Aktorė G. Butvilaitė: šiandien lietuviai daug atviresni, nebėra išankstinių nusistatymų
Aktorė Gailė Butvilaitė yra tokia, kokią ją sutiksite gatvėje: garsi, ryški, nuolat besijuokianti, miela ir draugiška. Venesuelos joje daugiau nei bet ko kito, o lietuviškumą, kaip ji pati sako, prisijaukinti buvo neįtikėtinai sunku. Užaugusi laukinėje gamtoje, šiandien ji eina didžiausių kino sostinių raudonaisiais kilimais. Ir viską, ko iki šiol pasiekė, ji prasiskynė vedama didžiulio noro ir... šiek šiek magijos.
Užaugai Venesueloje, kaip atrodė tavo vaikystė, kokioje šeimoje augai?
Mano šeima į Venesuelą išvyko 1992 metais, kai vyko kultūriniai mainai, ir į Venesuelą iš Lietuvos buvo pakviesti patys talentingiausi menininkai. Mano tėtis yra smuikininkas, o mama – balerina. Tiesa, įdomu tai, kad kontraktas dirbti Venesueloje buvo vieniems metams, tačiau mes ten likome aštuoniolikai (šypsosi).
Mano gyvenimas Venesueloje buvo labai linksmas. Lankiau privačią mokyklą, turėjau daug draugų. Kadangi mokykloje buvo ir konservatorija, nuo pat vaikystės buvau apsupta meno: grojau smuiku, šokau baletą. Kai tik turėdavome laisvo laiko, iškart važiuodavome į Venesuelos gamtą: į savaną, lygumas arba pliažus. Neseniai nuvykusi į Venesuelą supratau, kad ten augau visai kitaip – daug laiko leidau gamtoje, juk augdami vilniečiai daug laiko leidžia mieste, ten linksminasi, o mano gyvenimas sukosi aplink Karibų jūrą – žuvytės ir paukščiukai buvo mano draugai (juokiasi).
Neseniai nuvykusi į Venesuelą supratau, kad ten augau visai kitaip – daug laiko leidau gamtoje, juk augdami vilniečiai daug laiko leidžia mieste, ten linksminasi, o mano gyvenimas sukosi aplink Karibų jūrą.
Kaip sekėsi išlaikyti lietuviškumą būnant taip toli nuo Lietuvos?
Buvo tikrai nelengva, bet mano mamytė labai entuziastingai jo neleido pamiršti. Kiekvieną dieną grįžę iš mokyklos su broliu turėdavome ruošti lietuvių kalbos pamokas – tai buvo kankynė (juokiasi). Venesueliečiai turi labai ryškias šeimos vertybes, jas perėmėme ir mes – sekmadienius ir atostogas leisdavome visi kartu. Dėkui Dievui, susiradome kitą lietuvių šeimą, kuri, lygiai taip pat kaip ir mes, Venesueloje neturėjo daugiau giminių, tad laikui bėgant jie tapo mūsų šeimos dalimi. Jie buvo išprotėję dėl kelionių, tad su jais aplankėme daug įdomių vietų, iki šiol prisimenu, kaip 24 valandas automobiliu dardėjome į džiungles (juokiasi).
Lietuviškai kalbu su akcentu, tiesa, jį pavyko „apšlifuoti“. Akcento atsikratyti buvo labai sudėtinga, nes, pasirodo, burnos forma vaikams susiformuoja iki penkerių. Kai išvykome gyventi į Venesuelą, man buvo dveji, o broliui – septyneri. Tad nors abu šiek tiek pagyvenome Lietuvoje, brolis kalba be akcento. Tiesa, jo žodynas nėra itin platus. O štai mano burnos forma susiformavo jau gyvenant Venesueloje, todėl ir kalbu su akcentu. Prisimenu, kad grįžusi į Lietuvą nesuprasdavau, ką aplink šneka žmonės, – šeimoje gyvenome ir kalbėjome daugiau buitine kalba.
Visą pokalbį su Gaile rasite naujausiame L'OFFICIEL LITHUANIA spalio numerye.
