Istorija apie žmonių tarpusavio santykius ir knygų reikšmę gyvenime

Leidykla „Briedis“ pristato garsaus vokiečių rašytojo Carsteno Henno romaną „Knygų dalintojas“, kuriame jautriai pasakojama istorija apie žmonių tarpusavio santykius ir knygų reikšmę gyvenime. Šis su meile parašytas ir vertybes iškeliantis kūrinys taps nuostabia dovana visiems knygų mėgėjams.

Vakare uždarius knygyną, Karlas Kolhofas kaskart leidžiasi vaizdingomis senamiesčio gatvelėmis ir asmeniškai išnešioja užsakytas knygas ypatingiems klientams. Šie žmonės jam tarsi draugai, o jis – svarbiausia juos su pasauliu siejanti gija. Ant pečių knygininkas nešioja garbingo amžiaus sulaukusią kuprinę, kimšte prikimštą knygų. Kiekviena jų supakuota į popierių lyg dovana, o Karlo niekas kitaip nevadina, tik knygų dalintoju. Tačiau, jam netikėtai praradus darbą, prireikia knygų ir devynmetės mergaitės galių, kad visi, net ir pats Karlas, išdrįstų susitikti...

Sklandus, vaizdingas ir poetiškas pasakojimo stilius jau pirmaisiais žodžiais įsiskverbia į skaitytojo širdį ir leidžia jam žengti šalia Karlo, lydėti jį kasdienėse kelionėse ir pažinti jo klientus bei naująją draugę – devynmetę Sašą, kuri savo vaikiška išmintimi ir drąsa neretai pranoksta suaugusiuosius. Karlas yra santūrus ir vienišas senukas, kuris gali atrodyti šiek tiek keistas, bet, geriau jį pažinus, už šio fasado išryškėja empatiškas žmogus, kuriam rūpi jo klientų likimai.

C. Hennas su meile apibūdina kiekvieną savo personažą. Jo romanas yra ne tik apie knygas ir jų skaitytojus, bet ir apie draugystę, sąmoningumą bei gyvenimo smulkmenas. Nors mūsų visuomenė nuolat keičiasi, autorius visus knygų mėgėjus skuba paguosti: „Užrašytas žodis išliks visada, nes yra dalykų, kurių geriau išreikšti neįmanoma.“

Buvęs radijo laidų vedėjas, žurnalistas, vyno ir restoranų kritikas C. Hennas rašo ne tik romanus, bet ir negrožinės literatūros knygas vyno bei kulinarijos temomis. Jis yra pelnęs ne vieną kultūros premiją, o romanas „Knygų dalintojas“ užėmė šeštą vietą 2021 m. „Spiegel“ bestselerių sąraše.

Iš vokiečių kalbos vertė Eglė Greverė.

Nubusdamas Karlas pasijusdavo lyg kelių puslapių netekusi knyga. Pastaraisiais mėnesiais šis jausmas vis stiprėjo ir jam rodėsi, kad jo gyvenimo aplanke puslapių liko nebedaug.

Virtuvėje išsivirė kavos. Šiluma pasiekė nuo miego sustingusius pirštus, tarytum kažkas porceliano puodelyje būtų užkūręs krosnelę. Drauge su šiluma į jo vidų įsiskverbė ir krislelis laimės, kuris pamažu išplito po visą kūną lyg švelni banga. Kaip tik dėl to jis turėjo tik plono porceliano puodelius. Jie buvo brangesni ir lengviau dužo, bet per storasienius jis nieko nejusdavo.

Diena prašvilpė lyg grūdėtas nespalvotas filmas, kuriame viskas rodėsi kaip per miglą. Ir tik pusę septintos varpeliui virš knygyno durų paskelbus, kad įžengė Karlas Kolhofas, jo gyvenimas nusidažė spalvomis.

Sabina Gruber buvo įsitaisiusi už prekystalio. Ji sąmoningai stovėjo taip, kad joks pirkėjas neišvystų už jos ant sienos auksiniuose rėmuose kabančio laikraščio straipsnio. Straipsnyje, iliustruotame pusės puslapio dydžio nuotrauka, buvo pasakojama apie ypatingą Karlo knygų dalinimą. Pasirodė net televizijos reportažas. Po jo daug kas užsisakė knygų, kurios turėjo pas juos atkeliauti. Tačiau netrukus susižavėjimas nuslūgo, nes pirkėjai suprato, kad jie visai ne skaitytojai, o televizijos žiūrovai.

Šiandien Karlo dėžėje buvo dvi knygos. Nors puslapių nedaug, užsidėjus kuprinę ant pečių, Karlui jos pasirodė sunkios.

Leonas tupėjo ant kilimo greta stovo su nevalytais atvirukais ir susitelkęs žiūrėjo į mobilųjį telefoną, o Niko Hornbio knyga apie futbolą nepaliesta tebegulėjo ant stalo. Net Hornbio žodžius buvo sunku išgirsti, kai šaukė daugiabalsis pasaulinis tinklas.

– Vėl patruliuojate? – paklausė Leonas, neatitraukdamas akių nuo ekrano.

– Aš juk ne policininkas, – atsakė Karlas. – Aš dalinu knygas. Tik jų turinys gali būti kriminalinis.

– Ar nenuobodu?

Leonas vėl į jį nepažvelgė. Karlui taip pat pasirodė, kad atsakymas jį mažai tedomina. Tačiau jei jo klausdavo, jis atsakydavo. Ir atsakydavo nuoširdžiai ir taip išsamiai, kaip derėjo.

– Aš – lyg laikrodžio rodyklė. Būtų galima manyti, kad rodyklė liūdna, nes keliauja vis tuo pačiu taku ir nuolat atsiranda ten pat, nuo kur pradėjusi. Tačiau yra priešingai: ji mėgaujasi tako ir tikslo užtikrintumu, tikrumu, kad negali eiti klaidingu keliu, o visuomet yra naudinga ir tiksli.

Karlas pažvelgė į Leoną, tačiau šis nepakėlė į jį akių.

– Suprantu, – pasakė.

Taisydamasis striukės apykaklę, Karlas žengė laukan ir pajuto malonumą nuo jo laukiančios užduoties. Kad šiandien prasidės dar viena užduotis, jis nežinojo. Užduotis, kuri bus daug sunkesnė už kietai prikimštą kuprinę.

Buvo vasaros ilgesio kupina rudens diena. Katedros aikštė maudėsi saulės spinduliuose, seni mūrai vėl rodėsi jauni, senasis miestas tarsi šviežiai pastatytas.

Vos žengęs ant grindinio, numinto daugybės kelių kartų padų, jis vėl pasijuto taip, lyg būtų stebimas. Jausmas buvo toks stiprus, kad jis sustojo ir apsidairė, sukiodamasis lyg švyturio žibintas. Žmonės slinko pro jį tarsi laivai: vieni veržliai kaip greitieji kateriai, kiti pamažu lyg plaustai. Tačiau niekas į jį neatsisuko.

Karlas žinojo, kad, norint laikytis grafiko, būtinai reikia eiti toliau, nekantraujančiomis kojomis tiesiog juto tekančias minutes. Todėl leidosi pirmyn. Pabandė nuvyti tą jausmą lyg įkyrią musę, bet jis liko.

Staiga greta Karlo išdygo mergaičiukė tamsiomis garbanomis ir ėmė žengti koja kojon su juo.

Ji atrodė visai kaip pagrindinė herojė iš knygos vaikams „Pilis princesei“. Tos, kur gale buvo įvairiausių suknelių, prilipinamų puslapiuose su mergaite. Ir dar šiek tiek panėšėjo į mergaitę iš knygos „Lilė ir gerasis krokodilas“, kurioje pagrindinė veikėja drauge su krokodilu kovoja prieš piktąjį Kasparą. Tačiau ta mergaitė dar turėjo vilkėti ryškiai geltoną žieminę striukę didelėmis medinėmis sagomis, geltonas megztas pėdkelnes ir avėti rusvus aulinukus su avikailių atvartėliais. Be jokios abejonės, labiausiai į akis krito odinė neva lakūno kepurė su pritvirtintais akiniais – puošmena, deja, nesuteikianti galios pilotuoti motorinio lėktuvo. Be to, jos veidą kažkas tarytum buvo apibarstęs saulėgrąžų žiedadulkėmis, šitiek strazdanų ji turėjo. Jos telkėsi aplink dailią nosytę, veido puošmeną. Akys šviesiai mėlynos, lyg dangus, ne jūra.

– Sveiki, aš Saša. Man devyneri.

Tai ji pasakė lyg nesitikėdama, kad Karlas savo ruožtu pasakys savo vardą ir amžių. Tai buvo informacija, o ne kvietimas. Pagal amžių, beje, Saša buvo nedidukė, dėl to mokykloje iš jos daug kas šaipėsi. Be to, jautėsi šiek tiek per stora, nors tai tebuvo atsargos, kurias sukaupė jos vaikiškas kūnas, kad pasirengtų šuoliui.

Karlas nesulėtino žingsnio, galų gale knygos turėjo greitai patekti pas skaitytojus. Jos, tiesa, ne daržovės ir vis dėlto jam rodėsi lyg gendanti prekė.

– Ar tu manęs nebijai?

– Nea.

– Juk tau negalima eiti su svetimais.

– Tu ne svetimas, aš tave pažįstu.

– Nepažįsti.

– Dažnai matau tave einantį Katedros aikšte. Pro langą. Kiek tik save prisimenu. O prisiminti pradėjau labai anksti, kaip sako tėtis. Ir nebenustojau. Tu esi visada. Kaip katedros varpų skambėjimas. Taigi, pažįstu tave.

Žodžiai iš jos liete liejosi, tarsi būtų buvusi šaltinis.

– Jei pažįsti mane, tai koks mano vardas?

– Katedros varpų vardų taip pat nežinau. Bet atpažinčiau juos, net jei tuo pačiu metu skambėtų šimtas milijonų kitų. Taip, kaip atskiriu tave tarp daugybės žmonių.

Karlo tokie argumentai neįtikino. Atrodė labai vaikiški.

– Taigi, manęs iš tikrųjų nepažįsti, todėl esu svetimas.

– Tu – knygų dalintojas. Taip tave vadinu. Taigi, tu turi vardą ir aš jį žinau.

Karlas atsiduso.

– Jei taip seniai mane stebi, tikriausiai žinai ir tai, kad visuomet vaikštau vienas.

Nors Karlas ir mylėjo vaikus, jų nesuprato. Jo paties vaikystė buvo taip seniai, kad ją teprisiminė lyg išblukusius negatyvus. Tačiau, jam senstant, vaikai liko vaikais ir atstumas tarp jų vis didėjo. Dabar Karlas jau nebežinojo, kaip jį įveikti.

Ir jis paliko Sašą stovėti.