Savireklamos genijus Gianni Versace - žmogus, pakeitęs mados pasaulį

O iki šio tragiško įvykio kritikai nevengė pavadinti G. Versace vulgariu, tetrokštančiu paversti moteris blizgiais geismo objektais, o vyrus – gašliais macho. Dizaineris kūrė be kompromisų prašmatnų ir seksualų stilių. Bene geriausiai jį atspindi Ta suknelė, per vieną vakarą pavertusi tuomet tik eilinę Hugho Granto draugę Elizabeth Hurley žvaigžde. Versace apdarai buvo santūrių ir diskretiškų pagrindinio konkurento Giorgio Armani modelių priešingybė. „Jis pavertė madą pornografija“, – sakė Giorgio. „Nuoboda“, – atšaudavo Gianni.

Dėl to aplink G. Versace niekuomet netrūkdavo tokio lygio žvaigždžių kaip Eltonas Johnas, Princesė Diana, Madonna, Princas ir daugelio kitų, pasiruošusių dėvėti jo kūrinius. Gianni pirmasis ėmė samdyti juos reklamos kampanijoms ir susodino pirmosiose kolekcijų pristatymų eilėse, taip sujungdamas madą ir šou verslą. Kita vertus, iki šiol nuostabą kelia tai, kaip Versace ženklas, turintis tiek mažai bendro su eilinių žmonių poreikiais, sulaukė tarp jų tokio populiarumo.

Galbūt taip nutiko dėl neprilygstamo dizainerio gebėjimo kurti aplink savo prekės ženklą daug triukšmo ir purslų. Ten, kur Chanel užsisakydavo tris puslapius, o Yves Saint Laurent – penkis, Versace nusipirkdavo visus dvidešimt. Jis kūrė iliuziją, kad dėvėti jo drabužius, reiškia deklaruoti, kad esi laisvamanis, bebaimis ir nešabloniškas. G. Versace kalbėjo apie laisvę ir ilgainiui patyrė, kad aplink netrūksta žmonių, pasirengusių už ją sumokėti.

1992-aisias Gianni atidarė ekstravagantišką parduotuvę elitiniais butikais garsėjančioje Londono Bondo gatvėje. Buvęs banko pastatas buvo perdarytas į ištaigingus neoklasicistinius rūmus su marmurinėmis grindimis ir laiptais, bronzinėmis baliustradomis ir antikvariniais baldais – viskas atvežta iš Italijos, kartu su italų meistrais, rankomis ištapiusiais lipdiniais puoštas lubas auksu. Net tualetai buvo marmuriniai. O lankytojai apsipirkinėdavo fone skambant Giacomo Puccini operoms.

Su panašiu polėkiu G. Versace įsirengė ir tris asmeninius būstus. Buvusį vienuolyną Milane Gianni pavertė dvaru su XIV amžiaus lova, didžiuliu Napoleono laikus menančiu darbo stalu ir fojė besigrumiančiomis marmurinėmis apnuogintų vyrų ir eržilų skulptūromis. Ant Komo ežero kranto restauravo savo ištikimai rinktinei palydai bei draugams visada atvirą XVIII amžiaus „Villa Fontanelle“. O Majamyje, Oušen Draive, įrengta vila „Casa Casuarina“ gerokai kilstelėjo aplink esančio nekilnojamojo turto kainas ir viso rajono reputaciją. 1992-aisias G. Versace nusipirko šią ketvirtojo dešimtmečio ispaniško stiliaus vilą už tris milijonus dolerių ir investavo į jos atnaujinimą dar trisdešimt tris.

Nuo laikų Italijos Kalabrijos Redže, kur Giovanni Maria Versace gimė 1946 metų gruodžio 2 dieną prekeivio anglimi ir siuvėjos šeimoje, daug kas pasikeitė. Tėvo pėdomis Gianni sekti niekada neketino, o štai iš motinos tikina išmokęs visko, ką žinojo apie siuvimą ir madą. Pačioje Italijos bato nosyje, apsuptas didžiulę įtaką vėliau padariusių antikinių graikų ir romėnų vilų griuvėsių, Gianni užaugo kartu su vyresniu broliu Santo ir dešimčia metų jaunesne seserimi Donatella. Kurį laiką Gianni planavo tapti architektu, tačiau aštuoniolikos, ir taip nuo vaikystės sukiojęsis siuvykloje, tapo oficialiu motinos pagalbininku jos ateljė ir ėmė lankyti dizaino parodas bei mados pristatymus ne tik Florencijoje ir Romoje, bet ir Paryžiuje bei Londone.

Sulaukęs dvidešimt dvejų Gianni ėmė kurti pats. Jo kūrybą pastebėjęs stambus gamintojas pakvietė G. Versace į Milaną. 1970-ųjų kelionė į Italijos šiaurę negrįžtamai pakeitė dizainerio gyvenimą: „Po dviejų Milane praleistų valandų supratau – lieku visam laikui.“ Kurį laiką kūrė čia įmonės „Genny“ prekės ženklams Byblos ir Complice, o 1978-aisiais pristatė pirmąją savo vardu pavadintą gatavų moteriškų drabužių kolekciją, atidarė parduotuvę ir dar tais pačiais metais sukūrė pirmąją kolekciją vyrams.

Tačiau mados pasaulis ne iš karto pripažino Gianni genialumą. Vienas buvusių jo verslo partnerių prisimena, kaip jį niekino devintojo dešimtmečio britų mados kritikai: „Vogue“ jis nepatiko, „Harperiui“ jis nepatiko, „Tatleriui“ jis nepatiko. Jiems visiems jis tebuvo kekšišką stilių propaguojantis popkultūros atstovas.“ Bet Gianni užsispyrimas ir tvirtas charakteris tokį požiūrį pakeitė. 1982-aisiais jis privertė visus pagarbiau į save pažvelgti, ėmęs kurti kostiumus operoms ir baletams Milano, tuomečio Leningrado ir Briuselio teatruose. Iš kitos pusės, patirtis „La Scaloje“ leido ir pačiam naujai pažvelgti į savo kūrybą. Devintojo dešimtmečio viduryje G. Versace ėmė daugiau ir drąsiau eksperimentuoti su kontrastais, derino odą su aksomu, pilką flanelę – su blizgančiu šilku. Mados puristai vis dar jį niekino, tačiau šou verslo grietinėlei tai patiko ir ji puolė pirkti.

Ilgainiui ši Versace manija palietė įvairius visuomenės sluoksnius – tie, kurie negalėjo leisti sau Atelier Versace rūbų, tenkinosi džinsais, marškinėliais ar bet kuo, pažymėtu, hipnotizuojančiu Medūzos ženklu. 1993-iaisiais G. Versace jau buvo sukūręs savo vardo drabužių, juvelyrikos ir aksesuarų linijas, kuriomis prekiavo daugiau nei šimte nuo Tokijo iki Karibų išsibarsčiusių parduotuvių.