Pirmasis lietuviškas 3D filmas „Čiulbanti siela“

A. Rimkutė ne kartą kūrė kostiumus istoriniams filmams (tarp jų „Vienų vieni“,„Kai apkabinsiu tave“, „Laiškai Sofijai“, „Poetas“), ne kartą nominuota ir apdovanota „Sidabrine gerve“, ir neslepia, kad jai tai – įdomiausia. „Čiulbanti siela“ buvo ypatingas, nes kūryba reikalavo gilaus tyrimo, o rezultatas turėtų pakeisti mūsų išankstines nuostatas apie Lietuvos nacionalinį kostiumą. Filmas priešinasi dažnai istoriniuose filmuose pasikartojančiam stereotipui, kad toliau miesto, kaime, žmonės gyvena skurde ir purve. Lietuvos valstietijoje buvo visko, tačiau egzistavo ir stipri vidurinioji klasė, kurioje buvo puoselėjamos tradicijos ir materialinė kultūra, tarp jų ir tekstilė. Kaip bebūtų, jų kasdieniai aprėdai neprimena liaudies ansamblių dėvimų tautinių rūbų, kurie dažniausiai rekonstruojami pagal šventinio kostiumo istorinį modelį. Apie filmo kūrimo užkulisius pasakoja filmo „Čiulbanti siela“ kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė.

Ar iki filmo „Čiulbanti siela“ Lietuvos etnografinė kultūra ir  kostiumai buvo jūsų domėjimosi lauke?

Niekada taip giliai. Turbūt daugiausia informacijos apie Lietuvišką kostiumą, jo dermes ir regioniškumą gavau per pasiruošimą šiam filmui. Daug laiko praleidome ieškodami autentikos.

Filme „Čiulbanti siela“ matome kitokius kostiumus, nei Dainų šventėje. Papasakokite, kaip ruošėtės šiam filmui?

Kuriant šį filmą, siekėme atkurti tikrą ir kasdienį liaudišką rūbą, ieškoti subtilių variacijų, vengti puošnumo ir pompastikos. Pasiruošimo metu stengėmės surinkti kuo daugiau informacijos apie kaimo žmogų, jos ieškojome knygose ir archyvinėse fotografijose. Turiu pripažinti, kad rinkti informaciją ir rasti mums naudingą medžiagą buvo tikrai sunku. Nuotraukų nėra daug, nes fotografai tame laikotarpyje dažniau domėjosi aukštuomenės atstovais, o ne kaimo žmogumi. Daug nepakeičiamų žinių mums suteikė konsultacijos su etninio kostiumo specialiste Danute Keturakiene. O sukaupus žinias, prasidėjo pačių kino kostiumų derinimo ir ruošimo laikotarpis.

Kaip atsirado filmo kostiumai? Siuvote, ar ieškojote įvairiose kolekcijose, muziejuose? Su kokiomis kliūtimis, sunkumais susidūrėte?

Filmo veiksmas vyksta Dzūkijos kaime. Daug galvojame apie paprasto žmogaus perspektyvą. Norėjosi kaip įmanoma stipriau perteikti tos vietos ir laikmečio jausmą. Didžiąją dalį kostiumų siuvome patys. Kartais filme juos derinome drauge su autentiškais liaudies rūbais, paskolintais is Lietuvos nacionalinio kultūros centro. Stengėmės kuo daugiau pačių kostiumų ir jų apdailos siūti rankomis, nes tuo metu siuvimo mašinos buvo tikrai ne visiems prieinamos. Naudojome natūralias ir paprastas medžiagas, kurios tuo metu buvo prieinamos kaimo žmonėms, kaip linas ir vilna. Daug filme matomų margų audinių, tarp jų ryškiausi turbūt – sijonai, iš tiesų buvo austi rankomis. Audinius dažėme tik senoviniais būdais – įvairiomis žolelėmis, medžių žievėmis, bei geležies rūdimis. Nėra išlikusių labai tikslių instrukcijų, kaip tai daryti, dėl to teko eksperimentuoti ir viską išradinėti patiems. Visa tai reiklavo labai daug valandų darbo ir tyrimo. Šiam filmui buvo suburta puiki komanda, be kurios nuoširdaus darbo ir entuziazmo visa tai nebūtų pavykę.

Ar tiesa, kad egzistuoja daug klaidingų nuostatų apie tai, kaip rengėsi žmonės Lietuvoje XIX a.?

Manau yra suformuotas klaidingas lietuviško rūbo vaizdinys. Dažniausiai galvojama, kad rūbai, kuriuos matome šiandieną įvairių švenčių metu ir buvo apdarai, kuriais senais laikais rengdavosi visi. Tačiau juk ir dabar kasdieną dėvime paprastus rūbus, o kitus – tik ypatingoms progoms, taip buvo ir anksčiau. Taip pat ne visi turime vienodas lėšas, kurias galime skirti puošmenoms. Anais laikais austa juosta ar siuvinėta apykaklė jau galėjo prilygti dideliam pasipuošimui.

Bet reikia turėti omenyje, kad informacijos lengvai pasiekiamos visiems apie kasdienius XIX a. kostiumus tikrai nėra išlikę daug.

Kuo skiriasi Dzūkiškas kostiumas nuo kitų Lietuvos etnografinių regionų?

Dzūkiškas kostiumas labiausiai išsiskiria tuo, kad yra labai margas - būdingi smulkūs audimo raštai, daug dryželių, langelių ir kitų ornamentų. Kitą vertus, jame nėra labai daug skirtingų ryškių spalvų, dažniau stebimos tamsių spalvų dermės.

Ne paslaptis, kad filmas yra apie mirtį, tačiau jame perteikiama visai kitokia mirties samprata, tai ne pabaiga, o dalis nepertraukiamo pasaulio ciklo. Kaip tai atsispindi kostiumuose?

Tuo laikotarpiu laidojimo rūbai būdavo balti, panašūs į vestuvinius. Stengėmės tai dar labiau akcentuoti. Norėjosi, kad tos scenos kostiumas spindėtų švara, tyrumu ir simbolizuotų perėjimą į tolimesnį etapą. Kūrėme baltų gėlių karūną/vainiką ant aktorės galvos, tarsi užuominą į šventę.

Kas kine svarbiau - autentiškumas ar patogumas aktoriams? Filmavimai vyko vasarą, kai su vilnoniais rūbais aktoriams turėjo būti nelengva.

Kine visada turi buti balansas. Šitame filme laikėmes aiškių autentikos taisykių, tačiau kiekvienas rūbas, kurį kūrėm, buvo siūtas tik jį dėvinčiam aktoriui ir niekam daugiau. Aktorius turi jausti, kad jo dėvimi rūbai priklauso butent jam ir jo vaidinamam personažui.

Dabar įprasta manyti, jog vilnonis rūbas bus būtinai labai šiltas, tinkamas tik žiemos sezonui, tačiau kaip ir didžioji dalis natūralių medžiagų, priklausomai nuo siūlų storio ir audimo, vilnonis rūbas gali net vėsinti. Be to, jei pagalvotume, juk tokius rūbus ir nešiojo lietuviai, mūsų XIX a. vasaromis.

Kas jums profesiškai įdomiau – kurti kostiumus filmams apie šiandieną, praeitį, o gal apie neegzistuojantį ateities arba fantazijų pasaulį?

Lietuvoje nėra sukurta labai daug istorinio kino, tačiau mane visada labiausiai domino būtent tai. Kiekvienas istorinis filmas atneša savo specifiką ir iššūkius, reikalauja didelio pasiruošimo ir įsigilino į specifinį laikmetį, jo estetiką ir personažo gyvenimo būdą.

„Čiulbanti siela“ nuotr.