Nuo gimimo dešiniosios kojos neturinti Indrė Kručaitė: negalia nėra kliūtis būti laimingam

Indre, kaip spėji suktis su visomis savo veiklomis?

Kad jų nėra baisiai daug. Dirbu klientų aptarnavimo specialiste ir unikalių modelių bei pranešėjų agentūroje „Hero Talents“. Norėčiau, kad ateityje pagrindiniu darbu taptų būtent ši agentūra ir kiti kūrybiniai projektai. Matau agentūroje didžiulę prasmę, daug sužinau, sutinku išskirtinių žmonių. Iki tol buvau labiau vienišas vilkas. 

Turbūt visą gyvenimą tenka atsakinėti į tą patį klausimą, bet neišvengsiu jo ir šįsyk: kaip nutiko, kad netekai kojos?

Gimiau turėdama retą patologiją, pasitaikančią vienam iš šimto tūkstančių. Dešinioji koja yra neišsivysčiusi, neturiu šlaunies, pėda siekia sveikosios kojos kelį. Todėl pirmai Lietuvoje man atliko operaciją, kai 180 laipsnių kampu apsuko pėdą, kad ji atstotų kelio sąnarį. To reikia, kad einant su protezu koja padėtų lankstytis. Tėvams gydytojai davė rinktis: ar pjauti pėdą, ar ryžtis šiai operacijai. Jie surizikavo. Operaciją atliko profesorius iš Amerikos, aš tapau savotišku „bandomuoju triušiu“, taip pat turėjau dar porą operacijų sustiprinti kojai. Viskas pavyko labai sėkmingai.

Trejų metų pradėjau vaikščioti. Operavęs gydytojas iš Amerikos atsiuntė specialaus mano protezo brėžinius. Kur važiavome, į kokius medikus teko kreiptis, į mane visi žiūrėdavo nustebę – buvau išskirtinis atvejis. 

Kitokiems tikriausiai sunkiausia vaikystėje?

Kaip tik ne. Močiutė, mama ir krikšto mama dirbo tame pačiame darželyje, jis man tapo labai saugia aplinka. Į negalią žiūrėjau paprastai, nejutau gėdos, nemalonumo. Prisitaikydavau, darydavau dalykus taip, kaip man išeina, o šeimos nariai niekada nedavė suprasti, kad esu kokia nors prastesnė, silpnesnė. Lankiau mokyklą, kurioje 20 procentų vaikų turėjo kokią nors negalią. Kūno kultūros pamokos buvo specializuotos, tad nebuvo šoko, kad patekau į aplinką, kur vienintelė esu kitokia. Jaučiausi saugiai, bet neatsivėriau, nesegėjau sijono, stengiausi koją paslėpti kiek galima ilgiau. Kai viešai apie tai paskelbiau, nustebo net keli klasės draugai. 

Vidinės savęs priėmimo problemos prasidėjo paauglystėje, kai ėmė rūpėti vaikinai. Pradėjau savęs neapkęsti, graužtis, kodėl man gyvenime teko tokia našta. Kodėl vieni gimsta sveiki, gražūs, o aš štai tokia? Naktimis sapnuodavau, kad lakstau pievomis sveikomis kojomis, galvodavau, ką reiškia abiem pėdomis justi žolę. Ilgainiui su tais egzistenciniais klausimais susitvarkiau. 

Reikėjo pagalbos iš šalies?

Labai norėjau eiti pas psichologus, bet nedrįsau. Jaučiausi saugi namų aplinkoje, mane palaikė tėvai, seneliai, visa šeima. Kalbėdavausi, atsiverdavau ir draugėms, kurios taip pat buvo didelė parama. Bet, manau, man daugiausia padėjo pačios vidinio pasaulio nagrinėjimas, susilipdžiau save tokią, kokia esu dabar. Lūžis įvyko dvidešimties. Po saugios mokyklos aplinkos įstojau į kolegiją. Iki tol bijodavau viena išeiti į miestą, o jei išeidavau, visąlaik kalbėdavau telefonu. Atrodė, taip saugiau. Draugės įstojo mokytis kitur, kolegijoje buvau viena. Pagalvojau: kiek galima slapstytis? Jaučiau, kad kažkas nutiks, kas padės man pranešti apie savo negalią. 

Ir koks tai buvo įvykis?

Viena panelė parašė „Facebook“, kad ieško unikalių žmonių savo bakalauro darbui. Pagalvojau, kad galbūt čia mano proga. Ji kūrė menišką fashion fotosesiją, buvo žiauriai keistas jausmas vaikščioti po studiją su protezu, svetimiems žmonėms atvirai rodyti savo koją. Prieš dvidešimtąjį gimtadienį į socialinius tinklus įdėjau nuotraukas ir parašiau, kad turiu tokią negalią ir nebenoriu daugiau slėptis. Tą akimirką buvau su dviem draugėmis, jos patarė kelioms valandoms išjungti internetą. Viduje viskas tiesiog virė, skambino mama, susigraudinome kartu. Tada pajutau, kad išsilaisvinau. Supratau, kad paskelbus apie save kelio atgal nėra, pradėjau dėti nuotraukas su protezu, be jo į „Instagram“, ėmiau dalytis emocijomis, – toks mano gijimo kelias. Jis vis dar tęsiasi – tebeieškau, mokausi meilės sau. 

Pamačiusi nuotraukas, mane susirado maudymosi kostiumėlių liniją kurianti mergina, pasiūlė tapti jos kūrinių modeliu. Fotografavo žinoma fotografė, kai ji pasidalijo nuotraukomis ir tekstu, internetas tiesiog sprogo, matomumas išaugo, sulaukiau naujų sekėjų. Mane pamatė unikalių modelių agentūros „Hero Talents“ įkūrėja Ema, pakvietė prisijungti. Iš pradžių dirbau kaip modelis, vėliau tapau dešiniąja jos ranka. Agentūra vienija unikalius žmones, padeda integruotis ne tik žmonėms, turintiems negalią, bet ir įvairių kūno ypatumų. Norėtųsi, kad lietuviški prekės ženklai dažniau leistųsi į kelionę su mumis, išskirtiniais, turinčiais negalią, odos defektų ar esantiems plius dydžio. Turime modelių ir su Dauno sindromu, genetinėmis ligomis. Po fotosesijų tie žmonės išsilaisvina, prekės ženklai atlieka savotišką misiją. Pasaulyje didelės kompanijos vis dažniau renkasi tokius kaip mes, Lietuvoje dar kol kas šioje sferoje šildome vandenį. 

Man rašo ne vien negalią turintys žmonės, kad paskatinau išsilaisvinti, patikėti savimi, bet ir žmonės, susiduriantys su iššūkiais. Sąžiningai visiems atsakau, suprasdama, kad turiu padėti ne tik sau, bet ir kitiems. Tada tas viešumas netaps beprasmis. Kai augau aš, nemačiau pavyzdžių, kad žmonės, turintys negalią, rodytųsi, vaikščiotų neslėpdami protezo. Mano tikslas – įrodyti, kad žmogus, turintis negalią ar kokį odos, išvaizdos kitoniškumą, irgi yra žiauriai kietas ir gražus, pavyzdys kitiems. 

Kokių blogiausių patirčių dėl kitoniškumo turėjai?

Problemų kilti pradėjo paauglystėje, ypač pasimatymuose. Kai labiau susibendravusi pasakydavau, kad turiu negalią, patirdavau daug atstūmimo, nors vaikinai ir sakydavo, kad su ja tai nesusiję. Bet viduje suprasdavau, kad tai nėra tiesa, ir skaudžiai priimdavau. Paskui susidurdavau, kad sužinoję apie kojos protezą žmonės sužiūra į mane su klaustukais akyse, atsiprašinėja dėl klausimo. Sakau, kad klaustų, ko nori, tiesiai, nesidrovėtų, nes juk tai – švietimas iš pirmų lūpų, negalia nėra kažkas blogo. Vasarą su tėvais važiavome į didelę parduotuvę, sugalvojau sėgėti sijoną, mano protezas dabar – be jokio maskavimo, tiesiog strypas. Mane užkalbino tėvas su smalsiu sūnumi, klausė, kas man nutiko, kodėl turiu metalinę koją. Džiaugiausi, kad žmonės atsiveria, nebijo paklausti, domisi. Mažam vaikui labai gerai matyti įvairovę, nepagražintą tikrovę. 

Buityje, kasdieniuose reikaluose negalia trukdo?

Ne. Bet tai gal irgi priklauso nuo požiūrio? Kartais net bandau tuo pasinaudoti, sakydama, kad pavargau ir nenoriu nešti šiukšlių. Bet draugas, su kuriuo gyvename, dėl to nenusileidžia: „Gali, turi eiti.“ Jis manęs negaili, nes dar pradėjus draugauti pati paprašiau niekada nelaikyti silpnesne nei jis. Aš gaminu, įlipu į vonią, vasarą plaukiau banglente! Negalėčiau nebent važinėti riedučiais, dviračiu, kur reikia palaikyti pusiausvyrą, nors ir tai, manau, pavyktų. Sportuoju treniruoklių salėje su treneriu ir viena, stengiuosi palaikyti fizinę būklę. Negalia nėra kliūtis būti laimingam.