Orijus: pamačius gražiausius pasaulio kampelius paprastesnės vietos nebeatrodo įdomios

Pakalbėkime apie priešistorę. Esi žiniasklaidoje jau daugybę metų – anksčiau buvai neatsiejamas nuo „Panelės“ žurnalo ir savo Skerso reporterio personažo, tuomet – nuo radijo, o dabar esi garsiausias kelionių žurnalistas. Kaip atsiradai šiuose batuose? 

Skersas reporteris buvo naujiena Lietuvoje – tais laikais mūsų šalyje dar nebuvo jokių „Youtube“ kanalų ar personažų, o žurnalas „Panelė“, kuriame ir dirbau reporteriu, labai mėgdavo daryti tokius dalykus, kurių Lietuvoje išvis niekas nedarė. Jau tada nemažai keliaudavome po pasaulį su kolegomis, tad grįždavome prisisėmę įvairiausių idėjų. Algis Kriščiūnas sugalvojo, kad žurnalui reikia personažo Skersas reporteris, kuris sakydavo tai, ką galvoja. Juk dažniausia žiniasklaidoje vyrauja kalbos etiketas: žurnalistai interviu stengiasi parengti kuo taisyklingesne kalba. O tuo metu „Panelės“ žurnale rašydavome tai, ką žmonės pasako. Jei sakydavo nu, taip interviu ir parašydavome. Skersas reporteris nieko neslėpdavo, jei kokia nors žvaigždė atrodydavo blogai, jis taip ir pasakydavo.

Kelionės prasidėjo nuo šio žurnalo, tik jos buvo kitokios nei dabar. Tais laikais niekas nesidomėdavo, kaip gyvena emigrantai. Jau tada vykdavome, pavyzdžiui, į Ispanijos mandarinų laukus, kalbindavome ten dirbančią lietuvę mandarinų skynėją ir ją pavadindavome „Mandarinų mergaite“. Taip pat važiuodavome pas buvusias Lietuvos žvaigždes, kurios užsienyje vertėsi skandalingomis veiklomis. Dažnai tai būdavo tokios įžymybės, kurios dalyvaudavo kokiame nors realybės šou ir tuomet staiga dingdavo. Iki šiol prisimenu tokią dainininkę Asherą, kuri Lietuvoje buvo garsenybė, o Anglijoje šoko striptizą.

Po kiek laiko mane pakvietė LRT, kuri rengė laidą apie lietuvius, išvykusius gyventi svetur. Vedant šią laidą ir užsienyje kalbinant emigrantus, žmonėms susidarė toks įspūdis, kad labai daug keliauju. Pagal bendrus lietuvių kelionių standartus tuomet aš tikrai keliavau gana daug, tačiau tuometis mano kelionių skaičius neprilygsta tam, kiek daug keliauju dabar. 

Neilgai trukus į mane kreipėsi naujienų portalas „Delfi“ su pasiūlymu kur nors nukeliavus parengti nedidelį straipsnį apie ką nors įdomaus iš vietos, kurioje lankiausi: kokią įdomią kavinę ar paplūdimį. Į tai pažiūrėjau gerokai rimčiau, ieškojau ko nors skandalingo ar keisto, kartais į kitą šalį nuvykdavau specialiai dėl straipsnio. Kelionių žurnalistika Lietuvoje visada buvo išskirtinai nepopuliari: niekas apie tai nei rašė, nei skaitė, visos laidos apie keliones žlugdavo. Tačiau įdomu tai, kad straipsniai, kuriuos parašydavau „Delfi“, buvo labai populiarūs, kartais skaitomumu jie aplenkdavo netgi dienos aktualijas. Na, o tuomet atsirado „Delfi TV“ ir nusprendėme straipsnius perkelti į kitokį formatą. Iki to, ką dirbu šiandien, atėjau natūraliai, žingsnis po žingsnio. Nors šiandien žmonės mane sieja su kelionėmis, mėgstu sakyti, kad tiesiog esu žurnalistas, kuris šiuo metu rašo ir kalba apie keliones. 

Pastebėjau, kad žmonės su kelionėmis mane sieja visomis prasmėmis. Būna, sumaišo su Makaliumi, kuris turi kelionių verslą. Yra manančiųjų, kad rodydamas kokią nors šalį aš ją reklamuoju, bet taip toli gražu nėra – dėl manęs žmonės gali apskritai niekur nekeliauti.

Kiekvieną mėnesį gaunu vis naują pasiūlymą kurti kelionių agentūrą. Ją sukūręs turbūt galėčiau užsidirbti daug pinigų, bet aš esu keistas žmogus – niekada nenorėjau tapti turtuoliu. Be to, nenoriu sieti savęs su verslu, nes per keliones noriu rodyti tai, ką matau, nieko nepagražindamas. Esu žurnalistas, o ne verslininkas. Šiuo metu gyvenu labai komfortišką gyvenimą ir tuo labai džiaugiuosi, nesu iš tų, kuris nori save nuolat traukti iš komforto zonos.

Tačiau šiame darbe yra ir daugybė gerų dalykų, „romantikos“. Didžiausia romantika yra sėdėti lėktuve tą akimirką, kai jis pakyla virš debesų ir skrenda kaip ant debesų pagalvės. O labiausiai viską atperka vaizdai, kuriuos pamatai. Tiesa, keliaudamas visko tiek išvysti, kad kartais grožiu „atbukini“ fantaziją: pamačius gražiausius pasaulio kampelius paprastesnės vietos nebeatrodo įdomios. 

Blogiausia yra iš vienos šalies iškart skristi į kitą. Dažnai keliones mėgstu palyginti su kvepalais: tam, kad parduotuvėje pajustum tikrą kiekvienų kvepalų kvapą, turi pauostyti kavos pupelių. Dėl kelionių lygiai tas pats – tarp jų privalai grįžti namo, kad leistum susigulėti įspūdžiams. Neseniai buvau Japonijoje, ir iš jos skridau tiesiai į Pietų Korėją. Gailėjausi, nes pamačius Japonijos grožį viskas Korėjoje atrodė daug paprasčiau, ne taip įspūdinga, nors tai yra visiška netiesa. 

Bet dirbi visur ir visada, net per atostogas. Ar būna išvykų, kai leidi sau tik ilsėtis? 

Atostogauti vykstu dukart per metus. Apskritai, tikrų atostogų, kai nereikia nė trupučio dirbti, mano gyvenime tiesiog nebūna. Keliauju visus metus, nes mano laidai nėra sezoniškumo, ją rodo kiekvieną savaitę ištisus metus. Be to, rašau straipsnius, kurie irgi išeina kiekvieną savaitę. Nors per atostogas būna gerokai lėtesnis režimas, mažiau darbo, net ir tokiais atvejais vis tiek keliuosi ryte nudirbti darbų: nuo 6 iki 10 val. ryto, o nuo 10 val. atostogauju. 

Ne vieną kartą esi sakęs, kad tavo gyvenimas yra chaosas. O mokėtum gyventi kitaip? 

Nemanau, visi, kas mane pažįsta, gali tai patvirtinti. Man patinka visur nespėti, prisiimti krūvas darbų ir reikalų – kitaip net nemokėčiau. Visuomet vėluoju bent 10 min. Savęs dėl to nekeikiu, bet, tiesa, tą akimirką pasinervinu.

Neseniai skaičiau, kokios apie tave žiniasklaidoje vyrauja antraštės – yra pačių įvairiausių: pavyzdžiui, esi vadinamas skandalingiausiu Lietuvos žurnalistu. Kaip manai, ar gyvenime yra vietos tokiu tave laikyti? 

Kai dirbau žurnale „Panelė“, rašydavau apie žvaigždes visokių nepadorių dalykų. Tačiau kadangi dabar neberašau apie įžymybes, praradau skandalingiausio žurnalisto įvaizdį. Taip mane pavadino viena senosios kartos žurnalistė, kuri stebėdavosi, kaip galiu straipsnio pavadinime vartoti nepadorius žodžius, pavyzdžiui, rašydamas straipsnį apie Oksaną Pikul straipsnį pavadinau „Mano papų karjera“. 

Esi vienas žinomiausių žmonių Lietuvoje, bet nebūni tarp įžymybių, nedažnai pamatysime tave vakarėliuose. Ar tau pramogų pasaulis – svetima? 

Visų pirma, įžymybių vakarėliai – ne man. Rodyti save viešumoje yra darbo dalis. Galbūt skambės truputį pasipūtėliškai, bet man savęs rodyti papildomai nereikia – mane žmonės per televiziją mato keturis kartus per savaitę. Mano manymu, to ir gana. Žinomumas man nemaišo – būti žinomu žurnalistu yra lengviau. Kai rengiu laidas apie emigrantus, dažniausiai žmonės su manimi šneka labai noriai, jie manimi pasitiki. 

Kai tiek keliauji ir dirbi, turėti kokybišką asmeninį gyvenimą yra sudėtinga. Ar tau yra tekę ką nors paaukoti dėl to, kokį gyvenimo būdą pasirinkai?

Taip, atšalo santykiai su kai kuriais draugais – tikrai ne visada turiu laiko nueiti į visus jų rengiamus vakarėlius ar susitikimus. Net ne visada prisimenu jų gimtadienius – kartais ilgai skrendu ar būnu pasinėręs į darbus ir tiesiog apie juos pamirštu. Tokiais atvejais būna labai gėda. Tačiau labai stengiuosi palaikyti santykius su draugais, kai tik grįžtu į Lietuvą, iškart einu su kuo nors susitikti, ką nors nuveikti: labai mėgstu vaikščioti į kavines, kiną, koncertus. 

Dažnai išsiveži mamą kur nors paatostogauti. Ar palaikai artimą ryšį su ja? 

Keliaudamas su mama kokybiškai praleidžiu laiką. Be to, kadangi esu iš nepasiturinčios šeimos, nedaug keliaudavome, noriu mamai dovanoti keliones ir parodyti tai, ko ji neturėjo galimybės pamatyti. Apskritai keliones labai sureikšminu – man tai yra daug geresnė dovana nei bet koks daiktas. Panašiai lepinu ne tik mamą – ir draugus, stengiuosi jiems dovanoti keliones ir gerus įspūdžius. 

Esi labai dosnus žmogus, o asmenybė viešumoje – labai sarkastiška. Atrodo, visiškai skirtingi dalykai. Ar toks esi ir namuose su artimiausiais žmonėmis?

Gyvenime esu jautrus žmogus. Net muziką, kurios klausau, draugai vadina labai tragišku pavadinimu – šviesus liūdesys, nes klausau linksmų dainų su liūdna pakraipa (juokiasi). Dažniausiai liūdnas istorijas, kurias kur nors išgirstu ar pamatau, priimu labai asmeniškai, o kai kas nors prašo paaukoti pinigų, iškart taip ir padarau – aukoju ir aukoju. Man atrodo, kad nė vienas nesame apsaugoti nuo nelaimių, bet kurią dieną tokios pat pagalbos gali reikėti ir man pačiam. Todėl stengiuosi paaukoti kiek įmanoma daugiau ir dažniau. 

Kartais tai parodau, nes žinau, kad gerumas yra užkrečiamas. Yra močiučių, kurioms kartais perku dovanas. Kai paviešinu jų istorijas, sulaukiu masės žinučių, kaip žmonės galėtų prisidėti prie tos močiutės gerovės. Visada tiems žmonėms atrašau, kad šia močiute aš jau pasirūpinau, bet yra tūkstančiai kitų, kuriems reikia pagalbos. Manau, kad kartais reikia jautrinti žmonių širdis tokiomis istorijomis – visi esame šiek tiek savanaudiški. Ukrainos karas tikrai parodė, kad gerumas yra užkrečiamas. Kai norime, galime susivienyti ir padaryti daug gero. 

Dažnai mokiniams, studentams pasakoji apie savo darbą, gyvenimą. Ar jautiesi esantis autoritetu? 

Jei tik esu kviečiamas, visada stengiuosi pravesti paskaitą jaunajai kartai. Turiu įsitikinimų, kuriuos man įskiepijo senelis, mama ir Jurga Baltrukonytė su Algiu Kriščiūnu, – juos vadinu antraisiais tėvais. Pradėjau su jais dirbti, kai buvau septyniolikos ar aštuoniolikos, būtent jie man įskiepijo labai svarbių gyvenimo tiesų. Visada jaunąją kartą skatinu neemigruoti, siekti karjeros Lietuvoje. Filmuodamas laidą apie emigrantus supratau, kad daugybė žmonių, išvykdami svetur, mano, jog ten jų laukia neregėta sėkmė, kai iš tiesų Lietuvoje viską galima pasiekti daug paprasčiau ir greičiau. Pamatęs pasaulio tikrai supranti, kad gyvename nuostabiame krašte, kur labai prastas oras. 

Tu esi vienas iš tų žmonių Lietuvoje, prie kurio niekaip neprisikasa heiteriai. Kaip manai, kodėl? 

Manau, kad jų turiu, tik manęs tiesiogiai nepaliečia jų žodžiai. Esu tikras, kad kažkur Lietuvoje kažkas, mane matydamas per televiziją, žiūri ir keikiasi. O jeigu kritikos sulaukiu socialiniuose tinkluose, mėgstu į ją atrašyti. Tačiau į nesąmoningus komentarus mėgstu atrašyti: „Patikslinkite.“ (Juokiasi.)

Kadangi tavo gyvenime jau yra įvykę pokyčių karjeroje – ar įsivaizduoji save dirbantį kur nors kitur?

Nemanau. Įsivaizduoju save net ir 70-ies dirbantį tą patį darbą, tačiau turbūt viskas atrodys kitaip. Jau dabar esu matęs ir apkeliavęs labai daug vietų, kraštų ir iki šiol nepabodo. Be to, galvoje turiu nemažai idėjų kitoms laidoms, esu tikras, kad jos galėtų būti sėkmingos, bet esu užsivertęs daugybe darbų ir prie šių idėjų niekaip neprieinu. Be to, turiu ligą – nemoku išeiti iš darbo, man labai patinka visos veiklos, kuriomis užsiimu. 

Asmeninio archyvo nuotraukos