Naciams užgrobus valdžią, vos du &scaron;imtus sielų turinčiame atokiame Rytų Prūsijos kaime gyvenimas ir toliau teka įprasta vaga, o vokiečių karinė sėkmė daro įspūdį vietos gyventojams. Tačiau vieną dieną žiauriai įsiveržusi realybė viską nu&scaron;luoja amžiams. Vienuolikmetis Hermanas lieka vienu i&scaron; nedaugelio kaimo gyventojų, i&scaron;gyvenusių karą.

Leidykla &bdquo;Briedis&ldquo; pristato vokiečių ra&scaron;ytojo Arno Surminskio knygą &bdquo;Jokehnen, arba Kiek laiko trunka kelionė i&scaron; Rytprūsių į Vokietiją?&ldquo;. &Scaron;iame autenti&scaron;kame romane berniuko akimis objektyviai ir jaudinančiai perteikiama Jokehnenų gyvenimo idilė, 1945 m. virtusi griuvėsiais.
Hermanas Steputatas, Rytprūsių siuvėjo sūnus, Vokietijos istoriją patyrė tiesiogiai: gimęs prezidento Paulio fon Hindenburgo mirties dieną, jis i&scaron;gyveno nacių eros pradžią, Antrąjį pasaulinį karą, tėvų tremtį ir galiausiai i&scaron;varymą i&scaron; namų. Visus &scaron;iuos skaudžius i&scaron;gyvenimus palengvina tik vaiki&scaron;ka draugystė su Pėteriu A&scaron;monaičiu, deja, negailestinga mirtis ilgainiui pasiglemžia ir jį.
Knygos autorius A. Surminkis vaizdingai perteikia savo vaikystės kra&scaron;to kasdienybę. Autobiografinės detalės persipina su grožinio kūrinio i&scaron;mone ir sukuria autenti&scaron;kumu alsuojantį Rytprūsių kaimo paveikslą. Vaiki&scaron;ki žaidimai ir nevaiki&scaron;ki i&scaron;gyvenimai Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje apra&scaron;omi santūriai ir nesentimentaliai, tačiau spalvingai ir įtaigiai.
Skaitytojas supažindinamas su Rytų Prūsijos žmonėmis, jų ekscentri&scaron;kumu ir mažomis kaimo gyvenimo dramomis. Kone apčiuopiamas kra&scaron;tovaizdžio tarp Kionigsbergo ir Mozūrijos grožis, platūs rugių laukai ir mi&scaron;kų žaluma. Tačiau, karui vis labiau artėjant link kaimo, vir&scaron; Jokehnenų ima tvenktis tamsūs debesys. Netrukus iliuzijos visi&scaron;kai sugriūva. Hitlerio portretus tenka nukabinti nuo sienų. Po kurio laiko kaimo gyventojai priverčiami palikti savo namus ir suvaromi į krovininio traukinio vagonus. Rusai grįžo į Rytų Prūsiją!
Nors Jokehnenų kaimo pavadinimas i&scaron;galvotas, pati istorija yra skausmingai reali. Žmonės kentėjo ir neteko visko: svajonių, idealų, namų, &scaron;eimos narių, neretai ir gyvybės. O tragi&scaron;kas Steputatų &scaron;eimos likimas tėra vienas i&scaron; tūkstančių.

Beveik prie&scaron; pusę amžiaus i&scaron;leista A. Surminskio knyga jau tapo vokiečių literatūros klasika, tačiau savo aktualumo nepraranda iki &scaron;iol. Ji neleidžia užmir&scaron;ti Antrojo pasaulinio karo tragedijos ir suteikia balsą bei atminimą žmonėms, kurie žuvo ir liko gulėti kažkur griovyje, buvo i&scaron;mesti i&scaron; traukinio ar palaidoti masinėse kapavietėse. Visi &scaron;ie žmonės iki pat mirties taip ir nepajėgė suvokti, už ką viso to nusipelnė. 1987 m. pagal &scaron;į romaną buvo sukurtas ir televizijos serialas.
Knygą i&scaron; vokiečių kalbos vertė Rasa Jasiulionė.

Dabar laikas užregistruoti mažąjį Hermaną Drengfurte, Karlai Steputatai. Civilinės metrikacijos biure ir pas kunigą. Jis pasaulyje jau tris dienas. Ir neprisiliuobk mieste! Pagalvok apie nesveiką skrandį.
Marta, vėl pakilusi ant kojų, sutaisė kelionei sumu&scaron;tinių. Steputatas apsivilko geriausią kostiumą, nepamir&scaron;o į atlapą įsisegti partinio ženkliuko, o kelnių kle&scaron;nes suėmė taip, kad jos neįsipainiotų į dviračio grandines. Dar kartą pažvelgęs į lop&scaron;į, i&scaron;vyko. Nuriedėjo kaimo pievele į kelią, bet čia turime stabdyti jo kelionę. Mat sutiko dėdę Francą, atvažiuojantį su miežiais, ir mes negalime jo paleisti, turime supažindinti. Dėdė Francas buvo vienas i&scaron; nedaugelio Jokehnenų ūkininkų, dirbusių savo laukus &scaron;alia visagalio dvaro. Jis mėgavosi tuo, kad sėjo anksčiau, trę&scaron;ė anksčiau ir pjovė anksčiau nei dvaras. Dėdė Francas visuomet būdavo įsikandęs &scaron;iaudą arba degtuką ir dažniausiai skubėdavo. Tik naktimis ir sekmadieniais nedirbo. Jo ūkis buvo per bulvių lauką nuo Steputato sodybos. Pro siuvyklos langą matėsi aptverta jo ganykla su juodmargiais ver&scaron;eliais, gandralizdis ant daržinės stogo, mė&scaron;lo krūva, dėl kurios vi&scaron;tų būrys kariaudavo su pasipūtusiu kalakutu, nuo tvarto stogo iki tvenkinio skraidžiojančių balandžių pulkas; galėjai pamatyti ir tetą Hedvigą (ji &scaron;iek tiek &scaron;lubavo), lesinančią kieme pauk&scaron;čius arba skabančią darže žirnių ank&scaron;tis. Mažasis Hermanas i&scaron;vys visa tai vieną dieną, kai tik galva pakils vir&scaron; palangės. Taigi stabdykime arklius. Trrr! Steputatas nulipo nuo dviračio.
&ndash; Sveikinu sulaukus sūnaus ir įpėdinio, &ndash; tarė dėdė Francas. &ndash; Jau seniai būčiau atėjęs, bet per darbus... Rugpjūtis netinka vaikams gimdyti.
Abu nusijuokė.
&ndash; Tada ateik sekmadienį, &ndash; pakvietė Steputatas. Bus proga i&scaron;gerti serbentų vyno, aptarti ūkio ir dvaro reikalus, prisiminti senąjį Hindenburgą ir pakalbėti apie tai, ko dabar laukti. Na, o kol kas prie darbų. Dėdei Francui reikėjo vežti miežius į daržinę po gandralizdžiu, o Steputatui &ndash; vykti į Drengfurto magistratą.
Pirmiausia nueis į civilinės metrikacijos biurą, paskui pas kleboną. Tiesą sakant, Steputatui nerūpėjo, ar jo vaikas bus krik&scaron;tytas, ar ne. Jis tai darė dėl Martos, kuri labai pasikliovė Dievu. Kur kas maloniau jam pasirodė miesto taupomojoje kasoje, kur atidarė berniukui kaupiamąją sąskaitą ir įne&scaron;ė de&scaron;imt reichsmarkių. Taupomosios kasos direktorius pavai&scaron;ino jį cigaru ir pakalbino apie derlių Jokehnenuose.
Su smilkstančiu cigaru Steputatas lėtai vaik&scaron;tinėjo po Drengfurto turgų, vedėsi dviratį pro kūningas moteris, siūlančias sviesto, grietinės, kiau&scaron;inių, la&scaron;inių ir nupe&scaron;tų gaidžių. Lankstu apėjo gyvulių prekeivius, nugirdydavusius visus, kas tik jiems pasipainiodavo. I&scaron;ne&scaron;ęs sveiką kailį, galiausiai priėjo kolonijinių prekių parduotuvę &bdquo;Schwarz&ldquo; ir prie jos esančią smuklę tiesiai prie&scaron;ais vie&scaron;butį &bdquo;Zum Kronprinzen&ldquo;. Čia jį pasitiko vėsa ir putojantis alus, kuriuo pavai&scaron;ino savininkas, sužinojęs apsilankymo mieste priežastį. Kol parduotuvės darbuotojai pakavo cukrų, druską, kavą &bdquo;Kathreiner&ldquo;, sūrį ir degtukus (buvo įprasta pirkti ir kaimynams, nes į miestą važiuodavo retai, o per darbymetį i&scaron;vis nebuvo tam laiko), Steputatas laukė smuklėje prie degtinės, prie&scaron;ais jį sėdėjo įstaigos &scaron;eimininkas. Jis pasakojo, kad būtent &scaron;ioje vietoje prie&scaron; metus jie pasiguldė visi&scaron;kai girtą inspektorių Blonskį i&scaron; Jokehnenų. Ant stalo aplink jį uždegė keturias žvakes ir sugiedojo &bdquo;Jėzus &ndash; mano viltis&ldquo;. Su i&scaron;kilminga palyda mažasis Blonskis buvo nune&scaron;tas pas turguje laukiantį vežiką. Tasai patikėjo, kad jam atne&scaron;amas negyvėlis, ir pagarbiai nusiėmė kepurę. Vėliau Blonskis turėjo papirkti visus susijusius asmenis de&scaron;imties markių banknotais, kad &scaron;is įvykis su laidotuvėmis nei&scaron;kiltų į vie&scaron;umą.
Tačiau Steputatas tokios i&scaron;gertuvių baigties nenorėjo. Po trijų stikliukų skaidriosios ir kelių bokalų alaus jis pritvirtino pirkinių krep&scaron;į prie bagažinės ir i&scaron;važiavo namo. Svaigalai Steputatui sukėlė didingų minčių. Žinoma, kad jos sukosi apie sūnų &ndash; vyresni tėvai tam ypač jautrūs. Visas viltis jie sieja su klykiančiu septynių su puse svaro ry&scaron;ulėliu. Jauni tėvai paprastai dar turi asmeninių ambicijų. Tačiau Karlo Steputato viltys nebuvo įprastos. Jis nematė reikalo leisti sūnaus į karininkus, nors tai buvo visų Rytprūsių dvarininkų svajonė, jei tik vaikas negimė &scaron;leivakojis. Ne todėl, kad gali nu&scaron;auti, o todėl, kad buvo sutikęs daug kari&scaron;kių be smegenų. Ūkininkas ar amatininkas? &Scaron;itos mažųjų žmonių svajonės jam atrodė pernelyg kuklios. Steputatas galvojo apie poetą arba muzikantą, bet ne dailininką, nes drobės tepliojimas jam pasitikėjimo nekėlė. &Scaron;iaip ar taip, turėjo būti kažkas dvasingo. Jei nepavyks tapti poetu, tuomet gal bus gydytojas arba advokatas, galiausiai mokytojas. Tokių skandalingų minčių Jokehnenuose nebūtų galėjęs i&scaron;tarti garsiai, turėjo laikyti paslaptyje net nuo Martos, nors įtarė, kad ir ji turi pana&scaron;ių svajų. Ar buvo kaltas alkoholis, ar palankus vėjas, stipriai pučiantis į nugarą ir genantis visu smarkumu nuo Marientalio kalno, kad jį apėmė tokia pakili nuotaika, mintyse gimdanti didvyrius? Turbūt visi tėvai taip galvoja apie savo vaikus, jei per darbus lieka laiko mintims. Ne, Steputatas nemanė, kad ūkio darbininkai, auginantys tuziną vaikų, galėtų turėti pana&scaron;ių minčių. Tokiam žmogui kaip Karlas Steputatas nebuvo lengva gyventi tarp dviejų &scaron;imtų paprastų jokehneniečių. Jei nenorėjo savo kaime būti svetimas, turėjo apsimetinėti ir slėpti, kad jo tikslai yra auk&scaron;tesni.
1924 metais jis tapo Jokehnenų burmistru, kai parvykęs i&scaron; Kionigsbergo su meistro diplomu atidarė siuvyklą. Jokehneniečiai prisiminė, kad jis kaimo mokykloje buvo geriausias, ypač sekėsi dainavimas ir ra&scaron;ymas. Jam nebuvo lengva grįžti į Jokehnenus, palikti Kionigsbergą, platųjį pasaulį, paskutinę stotelę prie&scaron; Berlyną. Taip, Kionigsbergas. Vakarais pasivaik&scaron;čiojimai &Scaron;teindamo kvartale arba Ilgąja gatve, sekmadieniais &ndash; po Priegliaus salas, kur apeidavo Knypavos katedrą. Arba traukiniu į Palmininkus, prie jūros Sembos pusiasalyje. Apsilankydavo ir socialistų ratelyje, kartais nueidavo į spektaklį. Prie&scaron; Kionigsbergo laikotarpį buvo karas, kurio Steputatas i&scaron; blogosios pusės nepažino. I&scaron; pradžių tarnavo karo kapeliono padėjėju, vėliau sanitaru Vakarų fronte. Jis manė, kad &scaron;iame kare gavo strėnų gėlą ir retkarčiais kamuojančius skrandžio skausmus.
&Scaron;is vyras, skaitęs Lybknechtą ir &scaron;iek tiek Nyčę, matęs Vedekindo pjeses ir įpusėjęs storą Arno Holco knygą, &scaron;is Karlas Steputatas 1924 metais grįžo į du &scaron;imtus sielų turinčius Jokehnenus. Visi čia iki kaulų smegenų buvo vokiečių nacionalistai, i&scaron;tikimi Hindenburgui, i&scaron;skyrus galbūt mūrininką Zaidlerį, kuris laukiniais laikais dalyvavo parade su raudona vėliava Rastenburge. Karlas Steputatas vos mėnesį siuvo Jokehnenuose, kai į jo namus prisistatė dvaro kamerdineris Mikotaitis, smuklininkas Vitkūnas ir balnius Rogalis. Jiems reikėjo naujo burmistro, nes senojo negalia matyti reikalą įgavo grėsmingą mastą. Karlas Steputatas abejojo, ar galėsiąs būti dviejų &scaron;imtų voki&scaron;kų sielų burmistru, tačiau jo nuogąstavimai skambėjo nepakankamai įtikinamai.
&ndash; Mes visi vokiečiai, &ndash; pasakė balnius Rogalis.
Tebūnie. Karlas Steputatas irgi buvo už Vokietiją, už didelę Vokietiją, tokią didelę, kad kazokams tektų toli keliauti iki Kionigsbergo.
&ndash; Čia, pasienyje, svarbiausia būti geru vokiečiu.
Tai buvo kamerdinerio Mikotaičio žodžiai, o Steputatas juose įžvelgė visa jungiantį tiltą &ndash; būti vokiečiu. Jam pakako būti tik geru vokiečiu, kad taptų Jokehnenų burmistru.
Viską nulėmė majoras. Kitą dieną jis atjojo kaimo pievele.
&ndash; Klausykite, Steputatai, &ndash; tarė nuo žirgo, &ndash; su popieriais susitvarkysite, nedaug. Mums reikia tinkamo burmistro.
&ndash; Tikrai taip, &ndash; sutiko Steputatas. Vėliau pasigailėjo dėl to &bdquo;tikrai taip&ldquo;. &Scaron;itai jam instinktyviai i&scaron;sprūdo, mat dar visai neseniai, prie&scaron; kelerius metus, atliko karinę tarnybą. Bet čia, Jokehnenuose, taip elgėsi visi, nes majoras buvo tikrų tikriausias majoras.
Steputatas tapo Jokehnenų burmistru. Jis be jokių skrupulų padėjo Rozos Liuksemburg knygą, kurią atsivežė i&scaron; Kionigsbergo, &scaron;alia &bdquo;Istorijos apie vokiečių&ndash;prancūzų karą&ldquo; ir savaitinių valdi&scaron;kų apskrities žinių. Be majoro, Jokehnenuose niekas daugiau nežinojo apie Liuksemburg, o majoras neturėjo įpročio eiti į namus ir kalbėdavosi su juo nuo žirgo.
Su tokiomis mintimis Steputatas grįžo į Jokehnenus, savo Jokehnenus. Tiesą sakant, &scaron;is kaimas Rytprūsių &scaron;irdyje buvo gan ne&scaron;varus, bet ne labiau nei kiti kaimai tarp Vyslos ir Mėmelio. Per Jokehnenus, be pražūtingo akmenų bruko, dar vedė dulkantis vasaros keliukas. Juo važiuodavo sausuoju metų laiku, nes mažiau kratydavo. Namai, kai kurie pilkais nendriniais stogais, dunksojo laukuose, plytinčiuose iki pat dvaro darbininkų vi&scaron;tidžių ir triu&scaron;ių aptvarų. Kaimo namai tarsi prasegtas karolių vėrinys puslankiu buvo i&scaron;sidėstę aplink tvenkinį, kuris bet kurioje kitoje Vokietijos dalyje būtų vadinamas ežeru. Tačiau tarp mi&scaron;kų ir javų laukų buvo apsčiai ežerų, tikrų ežerų, todėl &scaron;ią vandens užtvanką, supamą gluosnių ir &scaron;vendrų, reikėjo vadinti tvenkiniu.
Steputatas ėjo per kaimo pievelę prie savo namo, kuris stovėjo kitoje tvenkinio pusėje lyg paskutinis neužsegto vėrinio karoliukas. Staiga pamatė prie savo sodo tvoros priri&scaron;tą dvaro kamerdinerio Mikotaičio arklį, uodega vaikantį nuo savęs muses ir sparvas. Pasiskubino ir i&scaron;girdo i&scaron; namo sklindančius balsus. Na, jie tikriausiai gėrė jau kokį trečią butelį serbentų vyno. Kamerdineris Mikotaitis, balnius Rogalis ir smuklininkas Vitkūnas sėdėjo didžiojoje stuboje &ndash; ten pat, kur ir 1933-iųjų gegužę, kai sklandžiai pertvarkė Jokehnenus.
&ndash; Klausykite, &ndash; anuomet pasakė Rogalis. &ndash; Visi Jokehnenai vieningai įstos į rudąją partiją, ir tada viskas liks kaip buvę.
Tuo metu neramumus sukėlė plikas vyrukas i&scaron; Rastenburgo-Langheimo, paskleidęs gandą, kad naujieji ponai nori atstatydinti Jokehnenų tarybą ir mūrininką Zaidlerį padaryti burmistru. Burmistras mūrininkas! Tas, kuris kartą jau žygiavo su raudona vėliava per Rastenburgą.
&ndash; Tai viso labo formalumas, &ndash; anuomet ai&scaron;kino kamerdineris Mikotaitis. &ndash; Mes, jokehneniečiai, gyvensime kaip gyvenę, ar su &scaron;iuo Hitleriu, ar su kitu.
&ndash; Net dvaro inspektorius Blonskis įstojo į partiją, &ndash; raportavo smuklininkas Vitkūnas. &ndash; Ir kai majoras pabandė su juo apie tai pasikalbėti, Blonskis esą pasakęs: &bdquo;Pone majore, prie&scaron; mus &ndash; jaunimas ir ateitis. Tai ir yra svarbiausia!&ldquo;
Galiausiai jie įtikino Steputatą, kad tai tik &bdquo;formalumas&ldquo;. Tiesą sakant, Jokehnenuose beveik niekas nepasikeitė. Susirinkimams ir SA eitynėms Jokehnenai buvo per maži. Vietos grupės vadas Krauzė i&scaron; Drengfurto buvo atvykęs tik sykį, apsivilkęs civili&scaron;kai, mat uniformuotas niekada negerdavo. Jokehnenai pakeitė spalvą i&scaron; juodos su balta ir raudona į rudą be jokio triuk&scaron;mo. Jokehneniečiai gavo partinę knygelę ir ženklelį su svastika prie i&scaron;eiginio kostiumo, mokėjo nario mokesčius ir &scaron;alia senojo Hindenburgo pakabino kuklią nuotrauką i&scaron; Braunau. Vienintelę dėmę keičiant spalvą uždėjo majoras, kuris liko i&scaron;tikimas juodai su balta ir raudona, nors pats Hindenburgas palaimino ir ruduosius. 1934-ųjų balandžio 20 dieną, kai Steputato vėliava su svastika pirmą kartą suplevėsavo vir&scaron; lelijų darželio, majoras i&scaron;vežė į lauką vežimą mė&scaron;lo ir savo rankomis kartu su vežiku Borovskiu jį i&scaron;kratė.
Visa tai Steputatas prisiminė pamatęs juos trise sėdinčius prie serbentų vyno.
&ndash; Klausyk, Karlai, &ndash; tarė Rogalis, vyriausias i&scaron; visų. &ndash; Poryt jie ve&scaron; Hindenburgą i&scaron; Noideko į Tanenbergą. Visi Rytprūsiai atiduos jam paskutinę pagarbą. Atvyks pats fiureris. Ten važiuos ir keletas žmonių i&scaron; Jokehnenų, esame skolingi Hindenburgui.
Steputatas pirmiausia atsisėdo. Jis nejautė didelio noro palikti Martą vieną su vaiku dvi dienas.
&ndash; Tai yra tavo, kaip burmistro, pareiga, &ndash; parei&scaron;kė smuklininkas Vitkūnas.
Taip, tikriausiai tai buvo jo pareiga. Balnius Rogalis pasisiūlė vykti kartu ir ne&scaron;ti karių sąjungos vėliavą. Smuklininkas irgi manė, kad jo pareiga ten būti. Jie kaip tik tarėsi, kas duos vežimą, kai garsiai suskambo telefonas. Tai nutikdavo taip retai, kad Steputatas visada krūptelėdavo. Jis tvirtu žingsniu nuėjo prie aparato, kabančio tarp rudojo ir raudonojo feldmar&scaron;alų.
&ndash; Heil Hitler, &ndash; tarė į ragelį. Vietos grupės vadas Krauzė prane&scaron;ė, kad reicho vyriausybė paskelbė keturiolikos dienų gedulą ir kad Hindenburgo laidotuvių dieną turi būti i&scaron;keltos vėliavos... iki pusės stiebo. Su svastika.
&ndash; Savaime suprantama, &ndash; sumurmėjo balnius Rogalis, kai Steputatas pakabino ragelį. Jokehnenai i&scaron;kels savo vėliavas. Visas tris, kurias turėjo. O poryt važiuos į Tanenbergą. Atiduos paskutinę pagarbą. Žmonės stovės i&scaron;sirikiavę. Skambės daina &bdquo;Turėjau a&scaron; kovos draugą&ldquo;.

Vaikiški žaidimai ir nevaikiški išgyvenimai Antrojo pasaulinio karo akivaizdoje

Rekomenduojame

Erdvės

M. Petruškevičius ant sostinės viešbučio nutupdė šokančius vienaragius

Žurnalas L'Officiel Lithuania

Mados žurnalas „L'Officiel Lithuania“ atsisveikina su skaitytojais

Pirkiniai

Nostalgiškų dovanų gidas

Gyvenimo būdas

Ir sau, ir artimiesiems: naudingos dovanos, kurios padės jasutis geriau

Popkultūra

Nematytos nuotraukos iš 2019 m. Kanų kino festivalio

Moterys

Dizainerė D. von Fürstenberg: siekiu pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą

Mada

8 populiariausios Paryžiaus gatvės mados tendencijos

Mada

„H&M" ir „Giambattista Valli" pristatys bendrą kolekciją