Įtakingas Nyderlandų tapytojas, postimpresionistas Vinsentas van Gogas yra vienas žymiausių dailininkų visame pasaulyje. Per savo trumpą dailininko karjerą sukūrė daugiau nei 2000 meno kūrinių. Nors šiandien menininko darbai muziejuose lankomi tūkstančių gerbėjų, pripažintas jis buvo tik po mirties. 

Leidykla &bdquo;Briedis&ldquo; pristato naujieną &ndash; meno istoriko Maiklo Hovardo knygą &bdquo;Van Gogas. Gyvenimas ir kūryba 500 paveikslų&ldquo;.

&nbsp;

Menininko gyvenimas buvo itin vargingas ir skurdus: negalėdamas parduoti savo paveikslų nuolat kentė nepriteklių, jam sunkiai sekėsi bendrauti su artimais žmonėmis ir užmegzti glaudesnius ry&scaron;ius, kankino nesėkmės baimė. Galiausiai susirgęs psichikos liga, dėl kurios pats labai nerimavo, būdamas vos 37 metų gyvenimą baigė savižudybe. Po mirties jo kūriniai tapo vieni žinomiausių ir brangiausių pasaulyje.

&Scaron;i knyga &ndash; tai i&scaron;sami Vinsento van Gogo asmeninio gyvenimo ir kūrybos, jos proceso bei istorinio konteksto studija. Knygoje tyrinėjami daugelis svarbiausių menininko paveikslų i&scaron; ankstyvosios, taip pat brandžios kūrybos laikotarpių iki pat jo mirties 1890-aisiais. Kviečiame paskaityti i&scaron;trauką i&scaron; naujosios knygos.

Van_goghas_virselis_geros_kokybes.jpg

Nuskurdęs, bet laisvas

Pagaliau van Gogas, regis, atrado savo gyvenimo kelią. Pastarųjų kelerių metų patyrimai sugadino sveikatą; jis skurdo, bet buvo laisvas pie&scaron;ti ir tapyti ir darė tai be galo rimtai, kartais atrodė kone &scaron;ios veiklos apsėstas.

&nbsp;

1880 metų spalį van Gogas nusprendė, kad norėdamas patobulinti savo meną turi keltis gyventi į Briuselį ir ten mokytis perspektyvos bei anatomijos.

Gyvenimas Briuselyje

Nuo &scaron;iol Teo reguliariai siųsdavo van Gogui pinigų. Galiausiai ir pats Vinsentas pripažino faktą, kad yra visi&scaron;kai finansi&scaron;kai ir emoci&scaron;kai priklausomas nuo brolio paramos; ir tai truko iki pat jo mirties po beveik de&scaron;imties metų. Teo pasekė Vinsento pėdomis ir, pradėjęs prekiauti meno kūriniais, skirtingai nei &scaron;is, padarė sėkmingą karjerą &scaron;ioje srityje. Van Gogo nepasitenkinimas savo padėtimi, visi&scaron;ka priklausomybė nuo brolio užuojautos, supratimo ir finansinės paramos nuolat atsispindi jųdviejų lai&scaron;kuose. Tai patvirtina du jo lai&scaron;kai, ra&scaron;yti Teo 1881 metų sausį: viename van Gogas priekai&scaron;tauja broliui dėl tariamo nesirūpinimo jo poreikiais, o kitame, i&scaron;siųstame netrukus po pirmojo, atsipra&scaron;inėja dėl tokio savo savanaudi&scaron;kumo. Regis, &scaron;į kartą van Gogas tikrai mėgino pradėti gyvenimą i&scaron; naujo ir suprasdamas, kad reikia atnaujinti ry&scaron;ius su &scaron;eima, buvo pasiruo&scaron;ęs elgtis tinkamai. Jau apsigyvenęs Briuselyje jis apsisprendė ir atvyko į Eteną praleisti vasaros su artimaisiais.

Naujas draugas

Kar&scaron;čiausias van Gogo tro&scaron;kimas buvo nukeliauti į Prancūziją ir studijuoti Paryžiuje ar tapyti Fontenblo mi&scaron;ke, itin pamėgtame Barbizono mokyklos tapytojų. Tačiau stokodamas &scaron;iai kelionei būtinų lė&scaron;ų ir abejodamas savo kaip menininko įgūdžiais, jis atvyko į Briuselį vildamasis, kad padėtis netrukus pasikeis. Vos įsikūręs, jis sąmoningai ėmė lavintis savaranki&scaron;kai, lankė galerijas, skaitė ir studijavo knygas apie anatomiją, frenologiją ir perspektyvą. Taip pat itin daug laiko praleisdavo kopijuodamas raižinius ir nuolat gausėjančios savo kolekcijos reprodukcijas, gilinosi į Rubenso, kurio daug garsių darbų buvo eksponuojama Briuselio bažnyčiose ir meno galerijose, kūrybą. Teo jį supažindino su kitu menininku, jaunu aristokratu Antonu van Rapardu. I&scaron; pradžių vienas į kitą žiūrėję itin nepatikliai, netrukus jiedu tapo artimais draugais. Van Rapardas pakvietė naująjį bičiulį tapyti savo studijoje, o &scaron;is, kaip jau buvo pratęs, dirbo itin uoliai, čia nupie&scaron;ė kai kuriuos ekspresyvius savo pie&scaron;inius, pavyzdžiui, Žibintų ne&scaron;ėjai ir Angliakasės moterys, įkvėptus dar nei&scaron;blėsusių Borinažo įspūdžių, taip pat gilaus anglų iliustratorių kūrybos pažinimo ir jautraus pritaikymo. Tačiau 1881 metų balandį van Rapardas turėjo i&scaron;vykti ir, nors toliau palaikė ry&scaron;į su van Gogu lai&scaron;kais, &scaron;is be draugo paramos jautėsi vieni&scaron;as ir negalėjo toliau likti Briuselyje, tad nusprendė keliauti į Eteną, kur gyveno jo &scaron;eima, be to, &scaron;io regiono apylinkių peizažas buvo jam iki skausmo pažįstamas. I&scaron; Briuselio jis i&scaron;vyko balandžio 12 dieną.

&nbsp;

Studijuojant senųjų meistrų tapybą Rubenso kūrybos nagrinėjimas padėjo van Gogui įgyti daugiau užtikrintumo naudojant menines rai&scaron;kos priemones &ndash; liniją, formą, spalvą &ndash; ir jomis perteikti emocijas, ne tik pie&scaron;ti formas. Kiek vėliau viename lai&scaron;ke jis ra&scaron;ė &scaron;io flamandų meistro kūrinyje pastebėjęs, &bdquo;kaip jis grynos raudonos spalvos potėpiais [personažo] veide nupie&scaron;ė rauk&scaron;les&ldquo;.

&nbsp;

Vėliau net kelerius metus van Gogas, pasinaudodamas kiekviena proga, studijavo didžiųjų Nyderlandų tapytojų kūrinius. Ypač žavėjosi Franso Halso darbais, kuriuose jį itin traukė dinami&scaron;ki virtuozi&scaron;ki potėpiai, ir, žinoma, mylimo Rembranto kūryba. Jį nepaprastai jaudino &scaron;io senojo meistro gebėjimas perteikti vidinius i&scaron;gyvenimus, tikėjimo i&scaron;ugdytas požiūris į žmones ir apskritai gyvenimą, taip pat ekspresyvus &scaron;viesotamsos naudojimas.

&nbsp;

Kuo daugiau van Gogas tyrinėjo senųjų meistrų kūrybą, tuo gilesnę pagarbą ir bendrystę juto &scaron;iems i&scaron;kiliems žmogi&scaron;kosios prigimties vaizduotojams. Susipažinimas su jų kūryba subrandino i&scaron;&scaron;ūkį sukurti &scaron;iuolaiki&scaron;ką didžiųjų &scaron;edevrų atitikmenį. Kol kas van Gogas dar tik mokėsi, bet sėkla jau buvo pasėta ir visai netrukus turėjo atsiskleisti jo paties kaip menininko unikalumas. Studijuodamas Rembranto ir Halso portretus ir van Gogas nejučia ėmė tapyti vis daugiau &scaron;io žanro kūrinių. Menininkas pradėjo suprasti, kad portretas gali būti tam tikra laikmečio istorijos atvaizdavimo forma.

3.jpg

Sugrįžimas į Eteną

Vis tvirčiau jausdamasis kaip tapytojas, van Gogas toliau nuolat kraustėsi i&scaron; vienos vietos į kitą ir surasdavo vis naujų kūrybos objektų bei inspiracijų. Vie&scaron;ėdamas &scaron;eimos namuose Etene jis vėl įsimylėjo, tačiau ir &scaron;į kartą meilė baigėsi tragi&scaron;kai.

&nbsp;

Kol van Gogas gyveno &scaron;eimos namuose, pasitaisė jo sveikata, jis galėjo daug tapyti ir pie&scaron;ti gamtoje, todėl kaip menininkas įgijo kur kas daugiau pasitikėjimo savimi.

&nbsp;

Valstiečių gyvenimas

&Scaron;iuo savo gyvenimo tarpsniu van Gogas visi&scaron;kai pasineria į kaimo gyvenimą, pritardamas tuo metu plačiai paplitusiam įsitikinimui, kad &bdquo;tikrosios&ldquo; vertybės, nors ir &scaron;iurk&scaron;čios, atrandamos žemdirbių, kaimo gyventojų kasdienybėje. &bdquo;Kai sakau, kad esu valstiečių gyvenimo tapytojas, i&scaron; tiesų turiu galvoje &scaron;į faktą, &lt;...&gt; ne veltui praleidau tiek daug vakarų &lt;...&gt; kalnakasių, durpių kasėjų, audėjų ir valstiečių namuose su jais bendraudamas.&ldquo; &Scaron;ių idėjų ir jausmų patvirtinimą jis atrado kūryboje tų menininkų, kurie savo darbuose perteikė tariamai mistinę valstieti&scaron;ko gyvenimo patirtį. O ypač Mijė, Bretono, Lermito, taip pat savo tautiečių Rembranto, Halso, Israelso ir Mauvės kūriniuose. Vis dėlto dabar buvo tvirtai apsisprendęs stiprybės ie&scaron;koti tik savyje. 1881 metų gruodį gana piktai ra&scaron;ė Teo, kad &bdquo;visa toji jų religinė sistema&ldquo; jam atrodo &bdquo;siaubinga&ldquo;.

&nbsp;

1.jpg

Dar viena nelaiminga meilė

Nors ir kaip vertino intelektualinę bei dvasinę nepriklausomybę, van Gogas nuolat ilgėjosi moters draugystės. Kaip matyti i&scaron; jo gyvenimo istorijos, jį traukė pažeidžiamos, kenčiančios moterys, jis tam tikra prasme jas užpuldavo. 1881 metų vasarą leisdamas Etene, jis susitiko ir įsimylėjo neseniai na&scaron;le tapusią savo pusseserę Kė Vos-Striker, kuri su ketverių metų sūneliu keletą mėnesių vie&scaron;ėjo pas van Gogus. Ji i&scaron; karto ryžtingai atmetė &scaron;į merginimą, tačiau van Gogas, kaip būdinga jo prigimčiai, toliau atkakliai siekė &scaron;ios moters, kol galiausiai, nederamai mėgindamas pelnyti jos simpatiją, privertė ją pabėgti i&scaron; Eteno ir slėptis &scaron;eimos namuose Amsterdame. Van Gogas net ir ten ją surado, bet buvo jos tėvo i&scaron;pra&scaron;ytas lauk po keisto incidento, kurį vėliau pats papasakojo &scaron;itaip: &bdquo;Priki&scaron;au ranką prie liepsnos ir pasakiau: &bdquo;Leiskite man ją pamatyti tiek, kiek įstengsiu i&scaron;laikyti ranką &scaron;ioje liepsnoje...&ldquo; Bet jie užgesino lempą &lt;...&gt; ir pasakė: &bdquo;Ne, tu jos nepamatysi.&ldquo; Motina &scaron;ioje situacijoje palaikė Kė ir van Gogas niekada jai &scaron;ito neatleido. Nuo to laiko, kaip jis pats ra&scaron;ė viename lai&scaron;ke, &bdquo;jie tapo svetimi&ldquo;. Galbūt dėl to vėlesniuose lai&scaron;kuose motinos jis beveik niekada nemini.

Trumpai apie autorių

&nbsp;

Maiklas Hovardas (Michael Howard) Mančesterio Metropolitano universitete dėsto meno ir dizaino istoriją. Jis taip pat yra kuriantis menininkas, eksponavęs savo darbų Karali&scaron;kojoje dailės akademijoje, Niujorko meno mugėje ir Mančesterio Metropolitano universitete. Maiklą ypač domina XIX ir XX a. britų bei Europos dailė.

Van Gogas – skurdęs talentas, kurio paveikslai šiandien parduodami po 75 mln. Eur

Rekomenduojame

Erdvės

M. Petruškevičius ant sostinės viešbučio nutupdė šokančius vienaragius

Žurnalas L'Officiel Lithuania

Mados žurnalas „L'Officiel Lithuania“ atsisveikina su skaitytojais

Pirkiniai

Nostalgiškų dovanų gidas

Gyvenimo būdas

Ir sau, ir artimiesiems: naudingos dovanos, kurios padės jasutis geriau

Popkultūra

Nematytos nuotraukos iš 2019 m. Kanų kino festivalio

Moterys

Dizainerė D. von Fürstenberg: siekiu pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą

Mada

8 populiariausios Paryžiaus gatvės mados tendencijos

Mada

„H&M" ir „Giambattista Valli" pristatys bendrą kolekciją