Aukštakulnių istorija: kam iš tiesų jie buvo sukurti ir kaip pasiekė mus

Aukštakulnis batelis šiandien yra moteriškumo sinonimas – padailina eiseną, bet kokį įvaizdį geba paversti elegantišku, ilgina kojas... Vis dėlto čia slypi žavus mados kuriozas: moteriškumo simboliu laikoma avalynė sukurta visai ne tam, kad paverstų moteris žaviomis viliokėmis. Aukštakulniai apskritai buvo sukurti visai ne joms!

Garsiausia blondinė pasaulyje Marilyn Monroe mėgdavo kartoti, kad nė nenumano, kas sukūrė aukštakulnius batelius, tačiau moterys tam asmeniui skolingos daug. Sklinda legendos, kad karjeros pradžioje šviesiaplaukė tyčia pasitrumpindavo vieno batelio kulniuką. Toks dirbtinis apšlubimas visuomet priversdavo aplink esančius džentelmenus suskubti į pagalbą. Neilgai trukus laikraščių puslapiuose pradėjo mirgėti fotografijos ir antraštės, skelbiančios apie nenugalimą aktorės žavesį – neva jai tereikia vos galvą iš automobilio iškišti, o aplink jau būriuojasi rankas tiesiantys gerbėjai!

Tačiau atsigręžkime į istoriją: aukštakulniai batai pirmiausia buvo sugalvoti vyrų, vyrams avėti ir net visai ne dėl grožio ar mados, o dėl... karo. Senovės Persija garsėjo raitų lankininkų būriais, o svarbiausia šių karių uniformos dalis buvo avalynė aukštais, maždaug aštuonių centimetrų aukščio kulnais. Jojant bato kulnas patogiai įsiremdavo į balnakilpes ir leisdavo išlaikyti tiesią korpuso poziciją įtempiant lanką. Būtent tokia avalynė prisidėjo prie ypatingo ir, kaip legendos pasakoja, beveik niekada nenuviliančio šių karių taiklumo.

Taip prasidėjo aukštakulnio batelio kelionė į Europą. Renesanso laikotarpiu italai vis labiau ir labiau troško prabangaus šilko, brokato ir nėrinių, vežamų iš Persijos. Diplomatiniai ryšiai tarp Europos ir Persijos stiprėjo ir taip drauge su persų raiteliais Europą pasiekė aukštakulniai batai. Ir europiečius vyrus ėmė kankinti pavydas!

Juk buvo nepakeliama matyti, kaip užsienietis prašalaitis eina nešvariu arklių mėšlu ir kitais renesanso gatvėms būdingais nešvarumais apklotu grindiniu ir nė nesusimąsto apie sugadintas atlaso kurpaites, sušlapusius apsiausto padurkus ar išteptas kojas. Būtent dėl šios priežasties Europos aristokratai pamėgo aukštus batų kulnus – tai buvo ne tik puikus būdas apsaugoti kojas ir drabužius nuo gatvės purvo, bet ir žavingas socialinę padėtį bei aristokratišką luomą simbolizuojantis aksesuaras, bylojantis, kad avėtojui nereikia dirbti laukuose ar daug vaikščioti pėsčiomis.

Ilgainiui buvo pastebėta, kad aukštakulniai batai paverčia eiseną didingesne, o ir keli ūgio centimetrai viliote viliojo. Manoma, kad pirmą kartą iš Italijos į Prancūziją aukštakulnius batus atvežė italų aristokratė Marie de Medici. Karaliaus Henriko IV žmona turėjusi tapti aristokratė kompleksavo dėl savo mažo ūgio ir siekdama tinkamai reprezentuoti savo kilmę bei itališkos šeimos didybę paprašė batsiuvio jai pagaminti gausiai dekoruotus aukštakulnius batus.

Taip aukštakulniai persikėlė ir į Prancūziją, kur savo populiarumo piką pasiekė valdant Liudvikui XIV. Karalius Saulė, tęsdamas nykštukinių aristokratų tradiciją, taip pat gėdinosi savo mažo ūgio. Istorija išduoda, kad monarchas daugeliui iš mūsų siektų vos ligi peties – jo ūgis tebuvo 163 cm, tad aukštakulniai bateliai buvo puikus būdas patobulinti šį fizinį trūkumą ir suteikti savo asmeniui papildomos didybės.

Būtent Liudvikas XIV pirmasis sugalvojo aukštakulnius batus raudonais kulnais (o taip, visai ne Christianas Louboutinas). Negana to, raudonkulniai bateliai įgavo tokią didžiulę įtaką karaliaus dvare ir buvo tokie geidžiami, kad monarchas pavertė tokius kulniukus asmenine savo privilegija – tik aristokratai, itin artimi ir nusipelnę karališkajam asmeniui, gaudavo teisę avėti batelius raudonais kulniukais, o suklastojus šią privilegiją grėsė žiaurios bausmės: titulo netekimas, turto areštas ir keleri metai Bastilijos požemiuose.

Taigi aukštakulnis batelis tapo ne tik mados, tačiau ir dominuojančios galios simboliu, todėl nenuostabu, kad atūžus Didžiajai Prancūzijos revoliucijai ir paplitus radikalioms demokratiškoms idėjoms aukšti kulniukai buvo nušluoti. Juk vien siekis atrodyti aukštesniam už kitą skambėjo labai nedemokratiškai, nemadingai ir, neslėpkime, buvo pavojingas.

Vis dėlto aukštakulniai iš pogrindžio negrįžo iki pat XX a., o sugrįžę tapo išimtinai moterišku kaprizu. Era, kai drabužiais buvo demonstruojamas socialinis statusas, liko praeityje, pasaulis pasikeitė ir į vyrų apdarą aukštakulniai bateliai rimtai taip ir nesugrįžo. O pradėtos kurti legendos apie moteriškiausią ir nepraktiškiausią apavą – aukštakulnį batelį – sumaišė istorijos puslapius ir daugelis pamiršo karingą bei šlovingą šio apavo istoriją.

Ar galime tikėtis, kad aukštakulnis batas vėl bus dažnas svečias ne tik moterų spintose? Kultūros antropologai ir mados ekspertai vienareikšmiai linkčioja galvomis. Juk mada – nesustojantis, harmoningai kintantis ir ratu besisukantis socialinis bei kultūrinis reiškinys.