Daugumai romanistų miestas, kuriame vyksta veiksmas, dažniausiai yra tik fonas arba scena, gal net tiesiog dekoracija. Tačiau &scaron;iame Philipo Kerro istoriniame detektyve Berlynas tampa knygos personažu.

Pagrindinis &scaron;io detektyvo veikėjas &ndash; nerami ir sudėtinga asmenybė, tai privatus tyrėjas Bernis Giunteris. Jis &ndash; buvęs policininkas, besispecializuojantis dingusių asmenų, dažniausiai žydų, &nbsp;paie&scaron;kose. Jis &ndash; cini&scaron;kas, bet turi &scaron;iurk&scaron;tų humoro jausmą, daug geria, rūko, turi &scaron;iek tiek antsvorio (bet belaisvių stovykloje &scaron;iais jo blogais įpročiais bus pasirūpinta), yra drąsus, nes kai nebėra ko prarasti, lieka tik garbė. Bernis puikiai supranta, kas yra gerai, o kas neteisinga. I&scaron; dalies taip yra todėl, kad jis &ndash; tikras berlynietis, i&scaron; dalies tai lėmė gyvenimo patirtis. Jis buvo seržantas Didžiojo karo metu. Jo žmona mirė per Ispanijos gripo epidemiją ir nuo to laiko jis tik žvalgėsi į moteris, bet užmegzti ilgalaikių santykių taip ir nepavyko &ndash; nacistinėje Vokietijoje didėjant Trečiojo reicho galiai, sunku tai padaryti, kai kasdien dingsta daugybė žmonių. Tačiau tai naudinga Bernio verslui, nes seklys turi darbo iki kaklo.
Vieną dieną Giunterį pasamdo turtingas pramonininkas &ndash; surasti jo dukros ir žento žudiką. Pora žuvo per neįkainojamo deimantų vėrinio vagystę. Seklys manė, kad ketvirtojo de&scaron;imtmečio Berlyno gatvėse regėjo jau viską, bet &scaron;i byla, susijusi su milijonieriais pramonininkais, pavogtais deimantais ir galingiausiais Hitlerio pakalikais &ndash; Geringu ir Himleriu, įtraukia jį vis giliau į &scaron;iurpius nacių subkultūros ekscesus, didžiulį politinį skandalą, jis susiduria su žiaurumu ir korupcija. Ie&scaron;kodamas nusikaltėlio Giunteris patenka į lavonines, perpildytas nacių aukų; į triuk&scaron;mingus naktinius klubus; į olimpines žaidynes, kuriose juodaodis Džesis Ovensas sutar&scaron;o arijų rasinės vir&scaron;enybės teoriją; į garsios aktorės buduarą, galiausiai į Dachau koncentracijos stovyklą. Grumtynės su gestapo agentais, susi&scaron;audymai su svetimoteriautojais, susidūrimai su įvairaus plauko nusikaltėliais ir lavonais netikėtose vietose verčia skaitytojus iki paskutinių puslapių spėlioti, kas gi žudikas. &nbsp;

Leidykla &bdquo;Briedis&ldquo; pristato pirmąją &bdquo;New York Times&ldquo; bestselerių autoriaus Philipo Keero trilogijos &bdquo;Juodasis Berlynas&ldquo; knygą &bdquo;Kovo na&scaron;laitės&ldquo;.
1989 metais buvo i&scaron;leistas pirmasis Philipo Kerro detektyvinis romanas i&scaron; jo ciklo apie vokiečių seklį Bernhardą Giunterį &ndash; &bdquo;Kovo na&scaron;laitės&ldquo;. Knygos sėkmė buvo tokia stulbinanti, kad Ph. Kerras pasitraukė i&scaron; reklamos verslo ir atsidėjo ra&scaron;ymui. Jis para&scaron;ė daugiau kaip 30 literatūros kūrinių, i&scaron; jų dvylika &ndash; romanai. 1993 m. Ph. Kerras pateko į geriausių britų ra&scaron;ytojų dvide&scaron;imtuką. &nbsp; &nbsp; &nbsp;

Viduje sienos ir grindys buvo i&scaron;dažytos i&scaron;blukusia geltona spalva. Prie sienų stovėjo gultai dvylikai darbininkų, trys i&scaron; jų be čiužinių; ant dar trijų drybsojo vyrai vienais apatiniais.
Trobelės viduryje stovėjo pilvota juodo ketaus krosnelė, jos dūmtraukis buvo i&scaron;vestas tiesiai pro lubas, o &scaron;alia prie didelio medinio stalo sėdėjo keturi vyrai ir lo&scaron;ė skatą i&scaron; kelių pfenigių. Velzeris kreipėsi į vieną kortuotoją.
&ndash; &Scaron;is vyrukas i&scaron; Berlyno, &ndash; paai&scaron;kino jis. &ndash; Jis norėtų užduoti tau keletą klausimų.
Gargaras kelmo dydžio galva įdėmiai apžiūrėjo didelės rankos delną, tada pažiūrėjo į meistrą, paskui įtariai į mane. Kitas vyri&scaron;kis atsistojo nuo gulto ir abejingai ėmė &scaron;luoti grindis. Per savo gyvenimą buvau ir geriau pristatytas, tad nenustebau pamatęs, kad Bokui ramiau nepasidarė. Jau norėjau pats papildyti netinkamą Velzerio ai&scaron;kinimą, kai Bokas pa&scaron;oko nuo kėdės ir i&scaron;ėjimą jam užstojantis mano žandikaulis &scaron;oniniu smūgiu buvo pakreiptas į &scaron;alį. Smūgis buvo ne per stipriausias, bet jo pakako, kad man tarp ausų užvirtų nedidelis garpuodis ir griūčiau į &scaron;oną. Po akimirkos i&scaron;girdau trumpą, duslų žvangtelėjimą, tarsi kas būtų samčiu sudavęs į skardinį padėklą. Kai atsitokėjau, apsidairiau ir pamačiau, kad Velzeris stovi vir&scaron; pusiau sąmoningo Boko. Rankoje laikė anglių semtuvą, kuriuo akivaizdžiai vožė dičkiui per galvą. Pasigirdo kėdžių ir stalo kojų brūžinimas į grindis: Boko draugai kortuotojai pa&scaron;oko ant kojų.
&ndash; Visi nusiraminkit! &ndash; sukliko Velzeris. &ndash; &Scaron;is vyrukas, velniai rautų, ne policininkas, jis privatus tyrėjas. Jis atėjo ne suimti Hanso, tenori užduoti jam keletą klausimų. Jis ie&scaron;ko dingusio žmogaus.
Jis parodė ranka į vieną i&scaron; skatą lo&scaron;iančių vyrų.
&ndash; Ei, tu, padėk man su juo susitvarkyti.
Paskui pažiūrėjo į mane.
&ndash; Jūs sveikas? &ndash; paklausė.
Nelabai ai&scaron;kiai linktelėjau galvą. Velzeris su tuo kitu vyru pakėlė tarpduryje gulintį Boką. Mačiau, kad jiems nelengva &ndash; vyras atrodė sunkus. Pasodinę jį ant kėdės laukė, kol jis purtė galvą, kad galėtų ai&scaron;kiai mąstyti. Tada meistras paliepė kitiems vyrams eiti i&scaron; trobelės ir de&scaron;imt minučių pabūti lauke. Vyrai ant gultų nesiprie&scaron;ino, ir supratau, kad Velzeris &ndash; žmogus, įpratęs, kad jam paklustų, ir greitai.
Bokui atsipeikėjus Velzeris pasakė jam tai, ką buvo sakęs kitiems vyrams trobelėje. Gailėjausi, kad jis nepadarė to i&scaron; pradžių.
&ndash; Būsiu lauke, jeigu manęs prireiks, &ndash; tarė Velzeris, i&scaron;stūmė paskutinį vyrą i&scaron; trobelės ir paliko mudu vienus.
&ndash; Jei nesi policininkas, tikriausiai esi vienas i&scaron; Raudoniuko vyrukų.
Bokas kalbėjo pro burnos &scaron;oną ir a&scaron; pastebėjau, kad jo liežuviui joje gerokai per ank&scaron;ta. Jo galiukas liko pasislėpęs kažkur jo skruoste, tad mačiau vien didelį rožinį mėsgalį &ndash; storiausią jo dalį.
&ndash; Klausykit, nesu visi&scaron;kas mulkis, &ndash; ai&scaron;kino jis labiau įsijautęs.
&ndash; A&scaron; ne toks kvailas, kad būčiau užmu&scaron;tas begindamas Kurtą. A&scaron; tikrai nenumanau, kur jis.
I&scaron;sitraukiau portsigarą, pasiūliau cigaretę jam ir abiem netariant nė žodžio pridegiau.
&ndash; Klausyk, pirmiausia, nesu vienas i&scaron; Raudoniuko vyrukų. A&scaron; i&scaron; tiesų privatus tyrėjas, kaip sakė tas vyri&scaron;kis. Bet man skauda žiauną, ir jeigu neatsakysi į visus mano klausimus, Alekso vaikinai visai atsitiktinai pasirinks tavo pavardę kelionei prie giljotinos už tai, kad nuknekcinai tą žmogelį Tileseno pensione.

Bokas sustingo ant kėdės.
&ndash; O jeigu pasikelsi nuo tos kėdės, dievaži, nusuksiu tau, velniai rautų, sprandą.
Prisitraukiau kėdę ir užkėliau koją ant jos sėdynės, kad galėčiau žiūrėdamas į jį pasiremti į kelį.
&ndash; Tu negalėsi įrodyti, kad buvau kur nors netoli to pastato, &ndash; parei&scaron;kė jis.
I&scaron;si&scaron;iepiau.
&ndash; Nejaugi?
Giliai patraukiau dūmų ir i&scaron;pūčiau juos jam į veidą.
&ndash; Buvai toks malonus, kad per paskutinį apsilankymą toje Tileseno skylėje palikai savo atsiskaitymo lapelį. Radau jį &scaron;iuk&scaron;lių krosnyje, &scaron;alia žmogžudystės įrankio. Taip man pavyko atsekti tave čia. Ai&scaron;ku, lapelis nebe ten, bet lengvai galiu vėl jį ten padėti. Policininkai dar nerado lavono, bet tik todėl, kad neturėjau laiko jiems prane&scaron;ti. Per tą atsiskaitymo lapelį patenki į keblią padėtį. Kartu su žmogžudystės įrankiu jo tikrai užtenka nusiųsti tave į giljotiną.
&ndash; Ko tau reikia?
Atsisėdau prie&scaron;ais jį.
&ndash; Atsakymų. Klausyk, drauguži, jei tavęs paklausiu Mongolijos sostinės pavadinimo, geriau man atsakyk, antraip nusuksiu tau už tai galvą, kad tave kur velnias. Supratai?
Jis gūžtelėjo pečiais.
&ndash; Bet pradėsim nuo Mučmano ir ką judu veikėte i&scaron;ėję i&scaron; Tėgelio kalėjimo.
Bokas sunkiai atsiduso, paskui linktelėjo galvą.
&ndash; I&scaron;ėjau pirmas. Nusprendžiau pamėginti gyventi dorai. &Scaron;is darbas nekoks, bet vis dėlto darbas. Nenorėjau grįžti į belangę. Supranti, retkarčiais savaitgaliui atvažiuodavau į Berlyną. Apsistodavau Tileseno vie&scaron;namyje. Jis yra sąvadautojas, tiksliau, buvo. Kartais jis parūpindavo man merg&scaron;ę.
Jis įsiki&scaron;o cigaretę į lūpų kamputį ir pasikasė vir&scaron;ugalvį.
&ndash; &Scaron;iaip ar taip, man i&scaron;ėjus i&scaron; kalėjimo, už poros mėnesių Kurtas atliko bausmę ir apsistojo pas Tileseną. Nuėjau su juo pasimatyti ir jis man pasakė, kad gauja parūpins jam pirmą vagystę. Tą patį vakarą, kai su juo susitikau, pasirodė Raudoniukas Dyteris su pora savo vaikinų. Reikalas tas, kad jis daugmaž vadovauja gaujai. Jie atsivedė tą vyresnį žmogelį ir pradėjo jį doroti valgomajame. A&scaron; nesiki&scaron;au &ndash; likau savo kambaryje. Po kurio laiko ateina Raudoniukas ir sako Kurtui norintis, kad &scaron;is atidarytų seifą, o vairuočiau a&scaron;. Nė vienas mudviejų labai dėl to nenudžiugom. A&scaron; &ndash; nes man tų dalykėlių jau pakako. Kurtas &ndash; nes yra profesionalas. Jam nepatinka smurtas, netvarka ir pana&scaron;iai. Be to, jam nepatinka skubėti. Jis nemėgsta pulti daryti darbelio gerai jo nesuplanavęs.
&ndash; Kalbant apie tą seifą: ar Raudoniukas Dyteris sužinojo apie jį i&scaron; to žmogaus valgomajame, žmogaus, kuris buvo mu&scaron;amas?
Bokas pritariamai linktelėjo.
&ndash; Kas nutiko paskui?
&ndash; Nusprendžiau, kad nenoriu turėti su tuo nieko bendra. Taigi i&scaron;lipau pro langą, naktį praleidau pigiuose nakvynės namuose Frobės gatvėje ir grįžau čia. Vyrukas &ndash; tas, kurį jie sumu&scaron;ė, &ndash; man i&scaron;einant dar buvo gyvas. Jie laikė jį gyvą, kol įsitikino, kad jis sakė jiems tiesą.
Jis i&scaron;sitraukė cigaretės galiuką i&scaron; burnos, metė ant medinių grindų ir sutrynė kulnu. Daviau jam dar vieną.
&ndash; Na, o tada i&scaron;girstu, kad darbelis baigėsi blogai. Matyt, vairavo Tilesenas. Paskui Raudoniuko vyrukai jį nužudė. Būtų nužudę ir Kurtą, bet jis paspruko.
&ndash; Jie apgavo Raudoniuką?
&ndash; Niekas nėra toks kvailas.
&ndash; Tu informuoji policiją, tiesa?
&ndash; Kai tupėjau cypėje Tėgelyje, mačiau, kaip buvo giljotinuota daugybė vyrų, &ndash; tyliai atsakė jis. &ndash; Verčiau jau rizikuosiu su Raudoniuku. Kai i&scaron;keliausiu, noriu, kad galva būtų kartu su kūnu.
&ndash; Papasakok man daugiau apie tą darbelį.
&ndash; &bdquo;Tik i&scaron;gliaudyk tą rie&scaron;utą&ldquo;, sakė Raudoniukas. Lengva tokiam kaip Kurtas, nes jis tikras profesionalas. Jis galėtų atidaryti Hitlerio &scaron;irdį. Darbelis bus vidurnaktį. Atidaryk tą seifą ir pasiimk kažkokius popierius &ndash; &scaron;tai ir viskas.
&ndash; Bet ne deimantus?
&ndash; Deimantus? Jokių brangenybių jis neminėjo.
&ndash; Esi įsitikinęs?
&ndash; Žinoma. Jis turėjo nugvelbti tik popierius, nieko daugiau.
&ndash; Ar žinai, kokie popieriai ten buvo?
Bokas papurtė galvą.
&ndash; Popieriai, ir tiek.
&ndash; O žmogžudystės?
&ndash; Niekas žmogžudysčių neminėjo. Kurtas nebūtų sutikęs imtis to darbelio, jei būtų manęs, kad turės ką nors nudaigoti.
Jis buvo ne toks žmogus.

&nbsp;&ndash; O Tilesenas? Ar jis buvo i&scaron; tų, kurie nu&scaron;auna žmones lovose?
&ndash; Nieku gyvu. Tai buvo visai ne jo stilius. Jis tebuvo prakeiktas sąvadautojas. Tegalėjo sumu&scaron;ti kokią gatvinę. Būtum parodęs jam patranką, būtų sprukęs kaip ki&scaron;kis.
&ndash; Gal juos suėmė godulys ir jie paėmė daugiau, negu turėjo.
&ndash; Tu man pasakyk. Velniai rautų, detektyvas juk tu.
&ndash; Ir nuo to laiko Kurto nematei, su juo nekalbėjai?
&ndash; Jis pernelyg gudrus, kad su manim susisiektų. Jeigu turi bent krislelį proto, jau yra pasislėpęs.
&ndash; Ar jis turi draugų?
&ndash; Vieną kitą, bet jų nepažįstu. Žmona jį paliko, tad ją gali pamir&scaron;ti. Ji i&scaron;leido kiekvieną jo uždirbtą pfenigą, o kai jų neliko, pabėgo su kitu vyru. Jis greičiau mirs, negu pra&scaron;ys tos gyvatės pagalbos.
&ndash; Gal jis jau negyvas, &ndash; spėjau balsu.
&ndash; Tik ne Kurtas, &ndash; atsakė Bokas mąsliu veidu. &ndash; Jis gudrus. I&scaron;radingas. Jis ras i&scaron;eitį.
&ndash; Galbūt, &ndash; atsakiau. &ndash; Viena nesuprantu: nusprendi gyventi dorai ir atsiduri čia? Kiek uždirbi per savaitę?
Bokas patraukė pečiais.
&ndash; Apie keturiasde&scaron;imt markių.
Nors nieko nepasakiau, jis i&scaron; mano veido suprato, kad esu nustebęs. Tai buvo net mažiau, negu spėjau.
&ndash; Nedaug, tiesa?
&ndash; Tai kurių galų? Kodėl nedaužai galvų, kad pasitarnautum Raudoniukui Dyteriui?
&ndash; Kas sako, kad a&scaron; kada nors tai dariau?
&ndash; Sėdėjai už tai, kad mu&scaron;ei plieno gamyklos piketuotojus, tiesa?
&ndash; Padariau klaidą. Man reikėjo tų pinigų.
&ndash; Kas juos mokėjo?
&ndash; Raudoniukas.
&ndash; O kokia jam buvo i&scaron; to nauda?
&ndash; Pinigai, taip pat kaip man. Tik daugiau. Tokie kaip jis niekada neįkliūva. &Scaron;itai supratau cypėje. Blogiausia, kad dabar, kai nusprendžiau gyventi dorai, visa likusi &scaron;alis nusprendė gyventi nedorai. Sėdu į kalėjimą, o kai i&scaron;einu, sužinau, kad tie kvaili &scaron;unsnukiai i&scaron;rinko į valdžią gaują gangsterių. Kaip tau patinka?
&ndash; Manęs nekaltink, drauguži, a&scaron; balsavau už socialdemokratus. Ar kada nors sužinojai, kas mokėjo Raudoniukui, kad nutrauktų plieno pramonės darbininkų streikus? Gal girdėjai kokių pavardžių?
Jis patraukė pečiais.
&ndash; Tikriausiai vir&scaron;ininkai. Nereikia detektyvo, kad tai suprastum. Bet jokių pavardžių nesu girdėjęs.
&ndash; Bet streiklaužiai akivaizdžiai buvo organizuoti.
&ndash; O taip, tikrai organizuoti. Negana to, jie savo padarė: darbininkai juk dirbo toliau, tiesa?
&ndash; O tu sėdai į kalėjimą.
&ndash; A&scaron; įkliuvau. Man niekada labai nesisekė. Tai, kad čia atsiradai, tai įrodo.
I&scaron;sitraukiau piniginę ir padaviau jam penkiasde&scaron;imt markių.
Jis prasižiojo norėdamas man padėkoti.
&ndash; Nereikia.
Atsistojau ir pasukau prie trobelės durų. Atsigręžęs paklausiau:
&ndash; Ar tas tavo Kurtas buvo i&scaron; tų, kurie i&scaron;laužę seifą palieka jį atidarytą?
Bokas sulankstė banknotą ir papurtė galvą.
&ndash; Niekas niekada nedirbo taip tvarkingai kaip Kurtas Mučmanas.
Linktelėjau galvą.
&ndash; Taip ir maniau.
&ndash; Tavo akis bus ganėtinai užtinusi ryte, &ndash; tarė Ingė. Ji suėmė man smakrą ir pasuko galvą, kad geriau pamatytų mėlynę skruoste. &ndash; Leisk man ko nors uždėti.
Ji nuėjo į vonios kambarį. Grįždami i&scaron; Brandenburgo užsukome į mano butą. I&scaron;girdau, kad ji kurį laiką leido vandenį, o grįžusi prispaudė man prie veido &scaron;altos flanelės atraižą. Jai stovint &scaron;alia jutau, kaip jos i&scaron;kvėptas oras glosto man ausį, ir giliai įkvėpiau ją gaubiančios kvepalų ūkanos.
&ndash; Gal padės ir daugiau nebetins, &ndash; paai&scaron;kino ji.
&ndash; Ačiū. Mėlynė paakyje kenkia mano verslui. Kita vertus, klientai gal tik pamanys, kad esu ryžtingas &ndash; niekas nesustabdo tiriant bylą.
&ndash; Nejudėk, &ndash; nekantriai paliepė ji.
Pilvu prie manęs prisilietė, ir a&scaron; nustebau pajutęs, kad man erekcija. Ji tankiai sumirksėjo, tad spėjau, kad ji irgi tai pastebėjo, bet neatsitraukė. Atvirk&scaron;čiai: beveik nesąmoningai vėl prie manęs prisilietė, tik stipriau negu tą kartą. Pakėliau ranką ir paki&scaron;au delną po didele jos krūtimi. Minutę ją palaikęs, nyk&scaron;čiu ir smiliumi suėmiau spenelį. Rasti jį buvo nesunku. Jis buvo kietas kaip arbatinuko dangtelis ir toks pat didelis. Tada ji nusigręžė.
&ndash; Galbūt mums derėtų dabar sustoti, &ndash; tarė.
&ndash; Jeigu ketini sustabdyti tą tinimą, jau pavėlavai.&nbsp;

Man tai sakant ji prabėgomis mane nužvelgė. Kiek i&scaron;raudusi susidėjo rankas ant krūtinės ir atlo&scaron;ė ilgą kaklą. Mėgaudamasis savo paties veiksmų lėtumu, žingtelėjau arti jos ir neskubėdamas pažvelgiau jai į veidą, krūtis ir pilvą, &scaron;launis iki žalios medvilninės suknelės padurkų. Nuleidęs ranką juos suėmiau. Mūsų pir&scaron;tai susilietė, kai ji i&scaron;traukė padurkus man i&scaron; rankos ir laikė prie juosmens, kur buvau juos pakėlęs. Tada atsiklaupiau prie&scaron; ją ir ilgai žiūrėjau į jos apatinius, prie&scaron; pakeldamas rankas ir nusmaukdamas kelnaites ant kulk&scaron;nių. Viena ranka prisilaikydama man už peties, i&scaron; jų i&scaron;lipo; jai judant ilgos, glotnios &scaron;launys &scaron;iek tiek virpėjo. Pakėliau akis į reginį, kurio tro&scaron;kau, paskui auk&scaron;čiau, į besi&scaron;ypsantį veidą, o paskui &scaron;is pranyko, kai suknelė pakilo jai vir&scaron; galvos, atidengdama krūtis, kaklą, o paskui vėl galvą, kuriai pasipurčius žvilgantys juodi plaukai krito kaskadomis lyg pauk&scaron;čio sparnų plunksnos jam suplasnojus. Ji metė suknelę ant grindų ir atsistojo prie&scaron; mane nuoga, tik su guma kojinėms prilaikyti, kojinėmis ir bateliais.
Atsisėdau ant kulnų ir apimtas jaudulio, kuris tro&scaron;ko prasiveržti lauk, žiūrėjau, kaip ji i&scaron; lėto pasisuka prie&scaron; mane, i&scaron; &scaron;ono parodydama gaktos plaukus ir styrančius spenelius, ilgą nugaros lovelį ir du tobulai vienodus sėdmenis, o tada dar kartą gaubtą pilvą, tą tamsią vėliavėlę, kuri, rodos, badė orą savo pačios jauduliu, ir glotnias, virpančias kojas. Pakėliau ją ant rankų ir nusine&scaron;iau į miegamąjį, kur praleidome likusią popietės dalį glamonėdamiesi, tirdami vienas kito kūną ir palaimingai mėgaudamiesi &scaron;ia puota.

Tai bene tamsiausias ir geriausias vadinamosios juodosios literatūros pavyzdys

Rekomenduojame

Erdvės

M. Petruškevičius ant sostinės viešbučio nutupdė šokančius vienaragius

Žurnalas L'Officiel Lithuania

Mados žurnalas „L'Officiel Lithuania“ atsisveikina su skaitytojais

Pirkiniai

Nostalgiškų dovanų gidas

Gyvenimo būdas

Ir sau, ir artimiesiems: naudingos dovanos, kurios padės jasutis geriau

Popkultūra

Nematytos nuotraukos iš 2019 m. Kanų kino festivalio

Moterys

Dizainerė D. von Fürstenberg: siekiu pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą

Mada

8 populiariausios Paryžiaus gatvės mados tendencijos

Mada

„H&M" ir „Giambattista Valli" pristatys bendrą kolekciją