M. S. Šimulynaitė virtualiai sukūrė šou ant ledo su tarptautine komanda
Pastaruosius mėnesius „Baltijos baleto teatro“ įkūrėja, žinoma choreografė ir režisierė Marija Simona Šimulynaitė buvo tarptautinio projekto, sujungusio Lietuvą, Ukrainą ir Prancūziją, dalimi. Profesionalai ir artistai iš skirtingų šalių bendradarbiavo kuriant „Cirque d‘Ukraine sur Glace“ šou.
M.S. Šimulynaitė pasakoja, kad su šio šou prodiusere prancūze Marie Laurence Bleses jai yra tekę dirbti anksčiau, o naujam projektui su ukrainiečiais reikėjo ne tik choreografo ir režisieriaus akies, bet ir žmogaus, su kuriuo būtų paprasta dirbti tarptautiniame projekte be kalbos barjero.
Puikiai atitikusi visus kriterijus, M. S. Šimulynaitė prisipažįsta, kad gavusi pasiūlymą bendradarbiauti ne tik džiaugėsi, bet ir nerimavo, kaip reikės dirbti su 25 artistais Ukrainoje. Tačiau sprendimas atėjo labai greitai – pasiteisino per pandemiją taikyti virtualūs darbo metodai.
„Jei galimybės neleidžia arba yra ribotos dirbti su artistais gyvai, pavyzdžiui, šiuo atveju manęs šeima kategoriškai neišleido į Ukrainą – niekas netrukdo dirbti virtualiai. Su šokėjais Vilniuje sudėliodavom figūras, po to nufilmuodavom sukurtą šokį ir išsiųsdavom jį Ukrainoje repetuojantiems čiuožėjams“, – kaip vyko repeticijos per atstumą, pasakoja M. S. Šimulynaitė ir priduria, kad jungdavosi ir tiesioginiu vaizdo ryšiu, kad galėtų šokėjams esamuoju momentu pasakyti pastabas.
Tokiu būdu buvo parengta sudėtinga choreografija, sujungusi baleto, akrobatikos, cirko ir net magijos elementus. Dalis pasirodymo vyko ore. Pasak režisierės, patirtis buvo nepaprasta, tačiau parengti šokį ant žemės, tiksliau ledo, kuo puikiausiai pavyko virtualiai. Lapkritį ledo šou buvo rodomas skirtinguose Ukrainos miestuose, o gruodžio pradžioje pasirodymo gastrolės, kuriose jau dalyvavo ir M. S. Šimulynaitė, vyko Prancūzijoje.
„Įdomu buvo pamatyti gyvai, kas pavyko ir kas ne, mokantis choreografijos virtualiai. Buvau patenkinta rezultatu, tačiau fiziškai susitikę su trupe Prancūzijoje toliau tobulinome šokį ant ledo. Kiekviena ledo arena skiriasi, tad reikėjo adaptuoti choreografiją bei kartu su likusia kūrybine komandos dalimi viską: nuo apšvietimo, garso, specialiųjų efektų iki techninių detalių – nušlifuoti“, – apie pasiruošimo šou užkulisius kalba režisierė.
Pasak jos, repeticijos Prancūzijoje buvo labai intensyvios ir trukdavo iki 12 valandų. Artistams buvo nelengva, patyrė traumų, sutrenkimų, kurių labai dažnai ant ledo nepavyksta išvengti.
„Nesvarbu ar ledas, ar parketas, ar kitas pagrindas, ant kurio šoka šokėjai, jų gyvenime įvairių didesnių ar mažesnių traumų pasitaiko dažnai. Tiesa, čiuožėjai ant ledo mūvi pačiūžas su aštriomis geležtėmis, dėl to yra didelė rimtesnių traumų rizika. Laimei, tokių išvengėme“, – teigia M. S. Šimulynaitė.
Ilgomis treniruočių valandomis su ukrainiečių trupe buvo pasikalbama ir apie situaciją Ukrainoje. Choreografės teigimu, prie karo padėties jos gyventojai jau priprato.
„Žinoma, tai kas vyksta Ukrainoje jaudina ir gyvenimas tikrai nėra toks, koks buvo, tačiau panika atslūgo. Žmonės apsiprato gyventi prie neįprastų karo sąlygų. Jei bombarduoja, kyla pavojus, visi bėga į slėptuves, o kai ramu – išeina iš jų ir toliau gyvena savo gyvenimą“, – kaip jaučiasi artistai iš bombarduojamos šalies pasakoja režisierė.
Ji priduria, kad nors į Prancūziją atvykę ukrainiečiai džiaugiasi galimybe čia būti ir dirbti, vis dėlto jie negali apsiprasti prie, rodos, įprastų dalykų, kaip to, kad miestuose naktį dega šviesos.
„Ukrainoje dėl įvestos komendanto valandos labai anksti visa šalis skendi tamsoje. Todėl kai gastrolių metu Prancūzijoje miestuose naktį degdavo šviesos, jiems tai buvo labai neįprasta ir negalėjo kurį laiką prie to priprasti“, – kas labiausiai stebino trupės narius iš Lvivo pasakoja M. S. Šimulynaitė.
