Pietų Prancūzija. Neišragaujamas, neišbučiuojamas, netelpantis į glėbį regionas. Atostogavote Provanse, Žydrojoje pakrantėje? Patiko? Gerai, o dabar nustebinkite save – aplankykite Kamargo nacionalinį rezervatą Ronos upės žiotyse.

Dar Kristus nebuvo gimęs, kai ten jau ganėsi balti žirgai ir juodi buliai. O mūsų dienomis Kamargo laukiniuose paplūdimiuose dangų skrodžia jėgos aitvarai, druskos lyguma gali nukeliauti iki Mėnulio, melduose peri &scaron;imtai rū&scaron;ių pauk&scaron;čių ir vien flamingų gyvena per 20 tūkstančių porų. O ar minėjau rožinį vyną?

&nbsp;

Nebežinau, i&scaron; kur tas Kamargas atėjo į galvą, kas jį pasiūlė&nbsp;&ndash; juk tai nėra populiariausias atostogų krantas Prancūzijoje. Bet įsiminė ten vykstantys romų festivaliai (kasmet gegužės 24&ndash;25&nbsp;dienomis ten susirenka tūkstančiai piligrimų, garbina savo &scaron;ventąją Sarą, rengia procesijas). Įstrigo ir laisvėje gyvenantys žirgai bei flamingai, regione auginami raudonieji ryžiai ir platūs, purūs paplūdimiai. Važiuojame.

&nbsp;

Jūs galite skristi. Artimiausi oro uostai&nbsp;&ndash; Nimas, Tulonas, Marselis, kiek toliau&nbsp;&ndash; Nica (2,5&nbsp;valandos automobiliu). Nors pagal regiono rebel charakterį, ko gero, idealu būtų į Kamargą keliauti kemperiu.

&nbsp;

Jeigu neįkvepia pats žodis &bdquo;rezervatas&ldquo;, kuris savaime kreipia kažkur Žuvinto link, padrąsinančiai įsikimbu į parankę ir žiūrėdama į akis įtaigiai sakau: apie Kamargą pagalvoti tikrai verta. Tikrai.

&nbsp;

Pasaulis mums sukūrė viską, ko reikia&nbsp;&ndash; pur&scaron;kalus nuo uodų, losjoną nuo saulės, &bdquo;Google&ldquo; ir &bdquo;Airbnb&ldquo;. Neimkite kambario vie&scaron;butyje, net jei keliausite be namelio ant ratų. Nuomokitės privačias valdas, taip galėsite patirti daug daugiau.

&nbsp;

Tiesa, &bdquo;Airbnb&ldquo; patariu neapsiriboti &scaron;eimininkų sukurtomis savo gražučių namučių legendomis ir paskaityti, ką juose patyrė ankstesni lankytojai. Gali praversti informacija apie tai, kad kiemo baseine neleidžiama kryk&scaron;tauti vaikams, vartai rakinami kartu su saulėlydžiu ir pana&scaron;iai. &Scaron;iaip jau Kamargo žmonės tokie pat kaip ir jų gamta: sąlyginai svetingi, bet ai&scaron;kiai brėžiantys brūk&scaron;nį tarp &bdquo;tavo&ldquo; ir &bdquo;mano&ldquo;.

&nbsp;

Nutarėme apsistoti regiono sostinėje&nbsp;&ndash; jaukiame miestelyje Saintes-Maries-de-la-Mer. Patikę apartamentai buvo už 800 metrų nuo miesto sienos. Nuomos sąlygos gana griežtos. Kai pinigai jau buvo nuskaičiuoti nuo kortelės, gavome &scaron;eimininko lai&scaron;ką, kuriame jis džiaugėsi galįs pasiūlyti savo puikų būstą tiesiog ant vandens, bet čia pat visi&scaron;kai stačioki&scaron;kai mestelėjo, kad privalėsime laikytis taisyklių, arba mūsų vie&scaron;nagė baigsis nė neprasidėjus. Tiesa, konkrečių taisyklių sąra&scaron;o anglų kalba nepridėjo, todėl teko kliautis bendru supratimu apie padorų elgesį, kad ir &bdquo;ne&scaron;ūkauti lauke po vidurnakčio&ldquo;.

20190814_234552.jpg

20190814_232439.jpg

20190814_232646.jpg

20190814_234125.jpg

O norėjosi: gavome milžini&scaron;ką svajonių terasą su vaizdu į laukinę gamtą, vandenį ir stulbinančio grožio saulėlydžius. Neįstengėme pakilti i&scaron; lauko &scaron;ezlongų iki gilios nakties. Vėjyje snigo oleandro žiedais, rugpjūčio žvaigždės kone krito į delną, uodai paisė atbaidančių žvakių, kiemo kepsninė niekada nebuvo tu&scaron;čia (nors i&scaron;pjovos vietos parduotuvėje buvo tokio grožio, kad nereikėjo nė kepti). Na, ir vynas už įžūliai mažą kainą... Kaipgi eisi miegoti?

&nbsp;

Antrai prancūzi&scaron;kų atostogų savaitei buvome užsisakę namus netoli Sen Tropezo (jis&nbsp;&ndash; už 203 km nuo Kamargo &scaron;irdies), ir a&scaron; nuo&scaron;irdžiai gailėjausi: atrodė, kad laukinėje terasoje galėčiau praleisti visas likusias vasaros naktis, o gal ir visą gyvenimą, kai tiesiai už tvoros&nbsp;&ndash; milijono nedalomų laukinių garsų simfonija, stebėtinai darniai sutarianti su netoliese dundančiu greitkeliu. Sunku atsisveikinti. Lengva pasiilgti.

&nbsp;

Ateidavo rytas, lauke gerdavome kavą ir planuodavome naują nuotykį, o jų Kamarge tikrai yra kur patirti.

&nbsp;

Nesukite sau galvos, skaičiuodami amžius, graikus ir romėnus, kurie ten įmynė pėdą. Nesvarbu, kokiu dinastijos numeriu pažymėtas karalius Henrikas pirmasis paliepė ten auginti ryžius. Ir nuo kada vietiniai ėmė rengti koridas. Beje, tai&nbsp;&ndash; ne Ispanija (nors labiau pana&scaron;i į ją nei į Prancūziją) ir turnyre niekas nenori nudobti buliaus.

20190812_200243.jpg

Pusę tonos sveriantis galvijas vaikosi po areną tuziną stebėtino vikrumo vyrų, o &scaron;ie specifiniais metaliniais nagais, atrodančiais lyg i&scaron; steampunk&rsquo;o parduotuvės, taikosi nuplė&scaron;ti buliui nuo ragų juosteles. Pavojingai priartėjus mirčiai, atletai pademonstruoja tokį parkūrą per tvorą&nbsp;&ndash; iki pat skrybėlėtų žiūrovų balkonų, kad tikrovėje galėtų vienu &scaron;uoliu patekti tiesiai į meilužės miegamąjį daugiabučio antrajame auk&scaron;te.

Kai stebi visą &scaron;ios Kamargo tradicijos dėlionę&nbsp;&ndash; įžangoje i&scaron;jojančius raitelius, žygiuojantį orkestrą, Dainų &scaron;ventės rateliais besisukančias nacionaliniais kostiumais pasipuo&scaron;usias damas su gėlių puok&scaron;tėmis, o vėliau kovą dėl garbės ir drąsos triumfo&nbsp;&ndash; supranti, kad, jeigu i&scaron; Kamargo atimtum &scaron;itai, tai būtų tolygu atimti i&scaron; jo krantus skalaujančią Viduržemio jūrą.

&nbsp;

Beje, paplūdimiai&nbsp;&ndash; čia pat, mieste. Vienas jų&nbsp;&ndash; ilgas, platus, tvarkingas&nbsp;&ndash; i&scaron;kart už arenos mūro, jis taip ir vadinasi&nbsp;&ndash; &bdquo;Plage des Ar&egrave;nes&ldquo;. Pavakary smėlėta paplūdimio promenada prajoja žirgų vilkstinė. &Scaron;ią pramogą gali patirti už 20 eurų valandai (arba 50 eurų pusdieniui). Teko aplankyti vieną i&scaron; daugelio pakelės žirgynų, kuriame &scaron;eimininkauja damos i&scaron; Miuncheno, atrodančios kaip dykynių saulės nugairinti kaubojai tviskančiais pentinais.

&nbsp;

Kimiu balsu duoda primityvią instrukciją: užsidėk higieninį plaukų tinklelį, užsisek &scaron;almą, &scaron;tai tau lazdelė&nbsp;&ndash; tavo žirgas dažnai mėgsta eiti atbulas&nbsp;&ndash; kep&scaron;telsi per užpakalį (Mama, gelbėk!), &scaron;tai vadelės&nbsp;&ndash; timptelėsi į kairę ar į de&scaron;inę&nbsp;&ndash; žirgas eis ten, kur nori. Viskas, jojam.

20190813_131521.jpg

20190813_131511.jpg

Kol įvairiatautė vorelė keliauja žirgais bekele, raita gidė, paleidusi vadeles, mosikuoja rankomis vir&scaron; galvos ir iliustratyviai pasakoja apie regiono fauną. Visi baltieji Kamargo žirgai gimsta juodi ar rudi, vėliau jų kailis tampa pilk&scaron;vas, o galop&nbsp;&ndash; ir visai baltas. Jie gyvena pelkynuose ir meldynuose, todėl prisitaikė rup&scaron;noti ir po vandeniu.

&nbsp;

Kamargo buliai&nbsp;&ndash; regiono karaliai. Laukinės jų mėsos ilgai niekam nereikėjo dėl jos atgrasaus specifinio skonio. Bet kai Europą sukrėtė kanopinių ligos, žmonės staiga pamėgo ir ją&nbsp;&ndash; sveikąją.

&nbsp;

Juoduosius bulius gyvoje gamtoje pamatėme tuomet, kai, i&scaron;studijavę regioninio parko žemėlapį, nusprendėme apsukti didįjį ratą aplink jį. Jūs galite taupyti laiką ir pasimėgauti gamta Pont de Gau ornitologijos parke (bilietas&nbsp;&ndash; 7 eurai)&nbsp;&ndash; jame tikrai sutiksite flamingų: ten juos &scaron;eria, tad jie niekur neskrenda.

&nbsp;

Mes susigalvojome savo turą, užtrukome visą dieną, mielai tai pakartočiau. Atrodytų, kas savo noru važiuotų per pelkes ir dar alpėtų nuo grožio? Tačiau praskrendantys pelikanai, būriai laumžirgių, kaimenės laukinių žirgų, boginančių ant nugarų įsitaisiusias gerves ar ežerais virtusi Ronos upė ir lyg sniegas vasarą hipnotizuojančios druskos lygumos&nbsp;&ndash; girgždančios, bet mink&scaron;tos kaip kiliminė danga gerame vie&scaron;butyje... Ar atsisakytumėte viso to?

&nbsp;

Be to, buvome nusiteikę žūtbūt pamatyti flamingus natūralioje gamtoje. Vidury kelio aptiktas informacinis centras pasitiko kondicionuojamos patalpos gaiva. Prie stalo įsitaisiusi madam girininkės uniforma bakstelėjo pir&scaron;tu į žemėlapyje nupie&scaron;tą &scaron;vyturį: &bdquo;Ten jų TIKRAI yra.&ldquo; &Scaron;vyturys vidury niekur&nbsp;&ndash; aplink laukai, laukai, laukai, jokio vandens i&scaron; tolo nematyti&nbsp;&ndash; tai galėjo būti signalas, kad neverta prie jo gai&scaron;ti. Automobiliu neprivažiuojamas. Tenka stoti tam skirtoje aik&scaron;telėje ir eiti. Ji sakė: &bdquo;Vieną kilometrą.&ldquo; Tik vieną, Karlai! Tačiau jutiminis atstumas buvo lyg nuo Vilniaus televizijos bok&scaron;to iki Katedros, plieskiant ar&scaron;iausiai vidurdienio saulei.

20190815_141948.jpg

Kai pagaliau pasiekėme &scaron;vyturį, paai&scaron;kėjo, kad aplik jį plika akimi nepamatysi nė vieno flamingo, BET&nbsp;&ndash; per teleskopą įmanoma. BET&nbsp;&ndash; dar labiau sudomino tolumoje skraidanti galybė jėgos aitvarų. Radę naują kelionės tikslą, įnikome į &bdquo;Google&ldquo;. Viskas, ką jis mums pasiūlė,&nbsp;&ndash; tai viena įtartina bekelė, menama aitvarų kryptimi. Visgi smalsumas buvo įkyrus, pasukome ten.

&nbsp;

Jeigu turėtumėte visureigį, būtų ir gerai, ir blogai. Purtydamiesi suplaktu duobėtu vie&scaron;keliu (&bdquo;Asfaltas? Ne, negirdėjome&ldquo;), dėkotumėte likimui už patvarią transporto priemonę. Tačiau pravažiavęs druskos lygumų veidrodžius, kuriuos gamta sukūrė &bdquo;Instagram&ldquo;, atsiduri tarsi paskutinėje autobuso stotelėje ir belieka savęs Kernagio dainos tekstu paklausti: kas toliau? O toliau&nbsp;&ndash; betono luitai vietoj vartų, pro kuriuos net mažasis opelis vargiai prapu&scaron;kuotų, nekalbant apie solidesnius gabaritus.

&nbsp;

Svarbu nepasiduoti. Kovinio ryžto įpučia pasi&scaron;okčiodamas minivenas, kuris nestabdo ir prapučia pro tuos vartus, tarsi tai darytų visus devynis gyvenimus. Nustebę, kad prasmukome pro siaurąjį ply&scaron;į, grūdamės toliau dangų raižančių spalvotų sparnų link. Pamatome tiesiai per lygumas, per druskynus, i&scaron;vis be jokios kelio skuodžiančius automobilius. Rugpjūtį viskas &scaron;auniai i&scaron;džiūvę. Bet norėčiau juos pamatyti balandį.

&nbsp;

O tada pasiekiame paplūdimį ir kempingą, koks ten galėjo būti jau 1970-aisiais, kai pasaulį valdė hipiai. Daug džiūstančių sparnų, senukų &bdquo;kemperių&ldquo;, įvairaus plauko prancūzų&nbsp;&ndash; jėgos aitvarų entuziastų.

20190815_193346.jpg

Prie&scaron; akis atsiveria beribis tamsaus smėlio paplūdimys ir &scaron;imtai aitvarų. Saulė pamažėl leidžiasi, bet žmonės vis dar važiuoja. Sako, ten pagaunamos visos vėjo kryptys (kad ir ką tai reik&scaron;tų), todėl &bdquo;Plage de Beauduc&ldquo; i&scaron;ties populiarus.

&nbsp;

Tačiau nereikėtų pamir&scaron;ti, kad tai&nbsp;&ndash; visi&scaron;kai laukinis krantas. Nėra jokių civilizacijos ženklų&nbsp;&ndash; nei vie&scaron;o tualeto (gali atsivežti savo), nei du&scaron;o, nei kokakolos &scaron;aldytuvo, nei de&scaron;rainių kiosko. Todėl įsitikinkite, kad bent vandens turite. Kitu atveju skubėkite į artimiausią Salin de Giraud miestelį (už 17 km).

&nbsp;

Mes i&scaron; kempingo kone galėjome nuspjauti iki savosios Saintes-Maries-de-la-Mer, tačiau&nbsp;&ndash; laukiniais takais iki sostinės gali nuvažiuoti nebent dviračiu. Automobiliu tenka vėl sukti visą ratą aplink regioninį parką atgal. Ir gerai, nes pakeliui laukė siurprizas&nbsp;&ndash; vakare druskos lygumos jau buvo ne akinamai baltos ar melsvos, bet virto rožinėmis. Tuomet ir i&scaron;vydome nakvynės suskrendančius pulkus flamingų. Amą atimantis reginys.

&nbsp;

Jeigu &scaron;ių egzoti&scaron;kų pauk&scaron;čių jums užtenka zoologijos sode, o i&scaron; atostogų tikitės daugiau reveransų ir galimybės pademonstruoti visus naujausius sezono ansamblius, tai mesiu dar vieną kortą: Arlio miestas. Ranka pasiekiamas. Ten jums patiks taip pat, kaip patiko Vincentui van Goghui. Turėtų patikti, nes nesu sutikusi žmogaus, kuriam nepatiko. Senamiestis transliuoja savo karali&scaron;ką prigimtį (karalyste Arlis ir buvo&nbsp;&ndash; iki XVI amžiaus, kai prisijungė prie Provanso), romėnų statiniai i&scaron;likę puikios formos. Miestas pilnas galerijų, jaukių restoranų, butikų.

&nbsp;

O kalbant apie genialųjį pami&scaron;ėlį Van Goghą&nbsp;&ndash; įsiveskite į paie&scaron;ką &bdquo;Les Baux de Provence&nbsp;&ndash; Carri&egrave;res des Lumi&egrave;res&ldquo; ir kelias i&scaron; Arlio jus nuves 19 kilometrų &scaron;iauriau&nbsp;&ndash; į meno katedrą kalnuose, kurios akmeninėse salėse įkurtas psichodelinis skaitmeninis muziejus, visą dailininko palikimą projektoriais atkuriantis ant ratu supančių, kampais lūžtančių, de&scaron;imtis metrų į vir&scaron;ų kopiančių plok&scaron;tumų. Iki gruodžio 31-osios tikrai spėsite pamatyti atgijusius Van Gogho menus. Vėliau programa gali keistis.

&nbsp;

Visgi Kamargui tinka ne tik vasara&nbsp;&ndash; sako, jau balandį ten nuostabu, iki pat spalio. &Scaron;į mėnesį ten vykite tik tuo atveju, jei jums patinka lietuvi&scaron;kas lietus. &Scaron;alčiausias mėnuo regione&nbsp;&ndash; sausis, tačiau prakti&scaron;kai nėra &scaron;ansų pamatyti sniego. Nebent labai į jį pana&scaron;ią druską.

&nbsp;

Laukinės atostogos Pietų Prancūzijoje? Oui, s’il vous plait!

Rekomenduojame

Erdvės

M. Petruškevičius ant sostinės viešbučio nutupdė šokančius vienaragius

Žurnalas L'Officiel Lithuania

Mados žurnalas „L'Officiel Lithuania“ atsisveikina su skaitytojais

Pirkiniai

Nostalgiškų dovanų gidas

Gyvenimo būdas

Ir sau, ir artimiesiems: naudingos dovanos, kurios padės jasutis geriau

Popkultūra

Nematytos nuotraukos iš 2019 m. Kanų kino festivalio

Moterys

Dizainerė D. von Fürstenberg: siekiu pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą

Mada

8 populiariausios Paryžiaus gatvės mados tendencijos

Mada

„H&M" ir „Giambattista Valli" pristatys bendrą kolekciją