Finansų ekspertė Rūta Ežerskienė: svarbu neatidėlioti, pradėti ir numatyti tikslą

Kaip susidomėjote ekonomika? Kas paskatino dirbti finansų srityje?

Mokykloje man sekėsi puikiai. Domėjausi viskuo – nuo matematikos iki muzikos, rašiau rašinėlius, dalyvavau įvairiose olimpiadose, lankiau muzikos mokyklą, sportavau. Kasdien grįžusi iš mokyklos padėdavau kuprinę, pasiimdavau smuiką, išeidavau į muzikos mokyklą, važiuodavau groti į ansamblį, vakare grįžusi eidavau miegoti ir keldavausi anksti ryte ruošti namų darbų. Kadangi turėjau daug skirtingų veiklų, laikiausi disciplinos ir man tai labai pasiteisino.

Kadangi mokiausi puikiai, tėvai norėjo, kad būčiau gydytoja arba teisininkė. Tuo metu galvojau, kad būti gydytoja esu per jautri, o teisė atrodė „per sausas“ mokslas. O štai ekonomika, vadyba man pasirodė tokia sritis, kuri apima beveik viską. Joje vieni įvykiai lemia kitus, tad čia galiu pritaikyti ir matematikos, ir tikimybių teorijos, ir geografijos, ir istorijos bei literatūros žinias. Ši sritis man atrodė plačiausia. Galvoti apie ką nors siauriau man atrodė per mažai. Tiesa, kasdien dirbant su daug ir įvairių žmonių, reikia ir gydytojos, ir teisininkės įgūdžių, tad mokausi nuolat ir savarankiškai (juokiasi).

Pradėjau dirbti būdama antro kurso KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto studentė. Buvau labai savarankiška, norėjau pati save išlaikyti ir greičiau pabandyti dirbti. Pamenu tą darbo skelbimą ir pareigų pavadinimą jame – „ekspertas“. Ėjau tik pabandyti, nieko daug nesitikėdama. O kai mane priėmė, greitai įvertino, kad buvau iniciatyvi, teikiau idėjas, norėjau daug ką tobulinti ir daug nuveikti. Su žmonėmis man taip pat sekėsi bendrauti lengvai. Vadovai tai pastebėjo ir greitai pati tapau vadove. Tiesa, pavaldiniai už mane buvo vyresni ir amžiumi, ir patirtimi, tad, žinoma, buvo baisu. Ypač vadovauti tiems, su kuriais jau dirbau. Bet autoritetą užsitarnauti pavyko.

Iš kur sėmėtės pasitikėjimo savimi, kurio dažnam mūsų karjeros pradžioje taip trūksta?

Tėvai man daug ką leido spręsti pačiai, tad nuo ankstyvos vaikystės buvau labai savarankiška. Pavyzdžiui, nuėjau į muzikos mokyklos stojamuosius egzaminus būdama pirmokė. Tėvai apie tai nieko nežinojo! Įstojusi paskambinau mamai ir pasakiau, kad man reikės smuiko ir pianino (juokiasi). Taigi gana anksti jaučiausi galinti atlikti sprendimus ir dariau tai, kas man patiko, kas mane domino. Be abejo, su šia laisve privalėjau prisiimti ir atsakomybę, pabaigti, ką pradėjusi. Laisvė buvo pamatuota, bet jos turėjau daug.

Be to, kad esate finansų ekspertė, banko „Citadele“ valdybos narė, karjeros mentorė, dar  esate ir trijų vaikų mama. Kaip pavyksta viską suderinti?

Sudėtingai (juokiasi). Visiems matoma ledkalnio viršūnė, bet juk tai tik – gražus paviršius. O po vandeniu visko vyksta daug daugiau. Recepto ar stebuklo tikrai nepasakysiu. Skirtingais etapais daugiau dėmesio skiriu vienai arba kitai sričiai. Kai vaikai buvo mažesni, didesnis prioritetas buvo skiriamas jiems. Vaikams paaugus, galėjau daugiau laiko skirti karjerai. Bet nėra taip, kad specialiai save kažkam dedikuodavau. Gyvenime viskas vyksta bangomis, o tu, bandydamas viską spėti, tiesiog pasirenki prioritetus. Taip pat svarbu atvirai kalbėtis, tartis ir turėti šeimos, draugų, bendraminčių palaikymą, tuomet turi ir daugiau pasitikėjimo bei motyvacijos kopti į skirtingas viršūnes bei žinai, kad, jei reikės, visuomet galėsi pasitarti.   

Gal laisvės suteikimas vaikui galėtų būti ir finansinio raštingumo pamoka? Kaip ugdote savo vaikus?

Taip, savo vaikams lygiai taip pat leidžiu daug ką planuoti ir daryti patiems. Kad ir planuojant keliones. Šią vasarą važiuosime į Kroatiją, vaikai kelionei suranda skrydžių bilietus, nusprendžia, kur gyvensime – apsistosime viešbutyje ar apartamentuose. Lygina kainas ir tariasi, ar už numatytą sumą nori patogesnių gyvenimo sąlygų, ar aplankyti daugiau skirtingų vietų, ar kitų privalumų. Mano mažiausiems vaikams dabar po keturiolika metų, o jų kelionių planavimo pasirinkimuose kažko taisyti ar koreguoti praktiškai nebereikia, nes viskas būna apgalvota iki smulkmenų. Pavyzdžiui, jie numato, kad prieš skrydį labiau apsimoka apsistoti mieste prie oro uosto, numato ten nakvynę ir transportą. Tokiais atvejais jie ir mane labai nustebina, kad taip apgalvoja, labai džiaugiuosi tuo. Aišku, pasitariame, ir nors galiausiai viską patvirtiname kartu, o apmokame mes, suaugusieji, vaikai patys jaučia atsakomybę už priimamus sprendimus, o vėliau ir pats kelionės vertinimas bei vidinis pasitenkinimas būna visai kitokie.

Keliaudamas nuo mažų dienų kiekvienas vaikas turėdavo asmeninį lagaminą. Jo paties atsakomybė būdavo jį susikrauti. Pirmiausia patys susirašydavo, ką norės įsidėti, tik tada sąrašą peržiūrėdavome kartu. O per gimtadienius gavę pinigų visada susiregistruodavo, kiek gavo, kiek tuo metu iš viso turi, ką už juos pirko ir ką planuoja pirkti. Vėliau net nustembu, kiek daug dalykų jie žino. Bet tada suprantu, kad leidimas dalyvauti šeimos sprendimuose ir iš dalies – suaugusiojo gyvenime duoda jiems pamokų, tad jie ir patys pradeda jaustis tame labai gerai. Labai smagu, kai girdžiu, kaip jie savo bendraamžiams jau dalija patarimus apie kelionių ir finansų planavimą (šypsosi).

Anksčiau buvo įprasta, kad finansinius sprendimus šeimoje priima vyras. Vyrų finansiniai sprendimai dažniau būna ir rizikingesni. Ar pastebite pokyčių šioje srityje?

Dabar nebėra tokio didelio skirtumo tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio, koks buvo, tarkime, prieš dvidešimt metų. Finansiniu raštingumu moterys taip pat nenusileidžia vyrams, tačiau statistika rodo, kad jie labiau linkę investuoti, o moterys – taupyti, mažiau rizikuoti. Rizikos prisiėmimas, mano nuomone, yra labiau psichologinis veiksnys tiek finansuose, tiek ir, tarkime, lenktynėse. Taip, statistinis vyras prisiima daugiau rizikos. Bet vyras vyrui nelygus, kaip ir moteris moteriai. Šiandien partneriai ir šeimos vis labiau finansinius sprendimus priima kartu, pasitardami. Nematau jokio moterų išskirtinumo ir nejaučiu, kad jos to negalėtų, nemokėtų ar tuo nesidomėtų. 

Kokių finansinių klaidų dažniausiai pastebite žmones darant? Kokie įsitikinimai mus labiausiai riboja nuo sėkmingo savo asmeninių finansų valdymo?

Atlikti tyrimai rodo, kad pagrindinius finansinius dalykus Lietuvos gyventojai jau lyg ir žino (pavyzdžiui, kiek atsidėti santaupų juodai dienai, kaip įvertinti, ar galima imti paskolą), tačiau šiandien mums reikia dar daugiau žinių. Ypač trūksta žinių apie investavimą, naujus įrankius, kriptovaliutas ir panašiai. Dabar rinkoje pinigų yra turbūt daugiausia per visą istoriją, bet dalis žmonių neturi pakankamai nei žinių, nei patirties, ką su jais daryti. Pastebiu, kad lietuviams dažnai būdingi kraštutinumai: jei jau darau – tai viską, o jei nedarau – tai nieko. O dažnai tereikia žengti pirmą žingsnį.

Yra keli mitai. Pirmasis – pirmiausia turiu tapti milijonieriumi, kad galėčiau investuoti milijoną ir iš to uždirbti dešimt milijonų. Tikrai nereikia būti milijonieriumi, kad pradėtum investuoti. Reikės šiek tiek disciplinos ir, jei pradėsiu taupyti po šimtą eurų, kai man trisdešimt, tikrai kažką sutaupysiu. Svarbu neatidėlioti, pradėti ir numatyti tikslą. Klystama manant, kad kol neturiu daug, nieko su savo pinigais nepadarysiu. Milijonas iš dangaus nukrinta tikrai nedaugeliui (juokiasi). Tad toks atidėliojimas – visiškas mitas.

Disciplina, peržiūra ir savo tikslų nusistatymas – kertiniai žodžiai. Svarbu suvokti ir numatyti, kam taupote: vaikams, pradiniam gyvenamojo būsto įnašui ar panašiai. Priklausomai nuo tikslo, reikia numatyti planą keleriems metams į priekį. Žinoma, planas gali keistis, priklausomai nuo šeimos situacijos. Ir, be abejo, šiame kelyje naudinga pasitarti su profesionalais.

Kaip protingai taupyti ir kaip leisti pinigus?

Siekiant finansinio saugumo ateityje, gebėjimas taupyti yra labai svarbus. Vienas būdų tai padaryti – įvertinti savo išlaidas ir tinkamai susidėlioti prioritetus, pirmenybę teikiant finansiniams įsipareigojimams ir būtiniausioms reikmėms. 

Idealiu atveju biudžetas turėtų atitikti 50/30/20 taisyklę. Maždaug pusė pajamų turėtų padengti būtinuosius poreikius (būstui, maistui, transportui, mokesčiams) ir turimus įsipareigojimus, 30 proc. atitekti kintantiems dalykams (laisvalaikiui, drabužiams, nenumatytiems pirkiniams), o 20 proc. – taupyti ir investuoti. Jei būtinosioms reikmėms pakanka ir mažesnės pajamų dalies, laisvos lėšos turėtų būti skiriamos taupyti ir investuoti. Susiduriant su sunkumais pirmiausia turėtų būti mažinama nebūtinųjų poreikių dalis.

Norint tinkamai valdyti asmeninius finansus, daugiausia dėmesio visada reikėtų sutelkti į pagrindinius poreikius, taip pat net sudėtingesniu ekonominiu laikotarpiu pasistengti taupyti. Tokia sistema padės ne tik išmokti nešvaistyti pinigų nereikalingiems pirkiniams, išlikti stabilioje situacijoje net per krizes, jei tokių pasitaikytų, o svarbiausia, kasdien jaustis finansiškai saugiai.

Kalbėti apie pinigus – tartum blogas tonas. Kaip išsilaisvinti iš šių tabu gniaužtų ir normalizuoti temas apie finansus?

Pinigai nėra vienintelė tokia tema. Mėgstu sakyti, kad yra kelios sveikatos – fizinė, emocinė ir finansinė. Beje, visos trys jos net ir susijusios tarpusavyje. Deja, apie visas jas kalbėti – tam tikras tabu. Bet vis labiau ir labiau išsilaisviname. Pirmieji pinigų valdymo įgūdžiai vaikams susiformuoja iki 7 metų, todėl apie tai šeimoje reikia kalbėti jau nuo mažų dienų. O jei ši tema kelia stresą, vaikai jį jaus ir vėlesniais savo gyvenimo etapais.

Klausimas, ką reiškia blogas tonas. Jei tavo gyvenimo tikslas tėra pinigai, tuomet galbūt galima kalbėjimą apie pinigus pavadinti blogu tonu. Bet jei kalbi apie pinigus, nes tobulėji ir edukuoji save, kaip su jais elgtis, – tai labai sveikintinas dalykas. Lygiai taip pat ir kalbant apie fizinę ar emocinę sveikatą. Jei žmogus siekia žinių, mokosi, bando – tai nuostabu. 

Su didesnėmis ar mažesnėmis finansinėmis problemomis susiduriame kiekvienas. Nepasiteisino brangi investicija, pritrūkome pinigų pirkiniui, jie pasibaigė greičiau nei remontas. Tačiau dalijimasis patirtimi padeda ieškoti ir rasti įvairesnių būdų valdyti finansus, sumažinti įtampą. Tad kalbėti apie pinigus sveika ne tik piniginei, bet ir emocinei sveikatai, santykiams su partneriu, vaikais, siekiant geriau pažinti save ir tobulėti.

„Šiandien galime pasidžiaugti, kad situacija keičiasi, pamažu atsikratome stereotipų, vis daugiau žmonių atvirai kalba, dalijasi ne tik savo sėkmės istorijomis, bet ir kitokia patirtimi. Tikrai turime puikių pavyzdžių, todėl kiekvienam linkiu daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos ir naujų iššūkių!“ – linki Rūta, pati skirdama daug laiko darbui, turėdama didelę šeimą, bet randanti laiko ir mėgstamoms veikloms – sportui, muzikai, knygai ir nuolat mokytis naujų dalykų. „Kaip ir visi, turiu tik 24 valandas, miegu mažai“, – šypteli.