Ar turtai ir galia visada apsaugo nusikaltėlius nuo jų veiksmų pasekmių?
Patyrę Birmingamo policijos komisariato detektyvai Kerė Devlin ir Lukas Falkas yra matę visko. Tad, gavę pranešimą apie dvigubą žmogžudystę ir paaiškėjus, kad viena iš aukų yra naujasis miesto apygardos prokuroro pavaduotojas, porininkai nedelsdami imasi darbo.
Leidykla „Briedis“ savo skaitytojams pristato jau antrąją populiarios „USA Today“ rašytojos Debros Webb knygą „Peržengta riba“. Kaip ir pirmajame trilogijos romane „Niekuo nepasitikėk“, autorė kelia klausimą, ar turtai ir galia visada apsaugo nusikaltėlius nuo jų veiksmų pasekmių.
Patyrę Birmingamo policijos komisariato detektyvai Kerė Devlin ir Lukas Falkas yra matę visko. Tad, gavę pranešimą apie dvigubą žmogžudystę ir paaiškėjus, kad viena iš aukų yra naujasis miesto apygardos prokuroro pavaduotojas, porininkai nedelsdami imasi darbo.
Visgi tai nėra eilinė byla. Devlin ir Falkas greitai susieja nužudytą prokuroro pavaduotoją su viena iš saviškių – buvusia policijos detektyve Seide Kros. Deja, Seidės atminties spragos – dar vienas galvosūkis, kurį reikia išnarplioti, nes ji prisimena tik fragmentus iš smurto kupinos praeities. Tačiau labai tikėtina, kad toje praeityje ir slypi užuominos apie žmogžudysčių motyvus.
Detektyvės Devlin dėmesį nuo šios bylos staiga atitraukia asmeninės problemos. Ji iškviečiama į keturiolikmetės dukters Torės mokyklą, nes viena bendraklasė nukrito arba buvo nustumta nuo laiptų, o šį mirtiną incidentą mačiusi Torė netikėtai tampa įtariamąja. Nors tąkart ant laiptų stovėjo dar dvi mergaitės, niekas negali tiksliai pasakyti, kas iš tiesų įvyko. Devlin tenka laviruoti, kad išsiaiškintų tiesą ir apsaugotų savo dukterį.
Kuo giliau detektyvų trijulė pradeda kapstytis, tuo daugiau paslapčių išaiškėja ir tuo skaudesnės pasekmės jų laukia. Seidės atminčiai pamažu sugrįžtant, atsiskleidžia bjaurios jos praeities detalės, pavojingos paslaptys ir netikėti ryšiai tarp abiejų bylų.
Šis intriguojantis, greito tempo detektyvinis romanas su psichologinio trilerio elementais tėra vienas iš daugiau nei 150 autorės parašytų kūrinių. Įvairiose šalyse išleista jau keturi milijonai jos knygų skirtingomis kalbomis. D. Webb yra įvertinta prestižine žurnalo „Romantic Times“ karjeros pasiekimų premija už romantinį detektyvą, taip pat pelnė kelis Skaitytojų pasirinkimo apdovanojimus bei išskirtinį Šimtojo romano apdovanojimą.
Knygą iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.
Knygos ištrauka:
– Aš daktaras Oliveris Holdenas. Su manimi yra mano pacientė – trisdešimt vienų metų Seidė Kros. Tai regresinė terapija, pirmoji sesija.
Iš įrašo atsklinda šnarančio popieriaus garsai.
– Seide, ar esate pasiruošusi?
– Turbūt.
– Tada užsimerkite ir atsipalaiduokite. Atpalaiduokite raumenis. Pradėkite nuo kaklo ir pečių. Tegul raumenys suminkštėja; paleiskite bet kokią įtampą. Kvėpuokite lėčiau. Lėtai ir giliai. Dabar rankos. Padėkite jas prie šonų. Jokios įtampos. Jokio nerimo. Tiesiog gulėkite. Giliai kvėpuokite. Lėčiau. Įkvėpkit... Iškvėpkit. Kojos turi būti atpalaiduotos. Minkštos. Lanksčios.
Mintyse pradėkite skaičiuoti nuo trijų šimtų. Lėtai, mažėjimo tvarka. Skaičiai nyksta. Mintys ir pojūčiai, kuriuos jaučiate šiuo metu ir šioje vietoje, nyksta kartu su skaičiais. Nyksta, nyksta, nyksta...
Įraše pasigirsta lėtas, tylus kvėpavimas.
– Seide, dabar atsidūrėte laike prieš aštuoniolika mėnesių. Ruduo. Rugsėjo 7-oji. Prisimenate rugsėjo 7-ąją?
– Taip.
– Papasakokite apie tą dieną.
– Dirbau po priedanga, kad galėčiau įsitrinti į Ozorijaus narkotikų kartelį, – kalbant balsas ima darytis vis spigesnis.
– Giliai kvėpuokite, Seide. Aš su jumis. Papasakokite, kur esate.
– Landynėje, kur gyvenau dirbdama po priedanga. Šūdina skylė Druid Hilse. – Tyloje nuaidi aimana. – Jis ten. Jis grįžo. Kaip ir sakė.
– Kas „jis“, Seide?
– Edis... Eduardas Ozorijus. Mano taikinys.
– Jūsų taikinys. – Pauzė. – Ką turite omenyje, sakydama „taikinys“?
– Karlo Ozorijaus, didžiausio, negailestingiausio Meksikos narkotikų kartelio lyderio, sūnus. Jų teritorija išsiplėtusi į Jungtines Valstijas. Nuo Atlantos iki Hjustono. Nuo Niujorko iki Čikagos. Visur tarp jų, – paaiškino Seidė. – Jų pagrindinė operacijų bazė pietryčiuose buvo Atlanta. Daugybę metų. Bet operacijos metu jie kažkodėl persikraustė. Čia, į Birmingamą. Eduardas ėmėsi visų reikalų, kur reikėjo kalbėtis akis į akį. Jo tėvas niekada neišvykdavo iš sodybos Meksikoje. Labai bijojo, kad jį kas nors nudaigos arba sučiups teisėsauga. Ir tebebijo, jei yra gyvas.
– Ar buvote anksčiau susitikusi su Eduardu?
– Taip. Kiekvieną kartą, kai jis lankydavosi Birmingame, sustodavo prie mano maisto vagonėlio. Tokia buvo mano priedanga – maisto vagonėlio darbuotoja. Savo furgoną pastačiau prie jo viešbučio. Jis visada apsistodavo toje pačioje vietoje. Keistas įprotis, dėl kurio galėjo žūti, bet, regis, jam tai nerūpėjo. Susidariau įspūdį, kad jis bebaimis. Nuožmus. Galingas.
– Atrodo, jūs juo žavėjotės, – Holdeno balse pasigirsta nuostaba.
– Mano darbas buvo jį suprasti. Sužinoti, kaip jis dirba. Kaip veikia, reaguoja.
– Suprantama. Paaiškinkite, kaip jums buvo įsakyta prisiartinti prie šio taikinio.
– Man davė užduotį rasti būdą prie jo priartėti. Suvilioti, kad jis manimi pasitikėtų. Tikslas – jog jis mane pakviestų namo susitikti su tėtušiu. Niekas iš tos sodybos neištrūko gyvas, kad galėtų papasakoti. Aš norėjau ten patekti, nesvarbu, kiek tai kainuotų.
– Kodėl Eduardas grįžo į Birmingamą tą konkrečią dieną?
– Buvo penktadienis. Turėjau su juo vykti namo savaitgaliui. Jis sakė, kad atvažiuos, bet nebuvau tuo tikra. Viskas klostėsi daug greičiau, nei mes tikėjomės.
– Kas tie „mes“, Seide?
– Aš ir mano kolegos. Manėme, kad infiltracija užtruks gerokai ilgiau.
– Ir kaip jūsų kolegos pagrindė šią netikėtą sėkmę?
Tyla.
– Seide?
– Jis... Eduardas prie manęs prisirišo daug greičiau, nei vylėmės. Aš jam priminiau velionę žmoną. Štai kodėl mano vadas taip stengėsi, kad prisidėčiau prie komandos. Buvau tobulas masalas.
– Suprantu. Ar išvykote namo su Eduardu? Į tą sodybą Meksikoje?
– Taip.
– Kaip ten nukeliavote?
– Oro uoste jo laukė lėktuvas. Įlipau. Viskas galėjo pasisukti blogai. Jei mane būtų pagavę... Negalėjau leisti, kad taip nutiktų, – jos kvėpavimas akivaizdžiai pagreitėja.
– Kvėpuokite lėčiau, Seide. Atsipalaiduokite. Jūs saugi. Laiminga. Papasakokite, kas nutiko, kai nusileidote Meksikoje.
– Nuvažiavome į sodybą. Jo tėvas neapsidžiaugė, kad Edis – Eduardas – mane atsivežė. Buvo įtarus. Nieko kito ir nesitikėjau. Buvau pasiruošusi jo įtarinėjimams. Nuėjau tiesiai prie jo ir apkabinau. Pasakiau, jog labai malonu su juo susipažinti. Mano veiksmai jį nustebino. Jis nebuvo tikras, ką apie mane galvoti.
– Kaip atrodė sodyba?
– Labai didelė, ką mes ir taip žinojom. Milžiniška. Ją supo daugybė hektarų. Visur knibždėjo ginkluotų sargybinių. Prie išorinės tvoros buvo įrengta daugybė skirtingų spąstų. Tie tipai neužsiėmė žaidimais.
– Su kuo dar susipažinai, Seide?
– Su Edžio dukra Izabela. Jai buvo gal aštuoneri ar devyneri. Tai buvo nauja informacija. Iki tol niekas nežinojo, kad jis turi vaiką. Buvo žinoma apie mirusią žmoną, bet duomenų apie atžalas neturėjome. Edis galiausiai man papasakojo, jog slėpė informaciją apie dukters egzistavimą, kad jos niekas nepagrobtų ir nepanaudotų prieš jį. Nustebau, jog jam puikiai sekėsi išlaikyti paslaptį. Išsiaiškinau, kad ji buvo mokoma namie. Jos turbūt niekada neišleisdavo iš sodybos.
– Ar mergaitei jūs patikote, ar ji buvo drovi?
– Aš jai patikau. Pirmą dieną ji mane paėmė už rankos ir nusivedė į valgomąjį, kad per pietus sėdėčiau šalia jos. Man nekaip sekasi su vaikais, tačiau ji to, regis, nepastebėjo.
– Kaip jautėtės, Seide? Atrodo, kad nesinervinote lankydamasi toje sodyboje.
– Lėktuve išgėrėme šampano. Jis norėjo atšvęsti. Todėl buvau atsipalaidavusi.
– Ką jis šventė?
– Tiksliai nežinau. Tikriausiai kokį nors didelį sandorį.
– Ar per pietus sutikote dar kokių nors reikšmingų veikėjų?
– Buvo tik Karlas, mergaitė, Edis ir aš. Žinoma, dar ir tarnai. Žmonės lakstė aplink: tiekė maistą, pildė taures. – Seidė stabteli, lyg tyrinėdama kažkokį konkretų prisiminimą. – Man buvo šiek tiek keista, nes vaikas mane įdėmiai stebėjo. Manau, jai buvo smalsu.
– Kas nutiko po pietų, Seide?
– Su jos tėvu išgėrėm. Tada Edis nusivedė mane į savo kambarį, o pats nuėjo apkamšyti Izabelos lovoje.
Pasigirsta gurgždančios odos garsai. Šlamantis audinys.
– Jūs imate nervintis, Seide. Ar buvimas jo kambaryje jums kėlė nerimą? Atminkite, jūs tik bandote atgaivinti prisiminimus. Iš tiesų jūsų ten nėra; jūs čia, mano kabinete, kartu su manimi.
– Ne, aš nesinervinau. Su juo jau miegojau ir anksčiau.
– Tad ko taip sunerimote šiuo prisiminimų momentu?
Ilga pauzė. Kvėpavimas vis greitėja.
– Kvėpuokite lėtai ir giliai, Seide, – švelniai prabyla Holdenas. – Jums nėra ko bijoti. Jūs lankotės tik savo prisiminimuose.
– Turėjau dingti iki tol...
– Atsipalaiduokite. Atpalaiduokite raumenis. Jūs saugi. Aš vis dar su jumis, Seide.
Pauzė. Lėtesnis, gilesnis kvėpavimas.
– O dabar papasakokite, kodėl jūs bijojote.
– Nes žinojau, ką jis ruošiasi daryti.
– Ką jis ruošėsi daryti, Seide?
– Jis grįžo į kambarį ir tiesiog stovėjo, stebėdamas mane.
– Kodėl tai jums sukėlė nerimą, Seide? Apie ką galvojote?
– Tada man jį ir reikėjo nužudyti.
Pauzė.
– Bet jūs pasiekėte savo tikslą, ar ne? Atsidūrėte sodyboje. Susipažinote su Karlu Ozorijumi. Kodėl jums reikėjo sukompromituoti savo priedangą?
– Nes būtent tada... viskas ir prasidėjo.
– Kas prasidėjo, Seide?
– Aš... tapau nematoma.
