Asta Meschino: dukra – mano jaunystės eliksyras, tai ji mane uždega naujovėms
„Apie brandą? Ak, – apie amžėjimą!“ – juokiasi verslininkė, Gvatemalos Respublikos garbės konsulė Asta Meschino, išgirdusi, apie ką kalbėsimės. Mintį, kuo pakeisti žodį „senatvė“, pamėtėjo kartą draugių pokalbį nugirdęs bičiulis. „Hm... išties – skamba žavingiau, amžėjime telpa lengvumas ir branda“, – nusprendė žodyną praturtinti Asta.
Kai 30-mečio sulaukusi moteris pasiskundžia bijanti metų tėkmės, pagalvoju: tai ką daryti 50-metėms – jau traukti lygintuvą įkapėms? Kaip jautiesi, Asta?
Niekada nesureikšminau amžiaus. Gal dar ir dėl to, kad gyvenu su trylika metų vyresniu vyru ir matau jį trykštantį energija. Įkvepia ir mano vyresnės draugės – žvelgdama į jas nejaučiu baimės dėl amžėjimo, to, kas manęs laukia. Skaičius iškreiptai reikšmingas, kai esi jaunas. Taip, ir aš, pamenu: švenčiant močiutės penkiasdešimtmetį pagalvojau, kad jai dabar liko tik numirti. Man atrodė, kad jai sukako jau labai daug metų.
Kokie buvo pastarieji trys dešimtmečiai? Ar spėjai pasimėgauti vadinamuoju prapuolusiu trečiuoju dešimtmečiu, kai intensyviausiai mokomės, kuriame šeimas, sukamės tarp vaikų priežiūros ir karjeros. Ir... padarome esminių gyvenimo klaidų.
Iš tiesų jis tarsi prapuolęs. Iki kokių trisdešimt penkerių nežinau, ar gyvenau. Šeima ir verslas buvo taip įsukę, kad tik gerokai vėliau pradėjau suvokti, jog gyvenime gali būti ir daugiau spalvų. Ačiū Dievui, mano vyras išmintingas – sugebėdavo laiku mane ištraukti iš rutinos ir kur nors išvežti. Pakyla lėktuvas – ir apima palaiminga mintis: „Viešpatie, yra gyvenimas ir galima juo mėgautis.“
Mano gražiausi metai stojo nuo keturiasdešimties. Atsirado daugiau harmonijos: verslas sustyguotas, vaikai dideli, išmokau planuoti laiką, patį gyvenimą ir žymiai labiau tuo mėgautis.
Tarp kitko, kokia judviejų su Antonio pažinties istorija?
Kitąmet bus trisdešimt metų, kai mudu kartu. Mus suvedė likimas. Kartą su drauge užbėgome pietų – kaip šiandien prisimenu, – į kavinę „Opera“. 1992-ieji, tad jaunesniems gal bus sunku suprasti, tačiau tuomet būdavo įprasta, kad prie tavo stalo prisėda ir nepažįstamas žmogus, nes daugiau nėra vietų. Prisėdo vaikinas, labai šnekus. Pasakoja apie italą, į Vilnių atvykusį su diplomatine Vatikano misija, o jis esąs jo asistentas ir vairuotojas. Man buvo visai neįdomu, bet kadangi sėdėjome prie vieno stalo, palaikiau pokalbį.
Vakare nuvykau į įmonės, kurioje dirbau sekretore-referente, verslo vakarienę – kaip tik turėjome svečių. Vienu metu pajutau įkyrų žvilgsnį ir negalėjau suprasti, kas į mane taip žiūri. Tai buvo mano būsimas vyras. Vienas mano vadovų net paklausė, kas tas vyras, taip įdėmiai žiūrintis į mane. Ir ką gi – šalia to vyro pamatau įkyrųjį jaunuolį, sutiktą per pietus „Operoje“, ir suprantu, kad pokalbis vyksta apie mane. Norėdama nutraukti nepatogią situaciją, pati prieinu pasisveikinti.
„Aš galėčiau tave vesti rytoj“, – tokie buvo pirmi Antonio žodžiai.
O aš buvau itin atsargi ir bijojau santykių. Jei ne Antonio atkaklumas ir užsispyrimas, kažin ar kas nors iš tos pažinties būtų išsirutulioję. Bet stojo graži pradžia. Mudu draugavome aštuonis mėnesius, rašėme vienas kitam laiškus. Taip aš mokiausi anglų kalbos, eidavau pas mokytoją versti Antonio laiškų ir rašyti pati. Susiskambinę mudu negalėjome net normaliai susitarti dėl pasimatymo. Negaliu pasakyti, kad man tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet kai pirmąsyk padavėme vienas kitam ranką, mus tarsi nukratė elektra. Buvo beprotiška chemija.
Tavo nepatiklumas priimti kitatautį gerai atspindi to laikotarpio kontekstą – su užsieniečiu draugaujanti mergina rizikavo savo reputacija.
Būtent! Jei nebūtų visa išsirutulioję į rimtus santykius ar santuoką, manau, tai būtų pakenkę mano reputacijai. Tuos aštuonis mėnesius susitikinėdavome tik dienos metu, tik parke ar kavinėje. Jokių „į svečius“. Mamai buvo šokas: 33 metų vyras nevedęs, negeriantis, nerūkantis – kažkas su juo blogai. Kai Antonio išprašė mamos mane nusivežti į Italiją, turėjo pristatyti pažymą, kad yra nevedęs ir neturi vaikų.
Kaip jauteisi dėl tokio akibrokšto?
Buvo labai daug nepatogių situacijų. Antonio dovanoja man vyno – neimu, kviečia į restoraną – pareiškiu, kad susimoku pati. Taip elgtis akino ir baimė, ir malonumas jaustis neįsipareigojusiai. Net susipykome, kai Antonio man įteikė dvi poras itališkų batų – norėjau jam sumokėti. Visgi tai dovanai neatsispyriau – juk 1992-ieji, Lietuvoje nieko nebuvo.
Kokį pagrindą turėjai, Asta? Juk kartu su vyru į Lietuvą atvedėte garsias pasaulyje kompanijas – „Martini“, „Campari“, „Bacardi“, „Ferrero“, „Lindt“, „United Colors of Benetton“. Vienu metu Baltijos šalyse turėjote kone 33 taškus – restoranų, picerijų, ledainių. Įkūrėte vieną garsiausių restoranų Vilniuje „Da Antonio“, Užupio picerija verta atskiros istorijos dėl savo pasiekimų: ji tapo „Associazione Verace Pizza Napoletana“ (Neapolietiškos picos asociacija) nare, išrinkta viena geriausių Europoje, joje dirbantis sūnėnas Edoardo pasaulio picų kepėjų olimpiadoje Neapolyje užėmė ketvirtą vietą.
Nesu baigusi aukštojo mokslo – mano didžiausias gyvenimo kompleksas. Mano studijos – tai gyvenimas ir darbas šalia vyro. Tai jis beveik visko mane išmokė, buvau dešinioji jo ranka, bet ir pati esu aktyvi – man tik tereikia užsiminti apie kokią nors idėją ir aš jau puolu ją įgyvendinti. Teoriškai visada buvau direktoriaus pavaduotoja, tačiau realiai visuomet – lygiaverčiai partneriai.
Verslus kūrėme pagal savo poreikius. Tarkime, restoraną atidarėme, nes patiems reikėjo kažkur pavalgyti, o buvome beprotiškai užimti. Vyras sakydavo, kad galiu daugiau, nei suktis virtuvėje ir tvarkyti namus.
Judviem, regis, nuo pat pradžių gerai sekėsi – net nereikėjo stengtis išsaugoti santarvę.
Viskas priklauso nuo požiūrio, o aš mėgstu žvelgti į gyvenimą pro rožinius akinius – priimti, kas gražu ir gera, atmesti neigiama. Dėl santarvės reikia stengtis, mums padeda pagrindinė taisyklė tiek šeimoje, tiek versle – pagarba. Meilė tetrunka trejus metus, vėliau ji turi transformuotis į kai ką kito. Ačiū Dievui, mums neteko su Antonio atsidurti situacijoje, kai sprendžiama skirtis ar likti drauge. Tam reikia abipusių pastangų. Antonio nesako – jis gana uždaras žmogus, – bet aš jaučiuosi mylima, gerbiama ir skatinama. Jis man suteikė sparnus, elgėsi taip, kad ir man norėjosi būti vis geresne savo versija. Ir tai buvo abipusiai mainai. Vyras sakydavo: „Vaikai užaugs, ir mes neturėsime apie ką kalbėtis, jei būsime išėję kiekvienas į savo pasaulį.“ Ir – taip, kai dukra mokėsi Milane, o sūnus išvyko į Londoną, mane ėmė kankinti tuščio lizdo sindromas. Išgelbėjo tai, kad su Antonio nebuvome susvetimėję – mums visada dviese įdomu.
Ne tai kad nepatikliai – netgi buvai nusistačiusi prieš, kai Karolina pradėjo aktyviai reikštis socialiniuose tinkluose. Šiandien ji – socialinių tinklų žvaigždė Lietuvoje, iš to uždirba, o pati... nusekei jos pėdomis. Pajuokausiu, kad amžėjimui tai nebūdinga, tad kas nutiko? O dar pamenu, kaip savo vengimą duoti interviu kažkada aiškinai tuo, kad vos pasirodo nuotrauka spaudoje – ištinka liga ar kita nelaimė.
O Dieve brangus, man pačiai sunku pripažinti pokyčius. Kai nebuvo socialinių tinklų, reikėjo nors kiek kalbėti, kad žmonės sužinotų apie tavo verslą. Bet tai mane trikdydavo, nors nebuvo kur ir kaip pamatyti „heiterių“. Atrodydavo: tik išeina spaudoje interviu apie verslą – vaikai suserga, pasirodei televizijos laidoje – automobilį pavagia, sodybą apšvarina. Kartą ilsintis Italijoje blauzdas staiga apėmė neaiški alergija – pasirodo, viename žurnale įdėta nuotrauka būtent mano kojų su basutėmis. Man nepatiko, kad gatvėje jau žmonės mane atpažįsta, tad po kurio laiko iš viso nustojau bendrauti su žiniasklaida ir mėgavausi saugumu. Kol dukra nepradėjo savo gyvenimo istorijos. Tikinau ją, kad viešumas prie gero neprives, kad žmonės linkę negerai galvoti. O Karolina atšaudavo: „Mama, bet juk pati sakei, kad reikia daryti tai, kas tau patinka.“ Dukra buvo atkakli nepaisant konfliktų. Nors mūsų šeimoje visi tokie: jei ko nori, kliūtys neegzistuoja, eina kiaurai sienas.
Turiu prisipažinti: mes su vyru atsiprašėme savo dukters, kad kurį laiką jos nesupratome. Socialinių tinklų efektas mus apstulbino – pasirodė, tai puiki platforma verslui, tuo įrankiu galima puikiai įgyvendinti ir labdaringus sumanymus.
Taigi susikūriau „Facebook“ ir „Instagram“, kad... sekčiau savo vaiką. Karolina vis liepdavo tai padaryti, kad nereikėtų dešimt kartų pasakoti, nes savo kasdienybę ėmė transliuoti socialiniuose tinkluose. Tik dukters dėka užsiauginau auditoriją ir aš.
Pati ką nors reklamuoti kurį laiką nesutikau nė už ką – tai tikrai ne man. O nutiko taip: daug metų mėgau Maxmara drabužius, o jie ėmė ir pasiūlė tapti jų ambasadore. Štai tada ir pagalvojau – kodėl negalėčiau pasidalyti tuo, kas man patinka. Pagaliau pradėjau mąstyti šiuo klausimu kaip verslininkė: jei man tai duoda ir finansinės naudos, kodėl nepasinaudojus. Taip užsikabinau ir tai net pasirodė žavinga.
Įkritau ir kaifuoju būdama tarp Karolinos kolegių – dabar suprantu jų kalbą, aš tikrai atjaunėjau, pasidariau dinamiškesnė. Tad dukra – mano jaunystės eliksyras, tai ji mane uždega naujovėms.
O pats stipriausias patvirtinimas sau buvimo socialinėje erdvėje atėjo šią vasarą, per mano penkiasdešimties metų jubiliejų. Sakiau, kad nešvęsiu. Kovidas, karas – nuotaika slogi. Bet aplinka spaudė. Ką gi, nutariau švęsti, bet su sąlyga, kad tuo kam nors padėsiu ir padėsiu iki galo. Ir vėl mane įkvėpė dukra. Jau vien jos socialinis projektas „Karolinos spinta“, kai ji penktadieniais skelbdavo aukcioną parduodanti kokį nors savo rūbą, surinkdavo iki penkių tūkstančių eurų, kurie būdavo skirti fondui „Vilties spindulėlis“. Vos tik taip pagalvojau – po kelių minučių gavau prašymą padėti Gabrieliui. Tą mažą berniuką galėjo išgelbėti širdies operacija, kurią buvo galima atlikti tik Amerikoje. 150 tūkstančių eurų – tokios reikėjo sumos.
Draugams griežtai prisakiau – jokių gėlių, jokių dovanų, tik auka Gabrieliukui. Buvau sužavėta, kokią galią turi socialiniai tinklai – vaikas jau po operacijos, namie sveiksta.
Kodėl, Asta, tai darai? Pamenu, kai pačios atžalos buvo mažos, pirkdavote mokymosi priemones, rašydavote laiškus ir siųsdavote į Venesuelą vaikams. O ir Gvatemalos garbės konsulės pareigos finansinės naudos neduoda – greičiau jau reikia investuoti pačiai.
Mes daug keliaujame, matome vaikus, kurie neturi galimybių mokytis ar net ir stogo virš galvos. Mūsų vaikams tai buvo geras pavyzdys, kad reikia dalytis. Be to, mano šviesaus atminimo mama nepraeidavo nė pro vieną skurdžių ar sužeistą šunį. Taip elgėsi ir mano vyro šeima. Man iš esmės gyvenime maloniau duoti, dovanoti, padaryti gera, nei pačiai to sulaukti.
Jūsų versle, stebiu, net darbuotojai dešimtmečiais tie patys. Anyta tau nešdavo kavą į lovą. Draugai tave vadina „amortizatoriumi“, nes ten, kur tu, juokas, ramybė, harmonija. Karolina yra sakiusi, kad mama – gal net šiek tiek ragana, nes visi ją pamilsta. Ar gal padeda tie rožiniai akiniai, pro kuriuos iki šiol mėgsti žvelgti į pasaulį ir žmones? Jų nenudaužė nuo nosies net „heiteriai“ socialiniuose tinkluose?
Oi, su jais elgtis mane išmokė Karolina: vos tik kas parašo ką nemalonaus, iškart blokuoju. Kodėl turėčiau save žaloti negatyvu. Anksčiau išgyvendavau skaitydama komentarus po interviu su Karolina. Ilgainiui užsigrūdinau, dabar net juokiuosi. Su amžiumi lengviau tai toleruoti. Suprantu, kad iš „verslininkų bei konsulų Asta ir Antonio Meschino“ statuso mes perėjome į „Karolinos tėvų“ statusą, kas man žavu ir tuo mėgaujamės.
Neturiu priešų. Negaliu gyventi su blogomis emocijomis. Man turi būti taika ir meilė. Galbūt toks požiūris padeda ir susikurti, patekti į tokią aplinką, kur gražu ir gera.
Prieš dvejus metus mirė mano anyta. Sugebėjau su ja pragyventi dvidešimt aštuonerius metus kaip su geriausia drauge. Fantastiški santykiai – aš ją mylėjau ir ji mane. Bet dvi moterys vienoje virtuvėje – galėjau daugybę kartų įsižeisti ir dėl komentarų, ir dėl pastabų, žinoma, kad jų buvo. Bet viskas priklauso nuo to, kaip reaguosi. Man mama įskiepijo pagarbą žmogui, o tai esmė ir raktas į sutarimą su pasauliu.
Anūkė – tai, ko gero, turėjo ryškiai pademonstruoti, kad amžėji?
O Dieve, Isabellė... Tai nuostabiausia, kas įvyko mūsų gyvenime. Nors neslėpsiu: aš labai išgyvenau ir bijojau. Dieną prieš žinią, kad dukra laukiasi, skaičiau jai paskaitą, kad gyvenime viskas turi būti savo laiku – draugystė, meilė, suvokimas, kad tai tavo žmogus, tada vestuvės, tada vaikai. O ji pradėjo iš karto nuo galo!
Kitą dieną gaunu iš Karolinos žinutę – vaikas net nedrįso pasakyti, kad laukiasi. Aš rašiau gal pusšimtį žinučių ir vis trindavau. Išgyvenau tūkstantį ir vieną emociją. Grįžta vyras, randa mane apsiverkusią, išklauso ir ramiai taria: „Nuostabu, juk vaikas – tai šventė.“ Ir jo ramybė, užtikrintumas, o jis ganėtinai griežtas – mane nuramino ir nuo tos akimirkos pradėjau mėgautis. Dominykui esu labai dėkinga, kad yra Isabellė. Didžiuojuosi, kad esu močiutė. Didžiuojuosi savo dukra – ji primena mane jaunystėje, kai norisi ir gera mama būti, ir dirbti, kurti, švęsti, bet ji net yra geresnė mama, nei aš buvau.
O koks santykis su sūnumi Antonio Jaunesniuoju – tyliuoju jūsų šeimos kardinolu, kuris net neturi paskyros socialiniuose tinkluose?
Ryšys fantastiškas. Nuostabus jaunas vyras, būsimas chirurgas. Dažnai šeimose vaikai būna priešingybės, bet Karoliną ir Antonio sieja šeimos kultas. Taip, Antonio nesidomi socialiniais tinklais, jis klauso to, ko neklausome mes, žiūri tai, ko nežiūrime mes.
Įdomus momentas: aš niekada sūnui nepabrėždavau savo tėvo aistros ir darbo – jis vadovavo kino teatrui, priklausė tuometei Kinematografų sąjungai ir buvo tas žmogus, kuris atrenka, ką rodys Lietuvos kino teatrai. Buvo pamišęs dėl filmų ir norėjo, kad stočiau į aktorinį. Juk tokie dalykai genais nepersiduoda, bet dėl filmų yra pamišęs ir mūsų sūnus. Jis net buvo pasirengęs stoti į režisūrą, kas mūsų su vyru per daug nežavėjo. Labai apsidžiaugėme, kai Antonio persigalvojo – metus studijavo neuropsichologiją Anglijoje, bet nusprendė, kad nori labiau pažinti žmogaus kūną ir įstojo į Vilniaus universitetą – norėjo specializuotis chirurgijoje.
Šiandien jis jau pats veda chirurginių įgūdžių seminarus kitiems studentams, kaip mes juokaujame, – siuvimo kursus. Antonio labai gerai siuva žaizdas. Sūnus dar gyvena su mumis, tačiau jo nematome, nes jis nuolat ligoninėje arba bibliotekoje.
Asta, nusakyki, prašau, kaip jauteisi, kai pirmąsyk pažinai, pajutai prabangą, ir kas tau ji yra šiandien.
Pirma, kas šovė į galvą – tai didžiulė nuostaba „kaip taip gali būti!“ pirmąsyk lankantis Italijoje. Užeinu į „Stefanel“ parduotuvę – o aš nebuvau dar nieko mačiusi ir pamatau kanarėlės ryškumo geltonus šortus. Man tai atrodė lyg gyvenimo svajonė. Kai prie kasos pasakė jų kainą, vos nenualpau. Maniau, kad atsivežiau didelę pinigų sumą – apie pusantro šimto dolerių. Šortai kainavo keturiasdešimt. Bet aš išdidžiai šortus nusipirkau ir labai ilgai juos nešiojau.
Dabar man žodis „prabanga“ siejasi tik su šeima – kai visi susirenkame. Praėjusį pavasarį turėjau progą tuo ypač pasimėgauti, nes susiklostė taip, kad mudu su vyru, vaikais ir anūke nuvykome į Tenerifę, tačiau savaitę negalėjome iškišti niekur nosies, nes siautė smėlio audra. Aš buvau tokia laiminga su visais po vienu stogu!
ROKO DARULIO nuotraukos
Fotografo asistentas – KĘSTUTIS ŽILIONIS
IRINOS SINĖS, JOMANTĖS VAITKUTĖS ir
GABIJOS AUGUSTINAITĖS-MOCKIENĖS stilius
RŪTOS GRIGONĖS makiažas
EMILIJOS ŠIMUKAUSKAITĖS plauka
