Agnė Kuzmickaitė: man nebeatrodo, kad mada vertinga tik tada, kai yra menas

Jei auksu laikytume apgintą daktaro laipsnį, sėkmę tarptautiniuose mados renginiuose ir mados autoritetų pripažinimą, tada dizainerė A. Kuzmickaitė išgyvena auksinį savo laiką.

Esate iš šiuolaikinių aktyviai kuriančių lietuvių dizainerių, apgynusių meno daktaro laipsnį. Prie jūsų pavardės dabar reikėtų rašyti santrumpą „dr.“, tiesa? Ką jums reiškia šis „titulas“?

Taip, tik dar pati iki galo to neįsisąmoninau (šypsosi). Esu daktaro laipsnį turinti mados dizainerė, parašiusi ir apgynusi meno daktaro disertaciją. Lietuvoje toks atvejis pirmas ir kol kas vienintelis.

Pasirinkote tyrinėti kasdienybę kaip kūrybos inspiraciją. Kodėl ši tema jums pasirodė aktuali?

Pastebėjau, kad kurti nuo pat bakalauro studijų pradžios mane įkvepia kasdieniai aplinkoje esantys dalykai. Man patinka išreikšti idėjas per paprastus, gerai pažįstamus objektus, rasti jų analogijas gerai pažįstamuose kasdieniuose daiktuose. Tarkime, kolekcijoje „Shopoholic“ naudojau pirkinių maišelių motyvą, „Tarpusavio priklausomybė“ žmonių tarpusavio ryšį vaizdavau pasitelkdama dėlionės elementus.

Būtent tokį kūrybos metodą, kai jau egzistuojantys objektai integruojami į kūrybą, aš ir pasirinkau tyrinėti – tai susiję su mano pačios kūryba, dizainerio savirefleksija. Pastebiu, kad tai yra labai aktuali šiuolaikinio mados dizaino tendencija. Tai parodo ir logotipų bei užrašų dominavimas šiandienėje madoje – per šiuos jau egzistuojančius objektus ir grafinius elementus dizaineriai išreiškia savo idėjas.

Yra mados namų, kurių kūrybinis identitetas grindžiamas vien tokiu populiariosios kultūros simbolių naudojimu, pavyzdžiui, Moschino. Yra dar ir Vetements, kurie naudoja posovietinę simboliką ir į savo kūrinius integruoja realius daiktus (tarkime, batai su žiebtuvėlio kulnu).

Nemažai šiuolaikinių dizainerių inspiracijų semiasi iš kasdienio gyvenimo. Mačiau nemažai sąsajų tarp jų ir savo kūrybos. Kadangi kalbėjau apie kasdienybės įtaką kūrybai, viename skyriuje aptariau priešingą strategiją – kai dizainerį įkvepia, atvirkščiai – ne kasdienybėje egzistuojantys daiktai, populiariosios kultūros simboliai, o istorinės epochos, praėję šimtmečiai. Tai akivaizdžiai pasireiškia vestuvių madoje, kai drabužio nuorodos – akivaizdžiai romantinės, istorinės. Kaip šio skyriaus pavyzdį pateikiau kostiumus teatrui – operai „Ernani“, kuriai kūriau kostiumus. Teatro kostiumų dailininko darbe tiesiog būtina remtis istorinėmis nuorodomis, o aš esu nemažai dirbusi teatre.

Ant jūsų „Facebook“ sienos yra nuotrauka su šmaikščiu užrašu: „Study art. For Fun or Fame.“ Po ja parašėte: „For fun & fame.“ O kalbant rimtai, kam jums reikėjo šių studijų? Juk esate komerciškai sėkmės sulaukusi kūrėja, galėjote ir toliau pardavinėti drugelius...

Drabužių modeliuotojo specialybė yra nestabili, įdirbis negarantuoja ramios ateities. Tai matyti ir pasauliniame kontekste, kai labai greitai keičiami labai sėkmingų mados namų kūrybos vadovai, „bangavimas“ juntamas ir Lietuvoje, kai vieną dieną kūrėjas yra „ant bangos“, o kitą tarsi pamirštamas. Tai yra mados pasaulio paradoksas. Tad man atrodo, kad dizaineris turi būti daugialypis ir sugebėti prisitaikyti prie besikeičiančio laikotarpio. Kita vertus, mano pasiryžimas stoti į doktorantūrą nebuvo labai pragmatiškas – man svarbu tobulėti. Be to, užaugau šeimoje, kur mokslas ir išsilavinimas buvo labai vertinami ir skatinami, abu tėvai to siekė, jiems buvo svarbu ir mokslinis laipsnis: mano mama buvo humanitarinių mokslų daktarė, tėtis – filosofijos mokslų daktaras, profesorius. Man irgi atrodė natūralu po magistro studijų rinktis doktorantūrą.

Taigi, atsiradus meno doktorantūros pakraipai, kai daktaro laipsnį galima gauti ir už kūrybinį darbą, priėmiau tai kaip ženklą ( juokiasi). Ir dar – norėjosi visapusiško intelektualinio bendravimo, nes dirbant net ir kūrybinį darbą atsiranda monotonija, ji pamažu įgrista, atsiranda nemažai „buities“. Kai viskas sukasi tik apie audinių parduotuves ir drabužius, gali pasidaryti nuobodoka (šypsosi). Jaučiu platesnės perspektyvos poreikį, doktorantūroje mačiau daug pliusų.

Tokios studijos atima nemažai laiko... Kaip derinote prioritetus ir šeimos pareigas tuo metu?

Kai viskas jau praėjo, atrodo, kad studijos labai organiškai įsiliejo. Tačiau, žinoma, planuoti reikėjo. Kadangi rašymas labai glaudžiai susijęs su skaitymu, sunkiausia būdavo atrasti laiko būtent skaitymui. Šeimos gyvenime, ypač kai augini vaiką, iššūkiu tampa taip paskirstyti laiką, kad jo užtektų ir namiškiams, ir atsiribojimui – skaitymui, rašymui...

O ką pirmiausia padarėte, kai viskas baigėsi?

Tuo laikotarpiu dariau tik tai, kas būtina darbui, visa kita (tarp jų ir buitiniai dalykai) galėjo palaukti. Dabar, kai doktorantūra nukrito, pajutau poreikį pasigražinti savo buitį. Taigi dabar skiriu laiką namų tobulinimui. Tai irgi reikalauja dėmesio, bet man malonu.

Ar pasikeitė jūsų kūrybos braižas per šiuos pastaruosius kelerius metus? Kaip manote, ar jūsų kolekcijos būtų buvusios kitokios, jei ne doktorantūros studijos?

Geras klausimas. Įdomu, kaip viskas būtų pakrypę. Dizainerio specialybės specifika yra mokėti prisiderinti prie situacijos. Kuo kūrėjas jaunesnis, tuo idėjos paprastai būna radikalesnės, reiškiamos kuriant konceptualiąją madą, o kuo dizaineris darosi brandesnis, avangardo būna vis mažiau, norisi, kad kuriami drabužiai rastų vietos kliento spintose (juokiasi).

Prie jūsų kolekcijų nemažai prisidėjo ir šešerių dukra Leonarda – jos piešiniai įkvepia nebe pirmą kolekciją. Kas tai – įkvepiantis kasdienybės atspindys ar savotiškas mamos ir dukters ryšio įprasminimas?

Visuomet stengiuosi savo silpnybes paversti pliusais, šiuo atveju – aplinką ir kasdienio gyvenimo aplinkybes paversti kūrybos šaltiniais. Kitaip tariant, mąstyti pozityviai (juokiasi). Drabužių modeliuotojo profesija tik atrodo labai meniška ir smagi, iš tikrųjų daugelis dizainerių neturi šeimos ar vaikų – nuolatinė sezonų kaita reikalauja nuolatinės įtampos, niekam kitam nelieka laiko.

Aš esu šeimos žmogus. Tai galėtų atrodyti tarsi trukdis nerūpestingam mados pasaulio atstovui, tačiau aš stengiuosi šią aplinkybę ir savo patirtį išnaudoti kuo palankiau ir paversti privalumu. Stengiuosi nieko nedaryti per jėgą, dirbtinai. Kadangi mano aplinkoje yra labai daug vaikiškų elementų, vaiko pasaulyje praleidžiu daug laiko, tai neišvengiamai „persikelia“ ir į mano kūrybą, natūraliai semiuosi iš jos įkvėpimo. Leonardai labai patinka būti mano kolekcijų „bendraautore“, pirmuosius savo piešinius ji man „paskolino“ 2015-aisiais. Ir dabar, kai ką nors nupiešia, atneša ir sako: „Dabar gali panaudoti savo madai“ (juokiasi).

Kokia pati buvote šešerių? Ar piešdavote?

Taip, tėvai yra išsaugoję to meto piešinių. Na štai, dėkite juos ant drabužių! (Agnė juokiasi.)

Ar įsivaizduojate, kad ateityje galėtumėte kurti kartu su dukra?

Įsivaizduoju. Leonarda kartais sako, kad bus mados dizainerė (šypsosi). Kodėl gi ne, būtų smagu!

Jūsų aplikacijos, matytos 2017 m. pavasario ir vasaros kolekcijoje, buvo įtrauktos į vasaros must-have raštų sąrašą. Ar kūrėjo paskirtis yra diktuoti tendencijas?

Manau, šiuolaikiniam dizaineriui svarbiausia sukurti daiktą, kuris atitiktų laikotarpio dvasią. Dizaineris gali sakyti, kad tendencijos jam nesvarbu, tačiau jis vis tiek privalo jas žinoti ir į jas atsižvelgti, nes buyer’iams tendencijos yra svarbu – jie jas parduoda, pagal jas sudarinėjami parduotuvių biudžetai ir asortimentas. Aš specialiai tendencijomis nesivadovauju, tačiau jas stebiu.

Mėgstate pabrėžti, kad vienas iš sėkmės garantų – būti pastebėtam tinkamos auditorijos, t. y. dizainerių drabužiais įvairiose pasaulio vietose prekiaujančių parduotuvių atstovų.

Taip, su tuo teko susidurti, o ir rengiant disertaciją teko apie tai nemažai skaityti. Šiandien parduotuvių atstovų, vadinamųjų buyer’ių, vaidmuo viešumoje yra nepakankamai įvertintas. Juk nuo jų priklauso kūrėjo kolekcijos likimas ir komercinė sėkmė. Apie juos niekas nešneka, juos mažai kas mato ar atpažįsta, kaip žvaigždžių, mados redaktorių ar fashionistų, tačiau būtent jie yra svarbiausi mados savaičių dalyviai. Nuo jų priklauso, ar dizaineris gaus užsakymų ir pateks į prekybos tinklus ir jo drabužiai pasieks vartotoją. Baltijos šalių regione niekada nebūdavo akcentuojama, kokie svarbūs yra šie žmonės – ne įžymybės, kurios pritraukia visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį, o būtent buyer’iai. Savotiškas „X faktorius“ yra sudominti juos ir patekti į jų akiratį bei pagrindinius prekybos tinklus (šypsosi). Būtent tai lemia mados kūrėjo pripažinimą.

Mėgstate pabrėžti, kad vienas iš sėkmės garantų – būti pastebėtam tinkamos auditorijos, t. y. dizainerių drabužiais įvairiose pasaulio vietose prekiaujančių parduotuvių atstovų.

Taip, su tuo teko susidurti, o ir rengiant disertaciją teko apie tai nemažai skaityti. Šiandien parduotuvių atstovų, vadinamųjų buyer’ių, vaidmuo viešumoje yra nepakankamai įvertintas. Juk nuo jų priklauso kūrėjo kolekcijos likimas ir komercinė sėkmė. Apie juos niekas nešneka, juos mažai kas mato ar atpažįsta, kaip žvaigždžių, mados redaktorių ar fashionistų, tačiau būtent jie yra svarbiausi mados savaičių dalyviai. Nuo jų priklauso, ar dizaineris gaus užsakymų ir pateks į prekybos tinklus ir jo drabužiai pasieks vartotoją.

Baltijos šalių regione niekada nebūdavo akcentuojama, kokie svarbūs yra šie žmonės – ne įžymybės, kurios pritraukia visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį, o būtent buyer’iai. Savotiškas „X faktorius“ yra sudominti juos ir patekti į jų akiratį bei pagrindinius prekybos tinklus (šypsosi). Būtent tai lemia mados kūrėjo pripažinimą.

To ir vykstama į mados savaites – prisistatyti buyer’iams?

Manau, kad taip. Nors mada atrodo labai liberali, kartu ji turi savo hierarchiją. Negali šiaip sau nuvažiuoti į Paryžių ir pristatyti kolekciją. Privačiai – taip, tačiau jeigu pristatymas nebus įtrauktas į oficialią mados savaičių programą, pristatymas neturės didelės reikšmės. Svarbūs ne tik tokie niuansai, ar esi oficialioje programoje, bet ir kuriuo dienos metu rodoma kolekcija, kokia žiniasklaida dalyvaus, kas rūpinasi ryšiais su visuomene.

Mados savaitės atrodo toks žaismingas renginys, tačiau atidžiau patyrinėjus joje vyksta svarbūs procesai. Mada yra verslas. Tik manau, kad visai ne visada būtina sekti jau sukurtomis taisyklėmis – kartais galima susikurti savas.

Ne kartą dalyvavote Kijevo mados savaitėje „Mercedes- Benz Kiev Fashion Days“, ne sykį buvote kitų regiono mados renginių dalyvė. Kokių įspūdžių ir patirčių parsivežėte?

Man buvo svarbu dalyvauti šioje mados savaitėje. Esu dalyvavusi ir Rygos, Berlyno mados savaitėse. Rygoje – ne vieną sezoną, tik Rygos mados savaitė vyksta gana vėlai, jau po visų. Dalyvauti tokio masto renginiuose – brangus malonumas dizaineriui (šypsosi). Taigi reikia apgalvoti, kur išleisti pinigus, ir dalyvauti ten, kur verta.

Ukrainos ir apskritai Rytų Europos dizaineriai dabar yra „ant bangos“, nemažai kūrėjų prisistato Kijevo mados savaitėje ir yra matomi tarptautinės mados bendruomenės. Iš visų mūsų regione vykstančių mados savaičių pasirinkau Kijevą, nes ji rengiama geru laiku, kai vyksta visos mados savaitės, be to, ji yra pirmoji prieš Niujorko mados savaitę, taigi daugiau galimybių būti pastebėtam ir patekti į spaudos akiratį. Joje man patinka, nes jaučiasi tarptautinės mados savaitės atmosfera, atvyksta nemažai tarptautinės žiniasklaidos.

Kijevas šiuo aspektu man yra palankiausias. Be to, mados savaitės leidžia išlaikyti griežtą sezoniškumą. Lietuvoje nėra poreikio pristatinėti sezonines kolekcijas, nes nėra tradicijos užpirkti kito sezono drabužių.

Ar pati tvarkote savo „Instagram“ ir „Facebook“ paskyras? Esate savo ženklo ambasadorė?

Taip, daugiausia. Dabar toks laikas, kai kūrėjai turi pasirūpinti (arba rasti, kas pasirūpintų) savo darbų sklaida. Net ir viename disertacijos skyriuje rašiau apie tai, ką pastebėjo ir sociologas Ervingas Goffmanas: jis teigia, kad dažnai žmonės, kurie labai gerai atlieka savo darbą, neturi laiko viešinti, kaip gerai jie jį atlieka, nes tai irgi yra darbas.

Stengiuosi pati būti savo ženklo ambasadorė, todėl vilkiu ir fotografuojuosi su savo kurtais drabužiais. Be tokio tipo komunikacijos mados srityje, ypač šiais laikais, išsiversti sunku.

Anksčiau kuklindavausi, kaip autorei, man būdavo nedrąsu viešinti savo darbus. Netgi stengiausi ignoruoti tą socialinių tinklų bumą, tačiau teko susitaikyti su tuo, kad pildant bet kurią mados renginio paraišką prašoma nurodyti socialinių medijų pavadinimus ir sekėjų skaičių. Nepavyko to išvengti (šypsosi).

Negalėjau nepastebėti, kad dažnai į renginius nešiojatės Chanel rankinuką, o pastarąjį sykį susitikome kaip tik Chanel skirtoje parodoje... Kiek jums pačiai svarbu drabužis, stilius? Kaip formuojate savo įvaizdį? Kiek laiko ir energijos tam skiriate?

(Kvatoja.) Modeliuotojai, be abejonės, mėgsta drabužius. Tačiau kiek pažįstu dizainerių, nė vienas nevilki vien naujausių tendencijų. Pagal naujausias tendencijas nuo galvos iki kojų apsirengęs žmogus man atrodo truputį... (Įtartinai?) Taip (šypsosi). Aklai pasitikėti tendencijomis atrodo truputį naivu.

Man patinka, kai apranga yra truputį aukščiau už tendencijas – kai yra kažkoks aktualus niuansas, detalė, tačiau aklai nesivadovaujama populiariausiais įvaizdžiais. Atrodyti stilingai, gal net ekstravagantiškai, yra tarsi darbas, tam reikia turėti laiko. Žinau, kad, esant reikalui, galiu pasipuošti, turiu ką apsirengti ( juokiasi).

Mėgstu kurti įvaizdžius, dalyvauti fotosesijose, fotografuotis. Mano specialybė verčia į tai žiūrėti rimtai, todėl, kai galiu to nedaryti, ir nedarau. Kasdien man nėra reikalo savo aplinkai įrodinėti, kad galiu būti stilinga. Mėgstu atrodyti gana paprastai, aprangai kasdien tikrai neskiriu daug laiko, bet tai nereiškia, kad man tai nerūpi.

Žinote, jūs man panaši į Coco Chanel. Ji buvo labai liekna ir iš esmės kūrė drabužius sau, tik kitas moteris irgi privertė rengtis kaip ji. Man atrodo, kad ir jūs panašiai kuriate, o kitos moterys yra priverstos norėti atrodyti laibos kaip drugeliai. Yra tiesos?

Palyginimas labai malonus. Ir tiesos tame yra. Jeigu dizaineriui pačiam patinka jo kuriami drabužiai, jis tuo malonumu ir noru juos vilkėti užkrės ir kitus. Pastebėjau, kad tai, kas gražu man, patinka ir mano klientėms.

Turiu pastebėti, kad esate geriausias savo suknelių modelis, galėtumėte pati vaikščioti podiumu. Kaip jums, atleiskite, pavyksta išlaikyti tokias grakščias linijas? Sportuojate? Griežtai kontroliuojate, ką dedate į burną? O gal, kaip dažnai tokiais atvejais sakoma, dėl to „kalti“ genai?

Ačiū. (Juokiasi.) Žinokite, būsiu banali, bet beveik nieko nedarau ( juokiasi). Gal dėl to kalta doktorantūra, nes, bandydama viską suderinti, ne visada spėdavau pavalgyti. Be to, nesu iš tų moterų, kurios labai mėgtų gaminti. Kartais to nedarau vis todėl, kad nenoriu po to tvarkyti kalno indų. Dažniausiai gaminu „dalykiškai“, dėl vaiko. Truputį pasportuoti mėgstu, nes tai suteikia daugiau energijos. Patinka aerobika, kalanetika fizinei formai palaikyti. Tikrai nieko specialiai nedarau. Tačiau nematau nieko blogo, jeigu reikės ką nors daryti. Man neatrodo, kad tai – tuštybė.

Pastarasis Jūsų darbas teatre – Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui skirtos operos „Post Futurum“ kostiumai. Kuo jus taip traukia teatras?

Esu mąsčiusi, ką man reiškia teatras. Didelis indėlis čia priklauso mano tėvams: mano a. a. mamai Leonardai Jekentaitei-Kuzmickienei teatras buvo labai svarbus (ji buvo filosofė, meno kritikė, mokėsi aktorinio meno), nuo mažens mane vesdavosi į spektaklių premjeras, buvo juntama pagarba teatrui. Teatro pasaulis man atrodė magiškas, labai patrauklus. Sovietų metais teatras buvo ta terpė, kur tarp eilučių buvo galima išgirsti tiesos krislą.

Daugelio savimonei didelę įtaką yra padarę Eimunto Nekrošiaus ir kitų didžiųjų režisierių darbai. Mačiau visus pirmuosius režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklius, jie man labai patiko. Matydama aktorius scenoje, galvodavau, kad jie yra labai įdomūs žmonės, norėdavau, kad jie taptų mano draugai, ir to siekiau, norėjau dalyvauti teatro gyvenime.

Augau matydama, kaip didysis mūsų dizainerių septynetas (Juozas Statkevičius, Sandra Straukaitė, Vida Simanavičiūtė, Aleksandras Pogrebnojus, Ramunė Piekautaitė, Seržas Gandžumianas, Julija Žilėnienė (dabar Julia Janus) ne tik dalyvaudavo mados savaitėse, bet ir dirbdavo teatre. Man atrodė, kad darbas teatre yra sėkmės sulaukusio dizainerio formulė ir, jei noriu tapti tikra dizainere, turiu irgi kurti kostiumus teatrui. To siekiau, o kai kažko labai nori, surandi būdų, kaip tai pasiekti.

Visada labai džiaugiuosi, kai sulaukiu kvietimų kurti teatro kostiumus. Taip susiklostė, kad pastaraisiais metais daugiau dirbu su operomis. Ir tai man patinka, nes šio žanro specifika kitokia – labai daug kostiumų, todėl svarbu suvaldyti visumą.

Dirbdama teatre labiau įsigilinu į istorinį kostiumą, o jie savo ruožtu papildo mados sritį. O. Koršunovo režisuojamas „Post Futurum“ – ketvirtas mano darbas Lietuvos operos ir baleto teatre, kostiumai yra XX a. pradžios. Muziką parašė kompozitorius Gintaras Sodeika, libretą –rašytojas Sigitas Parulskis, scenografija – Gintaro Makarevičiaus.

Fotografas – Paulius Gasiūnas

Vizažistė – Alina Silivanova („Alinka Makeup“)

Plaukų meistrė – Jolita Abasova

Asistentė – Emilija Stankevičiūtė

Straipsnis publikuotas žurnalo "L'Officiel Mada" 2018 m. sausio-vasario numeryje