Viskas apie vaikų dantis: gydyti negalima laukti. Kur dėti kablelį?

Odontologijos klinikos vadovė Dalia: apie vaikų odontologiją galvoju ir kaip mama

Šiais metais 30-metį švenčia pirmoji privati odontologijos klinika, dabar jau tapusi klinikų tinklu „Denticija“. Jos vadovė Dalia Čižaitė-Gabė džiaugiasi, kad per tiek metų sukaupta patirtis, profesionalių specialistų komanda leidžia geriausiai pasirūpinti opiausiais ir jautriausiais pacientais – vaikais. 

Kodėl vaikams reikia savo odontologo?

Priimti odontologo pagalbą yra labai psichologiškai sudėtinga net ir suaugusiesiems. Aišku, dažnai įvardijama skausmo baimė, kuri atsirado iš blogos patirties, bet žinodamas dabartinius gydymo būdus daugelis pasakytų, kad dantų gydymo ir priežiūros procedūros yra tiesiog nemalonios. Kodėl? Nes burna iš principo yra labai intymi zona. Tad lindimas į ją – lyg tam tikro barjero peržengimas. 

Vaikai bijo skausmo, nežinomybės, adatos, grąžto ir intervencijos į jų kūną. Vaikai jaučiasi labai sutrikę, nes nemato, kas vyksta, negali kontroliuoti ir nežino, ką tas svetimas žmogus jiems padarys. 

Todėl ir reikėtų vaiką prie odontologo pratinti nuo dvejų metų – kartą per metus apsilankote jau pas pažįstamą gydytoją, kuris draugiškai apžiūri, įvertina dantų būklę ir po kurio laiko mažylis šį žmogų jau priima kaip savą, vertina kaip draugą. Jei pratinsime nuo mažumės, patirtis su odontologu bus pozityvi, o vaikas ir peržengs tą nemalonumo ribą, dantų gydymas nekels diskomforto. 

Kitas aspektas – savas odontologas yra tas gydytojas, kuris gerai žino tavo dantų būklę ir stebi dinamiką: dantų augimą, ėduonies pažeistus dantis, pasyvų ėduonį, kurio dar nereikia gydyti. 

Savas vaikų odontologas reikalingas vaikų dantų sveikatos būklei prižiūrėti, stebėti, laiku imtis priemonių, stebėti žandikaulio ir dantų vystymąsi bei sąkandį. 

Verta prisiminti, kad dantys iš esmės yra virškinimo sistemos dalis, todėl neteisinga atskirti odontologą nuo klinikinės medicinos, nes dantų sveikata daro įtaką bendrai sveikatai: kramtymas veikia virškinimo sistemą, į lėtinę burnos infekciją reaguoja mūsų imuninė sistema.

Kaip jį išsirinkti? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras vaikų odontologas?

Aš, kaip mama, visada sakau, kad reikia odontologą rinktis pagal vaiko būdo savybes. Tėvai geriausiai pažįsta vaiką, todėl turi apie tai pagalvoti. Apsilankymas pas odontologą vaikui bet kokiu atveju yra stresas, tad pagalvokite, kas padeda vaikams stresinėje situacijoje? Vienus labiausiai ramina ramus, išlaikytas ir itin susikaupęs gydytojas. Kitiems būtina, kad gydytojas būtų labai draugiškas, nuoširdus, užkalbėtų, turėtų žaislų, laidytų juokelius.

Jei turėčiau patarti kaip dirbanti šioje srityje, esu įsitikinusi, kad vaikų dantis turi gydyti išimtinai vaikų odontologai. Klinika „Denticija“ turi daugiausia Lietuvoje vaikų odontologų – keturis Vilniuje, du Kaune ir vieną Klaipėdoje. Vaikų odontologai – tai aukšto lygmens specialistai, rezidentūrą baigę būtent vaikų odontologijos srityje, o ne odontologai, kurie gydo ir vaikus, ir suaugusiuosius. 

O reikia renkantis atkreipti dėmesį ir į kliniką, kurioje lankysis vaikas? Kuo tai svarbu?

Kiekvienas žmogus turi savo atrankos būdus. Taip, įranga svarbu, bet kviesčiau patikėti vaikų dantų sveikatą būtent vaikų odontologams, kurie turi nuolat tobulėti ir laikyti licenciją būtent šioje srityje.

Taip pat svarbu ir pati aplinka, kuri būtų pritaikyta būtent vaikams. Visos dabar naujos odontologijos klinikos gražiai išdažytos, bet ar jos tikrai laukia vaikų? Mes kiekvienoje registratūroje turime kampelį, kur vaikai gali pažaisti, jų akių lygyje yra įrengta virtuvėlė ar lėlių namas, tad laukimas pas specialistą neprailgs. 

Taip pat ir pats apsilankymas pas gydytoją turi būti fiziškai komfortabilus. Vaikų odontologijos kėdžių nėra rinkoje, kaip ir iškart automobilinių kėdučių, įmontuotų į naują automobilį, bet mes turime adaptacines kėdutes, pritaikytas įvairiam amžiui. Labai svarbu, kad vaikui būtų patogu. Jei jam laužia kaklą, yra nemalonu, apsilankymas dar labiau apkars. 

Vaikų odontologai yra specialiai apmokyti dirbti su vaikais, todėl jų rankose vaikai niekada nepamatys adatos – yra meistriškų būdų, kaip ištraukti dantį, kad mažylis nė nepajaučia, ar suleisti reikiamų vaistų švelniu lyg uodo dūriu. 

Mūsų odontologai dirba specialiai vaikams pritaikytuose kabinetuose, kur vaikai nepamatys gąsdinančių rentgeno aparatų ar kitų prietaisų. Vaikų odontologai turi daug psichologinių žinių – jie vienu metu turi ir apžaisti situaciją, lyg niekas nevyksta ir tai yra smagi pramoga, ir tobulai atlikti savo gydomąjį darbą. 

Dar vienas svarbus aspektas – klinikoje „Denticija“ dirbantis vaikų odontologas turi galimybę bet kada pasikonsultuoti su kolegomis, kurie specializuojasi kitose srityse. Jei yra klausimų dėl dantų kanalų gydymo – visuomet padės toje sferoje daugybę metų dirbantis endodontas. Sąkandį padeda stebėti šalia dirbantis ortodontas, esant rimtesnių klausimų – konsultuoja burnos chirurgas. Kitu atveju tektų vaiką tampyti po įvairius specialistus skirtingose miesto vietose, tad pasiūlydami visą komplektą taupome ir tėvų laiką bei pinigus, ir vaikų nervus. 

Saldainiai ir blogas dantų valymas – įsišaknijusi nuomonė, kad dėl to atsiranda ėduonis. Ar taip ir yra?

Skamba šokiruojančiai, bet saldainiai tokių didelių pasekmių neturi kiek prastas dantų valymas. Statistiškai vaikai, kurie dantis valo du kartus per dieną, bet ilgiau nei įprastai – po 5 minutes, turės sveikesnius dantis, nors ir valgys dienos metu tortą, šokoladų, saldžių bandelių. Na, o tie, kurie išsivalys tik vieną kartą, net ir turėdamas geriausius genus ir ribodamas cukrų vis tiek turės sugedusių dantų! 

Nesupraskite klaidingai, saldainiai sukelia ėduonį, bet jie nėra pagrindinė priežastis. Greitai pašalinus maisto likučius dažnu valymu arba net praskalavimu vandeniu – stipriai sumažės ėduonies rizika. Iš to ir kyla supratimas, kad dantys išges nuo saldumynų. Visgi, palaikant labai gerą higieną, o po deserto nepaliekant jokio saldaus likučio tarpdančiuose – dantys neges. Suaugusiesiems ši taisyklė taip pat galioja.

Kiek svarbu genai?

Labai dažnai tėvai mano, kad jeigu prasti genai, jau nesvarbu, ką darytų, – dantys ges. Gera naujiena, kad genai sudaro tik 10 proc. sveikos dantų būklės. Bloga naujiena, kad dantų gydymas lems tik kitus 10 proc., o valymas ir kasdienė priežiūra – net 80 proc.!

Pirmasis vaiko vizitas pas odontologą – ką per jį darote? Kiek jis trunka?

Per pirmą vizitą supažindinu su saugia aplinka. Parodau, kad nereikia bijoti naujo garso ar leidžiamo vandens. Pasikalbu su vaiku, pajaučiu jo reakciją ir nusiteikimą. Jeigu tai vyksta sklandžiai ir reikia gydymo – tai ir atliekame. Visgi pasitaiko ir nesėkmių, kai vaikas nenori sėsti į kėdę. Tada paskiriame laiką nuraminti ir mažais žingsniais įgauti pasitikėjimo. Taip, galbūt pirmaisiais vizitais ir nepavyks daug padaryti, bet laikui bėgant vaikai apsipranta ir susidomėję noriai atvyksta. Tuomet ir bailiausi vaikučiai paklauso, pažiūri ir leidžiasi atlikti nejautrą ar pašalinti dantis. Neretai tėvai stebisi, kad jų vaikai dar drąsesni nei jie patys.

Na, ir sunkiausia dalis – sako „nesižiosiu“. Ir ką?

Taip, tikrai būna, kad sako ,,nenoriu“ ir nusisuka arba net nenori klausyti, ką sakome. Būna, ir tėvai pasako, kad jau bandė pas 3–4 odontologus ir nesėkmingai. Ir tai dažnai pasitaiko, bet ar sprendimas eiti pas dar vieną specialistą nesibaigs tuo pačiu atsisakymu? Todėl rekomenduoju pabandyti nuvykti dar kartą pas tą patį odontologą. Vaikai supranta, kad jeigu sakys ,,nenoriu“ ir pateks pas kitą, – jie laimės ir tai kartosis. Jeigu atvykęs keletą kartų pamato tą patį žmogų, užsimezga artimesnis ryšys, ir tas pats vaikas staiga gali leisti atlikti visas procedūras. 

Sklinda kalbos, kad turite tokių stebuklingų galių, jog sugebate įkalbėti vaikus išsižioti. Kur paslaptis?

Norėčiau turėti stebuklingų galių, bet tai tik gebėjimas nuraminti vaikučius. Labai padeda daug juokauti ir šypsotis. Jiems patinka pozityvios patirtys. Vaikai nuoširdžiai pasako, kas trukdo atlikti gydymą. Tik šią informaciją iš jų ištraukti reikia laiko. Tai gali būti ir noras, kad mama ar tėtis būtų šalia. O galbūt ir nori kartu pasėdėti arba pažiūrėti filmukus. 

Kiek svarbi vaiko edukacija apie dantų gydymą iki apsilankant pas odontologą?

Rekomenduoju tėvams parodyti edukacinių filmukų apie dantų gydymą. Jie puikiai tinka supažindinti su naujomis patirtimis. Neretai tokia edukacija būna ir su dainelėmis bei smagiu pavaizdavimu. 

Žinoma, jeigu tėvai jau ne pirmą kartą buvo su kitu vaiku ir turi patirties, gali asmeniškai papasakoti apie vizitą. Patariu vengti neigiamų žodžių ir gąsdinimų, kurie gali vaiką įbaiminti: „durs adatą“, „skaudės, nes nesivalei dantų“. 

Labiau tinka empatiškai nuteikti, kad kartais reikia pašaldyti skruostą arba gali pasijausti kaip nedidelis uodo įkandimas. Be abejones, jeigu nežinosite, ką sakyti, palikite tai padaryti gydytojui ir jis vaikui vizitą stengsis padaryti kaip įmanomą linksmesnį.

Visą vaikystę pamenu visokius triukus, kaip ištraukti dantį su siūlu, tarp durų ir pan. Ar reikia rauti klibančius dantis ir kodėl?

Siūlas gali lengvai nukristi arba palįsti po dantenomis, ir traukimo metu gali pasišalinti tik dalis danties. Todėl rekomenduojama namuose leisti dantims iškristi savaime arba juos ištraukti turint sterilų marlinį tamponėlį. Taip ir tiksliau pasišalintų, ir nebūtų daug vargo. 

Gydymo metodai priklauso nuo pažeidimo sunkumo: kartais tinka intensyvi profilaktika ir reguliarus stebėjimas (fluoridų turinčio lako aplikacijos kabinete, nuolatinių krūminių dantų vagelių dengimas silantais), o kartais gali reikėti ir danties audinių atkūrimo plombuojant arba dengiant vainikėliu. 

Kita retesnė, bet ne mažiau rimta būklė yra susieta su tam tikrų nuolatinių dantų užuomazgų trūkumu. Kartais išauga ne visi nuolatiniai dantys, gali trūkti vieno ar net kelių. Tik atlikę dantų rentgeno nuotrauką galime pamatyti, ar trūksta nuolatinio danties užuomazgos po pieniniu dantimi. 

Tokiu atveju svarbiausia nenusiminti, o tiesiog pradėti vertinti ir rūpintis likusiu pieniniu dantimi taip, tarsi jis būtų nuolatinis, nes tokie dantys gali „išstovėti“ ilgą laiką: 5, 10 ir net 20 metų.

Nuskilęs vaiko pieninis dantukas – pirmoji pagalba, ką daryti?

Patarčiau pirmiausia pasistengti nusiraminti, kad vaikas nepajustų jūsų išgąsčio bei nerimo ir pats neišsigąstų ištikusios situacijos. Tuomet teisinga būtų apžiūrėti vaiko burną, pažiūrėti, ar pieninis dantis nuskilęs, ar jo visai nėra.
Jei danties burnoje nematote, traumos vietoje taip pat jo nėra, vaiko kvėpavimas normalus, greičiausiai vaikas dantį prarijo – tai nėra pavojinga. Jei danties burnoje ir aplink nematote, tačiau vaiko kvėpavimas pasunkėjo – nedelsdami važiuokite į skubios pagalbos skyrių, gali būti, kad dantis yra kvėpavimo takuose.
Traumai ištikus galima duoti vaikui vaistų nuo skausmo. Ir, nepriklausomai nuo būklės, būtina per pirmąsias 24–48 valandas atvykti pas odontologą detaliai apžiūrai ir gydymo plano sudarymui.

Ką daryti, jei vaikas išsimušė nuolatinį dantį?

Visada būtina ieškoti išmušto nuolatinio danties. Radus jį – imti ir laikyti tik už danties vainiko (baltoji danties dalis, kuri matoma šypsantis). Jei matote akivaizdžių nešvarumų ant danties, pvz., radus ant žemės ar smėlio, juos galima švelniai nuplauti pienu, fiziologiniu tirpalu, seilėmis, bet jokiu būdu negramdyti ir nešveisti. Toliau galimi keli variantai: galima pabandyti savarankiškai dantį įstatyti taisyklinga padėtimi į vietą (laikome už vainiko!), tuomet prikąsti marlės gabalėlį ir skubiai važiuoti pas gydytoją odontologą; jeigu savarankiškai danties įstatyti nepavyksta arba bijote tai daryti, nieko nelaukdami dantį merkite į pieną, fiziologinį tirpalą, seiles ir pasiėmę dantį kuo skubiau važiuokite į gydymo įstaigą.
Pagrindinė taisyklė – danties po traumos negalima laikyti sausai. Po traumos stenkitės atvykti pas gydytoją odontologą per pirmąją valandą po traumos, tuomet yra tikimybė, kad dantį bus galima išgelbėti ir jis naujai prigis. 

Kodėl vaikų dantys tamsėja ir kaip tuomet elgtis?

Vaikų dantys gali tamsėti dėl daugelio priežasčių. Viena jų – geležies preparatų vartojimas. Dažniausiai pasitaiko pirmaisiais 2 vaiko gyvenimo metais, kai pediatrui paskyrus vartojami geležies preparatai. Pati geležis nekenkia dantims, tačiau gerai prilipusi prie dantų paviršiaus palieka pilkšvų dėmių. Norint išvengti dėmių atsiradimo būtina po geležies preparato vartojimo duoti vaikui gausiai atsigerti vandens, o praėjus 30 minučių po vartojimo išvalyti dantis. Taip pat patariama nemaišyti geležies preparatų su pieno produktais, nes tai tik padidina dėmių atsiradimo tikimybę. Atsiradus pirmųjų spalvos pakitimų galima dėmes nuvalyti vieno danties šepetėliu. Su laiku dėmelės savaime kiek pašviesės, tačiau vaikui paaugus jas galima nuvalyti ir odontologo kabinete naudojant profilaktines pastas bei šepetėlius.

Kita priežastis – pigmentinės, kitaip vadinamos „juodosios“ apnašos. Šių apnašų atsiranda dėl burnoje esančių chromatogeninių („spalvotų“) bakterijų poveikio ir savaime jos nėra pavojingos, tačiau ant savo paviršiaus gali kaupti minkštąsias apnašas, kupinas ėduonies atsiradimą skatinančių bakterijų. Dažnai apnašos būna taip stipriai prisitvirtinusios prie dantų paviršiaus, kad ilgainiui namuose jas tampa labai sunku nuvalyti paprastu dantų šepetėliu ir pasta. Tokiu atveju reikia kreiptis į vaikų odontologą, kad kabinete naudojant tinkamas priemones apnašos būtų nuvalytos.

Dar viena priežastis – traumos pasekmė. Ištikus traumai ilgainiui dantis gali pakeisti spalvą, dažniausiai įgaunamas pilkšvas atspalvis. Deja, pakeisti danties spalvos tokiu atveju neįmanoma, o tik sulaukus 18 metų galima taikyti įvairias metodikas danties spalvai atgauti, tokias kaip balinimas, plombavimas ar protezavimas. 

Galiausiai – dantų ėduonis. Tokiu atveju būtina vaikų odontologo apžiūra ir tinkamai parinkti gydymą. Jei tai ėduonies sukelta dėmė, galima taikyti konservatyvų gydymą prisotinant danties paviršių mineralų, o jei išsivysto ėduonies ertmė, dažniausiai reikalingas gydymas plombuojant.

Pirmųjų dantų priežiūros pradžiamokslis 

Išdygus pirmajam dantukui jį reikia kruopščiai valyti 2 kartus per dieną bei naudoti dantų pastą, turinčią 1000 ppm fluoridų. Dantukui nuvalyti gali būti naudojamos įvairios priemonės: silikoninis šepetėlis, maunamas ant piršto, dantų šepetėlis minkštais šereliais, vieno danties šepetėlis, tinka net ant piršto užvyniotas marlės gabalėlis. Svarbu nuvalyti ne tik priekinį danties paviršių, bet ir vidinį, nukreiptą į gomurio pusę. Dantų pastos kiekis turi būti labai mažas – tik suvilgyti šerelių galiukus. Vėliau, augant ir vaikui, ir dantukams, galite į burnos higieną įtraukti dantų siūlą ir šiek tiek padidinti dantų pastos kiekį.

Dantukas pelytei

Kiek pelytė turi palikti po pagalve, kai iškrinta dantukas?

Nerijus: tikrai nėra nustatyta suma dėl iškritusio danties. Tai priklauso nuo tėvų auklėjimo ir vaiko savimonės. Vieniems ir 10 eurų neužteks, o kiti net nesitikės ir nenorės jokio atlygio. Priklausomai nuo to, kokia yra išreiškiama vaikų meilės kalba. Jeigu vaikai mėgsta dovanas – taip, jie tikėsis atlygio, kad ir 5 eurų. O jeigu vaikai tiesiog norės už naujo danties atsiradimą pabūti ir pasidžiaugti kartu su tėvais – išpildykite jų norus.

Jana: manau, kad tai priklauso nuo pelytės dosnumo ir fantazijos. Kai pati buvau vaikas, už kiekvieną dantuką po pagalve rasdavau po 1 litą. Dabar vaikai pasakoja, kad už mažą dantuką pelytė gali palikti 1–2 eurus. Už didesnį, pvz., pieninį krūminį dantį, kartais būna ir didesni prizai: nuo 5 iki 10 eurų. Beje, kai kuriose šeimose pelytė renkasi apdovanoti ne pinigėliu, o kitokiu prizu: vienam tai gali būti lipdukas, kitam – miniatiūrinis žaislas.

O kur tą pasiimtą dantuką pelytė turėtų palikti paskui?

Jana: tikiu, kad kiekviena pelytė turi gražių atsiminimų skrynutę, kur sudeda visas širdžiai mielas bei sentimentalias detales.

Nerijus: jeigu klausimas rimtas dėl dantų utilizavimo, tą gali padaryti odontologinės įstaigos. Neretai tokie dantys reikalingi ir studentams pasimokyti dantų anatomijos arba juos panaudoti praktiniams darbams. Todėl iš tiesų klinikos mielai priimtų tokią dovaną ir tai nebūtų neįprastas dalykas.