Ką jūs pasirengę padaryti, kad rastumėte savo „Vienintelį“?

Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su rudens naujiena – detektyvu „Vienintelis“ (aut. John Marrs). Knyga išgarsėjo Didžiojoje Britanijoje tiesiog skaitytojams dalinantis įspūdžiais. Tai istorija, parodanti, kad netgi paprasčiausi atradimai gali privesti prie itin sudėtingų pasekmių.

Ką jūs pasirengę padaryti, kad rastumėte savo „Vienintelį“? Pakanka paprasčiausio DNR testo. Tiesiog išsiunčiate seilių mėginį ir netrukus jums ras tobulą partnerį – jums skirtą genetinį vienintelį.

Būtent tai žadėjo programėlė „Rask DNR porą“. Prieš dešimtmetį ši kompanija paskelbė, kad atrado geną, kiekvieną iš mūsų suporuojantį su artima siela. Nuo to laiko milijonai žmonių visame pasaulyje rado savo antrąsias puses. Bet atradimas turėjo ir neigiamą pusę: testų rezultatai išardė nesuskaitomą daugybę santykių, sunaikino tradicinį pasimatymo, romantikos ir meilės suvokimą.

Knygos ištrauka:

Elė

Kai Elė galiausiai pasidavė ir nutarė nebebandyti užmigti, radijo laikrodis rodė 3.40 val. ryto.

Prieš akis buvo įtempta diena, jai žūtbūt reikėjo pailsėti, bet jos aktyvios smegenys, regis, to nesuprato. Jos lėkė lyg nevaldomas traukinys ir mintys sukosi apie tai, ką ji turės atlikti per kelias artimiausias valandas, kad tinkamai pristatytų atnaujintą programėlę. Normaliomis aplinkybėmis Elė būtų išgėrusi migdomąją tabletę, kurių išrašė asmeninis gydytojas, bet ji negalėjo rizikuoti jaustis mieguista, kuomet kaip tik turės būti nepriekaištingos formos.

Duoti interviu pasaulinei spaudai Elė nekentė nuo tada, kai prieš savo valią tapo viešu asmeniu. Prieš dešimtmetį ji buvo eilinė niekam nežinoma darbo bitutė, besisukiojanti už kulisų. Paskui susivokė, kad pasaulio spauda ją tiek liaupsina, tiek vanoja. Tai ją užgrūdino ir Elė netrukus įgijo reputaciją žmogaus, nuožmiai siekiančio paversti savo verslą vienu iš sėkmingiausių pasaulyje. Spauda užsimindavo apie jos ne itin skrupulingas priemones einant link šio tikslo, tačiau be konkrečių įrodymų tai buvo tik paskalos. Elė nemažai sumokėjo, kad ankstyvosios jos verslo dienos nebūtų iki galo atskleistos.

Visuomenės apetitas jos asmeniui augo, laikraščiai narstė kiekvieną jos asmeninio gyvenimo atkarpą, tyrinėjo praeitį taip, lyg ji sėdėtų teisiamųjų suole. Jie domėjosi jos ankstesniais santykiais, mokėjo didelius pinigus jos buvusiesiems, kad jie papasakotų, kokia ji kaip asmenybė, mergina ir meilužė.

Tai privertė Elę atsargiai bendrauti ne tik su spauda, bet ir apskritai su žmonėmis, o eiti į pasimatymus pasidarė beveik neįmanoma. Nors ji žinojo, kad neteisinga visus tempti ant to paties kurpalio, kiekvieną kartą susipažinusi su nauju vyru Elė kartelę kėlė vis aukščiau ir bandė nuspėti, kokius motyvus iš tiesų slepia jų susidomėjimas. Ar jie domisi tik jos turtais? Ar nori dulkinti milijardierę tik todėl, kad paskui galėtų pasigirti apie tai draugams? Ar sekmadienį ji nepamatys „The Sun“ dar vienos antraštės apie pasimatymą su ja? Elė negalėjo prisiminti atvejo, kad Bilas Geitsas, Markas Cukerbergas arba Timas Kukas būtų spirginami dėl jų seksualinio gyvenimo, tačiau jai tai, regis, nutikdavo be galo dažnai.

Elė apsivertė ant šono, ištiesė kojas ir prisiminė, kaip buvo priversta nusamdyti teisininkų komandą, kad ši paleistų įspėjamuosius šūvius kiekvieną kartą, kai ji imdavo įtarti, jog spauda sumanė kažką negero. Vėliau, po daugybės sėkmingų bylų dėl šmeižto, pasidarė per brangu apie ją meluoti, taigi spauda nustojo ja domėtis. Jos žiniasklaidos skyrius dabar tenkino visas spaudos užklausas, o ji išjungė gūglo įspėjimus, uždarė feisbuko ir tviterio paskyras, kad užkirstų kelią bet kokiai pagundai sužinoti, ką apie ją rašo žmonės. Tik esant visiškai būtinybei, pasirodydavo viešumoje kaip kompanijos vadovė.

Visiškai nesijausdama pavargusi, Elė irzliai sudejavo, nusimetė antklodę ir įjungė naktinį šviestuvą prie lovos. Prisiminė, kad prieš keletą valandų gavo elektroninį laišką, patvirtinantį, kad jai rado DNR porą. Elė užsiregistravo gal prieš dešimtį metų, kai kompanija buvo ką tik įsikūrusi, o kai jos populiarumas ėmė greitai augti, nutarė, kad susirasti porą bus tiesiog laiko klausimas.

Bet kai užsiregistravusių žmonių skaičius perkopė milijardą, Elės viltis ėmė blėsti. Jos DNR pora buvo arba laiminguose santykiuose su kita, gyveno besivystančioje šalyje, kur nėra galimybės atlikti testą arba apie jį nežinoma, arba jo tai tiesiog nedomino.

Taigi Elė įprato gyventi viena ir pastaraisiais metais taip pasinėrė į darbą, kad net nebesuko dėl to galvos. Jai nereikėjo santykių, kad jaustų pasitenkinimą, ji galėjo viską padaryti savo jėgomis. Ką ta DNR pora pridėtų jos gyvenime, ko ji negalėtų rasti pati?

Vis dėlto Elei teko pripažinti, kad mažytė jos dalis domisi tuo žmogumi.

– Velniai rautų, – tarė ji garsiai ir čiupo telefoną.

Elė įėjo į elektroninį paštą, sumokėjo 9,99 svaro už informaciją apie DNR porą ir ėmė laukti. Po dviejų minučių į pašto dėžutę atėjo automatinis atsakymas.

„Vardas – Timotis Hantas. Amžius – trisdešimt aštuoneri. Užsiėmimas – kompiuterinių sistemų analitikas. Akys – šviesiai rudos. Plaukai – juodi. Ūgis – penkios pėdos ir devyni coliai.“

Elė pamanė, kad toks aprašymas tinka beveik pusei vyrų Vakarų pasaulyje.

Ji ėmė rašyti elektroninį laišką savo padėjėjai. „Ula, sužinok viską, kas įmanoma, apie Timotį Hantą, kompiuterinių sistemų analitiką iš Leiton Bazardo. Apačioje pridedu jo elektroninio pašto adresą. Iš ryto parašyk, ką sužinojai. Ačiū.“

Jos nuostabai, Ula atsakė tučtuojau. „Po galais, ar ji kada nors miega?“ – pamanė Elė.

„Ar jis pakviestas pas mus į pokalbį dėl darbo? Nematau jo savo sąraše“, – paklausė Ula.

„Kažkas panašaus, – atsakė Elė. – Ir surask jo nuotraukų. Jei reikės, nusamdyk padėjėjų iš pašalės.“

Elė padėjo telefoną ant naktinio staliuko ir vėl palindo po antklode. Tada nusisuko ant kito šono ir įbedė akis į tuščią kitą lovos pusę – patalai ten buvo tokie pat standūs ir nesuglamžyti, kaip juos iš ryto paliko namų šeimininkė.

Pirmą kartą per keletą pastarųjų metų Elė leido sau įsivaizduoti, koks būtų jausmas, jeigu ji dalintųsi šia erdve su kitu.

Mendė

Mendė sukiojosi pagal akmeninę sieną, supančią pastatą, kurio adresą sužinojo iš Ričardo feisbuko puslapio. Ji stebėjo taku skubančius, nuo dulksnos bėgančius žmones ir ruošėsi sekti jiems iš paskos.

Daugelyje socialinių situacijų ji pasitikėjo savimi, bet atsidūrusi minioje nepažįstamųjų, nepratardavo nė žodžio. Ji neįsivaizduodavo, ką sakyti, jeigu kas nors bandydavo užmegzti pokalbį, taigi stengdavosi likti šešėlyje. Nieko tokio, jeigu dabar kelias minutes pavėluos – Mendės čia niekas nepažįsta ir nesitiki jos pasirodymo.

Mendė daug nemąsčiusi atsiprašė iš darbo sakydama, kad susirgo, seserims pasakė, jog eina į kursus, tad bus nepasiekiama. Net jeigu jos sužinotų, kad ji melavo, vis tiek turbūt suprastų, jog tai kažkaip susiję su Ričardu Teiloru, jos DNR pora.

Mendė išsiėmė iš rankinės pakelį mėtinių ledinukų be cukraus ir įsimetė porą į burną. Tada išsiėmė veidrodėlį, kad įsitikintų, jog po dviejų valandų kelionės automobiliu vis dar atrodo deramai. Tada pasitaršė plaukus tikėdamasi, kad dėl drėgmės jie pernelyg nesusimes į garbanas.

Galiausiai, kai išgirdo viduje grojant muziką, lėtai nuėjo taku, priartėjo prie durų ir ėmė ruošti save tam, ką ras pro jas įžengusi.

Jeigu būtų visiškai atvira su savimi, Mendė būtų pripažinusi, kad nežino, ką čia veikia ir ko tikisi. Tik žinojo, jog jiems su Ričardu lemta kažką patirti kartu, kad ir kaip tai sudėtinga galėtų būti. Taigi ji žengė į vidų ir susirado vietą pačiame gale.

Paėmė klaupto gale paliktą brošiūrą apie šio vakaro eigą ir pavartė, bandydama nuraminti nervus. Priekyje prie mikrofonų du gitaristai grojo ir dainavo jai nežinomą baladę. Kai jie baigė, jų vietą užėmė nuoširdžiai besišypsantis vyras.

– Ačiū Stiuartui ir Derekui, – prabilo jis. – Visų pirma norėčiau padėkoti, kad atėjote. Antra, Teilorų šeimos vardu noriu pasveikinti visus atvykus į Šventojo Petro ir Visų Šventųjų bažnyčią, į ypatingą ceremoniją, skirtą mūsų brangaus draugo Ričardo atminimui.

Kristoferis

Kristoferis įdėmiai ją stebėjo pro restorano langą ir bandė perprasti jos kūno kalbą.

Emi, jo DNR pora, sėdėjo prie stalo sunėrusi rankas ir sukryžiavusi kojas ties kulkšnimis. Jis nutarė, kad ji atrodo nervinga. Bet, pasak vieno iš daugybės jo matytų mokomųjų vaizdo įrašų jutube, tai reiškė, kad ji nusiteikusi gynybiškai. Kad ir kaip būtų, Kristoferiui tiko abu variantai, nes jie teikė jam pranašumą.

Emi mažiausiai kartą per minutę žvilgtelėdavo į laikrodį telefone. Ji dažnai žaidė su savo plaukais arba baksnojo pėda į kėdės koją. Kristoferis pripažino, kad ji graži, be to, atrodė taip pat, kaip nuotraukoje, kurią jam atsiuntė – žinoma, šiek tiek visgi ją pakoregavusi.

Jos ilgi tamsūs plaukai šiek tiek bangavo. Ji nešiojo madingus akinius juodais rėmeliais, blyški veido oda buvo nežymiai padengta makiažu. Emi buvo liekna, bet nesistengė to pabrėžti, avėjo aukštakulnius, mūvėjo kelnes, paprastą mėlyną palaidinę ir striukę.

Kristoferis žinojo, kad laikantis etiketo vėluoti į pasimatymą yra rimtas nusižengimas, ypač kai susitinki su žmogumi, kurį mokslas nustatė kaip tau skirtąjį. Bet jam tai nerūpėjo, visa tai buvo žaidimo dalis. Geriau priversti ją laukti ir jaudintis – tada jis valdys padėtį ir perims iniciatyvą.