Deimantė Kazėnaitė: praėjusiuose santykiuose užaugau ir tapau savarankiška moterimi
Pastaruoju metu viena populiariausių Lietuvos nuomonės formuotojų Deimantė Kazėnaitė tikrai gyveno kaip modernioje pasakoje: nuolatinės kelionės, pasimatymai su mylimuoju Paryžiuje ir jokios rutinos. Ši pasaka tęsiasi ir po dvejų metų naujuose santykiuose, tik dabar ji dar gražesnė, jaukesnė, suteikia absoliutų saugumą ir, panašu, iškrausto Deimantės gyvenimą į Paryžių.
Per pastaruosius keletą metų tavo gyvenimas, rodos, stipriai pasikeitė. Papasakok, ar taip ne tik atrodo, bet ir iš tikrųjų yra?
Taip ir yra. Nuo to laiko, kai išsiskyriau su buvusiu draugu, gyvenime įvyko daug permainų. Dabar, visai neseniai, praūžė dar vienas pokyčių etapas, nors atrodo, kad jau spėjau priprasti prie naujo gyvenimo, pokyčių ir chaoso. Pastebėjau, kad kuo daugiau visko vyksta, tuo laikas greičiau bėga. Per pastaruosius keletą metų dukart keičiau butą, tuomet nusipirkau savo namus, juos įsirengiau ir, paradoksalu, juose gyvenau... tik savaitę (šypsosi). Be to, niekada netikėjau, kad taip gali būti, bet Lietuvoje nebuvau jau beveik keturis mėnesius. Manau, po šių intensyvių metų prasidės ramesnis, sėslesnis periodas.
Kol kas gyventi į Prancūziją nepersikėliau ir visiems vis dar sakau, kad gyvenu tarp Lietuvos ir Paryžiaus. Kartais juokauju su Nicolu, kad Prancūzija mane bando įtraukti kaip juodoji skylė. Anksčiau į Vilnių grįždavau gana dažnai, dabar kelionę jau reikia suplanuoti iš anksto. Jei to nepadarau, vis atsiranda naujų planų Prancūzijoje.
Viename interviu esi sakiusi, kad ankstesniuose santykiuose gyvenai pamynusi savo gyvenimą, savo vertybes ir tiesiog praradusi save. Kaip tau pavyko save susirinkti?
Ankstesniuose santykiuose aš nesirinkau savęs. Dabar pažvelgusi į tuos etapus norėčiau save papurtyti ir gerai pabarti. Aplinkiniai žmonės mums visada turi įtakos – ir geros, ir blogos, – tačiau supratau, kad pats sau visada turi būti kaip kamienas, kuris stipriai laiko, neleidžia palūžti ir pamiršti savęs. Esu sau dėkinga už šias pamokas, nes žinau, kad daugiau nebeleisiu taip savęs pamiršti. Kai žmonės klausia, kaip po skyrybų susirinkti save, dažniausiai tikisi išgirsti magiškus žodžius, kurie padės tuojau pat išgyti. Kai kuriems atrodo, kad geriausia išeitis iš to – nauji santykiai.
Aš ramybę atradau ne naujuose santykiuose, o dar gerokai iki jų. Visiškai save realizavau, gyvenau taip, kaip norėjau, stengiausi save pažinti, girti ir savimi žavėtis. Kai ką nors pasiekdavau ar įvykdydavau, tiesiog save pagirdavau. Žinojau, net jeigu ištiktų nelaimės ar sunkumai, sugebėsiu visa tai pakelti ir nepalūšiu. Pasidėjau sau stiprų pagrindą, žinojau, kad eisiu toliau, nepaisant to, ar šalia manęs atsiras naujas žmogus, ar ne. Be to, susikūriau rutiną, kasdien sportavau, aktyviai pasinėriau į darbus ir veiklą – dirbau su klientais. Galų gale, kasdienybę dėliojau tik taip, kaip noriu dėlioti. Jeigu norėdavau, šokdavau iki pietų, o dirbdavau iki nakties.
Ar meilė ir antroji pusė būtina tavo laimės sąlyga?
Ilgai galvojau apie tai... Manau, geriausia, kas man įvyko, yra tai, kad būdama viena nejaučiau tuštumos, pilna jaučiausi dar iki santykių su Nicolu. Jis man netapo nei gelbėtoju, nei pagrindiniu dėmesio objektu – vienas kitą atradome kaip suaugę, laimingi žmonės. Kita vertus, meilė yra labai galinga jėga, ji suteikia pačius gražiausius jausmus ir susideda iš mažų smulkmenų, tokių kaip rūpestis, buvimas šalia, saugumas. Man yra lygiai taip pat svarbu kaip pilnatvė su savimi. Žinoma, kai turi abu šiuos dalykus, gyvenimas gali žydėti visomis spalvomis, o pats gali priversti jaustis gerai ne tik save, bet ir aplinkinius.
Laimę randu paprastuose dalykuose. Laiminga jaučiuosi tada, kai esu rami, saugi, kai myliu ir esu mylima. Laimė man nebūtinai yra tada, kai viskas gyvenime klostosi nepriekaištingai. Supratau, kad man užtenka jaustis sveikai ir žinoti, kad mano mylimiausi žmonės yra tokie patys sveiki ir laimingi. Skamba paprastai, bet juk laimė iš to ir susideda.
Sako, kad geri santykiai žmoguje atskleidžia pačias gražiausias savybes, kurių savyje dar nepažinojai. Kokie jausmai užklupo santykiuose su Nicolu?
Abu su Nicolu tikrai atradome savyje rūpesčio jausmą. Anksčiau turbūt tiek negalvodavau, bet dabar supratau, kad tada, kai surandi TĄ žmogų, gali jam atiduoti viską. Juk ne visi žmonės elgsis taip, kaip nori tu, ir tikrai ne visais norisi rūpintis, skirti savo laiką, dėmesį. Pavyzdžiui, anksčiau maniau, kad man nepatinka gaminti, tačiau būdama su Nicolu nuolat tai darau, man ėmė patikti suktis virtuvėje – kartu gaminame, mums būna gera ir smagu. Apskritai, ši draugystė padėjo suprasti, kad turint sveiką ryšį su mylimu žmogumi nė vienas nematuoja ir neskaičiuoja vienas kitam padarytų gerų dalykų.
Pradžioje tikrai gyvenome medaus mėnesio fazėje – nuolat skraidėme vienas pas kitą, vienas kito laukėme, neturėjome jokios rutinos. Kad šis žmogus yra ypatingas ir su juo matau ateitį, pajutau kone pirmąją draugystės savaitę. Per antruosius draugystės metus tapome labai geri draugai – vienas kitam galime sakyti viską, daug juokaujame, dėliojame įvairius planus. Be to, mes puikiai tinkame buityje, esame geri planuotojai. Įdomu, ką atneš tretieji metai (šypsosi).
O kaip atrodė jūsų draugystės pradžia?
Anksčiau man atrodė, kad jausmus išreikšti anglų kalba gali būti sunku. Net pasakodavau draugėms, kad nors ir gerai šneku angliškai, negalėčiau savęs išreikšti kita kalba. Dabar užtenka ir žodžių, ir būdų pasakyti savo jausmus, be to, ginčuose tai netgi gelbėja – jei pritrūksta žodžių, viskas ramiai nuslūgsta.
Pirmąkart susitikome Pietų Prancūzijoje. Kai tąkart išsiskyrėme, išvykau atgal į Vilnių, o jis – į Paryžių, prisimenu jo žvilgsnį. Jis jau tuomet tikėjosi, kad vėl pasimatysime. Abu jautėmės labai gerai. Nuo to laiko vis skraidėme vienas pas kitą ir taip iki šiol esame kartu. Mūsų pirmąją savaitę galima būtų įdėti į filmą – ji buvo itin romantiška ir svaiginanti. Iki šiol nesidaliju visa istorija, nes noriu tas akimirkas paturėti tik sau.
Kuo judu skiriatės? O kuo esate panašūs?
Turime nemažai skirtumų, visų pirma – karjeros. Jis konsultuoja strateginiais klausimais, o aš esu nuomonės formuotoja ir turinio kūrėja. Jis praktiškai nebūna socialiniuose tinkluose, na, nebent pasidalija viena nuotrauka per metus (šypsosi). Tačiau jis mielai įsitraukia į mano kuriamą turinį, tiesa, juokaudamas ir tikėdamasis, kad niekas iš jo klientų jo nepamatys.
Taip pat Nicolas yra labai sustyguotas, organizuotas – kartais nesutampa mūsų dienos grafikai. Jis yra žodžio žmogus, jeigu ką nors pasižada, visada tai ir padaro. O man reikia emocijos, vaibo ir įkvėpimo. Mūsų skirtumai mus papildo – jis į mano gyvenimą įneša stabilumo ir struktūros, o aš į jo – polėkio, laisvės ir spontaniškumo.
Ar gali įvardyti, už ką myli Nicolą?
Manau, nėra ir neturi būti kažko, už ką turi mylėti žmogų, – arba myli jį, arba ne. Jis neturi nusipelnyti meilės. Myliu jį, nes man su juo gera ir saugu mano jausmams.
Kas tau svarbu santykiuose?
Nicolas mane moka išgirsti – tai yra maži ir subtilūs dalykai. Kartais kalbėdama ką nors pasakau ar užsimenu, o Nicolas tai išgirsta ir ima to dalyko ieškoti ar ką nors planuoti. Jis stengiasi ir jam nuoširdžiai rūpi, kas man svarbu. Štai neseniai Nicolas rinkosi stalą ir man atsiuntė dešimtis nuorodų, nes norėjo, kad stalas tiktų abiem (šypsosi).
Šiuo metu itin daug laiko leidi Prancūzijoje, netgi fotosesija žurnalo viršeliui vyko Paryžiuje. Ar ten netrūksta dėmesio, viešumos?
Nežinau, kiek galima išmatuoti žinomumą, nors, tiesa, Lietuvoje populiaresnius nuomonės formuotojus visuomenė gana gerai žino. Lietuvoje gyventi man paprasta – viską, ką noriu, galiu gana lengvai gauti ir susiorganizuoti. Be to, aštuonerius metus dirbu fotosesijose, tad pažįstu begales žmonių.
Čia, Prancūzijoje, jaučiu, kad mano gyvenime įvyko lūžis, čia esu paprastas žmogus. Paryžius man leido suprasti, kad gyvenime atsirado naujas iššūkis – galiu viską susikurti iš naujo, pakeisti savo darbo kryptį, turinio stilių socialiniuose tinkluose. Čia man dar yra kur stiebtis. Juokiuosi, kad Prancūzijoje mane jau žino kaip merginą iš vaizdo įrašo, kuriame su skarele ant galvos valgau kruasaną. Kartą nuėjau į kavinę ir padavėjos paklausiau, ar galėčiau padaryti keletą kadrų. Padavėja draugiškai sutiko ir nedrąsiai paklausė, ar nesu ta mergina „su skarele“ (juokiasi). Manau, kad tai man – labai geras išbandymas.
Prancūzijoje gal nėra tiek šurmulio, kuriame sukausi Lietuvoje, nėra tiek renginių. Tačiau gyvenimas Paryžiuje yra nepakartojamas – čia itin daug veiklos, naujų vietų ir kultūros, be to, jau turiu ir draugų.
O ką į tavo gyvenimą atnešė gyvenimas su Nicolu Prancūzijoje?
Mano gyvenime daugiausia pokyčių įvyko per pandemiją, būtent ji pakoregavo mano darbus ir santykius su klientais. Gyvenimas Prancūzijoje niekaip nepakeitė darbų grafiko, su klientais viską susiplanuojame iš anksto, nesvarbu, ar keliauju, ar esu namuose, tad bėdų nebėra.
Į prancūzų širdį socialiniuose tinkluose prisibelsti gana sunku – čia žvaigžde per vieną naktį netapsi. Prancūzijoje daug nuomonės formuotojų tapo žinomi po dalyvavimo kokiame nors realybės šou. Kartą besifotografuodama gatvėje susitikau su vienu vaikinu, kuris Prancūzijoje yra žinomas nuomonės formuotojas. Jis pasiūlė padaryti bendrą „reels’ą“, tačiau atsisakiau, nes jo viešas lovelaso įvaizdis – tikrai ne man.
Prancūzijoje mano dienos jau gana rutiniškos. Čia jau lankau sporto klubą, turiu mėgstamiausių parduotuvių ar vietų, kuriose mėgstu lankytis. Lietuvoje turiu daugiau laiko – kartais, jei labai reikia, galiu suspėti nuvykti net ir į septynias vietas. O Prancūzijoje laikas, rodos, ištirpsta – čia daug kamščių, didesni atstumai, tiek, kiek Vilniuje, visko tikrai nesuspėju.
Kur dabar tau yra tavo namai – Lietuvoje ar Prancūzijoje?
Jeigu namai būtų tik fizinė vieta, žinau, kad kada nors jais vadinsiu tik vieną iš šių šalių, manau, tai natūralu kuriant rimtus santykius. Tačiau Prancūziją ir Lietuvą skiria vos keleto valandų skrydis, tad žinau, kad tai netaps dideliu iššūkiu.
Ilgiuosi Lietuvos, šeimos ir draugų, be to, įsirengiau butą, tad norisi juo pasidžiaugti ir jame bent šiek tiek pabūti. Nepaisant to, man nėra sunku būti Paryžiuje – čia gera, mane jaukiai ir mielai priima tiek Nicolo šeima, tiek draugai. Jis juokiasi, kad jeigu kada nors ir išsiskirtume, iš visos šeimos gautų priekaištų laviną (juokiasi). Su visais sutariame labai gerai – tiek su tėčiu ir pamote, kurie gyvena Libane, tiek su mama ir jos sukurta šeima. Mano šeima taip pat Nicolą priėmė greitai ir lengvai, nors tėvai nekalba angliškai.
Atrodai labai stipri, net apie sunkius gyvenimo etapus šneki ramiai, be didelių emocijų. Kaip to išmokai?
Nežinau, ar to išmokau, greičiausiai stiprybės turėjau visuomet. Kai buvau jaunesnė, gyvenime buvo daugiau dramų, dabar tiesiog skiriu savo energiją kita kryptimi. Dabar save tausoju, iš kiekvieno etapo bandau pasimokyti ir suprasti, ką jis duoda, ko išmoko. Skyrybos, gyvenimo pokyčiai yra sunkūs išgyvenimai, bet dabartinėmis akimis į tai žiūriu jau visai kitaip. Kažkuriuo gyvenimo momentu supratau, kad viskas vis tiek visada baigiasi gerai – nesvarbu, ar griūva darbai, santykiai, ar bet kas kitas. Kai dirbi ir dėl kažko tikrai stengiesi, nėra šansų, kad nepasiseks. Ten, kur sudedi daugiausia energijos, ta sritis ir ima žydėti.
Iki šiol daugiausia energijos dėjau į darbą ir buto įrengimą, tad kiek pavargau tiek emociškai, tiek fiziškai. Dabar noriu skirti daugiau dėmesio augimui, santykiams. Jaučiu, kad manyje vyksta kažkokie nauji pokyčiai, noriu naujų vėjų darbuose.
Po skyrybų nelankiau terapijos, tačiau pirkau kursus, kurie padėjo įveikti liūdesį ir įdėti dar daugiau darbo bei meilės į save. Mėgstu psichologiją, domiuosi ja ir stiprinu save kaip žmogų – tai įneša daug ramybės.
Mano gyvenimas mane tikrai stipriai keitė. Praėjusius santykius užmezgiau vos dvidešimt vienų, juose užaugau ir tapau savarankiška moterimi. Nors juose ne visada pasirinkau save, vis dėlto turėjau stiprų pagrindą ir žinojau, kur norėjau eiti, ką veikti. Nepaisant to, kad mūsų keliai išsiskyrė, abu vienas kitam davėme įvairių pamokų.
Ko tikiesi artimiausioje ateityje? Ar nori šeimos?
Šiuo metu kažkur galvoje sukasi noras nusistovėti vienoje vietoje. Žinau, kad nori nenori, tai vis tiek įvyks. Šeimos irgi norėčiau. Ateinančiais metais noriu atrasti vietos balansui ir ramybei, kurioje galbūt atsiras laikas ir šeimai.
