Dramatiška istorija apie Jekaterinos I dukterį ir jos nepaprastą gyvenimą

Leidykla „Briedis“ pristato vieną iš laukiamiausių rudens naujienų – tikrais faktais paremtą istorinį romaną „Carienės duktė“. Tai dramatiška istorija apie Jelizavetą, Jekaterinos I ir Petro Didžiojo dukterį, valdžiusią Rusiją ir gyvenusią nepaprastą gyvenimą, paženklintą meilės, pavojų, aistros bei skandalų.

Gražuolė caraitė kelia pavydą visai Rusijos imperijai – ją supa prabanga, lepina tėvas, kuris svajoja, kad dukra ištekėtų už Prancūzijos karaliaus Liudviko XV ir valdytų Versalyje. Tačiau kai miško dvasia perduoda Jelizavetai lemtingą pranašystę, jos pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis: vieninteliam broliui įvykdoma mirties bausmė, nepastovusis tėvas staiga miršta, o motina užima Rusijos sostą.

Po puošniu, pašėlusiai dekadentišku fasadu besislepiantis Rusijos imperatoriaus dvaras – tikras intrigų ir ambicijų lizdas. Tik be galo drąsi bei sumani moteris gali įrodyti, kad yra verta atsisėsti į Petro Didžiojo sostą.

Taip pat išleista kita autorės knyga „Carienė“ apie Jekateriną I, kuri tapo pirmąja moterimi, viena valdžiusia carinę Rusiją.

Knygą iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev.

Knygos ištrauka

Ištiesusi kaklą Katia sugniaužė ant krūtinės rankas ir švytėdama žiūrėjo į mane. Mirtinai persigandusi atsisėdau, kai, Petruškai su spragtelėjimu atidarius dangtelį, pasirodė imperatoriškasis sužadėtuvių žiedas, kurį jis buvo priverstas pasiūlyti Marijai Menšikovai, bet atsiėmė, jos tėvui patekus į nemalonę. Rausvas ašaros formos briliantas žėravo ciklameno spalvos liepsnomis; jis buvo toks didelis, kad dengė pirštą nuo pirmojo iki antrojo sąnario.

Aleksejus Dolgorukis atrodė priblokštas. Jis žinojo, kad aš, kaip carienė Jelizaveta I, niekada neleisiu jam grąžinti Rusijos į praeitį, ką ketino padaryti. Katia iš nuostabos žagtelėjo. Sargybą prie durų ėjęs Buturlinas atrodė griausmingai. Tik mielas Petruškos veidas atvirai reiškė viltį, jis dievinančiu žvilgsniu pasiūlė man žiedą, savo pirštais gniauždamas manuosius.

– Lizenka, – tarė, – būk mano žmona. Būk mano visos Rusijos carienė. Aš tave karūnuosiu. Būk mano vaikų motina, mano sosto galia. – Iš susijaudinimo jį išmušė raudonomis dėmėmis ir jis ėmė kosėti. Aleksejus Dolgorukis, kaip titnagas kietu žvilgsniu, papilkėjusiu veidu, priėjęs arčiau jį prilaikė, kai Petruška vedėsi mane prie krosnies šilumos. Tviskančios žiedo briaunos žėravo ugnies liepsnomis. – Būk mano, – maldaujančiu šiltu balsu paprašė Petruška. Geismas užtemdė jam akis, kai pasiruošė užmauti žiedą man ant piršto.

– Daugiau ir negalėjau tikėtis, caraite Jelizaveta. Mudvi laimingai ištekėsime atėjus Naujiesiems. Kokia palaima, – atsiduso Katia.

Būčiau išdūmusi, tačiau iš visų vyrų Buturlinas užtvėrė duris. Petruška buvo mano sūnėnas; mes buvome pernelyg artimi giminės, kad galėčiau už jo tekėti. Mylėjau jį kaip savo sūnėną, bet kaip vyro – niekada. Prisiminus vakarienę Peterhofe man kūnu nubėgo pagaugai, tačiau ryžtinga jo veido išraiška bylojo, kad ras, kaip apeiti bet ką, kas trukdys jo norui išsipildyti. Pasiteisinimų neužtektų. Jis tikrai atliko visos Rusijos caro vaidmenį ir tai jį akino nepasiduoti.

– Aš negaliu, – tariau nustumdama žiedą.

– Tu negali?! – pirmasis pakartojo Aleksejus Dolgorukis ir jo akys sužibo iš pasitenkinimo, tačiau jis negalėjo tuo patikėti, kaip ir Petruška, kuris buvo taip priblokštas, kad neįstengė nieko pasakyti, jo veide emocijos plaukė lyg debesys danguje. Prisiverčiau nepaimti jo už rankos ir neapkabinti. Buvo toks išbalęs, kaip tąkart Tverėje, kai išgelbėjau jį nuo Versalio ir Vienos žudikiškų užmačių. Per ploną pilnametystės lukštą prasiveržė visi praeityje patirti įžeidimai bei panieka; turtų ir meilikavimo šydas tik pridengė tas kančias. Man buvo be galo gaila Petruškos, tačiau ištekėdama už jo tik dar labiau viską pabloginčiau.

Atsiklaupiau prieš jį su ašaromis akyse ir pabučiavau jo pirštus.

– Mano care, man tai nepaprasta garbė. Aš jus dievinu ir amžinai būsiu ištikima jūsų idealams. Tačiau myliu jus kaip savo sūnėną. Negaliu būti jūsų žmona. Aš bergždžia ir negaliu pratęsti savo giminės. – Tada paplūdau ašaromis. Bergždžia. Koks trumpas, tačiau apibrėžtas buvo tas žodis, kai pažvelgiau tiesai į akis. Po visų tų nerūpestingų naktų su Buturlinu taip ir nepastojau. Jei taip būtų nutikę, su džiaugsmu būčiau atlaikiusi skandalą ir pasitraukusi į užmiestį. Tu būsi motina, bet vaiko neturėsi. Kokią žiaurią tiesą prieš visus tuos metus Golosovo skardžio lomoje slėpė šie Lešio dvasios žodžiai?

Petruška vis dar laikė ištiesęs man žiedą, mirksėdamas, negalėdamas patikėti.

– Nesąmonė, Lizenka. Kam rūpi? Aš – ne paskutinis carienės sūnus. Rasime įpėdinį kitur. Myliu tave ir noriu būti su tavimi. – Jo nuoširdumas vėrė širdį, kai pridūrė: – Be to, vaikystė – pernelyg siaubinga patirtis, kad kam nors, ką myliu, linkėčiau ją kentėti. Man nereikia savų vaikų, bet visur galiu susirasti įpėdinių. Tokių, kaip Anuškos sūnus.

– Aš negaliu, – pakartojau. Dabar Petruška buvo maloniai nusiteikęs mano atžvilgiu, o kas, jei jis pasikeis, kaip kad anksčiau mačiau daugybę kartų? Nedrįsau net kvėpuoti. Mano gyvybė kabojo ant plauko, tačiau turėjau išlikti savimi.

– Kunigaikštyte, prašau. – Katia laikė mane už pečių. – Bent apsvarstykite. Juk didesnės laimės moteris negali tikėtis.

Aš užsimerkiau, kad jos nematyčiau, ir papurčiau galvą.

– Ne, nebūsiu jokio vyro žmona. Niekada, – tariau ir atsimerkusi apsidairiau. – Esu dėkinga už tą garbę, kurią man suteikei, brangus sūnėne, tačiau meldžiu tavęs kaip caro susirasti kitą moterį ir pasiūlyti jai tą pačią garbę ir laimę – moterį, kuri su džiaugsmu bus tavo žmona ir kuri tave mylės ir brangins, kaip esi to nusipelnęs.

– Neik prieš likimą, – perspėjo mane Katia.

– Kas žino savo likimą? – paklausiau aš.

– Kitą moterį? – Petruškos balsas nutrūko iš nuoskaudos, nusivylimo ir pykčio. – Aš niekada nebuvau laimingas. Ir jei dabar – su tavimi – negaliu būti laimingas, tai laimingas nebus niekas.

– Nekalbėk taip, – raminau jį, eilinį kartą visko nepriimdama rimtai.

Petruška atsisuko į Aleksejų Dolgorukį.

– Mano kume, krikštatėvi, tu man visada buvai kaip tėvas. Ar mane palaikai?

– Visada, mano valdove! – kunigaikštis Dolgorukis spinduliavo stovėdamas pagal komandą „Ramiai“. Jis nuo mano atsisakymo priimti Petruškos pasiūlymą atgijo labiau, nei galėjo išsiduoti. – Ar jums reikia mano patarimo? Ne viena kunigaikštytė apsidžiaugs tapusi jūsų žmona.

Katia susižavėjusi juos stebėjo. Jos veidas spindėjo kaip brangakmenis – ji buvo tokia patenkinta ta garbe, kurią caras parodė jos tėvui.

– Man reikia daugiau nei tavo patarimo. Man reikia tavo palaiminimo, – pasakė Petruška iš nuoskaudos degančiomis akimis, pykčio perkreiptomis lūpomis. – Prašau tavo dukters Katios Aleksejevnos rankos.

Aišku, kad mes visi blogai nugirdome. Juk kunigaikštyčių Dolgorukių – devynios galybės. Dolgorukiai buvo gausi įvairaus likimo giminė. Mano draugė Katia jau patenkinta planavo savo vestuves su jaunuoliu, kurį mylėjo.

– Ne, – aiktelėjo Katia. – Tai nesusipratimas. Dėl manęs jau kalbėta! Tėve, prašau, – ji priėjo prie jo, atsirėmė jam į petį ir paklaikusi ieškojo jo rankos.

Aleksejus Dolgorukis išdrįso pasakyti:

– Mano care, Katia jau pažadėta. Diena paskirta. Tai gera partija ir jaunuoliai įsimylėję.

Kančios persmelktu veidu Petruška gūžtelėjo pečiais.

– Sužadėtuvės numatomos tam, kad jas būtų galima nutraukti. Datos nustatomos, kad jas būtų galima pakeisti. O kas išvis yra meilė? Prisimink Mariją Menšikovą. – Atsainus grasinimas jo žodžiuose šiurpino, kai jis ištiesė Katiai nuostabųjį deimantą. Jis darėsi tikras Romanovas.

– Petruška, prašau, – tyliai pasakiau aš. – Tu negali taip pasielgti.

Pasisukęs į mane ir ryžtingai pakėlęs smakrą jis tramdė ašaras.

– Oi! Ar ne tu sakei, kad caras visada gali daryti, ką panorėjęs? – Jis pažvelgė į kunigaikštį Dolgorukį. – Krikštatėvi Aleksejau, dar neišgirdau tavo atsakymo.

Kunigaikštis Dolgorukis nusilenkė – jo ilgai gniaužta ambicija įveikė tėvišką rūpestį Katia. Ir kas gi toks grafas Melisimas, užsienio diplomatas, palyginus su visos Rusijos caru? Pagaliau jis pasieks tai, ko troško, – visas mano tėvo pastangas paversti niekais. Dolgorukio žvilgsnis buvo atšiaurus, kai jis stipriai suėmė dukterį už riešo ir tvirtai ją laikė.

– Kokia garbė! Išmintingas sprendimas, care. Juk Dolgorukiai – viena garsiausių Rusijos giminių. Mes įkūrėme Maskvą, pastatėme Kremlių...

– Taip, taip. Neįkyrėk man, – gūžtelėjo pečiais Petruška, kol Katia stengėsi ištrūkti iš tėvo gniaužtų.

– Ne, – suriko ji springdama ašaromis. – Ne, niekada! Aš tekėsiu už Alesandro!

Tėvas skėlė jai tokį antausį, kad merginos galva truktelėjo ir ji išsižiojo. Netekusi amo susigūžiau nuo tokio netikėto smurto protrūkio. Mano draugė aiktelėjo ir tirtančiais pirštais pasičiupinėjo lūpas, ar nėra kraujo.

– Duok man šį niekutį, – tarė jos tėvas ir numovė grafo Melisimo sužadėtuvių žiedą Katiai nuo piršto. Jai dar nespėjus sutrukdyti, jis sviedė žiedą į liepsnas. Katia suriko ir neapgalvotai metėsi prie jo, bet tėvas ją pačiupo ir geležiniais gniaužtai privertė atsiklaupti priešais carą. Apsipylusi ašaromis, suglebusia ranka ji žiūrėjo, kaip Petruška užmovė didžiulį, sunkų imperatoriškąjį žiedą ant jos laibo piršto.

– Tinka, – šaltai tarė patenkintas. Krosnyje – Katios meilės, svajų ir vilčių žaizdre – išsilydė grafo Melisimo žiedas. Petruška giliai įkvėpė ir pasilenkė pakštelėti savo sužadėtinei į skruostą ten, kur kraujavo drebanti lūpa, kaip pakštelėtų brolis. – Na, tada viskas. Neverk, brangioji Katia. – Jis palietė jos susivėlusius plaukus ir pažiūrėjo į nulenktą merginos galvą. – Praeis. Viskas praeina. Patikėk, aš žinau. Mes būsime laimingi, kad ir kas turima minty. Patikėk, aš žinau. Negriežiu danties ant tavęs už tai, kaip priėmei mano pasiūlymą, bet norėčiau manyti, jog netveri džiaugsmu. – Jis pasisuko į kunigaikštį Dolgorukį. – Krikštatėvi Aleksejau, nuvežk mano gražiąją nuotaką namo ir, kai nusiramins, leisk jai susidėti daiktus.

Nuo šiol ji gyvens Golovinskio rūmuose. Sužadėtuvės bus paskelbtos po dviejų savaičių ir jos titulas bus Jos Imperatoriškoji Aukštenybė, nuotaka carienė. Patogumo dėlei mūsų vestuvių diena liks ta pati, kuri buvo skirta vestuvėms su Melisimu.

Kunigaikštis Dolgorukis nusilenkė, jo išpurtusiame veide atsispindėjo visas jausmų spektras – nuo gailesčio iki pasididžiavimo; kai Katia klupinėdama atsistojo, jos veidas buvo subjaurotas ašarų ir sielvarto.

– Dabar eime, – paragino kunigaikštis Dolgorukis, traukdamas dukterį durų link, turbūt bijodamas, kad aš ar Petruška galime persigalvoti, tačiau ant slenksčio ji pasisuko į mane.

– Čia tu kalta. Gyvenimas, jei ne aš pati, privers tave sumokėti, – niršdama grūmojo man kumščiu.

– Neklausykite jos. Slapta Katia jau seniai buvo pametusi galvą dėl Jūsų Didenybės. Turbūt jai reikės nuleisti kraujo po tokio susijaudinimo, – pasakė jos tėvas vilkdamas dukterį iš kambario.

– Tėve! – raudojo ji koridoriuje.

– Ne! – Išgirdome dar vieną antausį – tvirtas, ryžtingas delnas trenkė per jauną veidelį. Jų žingsniams nutilus, aš nugrimzdau į fotelį ir užsidengiau ranka burną. Mano delnai vis dar silpnai kvepėjo žiedlapiais. Ugnis pasiglemžė Melisimo žiedo likučius. Petruška susirinko savo pirštines, pasitaisė vilko kailio apsiaustą ant peties ir atrodė, kad per paskutinį pusvalandį suseno dešimtmečiu. Man širdis plyšo, matant jį tokį.

– Taigi, tada viskas, Jelizaveta. Pasiekiau tai, ko atėjau. Esu susižadėjęs ir vesiu, įsipareigojęs gerbti moterį ir padaryti ją laimingą, – tarė Petruška išsitiesęs. – Bet su jumis aš dar nebaigiau. – Sukinėdamas rankose apsiausto sąsagą linktelėjo d’Akostai. – Atidaryk duris.

Mano nuostabai, įėjo imperatoriškajam Semionovsko pulkui priklausantys sargybiniai.

– Pasilik, Lizenka, balandėle. Ir tu, mano drauge Buturlinai, taip pat, – tyliai pasakė mums Petruška.

***

D’Akostos veido išraiška buvo aštri kaip iš makštų ištraukti ašmenys. Petruška sunėrė rankas už nugaros.

– Kad jau prie to priėjome, norėčiau dar kai ką išsiaiškinti. Kaip būtent caraitė Jelizaveta, mano netekėjusi skaistuolė teta, sužinojo, kad ji bergždžia? – Aš išbalau. Prie durų sustingo Buturlinas. Mūsų akys susitiko, Petruškos lūpos išsiviepė, bet akys buvo liūdnos. – Žinau, kaip sužinojai, mano gražioji, mylimoji Lizenka. Kadangi jau metus ištvirkauji su mano kamerheru, jei tikėsime Menšikovo šmeižtu. Visus vasaros mėnesius, kai maniau, jog mes draugaujame, kai maniau, kad esame įsimylėję! – Ant totoriškos Buturlino kaktos blizgėjo prakaito lašai; didelėmis iš baimės akimis neigdamas jis papurtė galvą. Petruška tęsė: – Menšikovo, kurį ištrėmiau, nes maniau, kad jis trukdo mums kaip porai. O dabar tu nenori laikytis savo susitarimo dalies – atsisakai būti mano. Buturlinai, ar garbingas vyras gali su tuo susitaikyti? Tik ką tu žinai apie garbę, išniekindamas caraitę, tarsi ji būtų tarnaitė arklidėse.

– Mano care! – Buturlinas puolė ant kelių ištiestomis rankomis.

– Per vėlu. – Petruška garsiai suplojo delnais.

Semionovskio sargyba pačiupo Buturliną, kuris šaukė:

– Ne! Leiskite pasiaiškinti... – ir pradėjo muštynes: į darbą buvo paleisti kumščiai, sutraškėjo šonkauliai, plyšo uniformos, kol nuo smūgio į pilvą jis susilenkė pusiau. Buturlinas sušvokštė iš skausmo. Jam pamėginus atsistoti, smūgis į smakrą nusviedė jį ant grindų. Buturlinas sudejavo, susirietė raudodamas, kai ant jo pasipylė spyriai ir smūgiai. – Mano care, patikėkite manimi, – meldė jis kruvina burna.

– Ne, dabar tylėk. Išgirdau pakankamai, – Petruška pakėlęs ranką atmetė Buturlino prašymus ir smarkiai užsimerkė. Sunkiai kvėpuodamas ir mirksėdamas, kad neapsiverktų, jis kreipėsi į mane. – Kalbėk. Ar myli jį, Lizenka? Taip, kad tikrai paliksi visus kitus? Netgi mane? Ar nori už jo ištekėti?