Kino ir mados romanas
„Negaliu be tavęs gyventi“, – į ausį kažkada Madai kuždėjo Kinas. Jų romanas buvo jausmingas, kupinas dramos ir, skaičiuojant Holivudo standartais, labai labai ilgas. Bet tada atsirado jauna ir graži Socialinė Medija, ir iš dramatiškų poros santykių viskas tapo meilės trikampiu.
Romanas ekrane
Mada ir Kinas susitiko nespalvotame nebyliajame ekrane dar 3-iajame dešimtmetyje, kai kino suvokimas per se dar nebuvo nutolęs nuo teatro scenos. Drabužiai, makiažas ir aktorių veiksmai buvo teatralizuoti, specifiniai ir labai skyrėsi nuo šiuolaikinio kino, tačiau tai nesutrukdė Holivudui diktuoti madų visam pasauliui – garsioji aktorės Louise Brooks „bob“ šukuosena išliko madinga net praėjus šimtmečiui, ką jau kalbėti apie tuometį laikotarpį. Viena pirmųjų stiliaus ikonų iš nebyliojo ekrano buvo amerikietė Gloria Swanson, kurią iki šiol tituluoja kaip labiausiai fotografuotą XX amžiaus moterų.
Kinas perteikė plačioms masėms ne tik naujus drabužių siluetus, tačiau ir besikeičiančios visuomenės socialinius aspektus. Kokį pasibaisėjimą ir mados klyksmą vienu metu sukėlė Katherine Hepburn, kai 4-ajame dešimtmetyje ekrane ir už jo ribų mūvėjo kelnes bei džinsus! Veronikos Lake „peek-a-boo“ šukuosena, karo metu tapusi nauju merginų klyksmu, darbininkėms net buvo griežtai uždrausta JAV vyriausybės, mat gamyklose dirbančios moterys rizikavo įsipainioti staklėse.
Kai 1934-aisiais Clarkas Gable’as nusivilko marškinius ir po jais nevilkėjo įprastai vyrų dėvimų baltų apatinių marškinėlių, apatinių rinką ištiko smūgis – vyrai anapus ekranų nebesutiko vilkėti kaip anksčiau!
Gražuolė Joan Crawford išpopuliarino kampuotesnį siluetą suteikiančius petukus, kurie su dideliu trenksmu taškosi dabartinėse aukštosios mados kolekcijose. Apie Audrey Hepburn mažos juodos suknelės fenomeną, sukurtą paryžiečio Huberto de Givenchy, nė neverta išsiplėsti, o štai Marlonas Brando ir Jamesas Deanas prisidėjo prie klasika tapusios juodos baikerio odinukės tendencijos: juostose „The Wild One“ („Laukinis“) ir „East of Eden“ („Į rytus nuo Rojaus“) pasirodę dėvimi maišto elementai tapo nebeatsiejama net ir labai mada nesidominčių spintos dalimi. Kino ekranai garsino ne tik drabužių siluetus, tačiau ir tabako gaminius, madą rūkyti, vartoti svaigiuosius gėrimus, automobilius ir viską, ką galima parodyti plačiame ekrane.
Jei ne kino ekranai, greičiausiai nebūtų kilusi ir antblauzdžių bei triko manija, kurią pasėjo Jennifer Beals 9-ojo dešimtmečio miuzikle „Flashdance“.
Kultinis serialas „Sex and the City“ („Seksas ir miestas“) nuo 1998-ųjų iš TV ekranų kas savaitę į moterų drabužines įnešdavo vis naujų, kartais net labai keistų mados vėjų, o matydami nenusakomą serialo populiarumą dizaineriai net siūlydavo kyšius prodiuseriams, kad būtent šių įvaizdžiai atsidurtų Kerės Bredšou drabužinėje. Sklido kalbos, kad į aukštakulnių karaliaus Manolo Blahniko vietą kone piktuoju pretendavo ne vienas dizaineris, tačiau jokios dovanėlės nepalenkė serialo kūrėjų nuomonės.
Karjera per... kiną!
Ne paslaptis, kad ne vieni mados namai savo karjerą padarė būtent per kino ekranus, mat iki socialinių tinklų eros pradžios vartotoją pasiekti vizualiai būdavo įmanoma labai ribotais kanalais. Tam pasitarnavo žurnalai, laikraščiai, madų pristatymai, tačiau šie buvo skirti itin siaurai auditorijai. Apvilkti aktorius kine ar kino apdovanojimuose buvo bene vienintelis reklamos būdas.
Taip už Prancūzijos ribų išgarsėjo jau minėtasis Hubertas de Givenchy, sukūręs kostiumus „Breakfast at Tiffany’s“ („Pusryčiai pas Tifanį“), „Funny Face“ („Keistas veidelis“). Christianas Dioras sėkmingai išnaudojo draugystę su aktore Marlene Dietrich. Ši net privertė režisierių Alfredą Hitchcocką pasamdyti Dior filmui „Stage Fright“ („Scenos baimė“) garsiąja fraze: „No Dior. No Dietrich!“
Dizaineris Paco Rabanne buvo vienas iš 7-ojo dešimtmečio kosminio amžiaus mados judėjimo kūrėjų, sukūrusių įvaizdį legendinei „Barbarella“ („Barbarela“). Išradingi Rabanne kostiumai, įskaitant aptemptus bodžius, mini sukneles su grandinėle ir metalinius batus, tapo tokie pat ikoniški kaip ir pats filmas.
Garsioji Coco Chanel taip pat turi ilgą kino drabužių istoriją. Kadaise garsus kino magnatas Samuelis Goldwynas iš „United Artists“ laikėsi įsitikinimo, kad „moterys eina į kiną pažiūrėti, kaip rengiasi kitos moterys“, todėl 1931 metais jis pasiūlė Chanel sudaryti milžinišką 1 mln. dolerių sutartį, kad „sugrąžintų klasę Holivudui“. 1961-aisiais ji grįžo į kostiumų dizainerės vaidmenį filme „ Last Year at Marienbad“ („Praėjusiais metais Marienbade“), kuriame neįmanoma atitraukti akių nuo iš prabangių audinių, tokių kaip šifonas, tiulis ir nėriniai, pasiūtų suknelių, puoštų Coco mėgstamais perlais.
Filmui „Belle de Jour“ („Dienos gražuolė“) 1967 metais drabužius kūrė Yves’as Saint Laurent’as. Aktorės Catherine Deneuve veikėja buvo skandalingai pagarsėjusi aukštos klasės prostitutė, kuri dėvėjo griežtus juodus dizainerio drabužius, skrybėles ir daugybę akį traukiančių švarkų, pagamintų iš kailiu pamuštos odos, pilkos vilnos ir juodo vinilo. Niekas kitas nebūtų galėjęs taip puikiai įkūnyti specifinio personažo įvaizdžio kaip YSL!
Giorgio Armani meilės romanas su filmų industrija prasidėjo nuo 1980 metų Paulo Schraderio „American Gigolo“ („Amerikos žigolo“). Pagrindinis filmo veikėjas Julianas Kaye įkūnijo Armani mados namų vyro dvasią, o juosta padėjo išgarsinti Armani Amerikoje. Dizaineris vėliau kūrė kostiumus 9-ojo dešimtmečio televizijos serialui „Miami Vice“ („Majamio policija“) ir tokiems filmams kaip „Intouchables“ („Neliečiamieji“), „The Bodyguard“ („Asmens sargybinis“), „Wolf Of Wall Street“ („Volstryto vilkas“) ir „Inglourious Basterds“ („Negarbingi šunsnukiai“).
Miuccia Prada bendradarbiavo su režisieriumi Bazu Luhrmannu kurdama aprangas filmams „Romeo And Juliet“ („Romeo ir Džuljeta“), „The Great Gatsby“ („Didysis Getsbis“) bei naujausią Luhrmanno filmą „Elvis“ („Elvis“).
Bondiada tokia patraukli nebūtų ne tik be įdomių aktorių, tačiau ir be puikiai pasiūtų kostiumų. Rengiant 24-ąją Džeimso Bondo franšizės dalį „Spectre“ („Spektras“) su Danieliu Craigu, kostiumais rūpinosi pats Tomas Fordas, bendradarbiaudamas su kostiumų dizainere Jany Temime (kuri, beje, sukūrė visus „Harry Potter“ („Haris Poteris“)“ filmų įvaizdžius).
Kadaise garsus kino magnatas Samuelis Goldwynas laikėsi įsitikinimo, kad „moterys eina į kiną pažiūrėti, kaip rengiasi kitos moterys“, todėl 1931 metais jis pasiūlė Coco Chanel sudaryti milžinišką 1 mln. dolerių sutartį, kad „sugrąžintų klasę Holivudui“
Socialinių tinklų era
Tačiau kino industrija staiga buvo nukarūnuota atsiradus socialinėms medijoms. Mados portalai, tiesioginės pristatymų transliacijos, nuomonės formuotojai, gražiose nuotraukose kasdien dėvintys aukštosios mados kūrinius, perskirstė kino industrijos ir alternatyvių sklaidos kanalų svorį. Naujoji vartotojų karta aktyviai nebeskaito spausdinto turinio, nebežiūri televizoriaus, o į filmus bei serialus nebežvelgia kaip į vienintelę pramogų ir naujienų platformą. Pasaulinei kino industrijai, kurios vertė praėjusiais metais buvo prilyginama 77 milijardams JAV dolerių, teko pasukti galvą ir pergalvoti savo strategijas bei galiausiai integruotis į socialinius tinklus patiems, taip išlaikant šiuolaikinį pulsą ir galią.
Nenuginčijama kino industrijos įtaka tik vėl pasitvirtina net tokiu visiškai paprastu faktu: pasaulinės COVID-19 pandemijos metu, sustojus kino teatrų veiklai, filmavimams ir prodiuseriniam darbui, labai stipriai smuko... žaislų ir vaikiškų daiktų pramonės pajamos, mat į vaikų auditoriją orientuoti multiplikaciniai filmai yra vienas iš žaislų madas diktuojančių gigantų.
Vejantis šiuolaikinį gyvenimo ritmą, Kinui telieka dar labiau išpūsti raumenis ir surasti vis naujų būdų per drabužius, technologijas, muziką ir daugybę kitų aspektų papasakoti nuostabias vizualines istorijas. O Mada? Ji flirtuos. Kaip visada flirtavo.
