Kur link keliauja mados lytiškumas
Buvome įpratę apie vyrų ir moterų madą galvoti kaip apie du savarankiškus, ne visai lygiaverčius industrijos veidus. Vyrų mada paprastai likdavo stiprios ir sėkmingos „womenswear“ šešėlyje, tarsi didžiąją sesę sekantis mažas vaikas, bandantis atsistoti ant kojų. Paradoksalu tai, kad jaunieji dizaineriai, tokie kaip Jonathanas Andersonas, Craigas Greenas ar Shayne’as Oliveris, smarkiai prisidėję prie šiuolaikinės mados revoliucijos, pradėjo karjerą kaip vyriško drabužio dizaineriai, tačiau dėl komercinių priežasčių buvo priversti kurti ir moterims.
Šiandien vyrų mados įtaka pasaulyje didėja žaibiškai, o grotažymė „menswear“, turinti daugiau kaip 17 mln. „Instagram“ įrašų, yra beveik 6 kartus populiaresnė nei „womenswear“. Vyriškos mados būsena atskleidžia šiuolaikinio jos vartotojo elgseną, kuri rodo, kad tradicinis vyriškos ir moteriškos mados atskirties modelis yra nebeveiksmingas.
Estetikos pinklėse
Šiandien vyriškos ir moteriškos mados reljefai – banguojantys, netaisyklingi, dažnai sunkiai apčiuopiami. Dar visai neseniai juos buvo įprasta matuoti pagal kertinius skirtumus, tokius kaip stilius, kirpimas, dydis, medžiaga. Sudėję šiuos dėmenis gauname išpūstą, nedaug ką tesakantį žodį „estetika“, kuriuo prisidengę mados žinovai formuluodavo griežtas „moteriškos estetikos“ ir „vyriškos estetikos“ gaires. Problema ta, kad niekas iš esmės nežinojo, apie ką konkrečiai yra kalbama, o šios kategorijos pasirodė esančios itin abstrakčios. Negana to, praktika parodė, kad mados gerbėjų širdys tokiam dirbtiniam konstruktui nepakluso.
9-ajame dešimtmetyje žurnaluose mirgėjo mados fotosesijos, kuriose laibos manekenės tiesiog prasmegusios per dideliuose vyriškuose drabužiuose, o moters ir vyro vaidmenys čia neretai būdavo sukeičiami vietomis. Dizaineris Paulas Smithas, vyrišką bei moterišką kolekcijas sujungęs ir šių metų rudens ir žiemos kolekcijos pristatyme, prisiminė, kodėl apskritai pradėjo kurti drabužius moterims: „Tokie žmonės kaip Grace Coddington (amerikietiškojo „Vogue“ mados redaktorė – red. past.) ar Peteris Lidberghas (legendinis mados fotografas – red. past.) dievino fotografuoti mano kurtus vyriškus drabužius ant tokių supermodelių kaip Linda Evangelista.“ Galbūt todėl 10-ajame dešimtmetyje dizaineris pristatė savo pirmą „womenswear“ kolekciją, kurioje vyriški siluetai buvo tiesiog sušvelninti, o vyraujančiu audiniu parinktas dendiškas aksomas.
Tą patį dešimtmetį pasaulį šokiravo ekstravagantiška, taisykles laužanti „antifashion“ mados kryptis. Ji tarytum atspindėjo popkultūros ir blizgios, tuščios, vartotojiškos visuomenės absurdiškumą. Grožio kanonai griuvo tarsi tiltai, drabužiams buvo pritaikytas dekonstrukcijos metodas, o mados kolekcija, iki tol veikusi tarsi naujas prekes vaizduojantis katalogo pristatymas, pirmą kartą parodyta lyg meno performansas.
Antimada tapo savotišku mados judėjimu. Čia susipynė ir japoniška dizaino tradicija, kuriai atstovavo Rei Kawakubo ir Yohji Yamamoto, ir belgiškas avangardas bei jo „tėvai“ Martinas Margiela ir Driesas Van Notenas. Tam, kad dizaineriai išpildytų savo unikalią amžiaus pabaigos viziją, buvo apskritai atsisakyta lyties kaip drabužio konstravimo gairės. Pirmą kartą pasaulis išvydo nepriklausomą drabužio galią, prilygstančią meno kūriniui. Drabužis reflektavo savo paties kontekstą – politiką, ekonomiką, fantazijas apie ateitį, susidomėjimą tvarumu ir medžiagų perdirbimo klausimą.
Mada įgavo dar nematytų prasmių, jos vienalytiškumą pakeitė daugiasluoksniškumas. Netikėta atrodo tai, kad likę dizaineriai tokią, rodos, šokiruojančią naują drabužio sampratą priėmė tarsi neišvengiamybę, o jos elementus ėmė po truputį taikyti ir savo darbuose. Kiekvienas norėjo kalbėti dabartimi. Atsirado tokie terminai kaip „unisex“, „belytė mada“ ir „androginiška mada“, kurie leido drabužį aprašyti iš dar nematytų kampų.
Vienas podiumas, viena kolekcija
Vis dėlto šiandien vyrų ir moterų mada peržengė teorinį slenkstį. Davido Bowie nuotaikos ir stilistika ant podiumų karaliauja jau ne vieną sezoną, o pati industrija išgyvena sisteminių bandymų etapą. Vis daugiau mados namų bei dizainerių savo kolekcijas pristato derindami vyrų ir moterų įvaizdžius ant to paties podiumo. Mados namai „Burberry“, „Bottega Veneta“, „Gucci“, „Saint Laurent“ vyrų ir moterų kolekcijas taip pat sujungė ir parodė viename pristatyme.
Ir moterų, ir vyrų mados savaitėse pristatymai kupini įvaizdžių abiem lytims, o tokioje gausoje galima nesunkiai susipainioti – ar pagrindinė kolekcija yra vyrų, ar moterų, kas tai – išankstinė prekolekcija, o gal haute couture – nėra aišku. Vandenį dar labiau sudrumsčia pastaruosius kelis sezonus taip pamėgtos prekės ženklų kolaboracijos. Apie tai, kad tradiciniai kolekcijų pavadinimai, sukurti pagal sezonišką, lyties ar kolekcijos identiteto orientyrą, išties nebeveikia, kalba ir Stevenas Kolbas, Amerikos mados dizainerių tarybos (angl. Council of Fashion Designers of America) prezidentas: „Mano manymu, netrukus apskritai neliks tokių pavadinimų kaip pre-fall ar resort, o kolekcijas imsime vadinti tiesiog numeriais – „Kolekcija Nr. 1“, „Nr. 2“, „Nr. 3“ ir t. t.“
Abi gimines siejančios kolekcijos turi daug privalumų. Pirmiausia tai padeda kruopščiai ir vientisai atskleisti kolekcijos idėjos visumą, o pasinaudoję tuo, kad žiūrovų ir žiniasklaidos akys krypsta į tą patį vieną podiumą, dizaineriai gali sau leisti tobulinti idėjos niuansus, pateikti daugiau vieno įvaizdžio interpretacijų ar tiesiog išsikelti sudėtingesnį, daugiau dėmenų apimantį tikslą. Kūrybine prasme dizaineris turi vienareikšmiai daugiau laisvės (vis dėlto dar ir šiandien kai kurie didieji mados namai savo moterų ir vyrų linijoms samdo ir skirtingus kūrybos vadovus).
Interneto puslapio „The Business of Fashion“ redaktorius ir mados kritikas Timas Blanksas įsitikinęs, kad mados namai „Gucci“ yra kombinuotų kolekcijų pristatymų pavyzdys, parodantis tai, koks yra dabartinis mados vartotojas. Mados kritikas Angelo Flaccavento jam antrina teigdamas, kad iš esmės skirtumai tarp moterų ir vyrų mados nepaliaujamai mažėja, tad kūrybinė vizija turi pati diktuoti savo taisykles.
Prancūzų mados namai „Avoc“, neseniai laimėję prestižinį kūrybinio mados ženklo apdovanojimą ANDAM (pranc. Association Nationale pour le Développement des Arts de la Mode), siūlo dar vieną vyriškos ir moteriškos mados (ne)apibrėžties versiją. Vienas iš „Avoc“ įkūrėjų Bastienas Laurent’as teigia, kad jų tikslas yra „palikti lyties ir socialinių sąlygų klausimus užnugaryje“. „Mes tikime kolekcija, kuri tiktų ir moterims, ir vyrams, – tikina jie. – Viena kolekcija kuriama pagal tą pačią estetiką, kalbą ir kūrybinę liniją.“ Kyla klausimas, kaip surasti tą tinkamą balansą tarp moteriškumo ir vyriškumo. B. Laurent’as priduria, kad ta pati idėja įgalina sukneles moterims ir švarkus vyrams konstruoti pagal tą patį modelį. „Avoc“ iškart sulaukė pasaulinių investuotojų ir mados žinovų dėmesio.
Tai skatina manyti, kad belytė mada šiandienėje mados terminologijoje iš esmės yra kūrybinio lankstumo sinonimas. Tai, kaip drabužį galime pritaikyti ir podiumui, ir vartotojo spintai, priklauso nuo to, kiek drabužis yra laisvas ir nepririštas prie išankstinių, kūrybiškumą žabojančių normų. Vyriška nėra mėlyna, moteriška nėra rožinė, o sportiniai bateliai nėra sporto salė, ir taškas.
„Belytės“ parduotuvės
Vyriškos ir moteriškos mados susivienijimas verčia prekybos centrus ieškoti naujų strateginių būdų, kaip adaptuoti prekių išdėstymo ir interjero logiką. Iki šiol drabužių parduotuvės griežtai skirstydavo ne tik prekes, bet ir mados ženklus pagal tai, kokiai lyčiai šie yra skirti, kuriai lyčiai vienas ar kitas mados ženklas labiau atstovauja.
Nors tai sėkmingai daro greitosios mados tinklai, aukštajai madai ir į nuovokų pirkėją orientuotiems ženklams tai negali būti rodiklis. „Belytis“ drabužių parduotuvės išdėstymas gali priminti mene naudojamą „balto kubo“ (angl. „The White Cube“) modelį, kai erdvė yra išgryninama ir sukonceptualinama tam, kad išryškintų joje esančius meno kūrinius. Bet kokios vizualinės užuominos čia gali trukdyti, sukurti informacijos „triukšmą“ ar pasirodyti tiesiog neskoningos. Štai mados tendencijas diktuojantis prekybos centras „Selfridges“ šiai užduočiai nusamdė interjero dizaino žvaigždę Faye Toogood, kuri dirbo su tokiais grandais kaip „Comme Des Garçons“, „Alexander McQueen“ ar „Kenzo“. F. Toogood teigia: „Noriu, kad žmonės įeitų į labai neutralią erdvę. Kuriu skulptūrų, kurios yra tarsi savotiškos manekenų interpretacijos, seriją, ir jie visi yra belyčiai.“ Jai netgi pavyko įtikinti „Selfridges“ nuimti visą ženklinimą ir vizualinę komunikaciją, atsisakyti visko, kas susiję su demografija lyties prasme. Visi produktai bus dedami į baltas drobes.
Neapleidžia mintis, kad toks naujas prekybos centro veidas gali būti palaikytas savotišku eksperimentu, tačiau bandyti būtina. Tokia komercinė aplinka leidžia kalbėti apie žmogišką identitetą ir asmenybės savitumą. Įdomu tai, kad prekybos vietos tam tikra prasme „išsitrina“ savo pačių veidą tam, kad pirkėjas galėtų netrukdomas susikurti savąjį.
Požiūris keičiasi
Pokyčiai nėra tik sisteminiai – kinta ir pačių vyrų požiūris į madą. Ekstravagantiškieji „Gucci“ sulaukė sunkiai pralenkiamos sėkmės, į vyrų garderobą įtraukę urbanistinį baroką ir itin teatrališkų elementų, tokių kaip kaklu slystantys šilkiniai kaspinai ar šviesą atspindinčių žvynelių dekoras. Vyrai nebebijo ne tik investuoti į savo įvaizdį, bet ir juo eksperimentuoti. Atrodo, kad nebeužtenka tiesiog tobulo švarko, jie ieško ne tik kokybės, bet ir ko nors ypatingo – drabužio „charakterio“ ar ryškaus kūrybinio komponento.
Svarbu ir tai, kad didžiąją vyriškos spintos dalį sudaro statement piece drabužiai, perimti iš neįpareigojančio gatvės stiliaus, o šis stipriai kontrastuoja su kostiumuoto vyro iš serialo „Mad Men“ įvaizdžiu. Parduotuvės „Bloomingdale’s“ vadovas Kevinas Harteris pastebi, kad modernūs vyrai iš esmės yra be galo atsipalaidavę – sportinių batelių ir bomberių era tai tik įrodo. Svarbu tai, kad tiek sportiniai bateliai, tiek bomber stiliaus švarkeliai ar paprasti trikotažiniai marškinėliai yra vieni pagrindinių tiek vyriškos, tiek moteriškos aprangos komponentų, ant jų lyg ant savotiškų pamatų sluoksniuojamas tolesnis individualus įvaizdis. Ir vyrai, ir moterys, net ir nepastebėdami, skolinasi šiuos sluoksnius vieni iš kitų.
Parduotuvės „Luisa Via Roma“ vyriškosios linijos selektorė Monica Pascarella tarsi apibendrina šio rašinio mintį: „Tai yra mūsų ateitis. Bet kokie skirtumai tarp lyčių nyks ir toliau, o mes matysime vis mažiau skirtumų tarp vyriškų ir moteriškų kolekcijų. Net moterų ir vyrų fizinė išvaizda panašėja: androginiškas laibumas, storoki, panašiai sušukuoti antakiai, beveik jokio makiažo...“
Besikeičiančioje lyties sampratoje mados industrija šoka į jau važiuojantį traukinį. Tas, kas įšoks į jį pirmas, užsiims ne tik stipresnę poziciją, bet ir turės išskirtinę lyderio teisę diktuoti savo taisykles. Galime pasidžiaugti, jog tai, kad drabužį pagaliau imame suvokti kaip dizaino kūrinį, išduoda ūgtelėjusias vertybines sistemas. Ir tą vidinį dvasios laisvumą, labiau nei drabužis puošiantį šiuolaikinį žmogų.
Pagr. nuotrauka - iš žurnalo "L'Officiel Mada" redakcijos archyvo (Vida Press)
