Dvi mamos Eglė Kernagytė-Dambrauskė ir Ieva Kūrytė pačios nebuvo tos paauglės, kurios nustygdavo vietoje, tad ir savo pirmagimių paauglystės laukė su baime.

Eglės vyresnėliui Vėjui &scaron;e&scaron;iolika metų, Ievos vyriausiajai dukrai Barborai Vėjai &ndash; penkiolika. Ir nors i&scaron;&scaron;ūkių netrūko ir vis dar jų yra, paauglių mamos sutartinai sako, kad paauglystė nėra tokia baisi, kaip atrodo, gal net atvirk&scaron;čiai, tai &ndash; nuostabus ir įdomus etapas, jeigu pasitiki ir gebi priimti savo vaikus tokius, kokie jie yra. Visi vaikai yra unikalūs, tad ir bendravimas bei priėjimas prie jų &scaron;iuo laikotarpiu taip pat skirtingas. O kaip tai padaryti, kiekviena mama žino geriausiai.&nbsp;
Kokios pačios buvote paauglės? Labai mai&scaron;tavote?
Eglė: paauglė buvau tikrai ne i&scaron; lengvųjų. Kiek mama sakė, su manimi paauglystėje buvo sunkiau nei su mano septyneriais metais vyresniu broliu. Draugų turėjau daug, veiklos su jais irgi netrūko. Didžiausia laimė, kad mano tėvai labai i&scaron;mintingi. Jie man suteikė nemažai laisvės patirti gyvenimą ir mokytis, tačiau visada leido jausti savo buvimą &scaron;alia. Mama parsiveždavo mane i&scaron; kone kiekvieno vakarėlio, nesvarbu, kelintą jis baigdavosi, pakeliui i&scaron;vežiodama ir mano drauges (juokiasi). Kad ir kokia pasiutusi buvau, manęs, pavyzdžiui, visi&scaron;kai nedomino narkotikai, jų net nebandžiau, nes nevedė joks smalsumas ir, manau, tai lėm ir pagarbos bei dėkingumo jausmas tėvams už pasitikėjimą ir laisvę. Geros nuotaikos ir energijos man užtekdavo &scaron;okti iki ryto.&nbsp;
Ieva: manau, kad lengvas vaikas niekada nebuvau, ne tik tada, kai buvau paauglė, bet dar ir visai vaikas. Nežinau, ar pavyko i&scaron;augti i&scaron; to paauglystės amžiaus, nes sako, kad ir dabar su manimi taip pat nelengva (juokiasi). Sunkiausia tikriausiai buvo ta dalis, kuri pasitaiko kiekvieno paauglystėje, &ndash; nesuvaldoma draugų įtaka, noras viską i&scaron;bandyti, atsakomybės stoka. Dėl to sunkiausia buvo man pačiai, o ne mano tėvams, nes jie daugelio dalykų taip ir nesužinojo. Kita, ką pavyksta suvaldyti tik dabar, jau gana brandžiame amžiuje, &ndash; nuolat pasitaikydavo situacijų, kai pirma padarydavau, o paskui pagalvodavau. Ir i&scaron; kur buvo tas begalinis pasitikėjimas Dievu, taip ir nei&scaron;siai&scaron;kinau. Bet labiausiai į save atkreipdavau dėmesį tikriausiai dėl to, kad buvau tikra kovotoja už teisybę. Negalėdavau pakęsti melo, manipuliacijų ir nesąžiningo elgesio, todėl visuomet puldavau ginti silpnesniuosius ir, ai&scaron;ku, pati gaudavau per nosį. Tikriausiai dėl to galiausiai ir pasirinkau teisininkės kelią.

Ko labiausiai bijojote prie&scaron; savo vaikams tapus paaugliais? O gal kaip tik paauglystės laukėte drąsiai ir &scaron;is tarpsnis jums atrodė dar įdomesnis?
Eglė: paauglystė yra vienas gražiausių gyvenimo etapų naujų patirčių, jausmų prasme, tačiau ir i&scaron;&scaron;ūkių netrūksta (&scaron;ypsosi). Jų labiausiai gal ir bijojau. Bijojau, kad bus sunku susikalbėti, bijojau atitolimo, nes su vaikais visada kuriu labai artimą ry&scaron;į. Sunku buvo tiesiog suprasti, kad turiu jį paleisti, kad tas mano mažas žvirblis užaugo. Juk man, turbūt kaip ir daugeliui mamų, visada atrodo, kad vis dar esame lyg vienas.
Ieva: vaikų norėjau dar tada, kai pati buvau vaikas. Matyt, nesąmoningai juos į savo gyvenimą prisi&scaron;aukiau gana anksti. Galvojau, kad juos auginti man bus labai lengva, nes mama tapau labai jauna ir jaučiau, kad nesu visi&scaron;kai nutolusi nuo paaugli&scaron;kų problemų. Susilaukusi pirmagimės labiausiai ir bijojau būtent jos paauglystės, o labiausiai to, kad ji netaptų kokia nors gote, metaliste ar kažkuo pana&scaron;aus. Kad neprisidurstytų kūno auskarais, neprisidarytų begalės tatuiruočių, nesipjaustytų rankų peiliukais ir galiausiai, kad neužsidėtų ant kambario durų plakato &bdquo;tėvams užeiti draudžiama&ldquo;. Tai man atrodė kaip baisiausias galimas ko&scaron;maras.

Kada supratote, kad vaikas tapo paaugliu? Galbūt buvo kokia nors situacija ar elgesys, kuris parodė, kad &scaron;tai ir ji &ndash; paauglystė?
Eglė: turbūt pirmiausia supratau i&scaron; to, kai Vėjas atitolo. Vis dar mėginau laikyti jį &scaron;alia ir tas atsiplė&scaron;imas buvo sunkus. Ne vieną valandą praleidau apie tai kalbėdama su terapeute, nes jam vis mažiau norėjosi leisti laiką su mumis, Vėjas dažniau rinkosi draugus, daugiau sprendimų siekė priimti pats, be mūsų įsiki&scaron;imo. Ginčams ir savo nuomonės gynimui ėmė skirti labai daug energijos, į kambarį galėjau įeiti tik pasibeldusi&hellip; Pokyčiai vijo vienas kitą (&scaron;ypsosi). Ir tai, manau, yra labai puiki pamoka suvokti, kad VISKO mes kontroliuoti tiesiog negalime. Vaikai turi &scaron;iek tiek atsitraukti, nes juk &scaron;e&scaron;ėlyje niekas neauga.&nbsp;
Ieva: Barboros paauglystės pradžios visi&scaron;kai nepastebėjau. Galbūt labiausiai atkreipiau dėmesį tada, kai ji praaugo mane ir tuo labai didžiavosi. Kai dukrai buvo 11&ndash;12 metų, labai svarbūs jos gyvenime ėmė būti draugai, kas tikriausiai yra visi&scaron;kai normalu. Pagrindinės paaugli&scaron;kos problemos susidėdavo prakti&scaron;kai i&scaron; jos pasakymų, kad &bdquo;mama, visi mano draugai turi&ldquo; arba &bdquo;visiems mano draugams leidžia&ldquo;, o &scaron;tai a&scaron; tokia bloga konservatori&scaron;ka mama, neva, nieko jai neleidžiu. Ir čia, tikriausiai, didžiausia problema buvo net ne tarp manęs ir mano vaiko, bet tarp manęs ir kitų tų &bdquo;visų vaikų&ldquo; (kas galiausiai paai&scaron;kėdavo, kad vis dėlto ne visų) tėvelių.&nbsp;
Labai keista, bet visada maniau, kad būdama jauna mama esu labai liberali ir tikrai daug ką leidžianti mama, kol nesusidūriau su realybe, kad tėvai, susilaukę vaikų vyresniame amžiuje, leidžia jiems beveik viską grįsdami tai savo pasitikėjimu ir taip suteikdami jiems visi&scaron;ką veiksmų laisvę bei atsakomybę. Esu turėjusi ne vieną ginčą su tokiais tėveliais, kurie atvirai sakydavo, kad a&scaron; esu dar mama &bdquo;piemenė&ldquo; ir nieko nei&scaron;manau. Vis dėlto gerai prisimindama save vaikystėje ir nuolat dirbančius savo tėvus džiaugiuosi, kad su Barbora rasdavome būdų, kaip susitarti neperžengiant taisyklių. Visa laimė, kad savo vaikui autoritetas esu a&scaron;, o ne draugų tėvai.

Ar jūsų paaugliai atitinka vadinamąsias paauglio &bdquo;normas&ldquo;?&nbsp;
Eglė: Vėjas yra tipi&scaron;kas paauglys (&scaron;ypsosi). Ir tomis akimirkomis, kai būna sunku, &scaron;itai suvokiant viskas atrodo kiek kitaip. Visko pasitaiko, bet sau vis primenu, kad tai &ndash; etapas, kuris praeis, kad Vėjui reikia erdvės kuriant savo pasaulį. Žinoma, vienu akies kampeliu vis tiek stengiuosi stebėti, atremti, jei tik reikia.&nbsp;
Ieva: tiesiog neįtikėtina, bet nepaisant to, kad Barbora mėgsta juodą spalvą, palaidines su kaukolėmis, ry&scaron;kų makiažą ir auskarus, ji yra tokia dukra, apie kokią labai dažnai pasvajoja ir mano draugai. Jai užteko poros paaugli&scaron;kų epizodų, dėl kurių ji gavo didelių pamokų ir daugiau su manimi nesiginčija absoliučiai dėl nieko: gerbia savo tėvų nuomonę ir sprendimus netgi tada, kai jai pačiai jie visi&scaron;kai nepatinka. Žinoma, ji norėtų daugiau. Tikėtina, kad jau visai netrukus man teks atleisti vadeles, nes mano pasitikėjimą ji tikrai yra užsitarnavusi, tačiau kol kas dar laikau jas, kol galiu (&scaron;ypsosi).&nbsp;
Kaip pasikeitė jūsų su vaiku tarpusavio bendravimas?
Eglė: mudu su Vėju esame labai emocionalūs, tad bendravimas pasipildė dar nemažu įvairiausių emocijų kiekiu. Nesutarimų būna, tačiau bene svarbiausias dalykas man yra tas, kad beveik po kiekvieno konflikto kalbamės. Nurimus emocijoms aptariame, kas nutiko, kokios to priežastys ir ko i&scaron; situacijos galime i&scaron;mokti. Ne visada pavyksta laikytis susitarimų, ne visada pavyksta suvaldyti kylančias emocijas, bet viskas po truputį. Tikiu, kad jis mane girdi, tik kartais gal nenori to parodyti (&scaron;ypsosi).&nbsp;
Ieva: su Barbora esame tikros draugės. Jai labai patinka su manimi kalbėtis apie viską &ndash; tiek mane i&scaron;klausyti, tiek ir supažindinti savo mamą su &scaron;iuolaikinio pasaulio naujovėmis. Jos draugai niekaip negali suprasti, kaip mes taip artimai bendraujame ir dalijamės net pačiomis intymiausiomis paslaptimis. Mes visada buvome artimos, tačiau jai augant tas ry&scaron;ys tikrai stiprėja, santykis keičiasi ir man tenka suprasti, kad maža mergaitė virto mergina.

Ar i&scaron;gyvenate, kai paaugliams reikia daugiau draugų nei jūsų draugijos? Kaip prisibeldžiate į jų &scaron;irdį tuomet?
Eglė: draugai &scaron;iame gyvenimo etape turi labai didelę reik&scaron;mę ir puikiai suprantu savo sūnų, nes man būnant paaugle ry&scaron;ys su draugėmis buvo labai svarbus ir reik&scaron;mingas. Čia yra jo pasaulis, į kurį ne visada mane įsileidžia, ir tai normalu, negaliu juk būti visur (&scaron;ypsosi). Manau, į &scaron;irdį prisibelsti labiausiai padeda mūsų atviras bendravimas. Kalbamės temomis, kuriomis tikrai ne kiekvienas paauglys kalba su mama. Jausdamas, kad gali būti su mumis atviras, tikiu, jis jaučiasi saugus. O mes esame atviri jam ir siekiame, kad tas saugumo jausmas niekur nedingtų. Jeigu imu nerimauti, primenu sau, kad paauglio mama esu pirmą kartą ir kad mokomės &scaron;iuo keliu eiti kartu.&nbsp;
Ieva: Barbora, sakyčiau, visi&scaron;kai nėra nuo mūsų atitolusi, visi&scaron;kai prie&scaron;ingai &ndash; manau, kad tas laikas dar neatėjo. Ai&scaron;ku, ji tikrai dažnai atsisako daug bendrų veiklų, kurios jai nėra įdomios, bet savo dėmesį ji susirenka kitaip ir tikrai jo reikalauja daug. Jai gyvybi&scaron;kai svarbu fiziniai apsikabinimai, motyvuojantys pokalbiai, bendra veikla su tėvais, nedalyvaujant mažiesiems broliui ir sesei, taigi ji ie&scaron;ko individualaus dėmesio sau. Čia mums su vyru būna i&scaron;&scaron;ūkis nepamir&scaron;ti, kad visi mūsų vaikai yra labai skirtingi ir nebenori būti &bdquo;sumetami į vieną krūvą&ldquo;, bet su savo tėvais laiką nori leisti taip, kad visas dėmesys būtų tik jam vienam.
Jeigu jūsų vaikai sugalvotų darytis tatuiruotę, leistumėte? Kur yra ta riba, kai jau rimtai stabdytumėte pasirinkimus?&nbsp;
Eglė: kadangi esu &scaron;io meno gerbėja &ndash; nestresuočiau. Jau kalbėjome apie tai su Vėju. Sakiau, kad nedidelę tatuiruotę galės pasidaryti, jei norės, bet jei norėsis didesnės, galės darytis, kai bus sąmoningesnis, tuomet pats galės tvirčiau apsispręsti. A&scaron; esu už savirai&scaron;kos laisvę, vėlgi dėl to, kad man tą laisvę augant suteikė mano tėvai. Nesitaikstyti galėčiau turbūt kažkokiais kra&scaron;tutiniais atvejais, jeigu sprendimai būtų prie&scaron;taraujantys mūsų &scaron;eimos vertybėms.
Ieva: tatuiruotės Barbora nori jau seniai. Iki &scaron;ito leidimo ji dar neprisibeldė, bet tikriausiai tik todėl, kad ir pati suabejojo, ar verta tai daryti tokiame amžiuje, kai nuomonė ir mada taip greitai keičiasi. Vis dėlto leidžiu jai mane įtikinti. Pavyzdžiui, ji gal penkerius metus manęs pra&scaron;ė, kad leisčiau jai chirurginiu būdu pasinaikinti apgamą ant veido. Jis man asmeni&scaron;kai buvo labai gražus ir man atrodė, kad, jei net gydytojai atkalbinėja tai daryti, nėra čia ką ir svarstyti. Bet ji pasiekė savo ir a&scaron; buvau priversta nusileisti.
Bet yra dalykų, kurių labai nenoriu, kad ji darytų, ir dažniausiai sakau, kad galės pati nuspręsti, kai sulauks pilnametystės. Daugiausia jie yra susiję su jos saugumu, bet ne i&scaron;vaizdos pokyčiais. Ai&scaron;ku, baisu pagalvoti, kas būtų, jei ji užsinorėtų susidėti &bdquo;guolius&ldquo; į ausis, neįsivaizduoju, kad galėčiau tai toleruoti, bet visa laimė, kad iki to mes nepriėjome ir labai tikiuosi, kad neprieisime.

Kaip reaguojate į paaugli&scaron;ką elgesį, kuris ne tai kad nėra priimtinas, bet tuo metu galbūt nėra tinkamas jūsų manymu? Kiek einate į kompromisus ir ar dažnai nusileidžiate?
Eglė: stengiuosi ie&scaron;koti kompromisų. Kadangi pati augau &scaron;eimoje, kur nebuvo bausmių, diržų, statymo į kampą, namų are&scaron;to ir kitų pana&scaron;ių dalykų, nesiimu to ir prie&scaron; savo vaikus. Man mama visada sakydavo ir tebekartoja, kad vaikus reikia auklėti &scaron;irdimi. Būtent todėl man svarbi pagarba i&scaron; meilės, o ne i&scaron; baimės. Tad stengiuosi, kad kuo daugiau visų tų &bdquo;paaugli&scaron;ko elgesio&ldquo; momentų būtų apkalbėta. Būna, kalbame ramiau, būna, emocingiau, kaip turbūt ir daugelyje &scaron;eimų, kur auga paaugliai (&scaron;ypsosi).&nbsp;
Ieva: a&scaron; esu mama kareivis. Laikausi geležinės tvarkos, ir Barbora i&scaron; visų vaikų su ja yra susipažinusi geriausiai. Barbora dažnai neturi pasirinkimo, kaip tik i&scaron;klausyti mano karines litanijas ir su jomis susitaikyti. Bet ji labai gudri mergaitė, ilgai netruko suprasti, kad yra būdas palenkti mano &scaron;irdį. Apsi&scaron;arvavusi kantrybe, pavyzdžiais ir &scaron;velnumu ji beveik visada gauna, ko nori, trūkumas tik tas, kad ne i&scaron; karto, bet su tuo ji yra susitaikiusi, todėl visada savo lūkesčius i&scaron;sako i&scaron; anksto, kad griežtoji mama turėtų laiko sumink&scaron;tėti. Barboros vertybių sistema beveik neturi trūkumų ir man ją koreguoti tenka labai retai. Manau, kad man pavyko jai įdiegti teisingas moralės normas, kurios dabar veikia savaime, be didelių pastangų.
Egle, kaip pasitiksi dar vieno sūnaus, de&scaron;imtmečio Džiugo paauglystę?
I&scaron; tiesų, laukiu jos su nekantrumu (&scaron;ypsosi). Tikiu, kad pasitiks i&scaron;&scaron;ūkiai, bet kartu &scaron;ioje gyvenimo kelionėje tai yra beproti&scaron;kai įdomu. Net negalėčiau sakyti, kad Vėjo paauglystė man tarsi generalinė repeticija prie&scaron; Džiugo, nes jie yra visi&scaron;kai skirtingi tiek savo veiklomis, tiek pomėgiais, tiek emocijų rei&scaron;kimu. Bet esu nusiteikusi, kad bus įdomu. Jiems augant a&scaron; ir pati vis i&scaron; naujo pažįstu pasaulį.
Ieva, augini dar du mažamečius vaikus, galbūt elgsiesi kaip nors kitaip, kai jiedu taps paaugliais, o gal kaip tik atradai tą modelį, kuris pasiteisino?
Kai auginau Barborą, buvau &scaron;ventai įsitikinusi, kad visus kitus savo vaikus, kad ir kiek jų turėčiau, auginsiu taip pat lengvai ir be jokio vargo. Juk net visi draugai man pavydėjo dukros, kuri jau būdama trejų savimi puikiai pasirūpindavo. Oi, kaip a&scaron; klydau! Pasirodo, net ir toje pačioje &scaron;eimoje augantys vaikai gali būti visi&scaron;kai skirtingi.&nbsp;
Atvirai pasakysiu: dar nežinau, ką darysiu su &scaron;itais vaikais jiems sulaukus paauglystės. Atrodo, praktikos ir žinių yra į valias, bet &scaron;iuolaikinio pasaulio tempas net ir daug žinančiuosius gali i&scaron;mu&scaron;ti i&scaron; vėžių. Tikriausiai didžiausias i&scaron;&scaron;ūkis yra tas, kad tarp jų tik pusantrų metų skirtumas: Agotai Saulei &ndash; septyneri metai, o Herkui Pranui &ndash; penkeri su puse. Jiedu niekaip negali apsispręsti, ar labiau vienas kitą myli, ar nekenčia. Geriausia yra tai, kad paauglystė neužklumpa netikėtai. Ji neturi nei ai&scaron;kios pradžios, nei pabaigos. Dažniausiai ją pastebime tada, kai jau kurį laiką su ja tvarkomės ir galiausiai suprantame, kad ne tokia ji jau ir baisi. Visose situacijose save raminu, kad ir tai praeis (&scaron;ypsosi).&nbsp;

Žinomos mamos apie bendravimą su paaugliais ir jų pasaulio supratimą

Rekomenduojame

Erdvės

M. Petruškevičius ant sostinės viešbučio nutupdė šokančius vienaragius

Žurnalas L'Officiel Lithuania

Mados žurnalas „L'Officiel Lithuania“ atsisveikina su skaitytojais

Pirkiniai

Nostalgiškų dovanų gidas

Gyvenimo būdas

Ir sau, ir artimiesiems: naudingos dovanos, kurios padės jasutis geriau

Popkultūra

Nematytos nuotraukos iš 2019 m. Kanų kino festivalio

Moterys

Dizainerė D. von Fürstenberg: siekiu pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą

Mada

8 populiariausios Paryžiaus gatvės mados tendencijos

Mada

„H&M" ir „Giambattista Valli" pristatys bendrą kolekciją