Tai stulbinama istorija apie sultoną Siuleimaną, vadintą Puikiuoju, ir jo mylėtą moterį. Jis turėjo viską, apie ką galėjo svajoti vyras: turtus, valdžią ir galimybę rinktis i&scaron; daugybės gražiausių savo imperijos moterų.

Leidykla &bdquo;Briedis&ldquo; pristato grožinės literatūros naujieną &ndash; istorinį romaną &bdquo;Haremas&ldquo;, kurį para&scaron;ė žymus istorinių trilerių ir knygų vaikams autorius Colinas Falconeris. &bdquo;Haremas&ldquo; rei&scaron;kia &bdquo;uždraustas&ldquo;. Uždraustas vyrams. Kadaise tik sultonui &ndash; vieninteliam visaverčiam, lyti&scaron;kai pajėgiam vyrui &ndash; buvo galima įžengti pro geležimi kaustytas duris.
Tai stulbinama istorija apie sultoną Siuleimaną, vadintą Puikiuoju, ir jo mylėtą moterį. Jis turėjo viską, apie ką galėjo svajoti vyras: turtus, valdžią ir galimybę rinktis i&scaron; daugybės gražiausių savo imperijos moterų. Bet kodėl, pamilęs vieną, jis atsisakė haremo ir, pamynęs &scaron;imtmečius galiojusius Osmanų įstatymus, ją vedė?
Svarbiausias hareme gyvenančios moters siekis buvo kaip nors patekti į sultono lovą ir pagimdyti jam sūnų. Tačiau jaunasis sultonas Siuleimanas dažnai vykdavo kariauti, o grįžęs į haremo moteris net nepažvelgdavo, nes turėjo i&scaron;sirinkęs vieną mylimiausią žmoną.
Į sultono seralį pakliuvusi jauna rusaitė nusprendžia likimą paimti į savo rankas. Jos būta gudrios ir negailestingos. Ir ji turėjo planą...
Siuleimanas buvo tikra mįslė &ndash; subūręs vieną pirmųjų pasaulyje profesionalių kariuomenių, įveikė visus, kurie jam prie&scaron;inosi, betgi mėgo ra&scaron;yti poeziją; nusiaubęs pusę Europos, i&scaron; gryno marmuro atstatė Stambulą; turėjo daugybę kankintojų ir žudikų, kuriuos galėjo užsiundyti kada tik panorėjęs, tačiau istorijoje įra&scaron;ytas kaip didis ir sumanus įstatymų leidėjas.

Nuo viduramžių Venecijos iki Alžyro vergų turgaviečių, nuo Persijos kalnų iki uždrausto &scaron;lovingiausio Osmanų sultono seralio &ndash; tai istorija apie aistras ir intrigas pasaulyje, kuriame viskas visai ne taip, kaip atrodo.
Anglų kilmės australų ra&scaron;ytojas Colinas Falconeris yra garsus istorinės nuotykių literatūros kūrėjas, para&scaron;ęs didelio pasisekimo sulaukusią istorinių pasakojimų seriją &bdquo;Epic Adventure&ldquo;. Jis i&scaron;leido daugiau nei 30 romanų, tapusių bestseleriais visame pasaulyje.
Knygą i&scaron; anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė.

Venecija, 1528-ieji
Ji atrodė stulbinamai, tarsi juodasis angelas tamsiais ir žvilgančiais anglių juodumo plaukais. Jos oda buvo dramblio kaulo spalvos. Vilkėjo madingą žemo kirpimo vesturą, jai ant kaklo kybojo mažas auksinis kryželis &ndash; žvelgiantysis nesunkiai galėjo įsivaizduoti, kaip žemiau jo &scaron;velniai tuksi &scaron;irdis, ir tai kurstė dar kitas mintis.
&Scaron;viesaus gymio ir dar krik&scaron;čionė; dvigubas draudimas.
Gatvė buvo sausakim&scaron;a ir skambėjo nuo prekeivių &scaron;ūkavimų ir arkadose lo&scaron;iančių armėnų, dalmatų bei Venecijos jūreivių keiksmų. Per minią brovėsi česnako galą lyg saldainį čiaumodamas nusmuktkelnis albanas; keletas žmonių sveikino rožine mantija apsigaubusio senatoriaus palydą, atsakydamas jis kaip visada mojavo ranka.
Abasas, skindamasis kelią per minią, sekė paskui merginą iki pat bažnyčios durų. Jai vos kartą pakėlus akis, jųdviejų žvilgsniai susitiko.
Merginą lydinti nukar&scaron;usi ragana niekinamai dėbtelėjo į jį ir paskubomis žengė pro &Scaron;venčiausiosios Mergelės Marijos Stebuklingosios bažnyčios duris.
&ndash; Matei ją? &ndash; su&scaron;nabždėjo Abasas savo draugui Ludovikui.
&ndash; Ai&scaron;ku, mačiau. Tai Julija Gonzaga.
&ndash; Pažįsti ją?
&ndash; Mano įseserė ją pažįsta. Jos pusseserės.
&ndash; Pusseserės? &ndash; Abasas stvėrė Ludovikui už saiono &ndash; pra&scaron;matnaus liemenį siekiančio, ant mar&scaron;kinių dėvimo ry&scaron;kiai raudono palaidinio &ndash; ir stumtelėjo jį link laiptų pakopų.
&ndash; Ką darai?
&ndash; Noriu būti arčiau jos.
&ndash; Tu sei pazzo &ndash; i&scaron;protėjai?
&ndash; Baik jau!
Ludovikas atstūmė Abasą.
&ndash; Ar žinai, kas jos tėvas? Antonijus Gonzaga &ndash; tarybos patarėjas &ndash; consigliatore!
&ndash; Man nesvarbu.
Ludovikas sunerimo, bet nenustebo. I&scaron; visų jam pažįstamų vyrų Abasas buvo atkakliausias ir labiausiai užsispyręs. Jo tėvas jį vadino jokių pavojų nepaisančiu bebaimiu. Tai buvo jo kraujyje &ndash; mauras yra mauras. Tačiau &scaron;įkart Ludovikas neleis Abasui apsijuokti, be to, grėsė tikras pavojus.
Jis stumtelėjo draugą prie sienos ir prispaudęs laikė.
&ndash; Abasai, ne!
&ndash; Tik noriu į ją pasižiūrėti.
&ndash; Tau nedera į ją žiūrėti! Juk ji &ndash; Gonzaga!
&ndash; Nesustabdysi manęs, &ndash; tarė Abasas ir i&scaron;silaisvinęs už&scaron;oko ant laiptų.
&bdquo;Mat jį galas&ldquo;, &ndash; pamanė Ludovikas. Jau buvo nueinąs, tačiau staiga apsigalvojo ir nusekė paskui Abasą į bažnyčią.

* * *
Nuo paauksuotų bažnyčios lubų smerkiamai žvelgė &scaron;ventieji. Piktu žvilgsniu vėrė prie baliustrados ties rožinio marmuro siena rymanti &scaron;ventosios Klaros skulptūra. Ant piliastrų raitėsi jūrų pabaisos ir valiūki&scaron;ki putai.
Palyginus su turgaus aik&scaron;tės kaitra, bažnyčioje buvo gana vėsu. Nuo skliauto į altorių krintantis &scaron;viesos spindulys panė&scaron;ėjo į auksinį Dievo pir&scaron;tą. Klaupte prie&scaron;ais altorių klūpėjo dvi juodai apsirengusios figūros. Joms i&scaron; abiejų pusių stovėjo &scaron;v. Pranci&scaron;kus ir arkangelas Gabrielius.
Abasas i&scaron;girdo ant marmurinių grindų aidint Ludoviko žingsnius.
&ndash; Ji pati žavingiausia būtybė, kokią tik esu matęs, &ndash; su&scaron;nabždėjo Abasas.
&ndash; Tik ji ne tau, mano drauge.
I&scaron;girdusi juodu kalbantis, senoji ragana pakėlė galvą nuo savo maldyno. Abasas su Ludoviku mitriai pasislėpė už piliorių. Ludovikas prispaudė pir&scaron;tą prie lūpų.
Jiedviem i&scaron;lindus, moterys jau buvo i&scaron;ėjusios. Senoji raitė kulnus pro &scaron;onines duris. Julija Gonzaga dar spėjo atsigręžti, bet jos palydovė senoji duenja veikiai i&scaron;sitempė ją laukan.
&ndash; Na, &scaron;tai, ir pažvelgei į ją, &ndash; tarė Ludovikas. &ndash; O dabar pamir&scaron;k.

* * *
Respublikos vyriausiasis generolas stebėjo, kaip už snieginų Kadorės vir&scaron;ūnių nutvieksdama besibūriuojančius debesis leidosi saulė. Tamsioje prie&scaron;ais perlinę lagūną besidriekiančioje horizonto juostoje tirpo tolstančios gondolos ir galeros. Toks uostas, toks miestas &ndash; kartais visai nesunku buvo pasijusti jo dalimi. Tačiau jis mėgo &scaron;ią vietą tik todėl, kad jam buvo mokama už jo tarnybą. Jie nepriklausė &scaron;iam miestui, o jo sūnus kartais tai pamir&scaron;davo.
&ndash; Tai neįmanoma, &ndash; suniurnėjo. &ndash; Atrodo, apie &scaron;iuos žmones vis dar nesupranti pagrindinio dalyko!
&ndash; Kad giname juos, bet negalime vesti jų dukterų? Taip?
&ndash; Vesti? Ar tai kirba tavo galvoje? &ndash; Jam pasisukus į sūnų, &scaron;is žengtelėjo žingsnį atgal. Machmudas buvo stambus lyg lokys, o tanki pražilusi barzda vyrą darė dar at&scaron;iauresnį ir nuožmesnį. &ndash; Kaip joks venecijietis nenori juodojo musulmonų sūnaus, taip a&scaron; netrok&scaron;tu baltosios stabmeldžių dukters.
Venecijoje jų nė nebūtų, jei dožas pasitikėtų kuriuo nors i&scaron; savo didikų ir leistų vadovauti kariuomenei. Retai taip nutikdavo, kad Venecijos vyriausiasis generolas būtų italas ir dar, kaip dabar, krik&scaron;čionis.
&ndash; Jie laiko mus už nieką, &ndash; pasakė Abasas.
&ndash; Magnifici &ndash; valdovai &ndash; visus laiko už nieką. Ir tai nieko nerei&scaron;kia.
&ndash; Bet mes karali&scaron;ko kraujo!
&ndash; Manai, jiems ką nors rei&scaron;kia tas karali&scaron;kas musulmonų kraujas? Esame tik samdiniai. Galime gyventi pra&scaron;matniausiuose palazzo, rengtis lyg kilmingųjų sūnūs, vis tiek būsime svetim&scaron;aliai. Gal tu ir gali pamir&scaron;ti, bet, patikinu tave, jie to niekada nepamir&scaron;.
&ndash; Ir ką gi turėčiau daryti?
&ndash; Daryk kaip kiti kar&scaron;takraujai &ndash; susirask, ko tau reikia, ant Ponte delle Tette &ndash; Papų tilto! &ndash; Abasas &scaron;ią vietą žinojo, tokį pavadinimą ji pelnė dėl ten stovinčių iki juosmens apsinuoginusių moterų, viliojančių praeinančius vyrus. &ndash; Tai, ko nori, lengvai gali gauti ant tilto vos už kelias monetas. O apie žmoną galvoti esi per jaunas.
&ndash; Noriu susitikti su Julija Gonzaga.
Machmudas atsiduso. Abasas panė&scaron;ėjo į i&scaron;lepintą vaiką, aik&scaron;tingai reikalaujantį žaisti savo pilyje. Nė vienas i&scaron; Gonzagų nesidžiaugtų, jei duktė kvėpuotų tuo pačiu oru kaip ir juodaodis. Toks De&scaron;imties tarybai priklausantis didikas kaip Gonzaga su svetim&scaron;aliu, kad ir vyriausiuoju kariuomenės generolu, net nebūtų asmeni&scaron;kai kalbėjęsis.
&ndash; Abasai, tai tik jaunystė. Patikėk manimi, visa praeis. Ryt jau būsi apie ją pamir&scaron;ęs.
&ndash; Jei taip apie mane galvoji, vadinasi, visi&scaron;kai manęs nepažįsti, &ndash; parei&scaron;kė Abasas.
&ndash; Abasai, to niekada neįvyks. Mesk ją i&scaron; galvos. Dabar.

* * *
Julija Gonzaga i&scaron; savo lodžijos pro pinučių uždangą stebėjo įprasto Venecijos vakaro teatrą. Nuo žibintų, pakabintų ant gondolų stiebų, raibuliavo kanale tyvuliuojantis vanduo, viename i&scaron; skersgatvių Julija i&scaron;girdo aidint balsus ir juoką, pamatė, kaip už parankių susikibusi porelė pradingo prieblandoje.
Julija pajuto, kaip ją nusmelkė pavydas.
Ji vėl mintijo apie tai, kas nutiko popietę &Scaron;venčiausiosios Mergelės Marijos Stebuklingosios bažnyčioje. Ir ko tas vaikinas į ją taip spoksojo? Toks pat tamsus kaip gondolininkai, tik kitaip nei jie apsirengęs. Jis dėvėjo brangakmeniais i&scaron;puo&scaron;tą kepurę &ndash; beretę, o jo lininiai mar&scaron;kiniai buvo prasagstyti, kaip ne&scaron;ioja kilmingi jauni dabitos.
Ir kas gi jis toks?
Pasak jos duenjos, guvernantės ir palydovės, sinjoros Kavalkanti, jauni vyrai &ndash; velnio padarai, keliantys pavojų jos sielai. Kartais ji raudonuodama i&scaron; gėdos svarstydavo, kad pasmerkimas gal būtų geriau už dabartinį jos gyvenimą. Juk ji palaidota gyva. Kas gali būti dar blogiau?
Sinjoros Kavalkanti liejamos tirados apie neatsakingus, pagedusius vyrus kurstė Julijos smalsumą ir net susižavėjimą. Ji panoro sužinoti, ką visi nuo jos slepia. Tro&scaron;ko i&scaron;siai&scaron;kinti daugiau apie tą keistą ir gąsdinantį pasaulį, kurį regėjo i&scaron; savo lodžijos.

Stulbinama istorija apie vyrą, turėjusį viską, apie ką tik galima svajoti

Rekomenduojame

Erdvės

M. Petruškevičius ant sostinės viešbučio nutupdė šokančius vienaragius

Žurnalas L'Officiel Lithuania

Mados žurnalas „L'Officiel Lithuania“ atsisveikina su skaitytojais

Pirkiniai

Nostalgiškų dovanų gidas

Gyvenimo būdas

Ir sau, ir artimiesiems: naudingos dovanos, kurios padės jasutis geriau

Popkultūra

Nematytos nuotraukos iš 2019 m. Kanų kino festivalio

Moterys

Dizainerė D. von Fürstenberg: siekiu pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą

Mada

8 populiariausios Paryžiaus gatvės mados tendencijos

Mada

„H&M" ir „Giambattista Valli" pristatys bendrą kolekciją