Įtraukianti knyga, kurioje šlovė ir pinigai susiduria su nusikaltimu ir bausme

Renis stabtelėjo prie atdarų apleisto pramoninio „Cambertools“ sandėlio durų.

– Vis tiek siūlau pašauti jį į kiaušus, suprantat, netyčia.

Loganas atsisuko į Fokstrotą Tango Du, iš kurio į dulksną lindo visa ginkluotoji komanda.

– Su skaičiumi trys einam vidun.

– Ir kaip toks žmogus kaip Grynas galėjo būti paaukštintas į vyresniuosius komisarus?

– Galbūt buvo surengta loterija. Vienas, du… – Loganas linktelėjo ir Renis pritūpęs įlindo pro atvertas duris, laikydamas MP5 ties pusiauju.

– Tuščia.

Loganas nusekė paskui jį į dėžutę primenantį koridorių, aprašinėtą grafičiais. Iš jo vedė ketverios durys, visos uždarytos.

– Ką manote?

Loganas linktelėjo į artimiausias, kilstelėjo pasiskolintą ginklą ir atsistojo šaulio poza.

Renis paklibino rankeną.

– Užrakinta.

Užrakintos buvo ir kitos, ir dar kitos durys.

Liko paskutinės.

Renis atplėšė jas ir pasilenkęs puolė į vidų, jam už nugaros išlindo ir Loganas, švytuodamas „Glock“ konstebliui virš nugaros. Tai buvo kambarys iš vaizdo įrašo, tas pats, kuriame Davina Pyrs fotografavosi autoportretui: grafičiais nupurkštas kabinetas su viengule metalinio rėmo lova, atremta į sieną, ir vidury stovinčiu žemu staliuku. Priešais – dar vienos durys.

Ant medinių grindlenčių buvo matyti kruvini velkamų kojų pėdsakai.

Vyresnysis komisaras Grynas sėdėjo susmukęs ant grindų, atsirėmęs į lovą, ir abiem rankomis spaudė dešiniąją šlaunį. Ant klešnės plėtėsi tamsiai raudona dėmė. Prie kelio gulėjo „Glock“. Tas pusprotis net neiššovė nė karto.

– O, Dieve, o, Jėzau, o šūdas…

Priešais užkaltą langą nejudėdama ir tylėdama stovėjo Elison Makgregor, nuleistomis prie šonų rankomis. Drebanti. Už jos stovėjo dar kažkas, apsirengęs vienkartiniu kostiumu ir užsidėjęs plastikinę kaukę. Jis spaudė Elison prie gerklės penkiolikos centimetrų peilį raudoniu aptaškyta spindinčia geležte. Kita ranka laikė prie savęs Dženę, suėmęs ją už šviesių, garbanotų plaukų.

Loganas pasislinko į šoną.

– Ginkluoti pareigūnai, mesk peilį.

Vienkartiniu kombinezonu vilkintis žmogus patraukė pečiais, jo balsas skambėjo elektroniškai ir pseudorobotiškai, nes greičiausiai buvo darkomas kokio nors kaukėje įtaisyto filtro:

– Ir kodėl gi turėčiau daryti ką nors panašaus?

– O, Dieve, – Gryno balsas šoktelėjo per oktavą, – jis man įpjovė.

Loganas nenuleido akių nuo peilio.

– Tai o ko tikėjaisi, įsiverždamas kaip koks pusdurnis?

– Turit vežti mane į ligoninę!

– Mesk peilį.

– Ne. – Vienkartiniu kostiumu vilkintis vyras palenkė galvą ant šono. – Štai kaip viskas bus: pasiimsite savo durnelį ir čiuošit iš čia velniop. Atlaisvinsite kelią šiaurės kryptimi. Suveiksite man mašiną ir jos neseksite. Jei paklausysit, Elison su Džene liks gyvos. Jei ne – jos mirs.

– Aš kraujuoju…

– Viskas baigta. – Loganas tvirčiau suėmė ginklą. – Pastatą supa ginkluota policija. Tau nepavyks pasprukti.

– Tada mirs jos abi.

– Ne, nemirs.

– O, Dieve, man reikia greitosios…

– GAL GALI UŽSIČIAUPTI? – Loganas linktelėjo ir Renis nuslinko į kitą pusę, laikydamas MP5 prie peties kaip snaiperis. – 

O dabar nuleisk peilį ir niekas nenukentės.

– Jūs žinot, kas yra savadarbis sprogmuo, ar ne, seržante? Taigi, šiuo metu esu prisitvirtinęs tokį sprogmenį prie kūno ir tereikia menkiausio krustelėjimo, kad visi išsitaškytume ant sušiktų sienų, lubų, grindų… Nesunku įsivaizduoti. Tai būkite pareigūnai šaunuoliai ir darykite, kas liepiama.

„Seržante“: vyriškis vienkartiniu kostiumu jį atpažino. Jis buvo teisus, ten išties Pitersonas.

– Negaliu to padaryti, Kregai. Nuleisk peilį.

– A… – Akimirkai jis nudelbė žvilgsnį į grindis. – Aš ne „Kregas“, esu Rodžeris. Ir jei nedarysi, kaip sakau, visi mirs. – Jis pavedžiojo kruvinu peiliu pirmyn ir atgal, palikdamas Elison ant kaklo raudoną liniją. – Pradedant nuo šios Auksaplaukės.

Ši iššiepė dantis:

– Jis meluoja.

– Užsičiaupk.

– Neturi jis jokios bombos.

Kregas-RODŽERIS nusijuokė.

– Patikėkit, negalima pasikliauti nė vienu jos žodžiu.

– Nušaukit jį. Jis niekad negalvojo mūsų paleisti, ketino mus abi nužudyti!

– Man tikrai labai reikia greitosios…

– Šefe? – Renis pasislinko dar per žingsnį. – Esu pasiruošęs šauti.

– Nagi, Kregai, pasiduok. Niekas neprivalo mirti.

Baltas vienkartinis kombinezonas sučežėjo.

– Juk kalbėjotės su Žiežula Vike? Ar pasakojo jums apie voveres? Būdama dešimties, Elison prispendė spąstų voverėms ir miške, už savo namo, sugavo jų kokį šešetą. Žinai, ką su jomis padarė?

– Tiesiog nuleisk peilį ir visi galėsime eiti iš čia.

– Paskandino kibire. Vieną po kitos. Išrikiavo spąstus, kad kitos galėtų stebėti, kaip žūsta jų draugės. Štai kas ji per žmogus – visiška psichinė.

– Jis meluoja.

– Manot, kad čia jau viršūnė? Paklauskit jos, kas nutiko Dodžio tėvams. Jie negalėjo jos pakęsti. Kas gi norėtų, kad sūnus vestų sociopatę barakudą?

– Tai įvyko netyčia!

– Aišku, kad netyčia. Nagi, seržante, pagalvokit, kas galėjo liepti Deividui padegti jūsų namus.

Loganas sužiuro į jį:

– Ką?

– Girdėjot. – RODŽERIS pakreipė galvą ant šono. – O dabar atsitraukit abudu ir suveikit sušiktą mašiną, kitaip perpjausiu jai gerklę, o tada viską pradėsime iš naujo su jos neklaužada dukra.

Jis vėl sujudino peilį ir Elison kaklu ėmė tekėti kraujas.

– Aaaa…

– NESKRIAUSK MAMYTĖS! – Dženė suėmė ranką, laikančią jos plaukus, ir trūktelėjo. Tada suleido dantis RODŽERIUI į koją.

– Supista kalė!

Greičiausiai atleido ranką, nes Elison pasisuko į šoną ir smogė alkūne jam į pilvą. Jis suaimanavo.

RODŽERIS brūkštelėjo jos pusėn peiliu, bet Elison jau buvo per toli. Renis šoko į priekį, taikydamasis pagriebti Dženę, bet RODŽERIS prisitraukė ją atgal, pakėlė nuo žemės ir abu nugara atsirėmė į užkaltą langą. Dabar žmogus su kombinezonu buvo užspeistas į kampą, tik peilis blykčiojo auksinės šviesos properšoje.

Loganas pridengė Elison savo kūnu, nenuleisdamas ginklo nuo RODŽERIO veido.

– Ant kelių, staigiai.

RODŽERIS atsikrenkštė, o tada nuleido geležtę.

– Tai buvo jos sumanymas. Viską sugalvojo ji. Ji…

Per kambarį nugriaudėjo pokštelėjimas. Loganas krūptelėjo. Dženė suklykė. Renis nusikeikė.

RODŽERIO krūtinės vidury prasiskleidė raudonis.

Loganas atsargiai paėmė ginklą iš Elison rankų.

– Jis norėjo nuskriausti mano mergaitę…

Dženė sėdėjo ant grindų palei langą, prisitraukusi kelius prie krūtinės, sutvarstytomis pėdomis braukydama slidžias nuo kraujo grindis. Klykdama.

Renis ją pakėlė ir atbulas išslinko į kambario vidurį. Ant grindų gulėjo susmukęs RODŽERIS. Pusiau permatoma kaukė buvo patamsėjusi, aplink balso moduliatorių su kiekvienu iškvėpimu tiško raudoni purslai. Violetine pirštine aptrauktos plaštakos trūkčiojo virš skylės krūtinėje. Kraujas sunkėsi pro vienkartinį kombinezoną.

– Achhhh…

– Reni, vesk ją iš čia. – Loganas pažvelgė į Gryną. – Pasiimk ir šitą. – Išsitraukė telefoną, kol konsteblis padėjo Grynui atsistoti.

– MAMYTE! – Dženė ištiesė rankas, bet Renis jos nepaleido ir išnešė pro duris, o Grynas, inkšdamas ir dejuodamas, šlubčiojo jam iš paskos.

– Noriu, kad kuo greičiau atsiųstumėt greitąją: pagrobėjo krūtinėje šautinė žaizda.

Elison Makgregor pakėlė smakrą.

– Padariau tai, ką būtų padariusi kiekviena motina, siekianti apsaugoti savo vaiką.

– O kaip Elison su Džene, ar jos sveikos?

– Siųsk sumautą greitąją ir greičiau! – Loganas padiktavo adresą ir padėjo ragelį.

RODŽERIO kūną tampė traukuliai ir spazmai.

– O, šūdas… – Žodžius palydėjo kliustelėjęs raudonis. – Mes ke… ketinome sukišti pinigus… į labdaros fondą… ir per… perpumpuoti lėšas kitur…

Loganas įbedė akis į Elison.

– Tu liepei kažkam padegti mano namus?

– Jis meluoja. – Ji apsikabino krūtinę. – Pasakys bet ką, kad tik išsisuktų.

Kairioji RODŽERIO koja trinksėjo į medines grindis it į būgną.

– Aaaaaach…

Loganas priklaupė prie drebančio žmogaus ir atsargiai nuėmė plastikinę kaukę.

Tai buvo ne Kregas Pitersonas.

– Kokios naujienos? – Gydytojas Guldingas uždarė duris.

Loganas dirstelėjo per petį, o tada vėl pažvelgė per savo improvizuoto tyrimo kambario langą.

– Vis dar operuoja.

– Na, pažvelk į šviesiąją pusę: jei ir išgyvens, kiek laiko, tavo manymu, ištvers kalėjime?

Loganas tik patraukė pečiais, stebėdamas būstinės priekyje susibūrusias minias. Ten buvo mažiausiai penki šimtai žmonių, laikančių po transparantą su užrašu „Džene, mes tave mylim!“, „Niekad nesiliovėm tikėję!“ arba tiesiog mosuojančių mobiliaisiais telefonais lyg kokiam roko koncerte. Televizininkams tai greičiausiai be proto patiko.

– Taigi, – Guldingas patapšnojo jam per petį, – kodėl nesi apačioje ir nesimaudai šlovėje bei nesiklausai liaupsių? Juk čia tavo akimirka.

– Rastas Kregas Pitersonas.

– Nejaugi?

– Sėdintis savo „Renault“, nuo išmetimo vamzdžio iki vairuotojo lango atvesta žarna. Bobo teigimu, visa mašina trenkė viskiu. Mobiliajame rasta mamai adresuota žinutė, kurioje jis atsiprašo, kad ją nuvylė. Neišsiųsta.

– Hm… Ar pastebėjai, kad visoms mirtims būdingas vienoks ar kitoks uždusimas? Briusas Sangsteris randamas su maišeliu ant galvos, Davina Pyrs – su diržu ant kaklo, Kregas Pitersonas nusinuodija išmetamosiomis dujomis? Išties tikiuosi, kad Gordonas Magvairas išgyvens. Būtų nuostabu išsiaiškinti, ką jam tai reiškia. – Jis suraukė antakius. – Įdomu, ar tokia fantazija būdinga televizijos prodiuseriams…

– Jis buvo beprarandąs savo verslą, investuotojai laukė, kol bankrutuos, kad galėtų išpirkti turtą. – Loganas atrėmė galvą į langą. – Magvairas teigia, kad tai buvo Elison mintis. Kad viską sumanė ji.

Kaip žmogus gali būti toks manipuliatorius? Toks beširdis ir amoralus, kad pasiryžtų suluošinti savo dukrą vien tam, jog taptų dar šiek tiek įžymesnis?

Psichologas perbraukė stiklą pirštų galais:

– Man tie kojų pirštai visad atrodė keistoki. Kam amputuoti du mažuosius pirštelius, kai kur kas paprasčiau nupjauti vieną didįjį? – Jis šyptelėjo. – Ar žinai, kad kai kurios moterys JAV pasišalina mažuosius kojų pirštelius, kad galėtų avėti prabangius aukštakulnius? Tam tikru požiūriu, Dženei atlikta procedūra yra ne tiek subjaurojimas, kiek estetinė operacija.

– Ir kaip man tai įrodyti? Juk tai tėra vien jo žodis prieš jos, jei jis išgyvens. Visi kiti gaujos nariai mirę: nėra nei liudininkų, nei teismo ekspertizės įkalčių. Visiškai nepavyktų prikabinti jos prie… – Loganas pakėlė dulkėtą mėlyną segtuvą, kurį paprašė Gatrio išrausti iš archyvo. Gaisras namuose Kinkorte prieš šešerius su puse metų. Du žuvę – Dodžio Makgregoro tėvai. – Galbūt dėl to jos namai ir buvo tokie tvarkingi: žinojo, kad bus pagrobta. Nenorėjo, kad nusikaltimo vietos nuotraukose namai atrodytų kaip kiaulidė.

Būstinės priekyje susirinkusi minia ūžė ir džiūgavo. Greičiausiai iš nuovados pergalingai lauk žengė Elison Makgregor. Loganas piktai pažvelgė į ją.

– Ir devyni kablelis keturi milijono – tai tik katino ašaros, palyginti su tuo, ką susižers per finansavimą, filmus ir leidybos kontraktus.

Iš savo kabineto Loganas stebėjo, kaip ji mojuodama ir spausdama rankas skinasi kelią per minią. Jei būtų norėjusi, būtų galėjusi paslapčia išsmukti pro galines duris ir išvažiuoti nežymėtu automobiliu, bet ne – norėjo pasimėgauti gerbėjų meile.

O – Die – ve! Ji čia, pagaliau ji čia. Dieve, kaip gerai atrodo, kokia ji drąsi.

Beatrisė Istbruk paskubomis peržvelgia savo išvaizdą. Plaukai ima truputį šiauštis nuo to SUPISTO lietaus, bet, nepaisant šito, atrodo visai gerai. Makiažas – puikus. Apranga tobula. Šiuos drabužius jai padėjo išsirinkti Elison tą dieną, kuri, galėjo prisiekti Dievu, buvo geriausia diena jos gyvenime.

Elison stovi minios centre, apsupta mikrofonų ir kamerų.

– Tik noriu padėkoti visiems už tai, kad nesiliovėt tikėję!

Džiugūs šūksniai.

– Ir jei jūs visi nieko prieš, panaudosime Laisvės fondą kilniam tikslui – paremsime mūsų narsių kareivių šeimas. Ir parodysime jiems, jog mes taip pat nesiliovėm tikėję!

Ir vėl džiugūs šūksniai.

Su Elison buvo ir pora sargybinių – stambių, bjaurių tipų, vilkinčių juodais kostiumais. Jie padėjo jai skintis kelią į priekį, bet gana lėtai, kad išvaduotoji spėtų pakalbėti su visais savo gerbėjais. Visais žmonėmis, kurie ją myli.

Bet ne taip, kaip ją myli Beatrisė. Taip Elison Makgregor nemyli daugiau niekas.

Ji vis artėja. Visai kaip sapne. Beatrisė visas dvi savaites kiekvieną dieną meldėsi, kad bjaurybės, kurie pagrobė Elison, mirtų siaubinga mirtimi. Štai kokia ji draugė. Tokia, kuri niekad neapleidžia žmogaus.

Štai ir ji – taip arti, taip arti…

Beatrisė prasibrauna alkūnėmis į priekį. Negi šitie bjaurybės nežino, kas ji tokia? Ji – geriausia Elison draugė!

Elison pažvelgia tiesiai į ją ir nusišypso.

Beatrisei vos nesustoja širdis. Ten, kur stovi. Pykšt. Ir negyva. Nužudyta šypsenos.

Ji žengia į priekį ir apsiveja Elison rankomis.

– Dieve, kaip džiaugiuosi, kad tau nieko nebegresia!

Beatrisė stipriai ją apsikabina. Niekada nepaleis. Jos liks geriausios draugės amžiams.

O tada Elison pasilenkia ir kažką sukužda jai į ausį.

Beatrisė sumirksi:

– Turiu tau dovaną…

Pum, pum, pum, PUM, PUM – geležtė juda kaip gyva, žybčiodama ir smigdama, viskas apsitaško krauju, žmonės ima klykti, du stambūs tipai juodais kostiumais tik stovi ir žiūri išsižioję, o Beatrisė vis nesiliauja, vis bado ir bado peiliu.

Tada kažkas nučiumpa ją už gerklės, dar kažkas – už rankos, išlupa iš delno peilį. Parverčia ant žemės, ima spardyti ir daužyti, o ji vis juokiasi ir juokiasi.