Aukštosios mados „Fendi“ kolekcija, dedikuota Karlo Lagerfeldo atminimui

Po trijų Paryžiaus aukštosios mados dienų Fendi mus pakvietė ant Palatino, – vienos iš septynių Romos kalvų – kur Romulas padėjo pirmąjį šio miesto akmenį. Būtent Amžinasis miestas prieš 54 metus buvo ir Karlo Lagerfeldo, ir Fendi pradžia. Istorija prasidėjo nuo penkių Fendi seserų, – Paolos, Annos, Francos, Carlos ir Aldos – vadintų „penkiais rankos pirštais“. 1965 metais vokiečių dizaineris, jau pastebėtas Pierre’o Balmaino ir Jeano Patou, priėmė Fendi šeimos kvietimą perimti šių mados namų kūrybos vadovo postą. Tiesa, su viena sąlyga: „Linksmintis ir viską iš pagrindų pakeisti.“

Dešimtajame dešimtmetyje prie šio nuotykio prisijungė S. Venturini Fendi (Annos dukra), pirmą kartą su Karlu susipažinusi būdama vos ketverių. Vėliau ji dirbo greta jo: jis rūpinosi prêt-à-porter, ji – aksesuarų kolekcijomis. Ir šis bendradarbiavimas niekada nenutrūko, jie kartu surengė dešimtis pasirodymų, vienas jų 2007-aisiais vyko prie Didžiosios kinų sienos. 2016 metais kailių kolekcija „Légendes et contes de fées“ (liet. Pasakos ir legendos) buvo pristatyta prie Trevio fontano, primindama Federico Fellini filmą „La Dolce Vita“. Tad norint pagerbti tokią bendrą kūrybą reikėjo didžiausio sumanumo. Ir jo nepritrūko.

Šia proga Fendi susikvietė garbingiausius svečius: aktorę Catherine Zeta-Jones ir jos dukrą Carys Douglas, garsiąsias Susan Sarandon, Zendayą, modelį Sarah Snyder, italų menininką Francesco Vezzoli, dizainerį Haiderį Ackermanną, supermodelį Mariacarlą Boscono, aktorę Albą Rohrwacher ir daugybę kitų bendradarbių bei artimų draugų. Juk dirbant su Karlu nebuvo nieko neįmanomo. Ribos buvo skirtos tik dar toliau jas pastumti.

Tą vakarą tai dar kartą įrodė mados namų ateljė, sugebėjusi sukurti aukštosios kolekcijos pasirodymą, kuriame meistriškai atkartotos grindų mozaikos, vadinamosios „opus sectile“. Pavadinta „The Dawn of Romanity“ (liet. Romėniškumo aušra) ši kolekcija išaukština nemirtingąją Romos šlovę, kurią čia simbolizuoja ir griežti geometriniai klasikinės architektūros motyvai, ir gamta. Bet viso to kulminacija – kinematografiškas romietės moters įvaizdis, kuriam įkvėpimo semtasi iš istoriko Raniero Gnoli kūrinio „Marmora Romana“ (1971). Aukštosios mados kolekcijoje kūrėja analizuoja marmuro grožio ir netobulumo metamorfozes, pavertusi šią uolieną ir jos krištolo venas bei fantasmagoriškas spalvas pagrindiniu modelių raštu.

Pirmasis baltos fetrinės vilnos kostiumas duoda toną visam aštuntuoju dešimtmečiu dvelkiančiam šou, kuriame dominuoja kišenėmis padailinti švarkai ir plačios kelnės. Gausu ir lengvų gausybe kailinių juostų puoštų paltų. Žongliruojama perregimais sijonų, liemenėlių ar vakarinių suknelių aukštu kaklu audiniais. Pasirinkta ruda, gelsvai rusva, juoda, balta su švelniu rožiniu ar dangaus mėlynumo atspalviu paletė. Visos manekenės sušukuotos vienodomis trumpų pūstų plaukų šukuosenomis. Taip S. Venturini Fendi atidavė pagarbą Karlo karjeros pradžiai, atrinkdama senus eskizus, įkvėpusius kai kuriuos jo aptakių formų, ištaigingų imperatorienės suknelių klosčių, paryškintų pečių ir grafiškų iškirpčių modelius.

Šiame pasirodyme buvo kažkas mistiško. Ore šnarančios suknelės, dangų nušvietęs tobulos pjautuvo formos mėnulis. Ir net jei ši kolekcija kalba apie praeitį, ji ne ką mažiau įsišaknijusi į dabartį, o gal net į ateitį – kaip visuomet troško vizionierius Karlas. Niekada nesigręžioti atgal, visada galvoti apie ateitį – toks buvo dizainerio šūkis, kurį S. Venturini Fendi įgyvendino tarsi paskutinę jo valią.

Mados namų FENDI nuotr.