Clara Giambino: „Lietuvoje užmegzti ryšį sunkiau, tačiau jis tampa stipresnis“
Iš saulėtojo Marselio į gerokai vėsesnę Lietuvą, siekdama profesinių tikslų, persikrausčiusi menininkė, atlikėja Clara Giambino teigia, kad Lietuva jai greitai tapo artima ir sava. Žingsnis po žingsnio kurdama savo gyvenimą naujoje šalyje, imdamasi naujų idėjų, mergina jau visai netrukus išpildys savo seną svajonę ir su sužadėtiniu pravers nuosavo namo Kaune duris. Namo, anot Claros, tapsiančio didesnės jųdviejų su mylimuoju laisvės įrankiu.
Kaip nusprendei atvykti gyventi į Lietuvą? Tai buvo spontaniškas sprendimas ar vis dėlto gerai apgalvotas?
Mano sprendimas, nors ir buvo ilgo proceso rezultatas, priimtas gana spontaniškai. Aštuoniolikos pradėjau studijuoti šiuolaikinį šokį, daug repetavau, dirbau. Prieš tai gyvenau įvairiose šalyse: Didžiojoje Britanijoje, Izraelyje, ir mano tikslas buvo surasti šiuolaikinio šokio darbo poziciją bet kur pasaulyje. Nuėjau į perklausą „Aura“ šokio teatre ir gavau darbo pasiūlymą čia, Lietuvoje. Tuo metu negalvojau tiek daug apie atvykimo į Lietuvą aplinkybes, tiesiog džiaugiausi dėl gauto pasiūlymo. Taigi pirmoji mano atvykimo priežastis buvo grynai profesinė. Siekiau savo svajonės, aistros ir realizuoti sritį, kurioje dirbau jau kelerius metus.
Koks buvo tavo integracijos procesas? Ar manai, kad lietuviai žiūri į užsienietį įtariai ar, atvirkščiai – palaikančiai?
„Aura“ šokio teatre, kuriame dirbau, iš 10 žmonių 9 yra užsieniečiai. Visi turėjome labai stiprų ir glaudų tarpusavio ryšį. Kartu linksmindavomės, eidavome į miestą, gyvenau savo aplinkoje, todėl man užtruko laiko suvokti, kad iš tiesų gyvenu Lietuvoje, nes užsieniečiai buvo mano kolegos, o ir laiką po darbo leisdavau su jais. Vis dėlto mano vaikinas lietuvis padėjo man užmegzti daugiau ryšių su lietuviais draugais.
Negalėčiau kalbėti apie visas tautybes, bet, būdama prancūze, sulaukdavau gana šilto priėmimo, smalsumo, klausimų, savotiško susižavėjimo. Žmonės čia mėgsta prancūzų kultūrą. Vis dėlto su nemažai sunkumų susidūriau, kai teko tvarkytis formalumus, kreiptis į gydytojus, kur dirba kiek vyresni žmonės. Dabar, kai pragyvenau čia penkerius metus, vis labiau įsidrąsinu kalbėti lietuviškai, tačiau pirmaisiais metais galėjau kalbėtis tik paprastomis temomis.
Kaip sprendimą atvykti į Lietuvą priėmė draugai, artimieji?
Man pasisekė: nuo pat tos dienos, kai artimiesiems įvardijau savo planus, troškimą tobulėti šokio srityje, jie pasitikėjo manimi ir mane palaikė. Mano sprendimai nebuvo kvestionuojami. Kartais galbūt jie užduoda papildomų klausimų ar duoda patarimų, padedančių išvengti klaidų, tačiau mano pasirinkimus jie išties palaiko. Taigi ir šis – atvykti į Lietuvą – buvo priimtas palankiai. Jie lankydavo mane, jiems patiko atmosfera, gatvių švara, kavinės, džiaugėsi matydami mane scenoje.
Ar turėjai kokių nors lūkesčių, konkrečių įsivaizdavimų apie Lietuvą? Ar realybė atitiko lūkesčius?
Tiesą sakant, neturėjau konkrečių lūkesčių. Atsimenu, internete ieškojau Europos žemėlapio, kad suprasčiau, kur yra Lietuva. Ilgainiui ėmiau dairytis įvairių patarimų, kaip gyventi Lietuvoje, kas tai per šalis ir pan. Radau tinklaraštį, kuriame prancūzas atsiliepė apie Lietuvą labai neigiamai: oras prastas, žmonės šalti, maistas riebus. Šiek tiek nuogąstavau, tačiau, kaip ir sakiau anksčiau, mano pagrindinis tikslas buvo darbas, fokusavausi į tai. Be to, esu labai adaptyvus asmuo. Man patinka įsilieti į naujas šalis, kultūras, visuomenes, prisitaikyti prie jų.
Na, o oras čia tikrai prastas. Nemėgstu šalčio, sunkiai galiu jį pakelti, tad man net ruduo – jau iššūkis. Niekada anksčiau nesusimąstydavau apie tokius dalykus kaip sezoninė depresija ar papildomo vitamino D poreikis, nes esu iš Marselio, labai šilto ir saulėto miesto. Kita vertus, žmonės nepasirodė šalti, o lietuvišką virtuvę įsimylėjau. Man patinka cepelinai, šaltibarščiai, kuriuos gerai gaminu ir pati. Taip, maistas riebus, bet mes, prancūzai, valgome varles, sraiges, tad prie to esame pripratę.
Pati esi iš Marselio, visiškai kitokia atmosfera pasižyminčio miesto. Kokius pastebi mentaliteto skirtumus tarp lietuvių ir prancūzų? Kurie yra svetingesni, šiltesni?
Marselis – saulėtas, šiltas miestas arti Italijos. Tai nėra itin korektiškas miestas, kaip, pavyzdžiui, miestai Švedijoje. Marselyje, jeigu žmogus tau turi ką pasakyti gatvėje, tiesiog ten viską ir išrėš. Žmonės laisvai komunikuoja restoranuose, parduotuvėse, gatvėse, jie šiltesni, svetingesni, lengviau užmezga ryšį.
Lietuva – šiaurinė valstybė, ji vėsesnė geografiškai, o tai, žinoma, turi įtakos ir elgesiui, bendravimui. Vis dėlto aš pati iš pradžių esu gana drovi, ko galbūt negalima pasakyti stebint mano pasirodymus televizijoje. Taigi kartais Prancūzijoje jausdavausi svetima, nes šnekėdavau mažiau arba slėpdavau emocijas, tad lietuvių ekspresijos formos man artimesnės, tinkamesnės. Man patinka tai, kad Lietuvoje užmegzti draugystę ar ryšį yra sunkiau, tačiau ji tampa stipresnė, o Marselyje gali su nepažįstamuoju prakalbėti visą savo gyvenimą, bet nebūsi tikras, ar šis žmogus su tavimi atviras, ar jis guldytų galvą už tave. Lietuvoje, pasidalijęs savo istorija, jau padedi pamatus tvirtam ryšiui. Man tai yra didelis pliusas, juntu čia artimesnį mikroklimatą savo temperamentui.
Vis dėlto pastebiu ir vieną minusą: Lietuvoje žmonės nėra tokių plačių pažiūrų kalbėdami jautriomis temomis. Bandau šiek tiek prisidėti prie permainų savo socialiniuose tinkluose. Kalbėti apie psichinę sveikatą Lietuvoje jau tapo įprasta, bet tokios temos kaip LGBT+, moterų menstruacijos, lytiniai santykiai vis dar yra didelis tabu. Žmonės drovisi kalbėti šiomis temomis, Prancūzijoje viskas vyksta daug sklandžiau, visuomenės informuotumas didesnis, bet jaučiu, kad Lietuvoje tai irgi ateina, artėja. Tikiu, kad žmonės išmoks išreikšti save ir priimti kiekvieną.
Turi gausybę skirtingų veiklų: muzikos grupę, kavinę „Chaika“. Šios idėjos kilo jau viešint Lietuvoje ar dar iki atvykimo buvai užtikrinta, kuo norėtum užsiimti?
Išties veiklų turiu daug. Kaip šokėja dvejus metus treniravausi nuo 10 iki 18 valandos kasdien, tai buvo mano svajonė, bet ilgainiui supratau, kad traukiančių mane sričių yra daugiau. Viena jų – muzika, dainavimas. Tai visada buvo mano dalis, nors niekada nestudijavau muzikos. Visada norėjau paversti muziką svaresne gyvenimo dalimi, bet nežinojau, nuo ko pradėti. Lietuva man suteikė šį suvokimą. Dabartinis vadybininkas susisiekė su manimi per socialinius tinklus ir pradėjome bendradarbiauti. Būnant Lietuvoje, man atsivėrė galimybių, sukūrėme daugybę nuostabių dalykų: dalyvavome „X faktoriuje“, rašėme dainas, vėliau buvo muzikiniai turai po Lietuvą.
Kalbant apie „Chaiką“, aš ir mano draugė Silvija Butkutė turėjome idėją nusipirkti idėją iš šios kavinės, esančios Vilniuje, ir perkelti į Kauną. Mums labai patiko kavinės konceptas ir norėjome turėti tai arti savęs, kad nereikėtų vykti į kitą miestą. Nesu itin planuojantis žmogus, dažniausiai plaukiu pasroviui ir stebiu, kur mane tai nuneš. Vis dėlto, be to, kad atidaryti kavinę yra smagu, tačiau kartu tai – ir verslas, turintis nemažai iššūkių. Įrengimo darbai, patalpų dekoravimas, interjero kūrimas, renovacija mums, dviem merginoms, nebuvo lengva. Nors ir pasitelkėme pagalbą, daug dalykų darėme pačios.
Šiuo metu gyveni Kaune. Ar tau patinka šio miesto aura, ar prisijaukinai jį? Kas tave labiausiai žavi ir erzina Kaune?
Nuo pat pradžių gyvenau Kaune, aplankiau daugybę Lietuvos miestų, bet Kaune yra kažkas, kas man labai imponuoja. Pavyzdžiui, jo dydis; kai kurie mano, kad jis per mažas, tačiau man patinka, kad daug ką gali pasiekti pėsčiomis. Žavi ir miesto aura – jauki, sava, Kaunas man greitai tapo artimas. Vienintelis dalykas, kurio norėčiau, tai didesnis veganiškų patiekalų pasirinkimas, restoranai, nors pati ir nesu veganė. Pasigendu alternatyvių desertų, vegetarišką maistą siūlančių vietų. Naktinis gyvenimas – ne mano stiliaus, groja daug technomuzikos. Neinu linksmintis dažnai, esu labiau namų žmogus, bet norėčiau įvairesnio muzikinių stilių asortimento.
Vis dėlto labai patinka tai, kad nesudėtinga pasiekti Vilnių, Klaipėdą. Kauno lokacija – puiki, taip pat visada gyvendavau šauniose vietose, miesto centre. Šiame mieste jaučiuosi išties patogiai.
Ar matai save liekančią Lietuvoje, o gal persikraustančią kitur ar netgi sugrįžtančią į Prancūziją?
Rytoj tokiu pačiu metu būsiu notaro biure ir pasirašinėsiu dokumentus namui Kaune įsigyti. Tai buvo ilga ir varginanti kelionė. Duodama interviu pastarąjį pusmetį visiems žurnalistams sakiau, kad mano svajonė – turėti namą su sužadėtiniu Arūnu. Erdvę, kurią galėčiau kurti pagal savo viziją, dekoruoti, įsteigti, ir rytoj pagaliau bus padėtas taškas. Labai džiaugiuosi dėl naujųjų namų su Arūnu, mūsų šuniu ir dviem katėmis.
Taip pat svajoju apie tolesnį muzikos leidimą, naujų dainų įrašymą. Kalbant apie šokį, bandau save stumti, motyvuoti, progresuoti šioje srityje.
Daugelis žmonių, išgirdę, kad perkame namus, klausia, ar tai reiškia, jog liekame Lietuvoje. Tačiau aš į šią situaciją žvelgiu iš truputį kito kampo. Taip, šis namas taps mūsų baze šiame mieste, kurį mylime, bet kartu tai galimybė turėti daugiau lankstumo, laisvės išvykti, pavyzdžiui, trims mėnesiams, žinant, kad Lietuvoje yra namas, kuris mūsų laukia. Nuomodamiesi tokios laisvės neturėtume. Ateityje šis namas leis mums praleisti kelis mėnesius Lietuvoje, kelis Prancūzijoje ar galbūt Švedijoje. Nuosavybės įsigijimas Lietuvoje taps didesnės laisvės garantu, ir tuo labai džiaugiuosi.
