Indrė Kavaliauskaitė: dievinu savo darbą, nors gal daug kam atrodo - argi čia darbas?
Suskaičiuoti mačiusiuosius ją liūdną, suirzusią ar verkiančią greičiausiai neprireiktų abiejų rankų pirštų. Laidų ir renginių vedėjai Indrei Kavaliauskaitei skundai, savigaila atrodo laiko švaistymas, o sunkiausias dalykas gyvenime – nesišypsoti. Kaip sukdamasi pašėlusioje darbų pasiutpolkėje, augindama du mažus vaikus, ji geba taip ištreniruoti džiaugsmo raumenį? „Aš vis dar mokausi“, – šviečia plačia šypsena.
„Ši viršelio fotosesija man buvo sunkiausia, nes fotografė vis kartojo: „Indre, nesišypsok.“ Kaip siaubingai vargina, kai lūpų kampučiai kyla ne taip, kaip man įprasta!“ – juokiasi, kai gurkšnodamos kavą įsitaisome jos kambaryje. Dukrytė Marija Barbora (6) susirgo, tad Indrė liko namuose. Puikaus humoro jausmo sūnelis Aleksandras (4) – darželyje, nors prieš išvykdamas mėgino kosčioti, duodamas suprasti, kad mielai liktų su sese. Kai drauge, abiem prireikia to paties daikto, pasipyksta, pasiginčija, bet vienas be kito negali. „Man labai daug padeda tėvai, jie – nepaprastai mylintys seneliai, dėl jų auklių aš neturiu, dėl jų galiu tęsti karjerą“, – pasakoja po skyrybų erdviame name trise su vaikais likusi Indrė.
Kitą dieną po interviu ji lėkė vesti renginio Druskininkuose, paskui – tiesioginio labdaros telemaratono, tada čiupo lagaminus ir – į Niujorką. „Tai tik skamba prabangiai. Išties bagaže – nieko turistinio ar patogaus, o tik tai, kas reikalinga fotosesijoms. Mintis, kad reikia skristi, šovė dairantis studijos ar gražesnės aplinkos. Šia prasme Vilnius – ir didelis, ir mažas, viskas išfotografuota. Kas gražiausia fotostudija pasaulyje? Man – Niujorkas (juokiasi). Tvarkaraštis įtemptas, keltis penktą ir – į darbus. Bet – ne problema, atvykusieji iš Europos ten ir taip anksti keliasi“, – šypsosi reklamines fotosesijas vienu ypu atlikusi Indrė. Parskridusi numetė lagaminus, šoko į suknelę ir – į renginį Šiauliuose, na, o kitą rytą jau puošė su vaikais eglutę.
Indre, kaip toks disciplinuotas ir minutes skaičiuojantis žmogus susitaiko su force majeure, kai dieną apverčia, pavyzdžiui, vaikų ligos?
Marijai – šešeri, per tiek laiko įpratau, kad ruduo – force majeure sezonas. Vakar buvome daryti jai kraujo tyrimo, norėjau įsitikinti, ar liga nėra rimta, nereikia antibiotikų. „Aš čia daug kartų buvusi“, – pastebėjo Marija. „Turbūt ši gydytoja prie kompiuterio galėtų pasakyti, kiek“, – kreipiausi į kraują ėmusią medikę. „Šiais metais – šešis.“ Pati labai nemėgstu nieko gydyti, skubu išsiaiškinti, kas yra, o tam ir skirtas kraujo tyrimas. Vadinasi, vien dėl Marijos šįmet šešis kartus kažką atšaukiau. Dar yra antras vaikas ir aš pati, kuri irgi kartais serga, nors jai ir negalima sirgti (šypsosi).
Visą pokalbį su Indre rasite naujausiame „L'Officiel Lithuania" gruodžio-sausio numeryje:
