Kraujo troškulys: neįtikimi nusikaltimai šiuolaikinėje visuomenėje
Leidykla „Briedis“ pristato trečiąją „New York Times“ ir „Washington Post“ bestselerio – knygos „Žudiko kailyje“ – autoriaus Mike’o Omero trilogijos knygą „Kraujo troškulys“, kurioje parodoma, kad ir šiuolaikinėje visuomenėje, naudojančioje pažangias informacines technologijas, gali pasitaikyti neįtikimų nusikaltimų.
Teismo psichologės Zojos Bentli ir FTB specialiojo agento Teitumo Grėjaus duetas padeda Čikagos detektyvei Molei O’Donel ieškoti nepagaunamo maniako Rodo Gloverio, puoselėjančio viltį pagaliau susidoroti su Zoja. Mirtinos ligos kamuojamas, jis pasitelkia bendrininką, kuris po padoraus visuomenės nario kauke slepia nenumaldomą kraujo troškulį. Abu nusikaltėliai savo instinktus tenkina ypač žiauriais būdais.
Žudikas, kuris geria savo aukos kraują? Zoja ir Teitumas manė, kad jau yra matę visko, tačiau barbarišką jaunos moters žmogžudystę ypač sunku suvokti.
Šį kartą nei patirtis, nei intuicija nepadeda Zojai laiku išsiaiškinti tikrojo žudymo motyvo, juolab kad jį kursto paslaptingas trečias asmuo, išnaudojantis liguistas žudikų psichologines būsenas. Ar pavyks sekliams sučiupti žudikus psichopatus ir surasti jų nusikaltimų užsakovą?
Knygą iš anglų kalbos vertė Antanas Šernius.
Knygos ištrauka
Durys buvo užrakintos. Jis keletą kartų pasukinėjo rankeną, vargiai suvokdamas, ką čia veikia. Išgirdęs už durų verkiant kūdikį, krūptelėjo iš netikėtumo. Keletą minučių pastoviniavo tame svetimame kieme spoksodamas į duris. Ar jis mėgino eiti vidun? Pasukiojo rankeną. Pasirodo, durys užrakintos. Ak, tiesa, juk jis jau mėgino jas atidaryti!
Kažkas kalbėjo, jis sustingo norėdamas įsiklausyti, tačiau balsas pritilo, ir girdėjosi tik kūdikio verksmas. Tik tada suvokė, kieno tas balsas. Tas balsas jo paties, jis kalbėjosi su savimi.
Jis stengėsi atkurti atmintyje visus šio vakaro įvykius. Ar tikrai ketino pagrobti kūdikį iš vežimėlio?
Jautė prarandąs gebėjimą kontroliuoti save.
Tai išgąsdino labiau nei bet kas kita. Taip buvo atsitikę labai seniai, nuo tada jis iš visų jėgų stengėsi susitvardyti, tačiau šį vakarą niekieno nevaldomas jo valios traukinys nuriedėjo nuo bėgių.
Jis apsigręžė ir leidosi bėgti, bet ne į gatvę, nes bijojo, kad kas nors jo nepamatytų. Todėl galvotrūkčiais spruko nuosavų namų kiemais, šokinėdamas per tvoras, trypdamas gėlynus, išvartydamas lauko kėdes, susiplėšydamas kelnes dygliuotų rožių krūmuose. Akies krašteliu pastebėjo mėlynas signalines policijos automobilio šviesas. Ar jie jau ieško jo? Vieną akimirką sutriko, nes jam pasirodė, kad bėga iš Ketrinos namų, kai ją nužudė. Paskui prisiminė, kad tai buvo lyg ir vakar ar galbūt užvakar. O gal prieš keturias dienas?
Pribėgęs aukštą tvorą, kurios neįstengė perlipti, nusprendė grįžti į gatvę. Buvo tamsu, nesimatė nei policijos automobilio, nei praeivių. Tik jis ir šešėliai.
Prisivertė giliai atsikvėpti, nuo vėsaus oro prašvito protas. Naktimis savijauta blogiausia. Dieną jis dirbo savo darbą, bendravo su žmonėmis, apsimetinėjo esąs užsiėmęs. Buvo beveik tikras, kad niekas jo neįtaria. Užtat naktį pasidarydavo daug blogiau. Taip būdavo visada.
Parsiradęs namo, atsirakino duris ir įėjęs užšovė skląstį. Aplinkui visur buvo jo savitvardos praradimo požymių. Ant virtuvės stalviršio mėtėsi du tušti buteliukai. Trečias nusiritęs nukrito ir sudužo, kraujo likučių lašai ištiško ant grindų. Puodelis, iš kurio gerdavo kraują, buvo paliktas ant bufeto spintelės, jo dugne juodavo sukrešėjęs kraujas. Pažvelgęs į vonios kambarį. pamatė, kad unitazo kriauklė vis dar aptaškyta vėmalais.
Viską išvalęs ir sutvarkęs, ilgai stovėjo po dušu sunkiai alsuodamas, stengdamasis atsipeikėti. Vėl buvo susitvardęs. Jis susitvardęs. Susitvardęs.
***
Zoja kvėpavo greitai ir negiliai. Kambario sienos artėjo, erdvė aplink ją su kiekvienu širdies dūžiu vis mažėjo. Pajutusi prasidedant klaustrofobijos priepuolį, ji išėjo pasivaikščioti, tačiau lauke, nakties tamsoje, pajuto Gloverio šmėklą, esančią kažkur netoliese. Už nugaros.
Kas galėtų pasakyti, kad jo čia nėra? Juk jis ir anksčiau tykodavo jos. Tad kas dabar jam sutrukdytų vėl ją užpulti? Vienai vaikštinėti naktį, kai jis tūno pasislėpęs šešėlyje, būtų tikrai kvaila.
Ji grįžo į savo kambarį, užrakino duris ir stengėsi nusiraminti.
Atsispirti užplūstančioms panikos bangoms buvo neįmanoma.
Kažkuri jos dalis, net ir esant dabartinei būsenai, sugebėjo analizuoti. Ji galėjo suprasti, kas vyksta. Miego trūkumas pastarosiomis paromis kartu su potrauminio streso sindromu jai sukėlė įsisiautėjusį panikos priepuolį. Vaizduotė ir sudirginti jausmai jos sąmonėje kūrė ryškius vaizdinius, kurie savo ruožtu kėlė pragarišką baimę.
Deja, panikos priežasčių supratimas niekuo nepadėjo. Priešingai, nuo to ji pasijuto tik dar blogiau.
Skambindama Teitumui, tikėjosi jo pagalbos. Tačiau jis pasisakė esąs su O’Donel, jo balse girdėjosi tam tikra nekantrumo gaidelė. Staiga ji suvokė nežinanti, kodėl jam paskambino. Kuo jis galėtų jai padėti?
Ji tik pati galėjo sau padėti. Zoja tai žinojo, jai šitai visada buvo žinoma.
Vėl atsigulusi į lovą, drebėjo ieškodama nusiraminimo lovos skalbinių, prigludusių prie kūno, pojūtyje. Ji ne lauke, kur tyko Gloveris. Ne karste, užkastame po žeme. Ji motelio kambaryje. Jai viskas gerai.
Ne, ji nesijautė gerai. Jai norėjosi vemti.
Zoja pašoko iš lovos, stengdamasi išsiveržti iš ją apsivyniojusios raukšlėtos antklodės. Kol kovojo su paklode, limpančia prie kūno, šleikštulys pakilo iki galugerklio. Žiaukčiodama, kosėdama ir nagais draskydama pagalvę, ji keletą kartų nusivėmė. Dar kurį laiką krenkštė springdama ir jausdama burnoje aitrų skonį. Paskui nuilsusi vėl drebėjo, o širdis neramiai tvaksėjo krūtinėje.
Staiga kažkas dar pastukseno. Prie durų.
– Zoja! – šūktelėjo Teitumas už durų. – Kas tau atsitiko?
– M man viskas gerai, – atsiliepė ji drebančiu, lyg prismaugtu balsu.
Pauzė.
– Atidaryk duris.
– Ne. Pasikalbėsim rytoj rytą.
– Zoja, atidaryk duris!
Nevilties apimta, ji trumpam užsimerkė, išsirangė iš paklodžių ir nukiūtino prie durų. Širdžiai vis dar nepaliaujant išgąstingai tvaksėti, paskubomis nusišluostė nuo smakro vėmalų likučius. Paskui plačiai atidarė duris.
Pamatęs ją, Teitumas išvertė akis. Matyt, dėl to, kad ji atrodė taip pat šlykščiai, kaip ir jautėsi.
– Tai tik naktinis košmaras, – gergždžiančiu balsu paaiškino ji. – Dabar jau geriau. Tikrai. – Ji jau buvo beuždaranti duris.
– Nė velnio. – Jis įkišo koją į tarpdurį neleisdamas jų uždaryti. Tada dar labiau pravėrė jas, tai darė lėtai, kad neužgautų Zojos. Prasibrovęs pro ją, įėjo į kambarį.
Ji sekė Teitumo žvilgsnį, kai akys klaidžiojo po aplinką: nepaklotą lovą, išdraikytą patalynę, suterštą palaidinukę, drebančias rankas.
Staiga jis didelėmis rankomis apglėbė ją ir prisitraukė artyn. Ji priešinosi, nenorėjo ištepti jo drabužių, o jis tik tvirtai laikė, kol ji nustojo spurdėti ir suglebo. Baimė palengva traukėsi, nors vis dar jautėsi jos likučiai. Zoja nūnai jautėsi susigėdusi.
– Manau, užvalgiau kažko kenksminga, – suvebleno ji.
– Galbūt dėl to kaltas karštas šokoladas? – pamėgino spėti Teitumas vis dar nepaleisdamas jos.
– Aha. Tačiau dabar man jau geriau.
– Eik nusiprausti į dušą.
Ji pakluso ir nustypsėjo į vonios kambarį, kur šlykštėdamasi nusivilko dvokiančią palaidinukę. Nuo karšto vandens iš tiesų pasijuto geriau. Teitumas tikriausiai jau išėjo. Rytoj ji atsiprašys už šį nemalonumą. Zoja ilgai valėsi dantis, norėdama atsikratyti šleikštulio burnoje.
Kai susisupusi į motelio rankšluostį grįžo į kambarį, jis vis dar buvo ten. Matyt, buvo paprašęs kambarinės atnešti švarios patalynės ir dabar, numetęs nešvarias paklodes į kambario kampą, rūpestingai klojo lovą.
– Galiu ir pati tai padaryti, – tarė ji.
– Kad aš jau beveik baigiau.
Ji greitai išsitraukė iš savo lagamino apatinius drabužius, medvilninį megztuką bei sportines tampres ir grįžo į vonios kambarį persirengti. Už sienos girdėjo, kaip Teitumas vaikšto po kambarį. Panoro, kad jis išeitų. Tačiau tuoj pat nustėro vien nuo minties, kad tada vėl tektų vienai pasilikti kambaryje.
Ji giliai įkvėpė oro, dabar tai padaryti buvo taip lengva, kad pasirodė net keista, kodėl anksčiau nepavyko. Paskui atidarė vonios kambario duris. Teitumas sėdėjo ant kėdės prie jos lovos.
– Ačiū už pagalbą, – prašneko ji. – Manau, pamiegojusi visiškai atsigausiu.
– Neabejoju, kad taip ir atsitiks.
Nušlepsėjusi prie lovos, Zoja atsisėdo ant čiužinio ir, prisilietusi prie šiugždančių švarių lovos skalbinių, staiga pajuto palengvėjimą. Teitumas buvo paklojęs lovą beveik kaip profesionalus motelio tarnautojas.
– Labanakt, – tarė ji.
Jis nepajudėjo iš vietos. Ir nieko nepasakė.
– Mane buvo ištikęs panikos priepuolis, – galiausiai paaiškino ji. – Matyt, per daug sunkiai dirbau. Dabar viskas praėjo. Keletą dienų pabūsiu atsipalaidavusi.
– Hmm. – Jis nepatikliai kilstelėjo antakį.
– Pažadu!
– Ne, taip nieko nebus. Rytoj pat skambinu viršininkei Mankuzo. Pasakysiu, kad tave būtina nušalinti nuo šios bylos.
– Ne! – išgąstingai šūktelėjo Zoja. Mankuzo negalėtų priversti jos išvykti iš Čikagos. Tačiau galėjo nušalinti nuo bylos. Galėjo užtikrinti, kad ji nedalyvautų tyrime. – Jeigu tu taip padarysi…
Ji stengėsi sugalvoti, kuo jam pagrasinti. Nieko nesugalvojo.
– Man reikia žinoti, kas tau šį vakarą atsitiko, – prašneko jis. – Esu tavo partneris. Labai nerimauju. Jeigu nepasakysi man…
– Tai buvo tik panikos priepuolis.
– Ne priepuolis. Tu jau keletą dienų elgeisi keistai. Noriu pasakyti, visada esi keistoka, bet dabar elgeisi… kaip tau nebūdinga.
Zoja užsimerkė ir prikando apatinę lūpą. Galbūt jis tik gąsdina? Nejaugi iš tiesų pasistengs nušalinti ją nuo bylos? Juk žino, ką tai reikštų jai. Atsimerkusi įdėmiai pažvelgė jam į akis.
Jis negąsdino. Jis tikrai nori ją nušalinti.
– Man kai kas atsitinka, – galiausiai užsiminė ji atsargiai. – Būna akimirkų, kai įsivaizduoju, kokias kančias aukai teko iškęsti.
– Mes visi įsivaizduojame. Toks mūsų darbas.
Ji suirzusi papurtė galvą.
– Ne. Man būna kitaip. Kažkaip… daug gyviau. Guliu lovoje ir galiu matyti bei jausti, kaip viskas vyko. Beveik taip, lyg pati būčiau ji… auka.
– Panašu į haliucinacijas?
– Ne! – Haliucinacijų matymas reikštų pašalinimą iš Elgsenos analizės padalinio, ką jau kalbėti apie nušalinimą nuo šios bylos. – Aš suvokiu, kur esu ir kas esu. Žinau, kad tai tik mano vaizduotės padarinys. Tačiau labai gyvas, ir aš negaliu jo atsikratyti. Galbūt dėl to, kad esu tam labai gabi. Galiu perprasti kiekvieno žmogaus jausmus. Ir aukos, ir žudiko. Tai įeina į profesionalius mano sugebėjimus.
Ji susigūžė po antklode. Pradėjusi išsikalbėti jau nepajėgė sustoti.
