas bus, kai grįši į Vilnių. Ir tikrai – kai tik grįžtu į Vilnių, nuo pirmos dienos – ir pietūs, ir vakarienė, ir darbai, o kur dar susitikimai. Bet kai nusprendžiu pailsėti nuo žmonių ir jau porą dienų su draugu būname namie vieni, gaminantis vakarienę vis tiek išsprūsta: „O gal pasikviečiam ką nors?..“ Esame taip įpratę. Norisi dalytis tuo, kas mums patinka. Vienintelė pastanga – surasti laiko.

Kokių maisto tendencijų pastebi?

Neseniai konferencijoje skaičiau pranešimą apie maisto madas, galėčiau šia tema papasakoti labai daug. Trendina restoranai, kurie yra be baltų staltiesių, kur jautiesi laisviau, ateina padavėjas ar šefas, kuris gali tau patapšnoti per petį ir pakalbinti. Atėjęs personalas pasilenkia ir šneka su tavimi tame pačiame lygmenyje, o ne iš viršaus. Kiekvienas nori šilto, žmogiško bendravimo. Atėję į restoraną norime pabendrauti, o ir užsisakyti ne iš telefono, nes telefone ir taip praleidžiame daug laiko. Grįžtame į paprastumą ir žmogišką ryšį. Dėl to vėl populiarėja ir atviros virtuvės – norime matyti, kas gamina, koks tai maistas. 

Valgyti vietinį maistą – tendencija, kuri pereina į aukštesnį lygį. Norime ne tik vietinio maisto (tai jau tampa savaime suprantamu poreikiu). Dabar norime, kad tai būtų ne tik lietuviški pomidorai, bet būtent tokios tetos Marytės auginti pomidorai. Arba specialiai tam restoranui auginami pomidorai. 

Woodfire cooking, kitaip sakant, – kepimas ugnyje – irgi labai populiaru. Daug aukščiausio lygio restoranų pasaulio didmiesčiuose tiesiog miesto centre turi ugnimi kūrenamus pečius, kuriuose kepa ir desertus, ir žuvį, ir daržoves, ir duoną, ir mėsą – viską. Ugnis suteikia papildomą skonį, kurio niekas kitas nesuteiktų. Džiaugiuosi, kad pagaliau tokį restoraną turime ir Vilniuje. 

Trendina barai, kuriuose galima ir pavakarieniauti, kai jie tampa ne tik gėrimų, bet ir maisto vieta. Barų maisto meniu pastaraisiais metais pereina tarsi į kitą lygį. Restorano lygio maistas, tiesiog mažiau pretenzingas, paprasčiau paserviruotas, lengvai pasidalijamas su kompanija tiek prie baro, tiek prie staliukų. 

Nealkoholinių gėrimų mada pasaulyje yra kosminio dydžio. Lietuvoje dar tik prasideda pirmieji jo žingsniai ir dažnai rinktis nealkoholinį gėrimą tenka tarp kombučios, arbatos arba baisiai neskanaus nealkoholinio vyno. O Amerikoje ar Australijoje lentynos tiesiog nukrautos nealkoholiniais gėrimais.

Ko dar pasigendi Lietuvoje?

Labai trūksta kokybiškų pasaulio virtuvių. Sakykime, to paties japoniško (grilio) maisto. Korėjietiško maisto nėra. Izraelietiškos virtuvės šiek tiek atsiranda, bet dar trūksta. Užsienyje labai populiarėja skrudinti „fish collar“ – tartum žuvies sparneliai, Lietuvoje jų dar nemačiau. Trūksta įdomesnių Viduržemio jūros skonių. Kai manęs klausia, kur pavalgyti skanių salotų, aš neturiu, ką parekomenduoti. Taip pat lietuviai dar mažai eksperimentuoja su daržovėmis.

Apskritai norėtųsi, kad žmonės drąsiau eksperimentuotų. Labai daug užsilikusių senamadiškų dalykų, kad ir perdėto serviravimo lėkštėje. Pavyzdžiui, tuos padažiukų taškiukus jau reikėtų pamiršti… Kiekvienam patinka tikrumas, paprastumas. Tai žmonėms suteikia komfortą.

Kaip kiekvienam iš mūsų greitai ir paprastai paįvairinti savo virtuvę?

Pirmiausia, naudoti geros kokybės ingredientus. Man patinka, kai maistas turi daug skonio ir tekstūros. Dėl to gamindama naudoju daug skirtingų žolių, riešutų, būtinai gerą alyvuogių aliejų ir aitriąsias paprikas. Žolelės yra tokios skirtingos, kad jas naudojant kartu arba atskirai maistui galima suteikti be galo daug skonių, o riešutai suteikia ne tik savito poskonio, bet ir tekstūros. Aitriosios paprikos man – kaip ir druska, ingredientas, kuris padaro maistą dar skanesnį.

Asmeninio archyvo nuotraukos