Trileris „Arti tiesos“: kiekviena žmogžudystė atskleidžia istoriją...

Leidykla „Briedis“ pristato aštuntąjį trilerį „Arti tiesos“ iš bestselerių autoriaus Stuarto Macbride’o detektyvų serijos apie kriminalistą seržantą Loganą Makrėjų. Kiekviena žmogžudystė atskleidžia istoriją. Tačiau ne kiekviena auka pasakys tiesą.

Kažkas prie kriminalisto seržanto Logano Makrėjaus durų palieka kaulų ryšulėlius, bet pareigūnas turi didesnių rūpesčių. Konkuruojančios narkotikų prekeivių gaujos kovoja dėl produkto ir teritorijos, dingo paauglių porelė, kažkas žaloja imigrantus iš Azijos, Loganui ramybės neduoda nauja ambicinga detektyvė seržantė, be to, jis sulaukė nepageidaujamo vietinės gaujos vado dėmesio.

Aptikus dar vieną kūną, paaiškėja, kad šios dvi žmogžudystės sutampa su naujo populiaraus romano siužetu. Ir galbūt nedideli kaulų ryšulėliai daug svarbesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio...

Anksčiau išleistos autoriaus knygos: „Sutrupinti kaulai“, „Tamsus kraujas“, „Tuščios akiduobės“, „Gęstanti šviesa“, „Šaltas granitas“, „Atvira žaizda“ ir „Skerdykla“.

Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.

Knygos ištrauka:

– Kodėl jos vis dar nėra? – lėtai slenkant gatve, Loganas pro keleivio langą susiraukęs žvelgė į trijų aukštų daugiabutį Sendilendse. Arčiausiai kelio stūksantys pastatai buvo šviežiai perdažyti, bet tai nepadėjo.

Renis vilkosi už septynioliktojo autobuso.

– Nes ji – išskirtinė, ypatinga ir neprivalo dirbti tiek, kiek mes?

– O, ar ji... – Loganas išsitraukė telefoną, adresatų sąraše susirado jos numerį ir ėmė skambinti. Kitame ragelio gale pasigirdo pypsėjimas.

– Kai viskas baigsis, planuoju ilgąjį savaitgalį nusivežti Emą į Paryžių.

Loganas susiraukė.

– Konsteblę Sim?

– Ne, ne tą Emą, savo Emą. Kodėl turėčiau atostogų vežtis Sim?

– Nes tu...

Po spragtelėjimo pasigirdo Čalmers balsas:

– Sveiki, jūs paskambinote Lornai Čalmers. Šiuo metu negaliu atsiliepti, bet prašau po signalo palikti žinutę.

– Čia kriminalistas seržantas Makrėjus. Kai tarėmės dėl tavo savanoriavimo sriubos dalijimo punkte, laisvo ryto nežadėjau! Seržante, tuoj pat nešk subinę į nuovadą!

Jis padėjo ragelį.

Renis švilptelėjo.

– Ooo, kažkas papuolė į bėdą.

– Nebūk toks bjaurybė.

Seržantas tik nusišypsojo.

Septynioliktasis autobusas sustojo prie šaligatvio ir vairuotojas įjungė posūkio signalą, laukdamas, kol įlips pora vidutinio amžiaus damų, apsirengusių kaip seksualios paauglės.

Staiga įsijungė racija ir pasigirdo nosinė dorėniška tarmė:

– Čarlis Siksas iš Kontrolės.

Renis spustelėjo jungiklį.

– Labas rytas, Džimi.

– Labas, labas, ar su tavimi Makrėjus?

Renis apsidairė automobilyje ir sukuždėjo:

– Ar jūs čia?

Idiotas.

Loganas į kišenę įsikišo telefoną.

– Kas nutiko, Džimi?

– Ką tik sulaukėme moteriškės skambučio, sakė, kad atpažino jūsų

molinę kaukolytę.

Jis išsitraukė užrašų knygelę.

– Turi adresą?

Renis šniurkštelėjo, suraukė nosį ir iš lėto apsidairė.

– Smirda taip, lyg kažkas degintų senas sauskelnes.

Namas stovėjo trijų kotedžų eilės gale, mažyčiame miško žemės lopinėlyje Kemnėjaus kelyje. Tarp juodus plačius šešėlius metančių kreivų pušų šakų bolavo Binechio kalva. Trūko tik meduolių namelio ir klaidžiojančių Jonuko su Grytute.

Ant pirmų dviejų kotedžų kabojo palydovinės lėkštės, o ten, kur turėtų žaliuoti sodai, plytėjo priežiūros nereikalaujančios žvyro aikštelės. Trečiasis kotedžas išsiskyrė spalvų gausa – greta vingiuoto žieve mulčiuoto takelio sudėtingais raštais margavo gėlės, krūmeliai ir žolelės.

Loganas atvėrė sunkius medinius vartelius ir užlipo ant traškių rudų drožlių, kuriomis buvo nubarstytas takelis.

Reikėjo atsivežti džiūvėsių, kad pasižymėtų kelią atgal...

Susikišęs rankas į kišenes, Renis lėtai žengė iš paskos, vis sustodamas pauostyti gėlių.

Kažkur namo viduje sutilindžiavo durų skambutis, silpnas „din-dilin“ vos buvo girdėti pro medines duris.

Nuo vieno rusmenės žiedo prie kito skraidė bitė. Kažkur burkavo balandis. Renis siūbavo ant kulnų.

Loganas dar kartą paspaudė skambutį.

– Jie tikrai žino, kad atvažiuosime?

– Taip.

Po poros minučių girgždėdamos atsivėrė durys ir į pareigūnus primerktomis akimis pažvelgė raukšlėta senutė. Ji tikriausiai nesiekė metro penkiasdešimties, žili plaukai buvo susukti į kuodą, kaklo oda – nukarusi. Senutė nusišypsojo, atidengdama puikius taisyklingos formos dantis. Kalbėjo ryškia Aukštumų tarme.

– Kuo galėčiau jums padėti?

Loganas pažvelgė į savo užrašinę.

– Ar jūs esate panelė Merė Grėj?

Senučiukė dar labiau prisimerkė.

– O jūs iš tarybos?

– Policija. Skambinote dėl veido rekonstrukcijos?

– Oi, galva! Taip, taip, žinoma, užeikite, neprigirdžiu, jei esu be akinių.

Logano sprandą išpylė prakaitas. Elektrinis židinys piktai traškėjo, todėl kambarėlyje buvo karšta kaip pirtyje. Pro didžiulį langą tvieskė saulė, ant palangės snaudė dvi didžiulės dėmėtos katės, ausis nukreipusios Logano pusėn.

Dar trys murklės miegojo priešais židinį, ant sofos rąžėsi dvi Siamo katės, viena buvo įsitaisiusi ant knygų spintos, kuri lūžo nuo senovinių oda įrištų tomų. Knygų pavadinimai buvo išrašyti trupančiomis aukso raidėmis. Ant židinio atbrailos, tarp nespalvotų nesišypsančių moterų nuotraukų masyviuose juoduose rėmuose, blizgėjo urna.

Pro atviras duris sklido plikomos arbatos garsai.

Krėsle prie židinio, kelius apsiklojusi tartano antklode, pravira burna knarkė kita nedidukė senutė. Jai ant kelių tupėjo raina rudakailė katė, kuri tuoj pat liovėsi laižytis užpakalį ir smaragdo žalumo akis įsmeigė į Loganą.

Į kambarį grįžo Merė Grėj. Rėjus žengė tiesiai už jos, nešinas sidabriniu padėklu, apkrautu puodeliais ir lėkštutėmis. Ant to paties padėklo tilpo sausainių dubuo ir didelis porcelianinis arbatinukas. Jis sustojo kambario viduryje ir apsižvalgė.

– Emmm... O kur?..

Merė parodė į rainą katiną, įsitaisiusį ant kavos staliuko.

– Šipi! Nagi, neklaužada, palik vietos šiems dailiems vyrukams.

Kai šeimininkė nuvijo katiną, Renis padėklą galėjo padėti ant staliuko.

– Panele Grėj, jūs minėjote...

– Prašau prisėsti. – Senučiukė plačiai nusišypsojo. – Nekreipkite dėmesio į Satklifą ir Čikatilą, jie tik šnypščia, bet nekanda.

Patraukęs vieną iš Siamo katinų, Loganas prisėdo ant sofos.

Gyvūnas pakėlė uodegą ir nušoko slėptis po kavos staliuku. Renis įsitaisė kitame sofos gale, prie pat krašto, kad netrukdytų kitai katei.

– Sakėte, kad galite identifikuoti mūsų rekonstruotą galvą.

– O, taip. – Ji miegančiai moteriai patapšnojo per petį. – Efe? Efe, gal norėtum arbatos su sausainiais?

Knarkimas liovėsi.

– Ką? Ko nori? – senutė neturėjo dantų, todėl jos balsas atrodė tarytum šlapias ir beformis.

– Ar nori arbatos su sausainiais, Efe?

– Oi... Ar šiandien ketvirtadienis?

Loganas išsitraukė ir išlankstė Žiniasklaidos skyriaus sukurtą plakatą.

– Mes jų net nespėjome apžiūrėti.

Merė tiksliais judesiais pripylė penkis puodelius arbatos.

– Vaišinkitės pienu ir cukrumi.

Tada ji pasisuko, giliai įkvėpė ir sušuko balsu, dėl kurio sutrupėtų net betonas.