Dalia Belickaitė: su vyru visada šnekėdavome, kad norime būti jaunais tėvais
Mažylę Atėnę ant rankų sūpuojanti krepšininkė, nuomonės formuotoja ir televizijos laidų vedėja Dalia Belickaitė atvira – gyvenimo ji stengiasi nebeplanuoti, nes yra pasimokiusi ne kartą.
Po daugybės sporte pasiektų pergalių ir iššūkių, šiandien jos išsūkiai – kiek žemiškesni, tačiau išlaukti, o krepšinio kamuolį ir mikrofoną jos rankoje šiandien pakeitė dukros Atėnės žaislai: „Juokiuosi, kad galėčiau daugiau nieko neveikti, kaip tik visą gyvenimą auginti vaikus ir būti mama.“
Atėnei jau keturi mėnesiai. Koks tau buvo šis laikas?
Būna visokių dienų. Tiesa, gal viskas būtų kiek lengviau, jei aš nebūčiau aš (šypsosi). Vis nenusėdžiu vietoje ir ką nors sugalvoju, pavyzdžiui, nulėkti į Palangą pas Edviną (Dalios vyras – krepšininkas Edvinas Šeškus – red. past.) pažiūrėti krepšinio rungtynių. Nors atrodo, tai – kiek rizikinga pramoga su mažyle, nežinia, kaip tą dieną ji jausis, kaip reaguos. Tačiau, manau, jai smagu su manimi keliauti nuo pat mažumės – abi prie to pripratome ir jaučiu, kada ir kur reikia sustoti. Juolab kai kelionėse gali prisijungti mama ar sesės, kurių pagalba tikrai labai praverčia. Būna, kad Atėnei verkiant kartais paverkiu kartu su ja, pagalvoju „visko būna“ ir viskas praeina. Mano gyvenimo tempas visada buvo labai greitas, su Atėne jis tikrai sulėtėjo, tačiau man smagu visur keliauti su ja kartu.
Mėnesiai man prabėgo beprotiškai greitai, atrodo, kad tik neseniai į namus pirmąkart įžengiau su Atėne. Tačiau tuo pat metu atrodo, kad ji su mumis jau visą gyvenimą. Kasdien mokomės viena iš kitos, tobulėjame, su kiekviena diena jaučiuosi vis stipresnė, stabilesnė ir užtikrintesnė. Pamenu, visi sakė, kad gimus kūdikiui viską tiesiog suprasi – iš kažkur atsiranda motinystės instinktas. Tikrai supratau, kad kiekviena mama žino geriausiai, kas yra tinkama jos vaikui. Dažnai pastebiu, kad sudvejojusi dėl kokio nors klausimo vėliau vis tiek suprantu, kad nereikia klausyti kitų ir kliautis tik savo nuojauta bei žiniomis. Šie mėnesiai buvo labai smagūs ir turiningi. Man Atėnė yra didžiulis džiaugsmas – į ją žiūrint pasimiršta visi vargai.
O ar yra kas nors, ką teko paaukoti dėl motinystės?
Tiesą sakant, be akivaizdžių dalykų, tokių kaip laiko planavimas ar laisva dienotvarkė, ne. Tiesa, kurį laiką gimus Atėnei nedirbau televizijoje, tačiau jau visai netrukus grįšiu ir ten. Anksčiau turėjau daugiau darbų, dabar jų turiu kiek mažiau, tačiau čia – menkniekiai. Esu įsitikinusi, kad, kai esi pasiryžęs susilaukti vaikų, supranti, jog kai kuriuos dalykus teks paaukoti ir ta auka neatrodys didelė. Nors pagalvojus plačiau – aš nesijaučiu ką nors aukojanti, tiesiog dabar labiau taikausi prie Atėnės, prie jos poreikių, gyvenimo ir ritmo.
Iš esmės, net ir į darbus grįžau gana greitai. Televizijoje mane žmonės pamatys po keturių mėnesių pertraukos, o socialiniuose tinkluose pasirodžiau praėjus vos kelioms savaitėms po gimdymo. Šiandien man norisi visą dėmesį skirti mažylei, iš pradžių šiek tiek netgi pykau ant savęs už tai, kad jau grįžtu dirbti.
Beje, į darbus grįžti man buvo sunkiau psichologiškai nei fiziškai – Atėnei miegant man į galvą vis lįsdavo mintys, kad kam nors neatsakiau laiško ar nepaskambinau dėl ko nors susitarti. Nors jaučiuosi radusi balansą, visgi būna dienų, kad pagalvoju, jog reikėjo pailsėti ilgiau, ypač momentais, kai Atėnė būna irzlesnė (juokiasi). Nepaisant to, nieko nekeisčiau.
Esu įsitikinusi, kad, kai esi pasiryžęs susilaukti vaikų, supranti, jog kai kuriuos dalykus teks paaukoti ir ta auka neatrodys didelė.
Kokia apskritai esi mama? Ir kokia stengiesi būti?
Kokia esu mama, geriausiai atsakytų Edvinas, – turbūt „neatlimpanti“ (juokiasi). Kol laukiausi, jaudindavausi, ar tikrai žinosiu ir mokėsiu, kaip reikės viską daryti. Bet neįmanoma žinoti ir mokėti visko, juk kiekvienas vaikas yra skirtingas ir būtent su juo kartu visko išmoksti. Aš kaip ir visos kitos mamos esu tokia, kuri stengiasi savo vaikui suteikti viską, kas įmanoma geriausia. Vyras dažnai juokiasi ir sako man leisti Atėnei pabūti vienai, nes tikrai esu nuolat prie jos „prilipusi“, man kartais atrodo, kad būnant tolėliau jai jau manęs trūksta (juokiasi). Būti mama man beprotiškai patinka. Daug kas sako, kad susilaukęs pirmo vaiko supranti, ar norėsi daugiau vaikų. Mes su Edvinu visuomet norėjome turėti didelę šeimą, o gimus Atėnei šis noras tik pasitvirtino. Be abejonės, tėvystė yra sunkus dalykas, tačiau praėjus vargams atsimeni tik geriausias akimirkas.
O kiek vaikų turėti norite?
Per gyvenimą jau pasimokiau nieko per daug neplanuoti. Atidžiai planuodama esu nudegusi. Aš esu iš didelės šeimos – augau su trimis sesėmis, Edvinas taip pat turi brolį. Mums šeima yra pagrindinė vertybė: abu palaikome labai artimus ryšius su savo šeimomis, tad norisi ir mums išauginti gerus žmones, kurie turėtų ryšį, būtų artimi. O kiek vaikų turėsime mes, leisime tai nuspręsti laikui.
Tu esi sutverta būti mama. O kaip Edvinui pasisekė įsijausti į tėčio vaidmenį?
Edvinas – lygiai taip pat. Pamenu, ir draugystės pradžioje, ir man jau besilaukiant, visoms draugėms sakydavau, kad Edvinas bus pats geriausias tėtis. Jis atiduotų mažylei bet ką, esu tikra, jei reikėtų, mestų net krepšinį dėl jos (juokiasi). Mūsų gyvenimas šiuo metu yra šiek tiek padalytas: jis gyvena ir žaidžia krepšinį Jonavoje, o aš gyvenu Vilniuje, tačiau stengiamės būti kartu kiek įmanoma daugiau, vos turime laisvesnių dienų – jas visada kartu leidžiame visi kartu. Negalėčiau įsivaizduoti geresnio tėčio ir vyro nei Edvinas, abi gauname labai daug dėmesio.
Su Atėne Edvinas yra susikūręs ypatingą ryšį. Dažniausiai, kai jis būna Vilniuje, pabundu nuo jųdviejų juoko žaidžiant ar dainuojant (šypsosi). Jau esu susitaikiusi, kad Atėnė bus „tėčio dukrytė“, – žinau, kad jis bus tas „gerasis tėtis“, kuris vaiką išbučiuos, viską leis ir atleis, o aš būsiu kiek griežtesnė, ta, kuri dažniau sakys „ne“ (juokiasi).
O ar Atėnė pakeitė jūsų tarpusavio santykius?
Atrodo, kad Edviną įsimylėjau dar labiau. Kiekvienąkart užmigdžius Atėnę vis pakalbame, kad jaučiamės be galo laimingi. Atrodo, kad išsipildė gyvenimas. Mudviem laiko liko tikrai mažiau, bet vakarai, skirti tik mudviem, būna užmigdžius Atėnytę, kai galime ramiai įsijungti kokį filmą ar skaniai pavalgyti užsisakę maisto, nes nemeluosiu – gaminti nebebūna jėgų.
Mes lengvai priėmėme faktą, kad nuo šiol būsime trise, ir tuo laiku mėgaujamės. Laiku dviese pasimėgausime užaugus vaikams (šypsosi).
Su šeima esi itin artima. Ar gimus Atėnei ryšys nesumažėjo? Ar jiems užtenka laiko?
Tikrai ne, gimus Atėnei prie namų durų nusidriekė eilės (šypsosi). Iš pat pradžių buvome užsidarę namuose, nesinorėjo matytis su daugybe žmonių – mažylė gimė žiemą, aplink visi sirguliavo, tad norėjome ją kiek pasaugoti. Pirmąjį mėnesį leidome atvykti „pagrindiniams“ šeimos nariams, tačiau Atėnei paaugus, kai turime laisvą valandėlę, ją aplanko vis nauji žmonės. Mūsų su Edvinu mamos labai nori pasimatyti su mažyle, vis siūlosi ją pažiūrėti ir juokiasi, kad negali patikėti, jog jos – jau močiutės (šypsosi).
Atrodo, kad Edviną įsimylėjau dar labiau. Kiekvienąkart užmigdžius Atėnę vis pakalbame, kad jaučiamės be galo laimingi. Atrodo, kad išsipildė gyvenimas.
Socialiniuose tinkluose tau teko sulaukti kritikos dėl dalijimosi savo kūno po gimdymo nuotraukomis. Be to, žmonės ir šiaip mėgsta viešai pamokyti mamas būti mamomis. Kaip su šia kritika elgiesi?
Iš tikrųjų, kai tąkart pasidalijau savo nuotrauka, kurioje matosi mano kūnas po gimdymo, nė nepagalvojau, kad kažką galiu įžeisti, – pasijutau tikrai negerai. Aš niekada nesivaikiau jokių stereotipų, ypač kalbant apie išvaizdą. Aš nežinau, nei kiek svėriau prieš nėštumą, nei to, kiek sveriu dabar, – man tai visai nesvarbu. Socialiniuose tinkluose tikrai dalijuosi didele dalimi savo gyvenimo. Taip, akivaizdu, kad po nėštumo mano kūnas gana greit atsistatė, aš visą gyvenimą sportuoju, sveikai gyvenu, tad nė nepagalvojau, kad kažkam tai gali atrodyti kaip įžeidimas.
Vėliau pasidalijau su sekėjomis ir žinute, kuria pasakojau, kad kiekvienai mamai po gimdymo svarbiausia yra visai ne tai, kaip ji atrodo, o tai, kad ir ji, ir kūdikis yra sveiki, visa kita neturi reikšmės. Be galo džiaugiuosi, kad mano sekėjai yra pozityvūs ir draugiški, tad iškart gavau padrąsinimų ir palaikančių žodžių. Tiesa, dar iki Atėnės šiek tiek išgyvenau dėl kritikos ir pamokymų, kurie mane gali pasiekti socialiniuose tinkluose. Juk dažnai girdime, kad toje erdvėje mamos viena kitai yra gana griežtos (šypsosi). Tačiau džiaugiuosi, kad bent jau kol kas jokių „pamokymų“ neteko išgirsti. Netgi atvirkščiai – gaunu labai draugiškų patarimų ir gerų žodžių.
Tiek žmona, tiek mama tapai tikrai jauna. Ar visada ir norėjai būti jauna mama?
Tikrai taip. Su vyru visada šnekėdavome, kad norime būti jaunais tėvais. Smagu, kai turi daugiau energijos, o užaugus vaikams gali su jais bendrauti kaip su draugais ir apie viską šnekėti. Tiesa, man 26-eri, tad, palyginti su mūsų tėvų karta, kai jie pirmąkart tapo tėvais, jau esame ne tokie ir „švieži“. Esu dėkinga likimui, kad viskas taip susiklostė.
Laukti Atėnės buvo labai įdomu. Keistas jausmas, kai kasdien matai savo augantį pilvą, jauti judesius, kasdien išgyveni, tačiau tai, kad turi vaiką, supranti tik tada, kai jį laikai savo rankose. Skambės banaliai, bet laikydama Atėnę glėbyje nušvinta pasaulis ir suprantu, kad mano gyvenimo tikslas ir džiaugsmas – būti mama. Juokiuosi, kad galėčiau daugiau nieko neveikti, kaip tik visą gyvenimą auginti vaikus ir būti mama (juokiasi). Žinoma, galbūt taip sakau ir dėl to, kad turiu labai mėgstamą darbą, kurį galiu susiderinti su motinyste, ir man nereikia jo atsisakyti.
Sako, kad atsiradus mažyliui ryšį su juo reikia sąmoningai megzti, reikia su juo susipažinti. Kaip tau sekasi kurti ryšį su Atėne?
Vos Atėnė gimė, man ji iškart atrodė kaip mažoji mano versija. Kai jai išrinkome vardą, sesė atsiuntė jo reikšmę ir iškart supratome, kad nurodyti bruožai yra visiškai tokie pat kaip mano. Abu su Edvinu esame užsispyrę, labai aktyvūs – lygiai tokia pati yra ir Atėnė, ji yra labai energingas vaikas, daug šypsosi, nori kažką veikti, o ne gulinėti. Vos mažylė pradėjo šypsotis, ėmiau kasdien laukti jos šypsenos, dariau visokias nesąmones, kad tik ji nusišypsotų (juokiasi). Su kiekviena diena mokomės viena iš kitos – mums nė nereikėjo per daug pažindintis. Turime keletą ritualų – ir mankštas, ir miegą. Su kiekvienu mėnesiu atsiranda vis po naują, dar smagesnį ir labiau suartinantį.
Su vyru visada šnekėdavome, kad norime būti jaunais tėvais. Smagu, kai turi daugiau energijos, o užaugus vaikams gali su jais bendrauti kaip su draugais ir apie viską šnekėti.
Neseniai pasidalijai naujiena, kad jums su Edvinu teko išgyventi vaikelio praradimą. Tai tema, apie kurią žmonės nekalba, bet susiduria tūkstančiai. Kaip tau pavyko atsitiesti?
Ši kelionė buvo beprotiškai sunki ir skausminga. Pirmiausia, nežinojau, kad man taip gali nutikti. Visada maniau, kad persileidimas dažniausiai nutinka moterims, kurios yra rizikos grupėje arba patiria ką nors, kas gali tam turėti įtakos. Apie tokius savo išgyvenimus papasakoja tikrai mažai moterų, nors persileidusi sužinai, kad tai tikrai pasitaiko, ir gana dažnai.
Manau, jei būčiau žinojusi tai anksčiau, galbūt būčiau tai išgyvenusi lengviau. Tuo metu jaučiausi tokia vieniša, kad nežinojau, kur dėtis. Atrodė, kad visos aplink pastoja, džiaugiasi tuo etapu ir laimingai gimdo. Maniau, kad visiems viskas pavyksta, o man vienai taip nepasisekė. Tuos kelis mėnesius po persileidimo, kai mums rekomendavo dar nebandyti vėl pastoti, labai liūdėjau, man buvo labai sunku. Atrodė, kad būsiu laiminga tik tada, kai pavyks pastoti ir laimingai pagimdyti kūdikį. Net sužinojusi, kad laukiuosi vėl, labai jaudinausi, bijojau, kad vėl nenutiktų persileidimas – ginekologei skambindavau kone kas keletą dienų. Kiekvienas „ne toks“ momentas mane labai išgąsdindavo. Tiesa, dabar pirmąkart apie tai kalbu be ašarų, galbūt taip yra todėl, kad šia istorija pasidalijau garsiai, su kitomis moterimis, tad paleidau tą skausmą.
Dabar visa ši patirtis jau atrodo kitaip. Matyt, taip turėjo atsitikti, juk mes negalime tokių dalykų kontroliuoti. Dabar tikrai suprantu, kad gamta viską sudėlioja taip, kaip turėtų būti, nes dabar galiu rankose laikyti Atėnę ir ja džiaugtis.
Žinoma, mane palaikė ir medikai, ir artimieji, guodė, kad taip būna, reikia tiesiog išlaukti, bandyti vėl ir viskas bus gerai, tačiau šis įvykis tikrai buvo sunkus. Ankstesni kai kurie gyvenimo nemalonumai man atrodydavo labai sunkūs, pavyzdžiui, patirta krepšinio trauma, tačiau joks įvykis iki šiol neprilygo kūdikio netekimui. Jaučiausi kaip filme. Vis galvodavau, kad reikės pasidalyti šia istorija su kitomis moterimis, kad jos nesijaustų vienišos, tačiau žinojau, kad turiu išlaukti momento, kai rankose laikysiu mažylę ir tikrai jausiuosi saugi. Nesinorėjo apie tai garsiai šnekėti, kol nejaučiau ramybės širdyje.
Dabar viskas ramu, tavo ir Edvino gyvenimas šiuo metu primena modernią pasaką: esate jauni tėvai, turi būstą, puikias karjeras. Ar jauti pilnatvę?
Net pravirkau! Jaučiame absoliučią pilnatvę – mums nieko netrūksta. Na, nebent, kad Edvinas šalia būtų dar kiek daugiau, galbūt būtų mažiau bėgimo, lėtesnis tempas, bet tai irgi suteikia žavesio šiam etapui. Kartais pakalbame, kaip gera, kad mums pavyko susikurti tokį gyvenimą, kokį turime dabar. Nėra, kad mums tiesiog pasisekė. Abu į savo veiklas įdėjome daug darbo, daug siekėme užsibrėžtų tikslų – juk gerų rezultatų nebūna neįdedant pastangų. Nuo pat pirmos dienos, kai susitikome, vienas kitą skatinome, palaikėme ir žinojome, kad galutinis ir didžiausias tikslas – šeima ir vieta, kurią galime vadinti namais. Be abejonės, nesinori čia imti ir sustoti – ir to nedarysime. Turime daugybę planų ir norų toliau keliauti, atrasti naujų dalykų ir tobulėti.
MONIKOS DOVIDAITĖS-RUSILIENĖS nuotraukos
SIGITOS MUŠAUSKAITĖS stilius
NERINGOS ČUKINIENĖS makiažas
Apšvietimas – PAULIUS PUSVASKIS
Fotografuota ADOMO GALDIKO MUZIEJUJE
