Istorija apie išskirtinę moterį, kuri, siekdama valdžios, turėjo pakeisti imperiją

Leidykla „Briedis“ rudens pradžiai pristato grožinės literatūros naujieną – istorinį romaną „Carienė“ (aut. Ellen Alpsten). Tai meilužė, motina, žudikė, dar žinoma kaip Petro I imperatorė. Ji pirmoji moteris, viena valdžiusi carinę Rusiją.

Iš nesantuokinių santykių gimusi, neturtinga ir stulbinamai graži Marta, būdama penkiolikos metų, parduodama į vergiją. Apimta nevilties ji įvykdo nusikaltimą ir turi bėgti... Mergaitę nusineša Didžiojo Šiaurės karo srovė. Dirbdama skalbėja karinėje stovykloje, ji patraukia caro dėmesį. Aistringas ir geležinės valios Petras Didysis nori konservatyvią carinę Rusiją paversti modernia Vakarų imperija. Dėl sumanumo, drąsos ir ambicijų vargšė mergina tampa Jekaterina I. Tačiau tai jai brangiai kainuoja.

Kai Petras miršta, imperija lieka be įpėdinio, šaliai gresia chaosas. Šią tuštumą užpildo ji, moteris, dešimtmečius buvusi šalia caro: tokia pat ambicinga, negailestinga ir aistringa, kaip ir jis.

Knygos ištrauka

Prieš man paliekant Sankt Peterburgą ir vykstant į Maskvą gimdyti, Petras man įdavė ilgą meilės ir rūpesčio kupiną laišką bei maišą pinigų, beje, maišą paskutinę minutę man į roges įbruko Petro namų šeimininkas Pavelas Jagušinskis.

– Kam tai? – paklaususi išvydau liūdnas Petro akis.

– Tai penki tūkstančiai rublių, jei kartais švedai pasiektų didesnius tikslus, nei aš tikiuosi. Pinigai bus vaikui ir tau, jei žūčiau ir neištesėčiau duoto pažado.

– Aš jų nenoriu. Noriu, kad gyventum, – tariau stumdama nuo savęs maišą.

Caraitis Aleksejus pasitiko mane pirmajame Kremliaus kieme. Jis pabučiavo mane į abu skruostus ir meiliai spustelėjo patinusius pirštus.

– Marta, Jūsų Šviesybe. Kaip sekėsi kelionė? – Jo tamsus žvilgsnis nukrypo į mano pilvą.

Mirus mažajai Jekaterinai, Aleksejus buvo atsiuntęs vieną iš savo popų, kad mane paguostų, tačiau Petras privertė tą vyrą dainuoti nepadorias dainas, o po to, apmėtęs jį akmenimis, išvijo.

Aleksejus mindžiukavo nuo vienos kojos ant kitos, jo blyški oda buvo išmėtyta raudonomis dėmėmis.

– Caras man vieną po kito rašo piktus laiškus. Ar blogai atlieku Maskvos gubernatoriaus darbą? Aplink miestą ir Kremlių įrengti puikūs sutvirtinimai, jei kartais priartėtų švedai. Kodėl mano kilnusis tėvas taip ant manęs pyksta?

– Per daug dėl to nesijaudink, – tariau nusprendusi nuslėpti nuo Aleksejaus Petro įniršį.

Tvirtai įsitvėrusi į mane kelionėje lydėjusios Aleksandros Tolstojos, Petro Andrejevičiaus sesers, ranką, stengiausi saugiai per slidų kiemą nueiti iki Kremliaus. Aleksejus trypčiojo aplink mane lyg koks jaunas šunytis, iš susijaudinimo kosėjo ir dūsavo.

– Sakyk, Marta, ar užtarei mane? Ar žinai, ką rūmuose žmonės kalba?

Prikandusi lūpą papurčiau galvą.

– Jei ne Marta, mes nuolat kentėtume nuo caro užgaidų.

Suėmiau šaltas, sužvarbusias ir raudonas Aleksejaus rankas: ar jis nesuprato, kokie rizikingi buvo jo žodžiai? Vilkėjau storą sabalų kailių paltą, prie jo derančią kepurę ir ryškiai siuvinėtas pirštines, o Aleksejus buvo apsirengęs kaip moksleivis – paprastu kelius siekiančiu lenkišku švarkeliu, po juo – suglamžytais nunešiotais lininiais marškiniais. Jo tamsūs, ilgi ir netvarkingi it kokio popo plaukai krito ant pečių, o akys karštligiškai blizgėjo.

– Taip. Žinoma, kad užtariau tave, Aleksejau. Tavo tėvas tave labai myli.

Sukryžiavau šiltoje movoje slepiamus pirštus, kad Dievas man atleistų šį mažą baltą melą. Tomis dienomis nesantaika tarp tėvo ir sūnaus jau buvo pernelyg gili, ir niekas – nei aš, nei kas kitas – negalėjo įsivaizduoti, kas nutiks vėliau.

– Jis labai didžiuosis tavimi, jei apginsi Maskvą nuo švedų, – pridūriau.

Prie mūsų prisijungęs Aleksejaus auklėtojas, vokietis Huisenas, nenoriai linktelėjo man galva, bet aš į tai nekreipiau dėmesio. Savo laiškuose, kuriuos man buvo perskaitęs Makarovas, Huisenas, ta sena susiraukšlėjusi slyva, visaip šaipėsi iš manęs – prie caro besisukiojančios skalbėjos. Viskas, kas buvo susiję su manimi: mano apranga, pomėgis ryškiai dažytis ir daugybė papuošalų, jam kėlė panieką, o vokiečių dvaruose – juoką.

Aleksejus vėl mane apkabino, tačiau ūmai atsitraukė.

– Neturėčiau prie tavęs artintis. Stipriai persišaldžiau, o tavo gimdymas jau čia pat. Nenoriu, kad susirgtum prieš gimdydama mano mažąją sesutę.

Prieš pat nubėgant vandenims ir kūną sukaustant skausmams, toptelėjo mintis: Tavo sesutę, Aleksejau? O kodėl ne tavo broliuką?

Vos po kelių valandų ant rankų laikiau gražią, sveiką dukrelę Aną Petrovną, ir stipri, kone apsėsta meilė jai mane užvaldė akimirksniu. Buvau apipilta dovanomis: Teofanas Prokopovičius atsiuntė man savo knygos „Pirmasis jaunystės mokslas“ pirmąjį leidimą, kuriame buvo pilna patarimų, kaip auklėti vaiką. Iš pradžių, sklaidydama pirmuosius puslapius, juokiausi, bet po to pasipiktinusi šveičiau tomą į kampą – tokios nesąmonės tik bevaikiam popui galėjo ateiti į galvą. Šeremetjevas man padovanojo puikų perlų vėrinį: kiekvienas dūmų pilkumo perlas dydžiu prilygo avinžirniui, o ovalaus safyro medalionas buvo ne mažesnis už balandžio kiaušinį. Tai buvo stebėtinai vertinga dovana; įdomu, ar Šeremetjevas žinojo apie slaptą caro pažadą man?

Vos tik sustiprėjau ir prasidėjo atlydys, kartu su Ana ir dviem tarnaitėmissėdau į karietą ir išvykau į Sankt Peterburgą. Paslapčia vis maitinau Aną krūtimi ir be perstojo mėgavausi šios mažos būtybės artumu, kaskart bučiuodama ir glausdama ją prie savęs. Buvau pasiryžusi išsaugoti jos gyvybę ir, kad užtektų pieno, kiekvienoje užeigoje išgerdavau litrus šilto, beveik juodo alaus. Duok Dieve, kad ji greitai turėtų broliuką, šypsojausi sau.

***

Bet likimas mūsų nepagailėjo: Sankt Peterburge besiruošiant Velykoms, iš kelionės į Šliselburgą ant neštuvų sugrįžo Petras. Jo patarėjas, atsivertęs žydas Petras Šafirovas, lydėjęs savo valdovą prie naujojo Ladogos kanalo ir ąžuolynų, kuriuos reikėjo iškirsti naujojo laivyno statybai, išbalusiu veidu tarė:

– Jam staiga pasidarė silpna ir jis nebegalėjo išsilaikyti ant kojų.

Padaviau Šafirovui palaikyti Aną Petrovną, šis ją negrabiai paėmė, o aš tuo metu paliečiau Petro kaktą. Caro veidas buvo papilkėjęs, jis degė iš karščio ir vos galėjo atmerkti akis, kai ėmiau plūsti Šafirovą:

– Tai štai ką jūs gaunate iš tų laukinių vakarėlių. O gal jis buvo su kokia sergančia mergina?

Šafirovas išraudo ir nusuko nuo manęs žvilgsnį. Dabar jis priklausė Aukščiausiajai slaptajai tarybai, o tai buvo negirdėtas pakilimas atsivertusiam žydui, kurio gudrumu ir humoro jausmu mudu su Petru seniai žavėjomės. Šafirovas buvo vienintelis iš savo tautybės žmonių, kada nors pelniusių Petro palankumą, – caras, mielai priimdavęs visus užsieniečius, prisidedančius prie Rusijos šlovės, nuo žydų buvo atsiribojęs, ir net man niekada nepavyko išsiaiškinti, kodėl, – taigi, Šafirovas buvo pasirengęs gyventi ir mirti už carą.

Blumentrostas pradėjo gydyti Petrą gyvsidabriu, kuris veikė itin brutaliai: caras gulėjo sukniubęs mano rankose savo kambaryje, kur užtrauktos storos užuolaidos nepraleido šviesos ir gryno oro. Petras vos mane atpažino, o nesiliaujantis kraujavimas jį tik dar labiau silpnino. Bijojau, kad jis mus palieka, tad niekur nesitraukiau nuo jo lovos; kad ir kokia liga tai buvo, norėjau, kad jis pasveiktų. Praėjus porai savaičių, Petras pažvelgė į mane iš po virpančių vokų ir tarė:

– Jekaterina, gal taip ir neįstengsiu tesėti tau duoto žodžio. – Jis mėgino šypsotis. – Tas prakeiktas žodis. Gal niekada tavęs ir negalėsiu vesti.

Atsiklaupusi prie lovos pabučiavau jo pirštus ir pratrūkau ašaromis.

– Kam tai rūpi? Viskas, ko noriu, tai kad būtum su manimi.

Jis linktelėjo galvą, bet išbalęs ir nusilpęs veikiai paniro į pagalvę. Prikandusi lūpą pagalvojau: kas tai per paslaptinga liga? Ar Petras kada nors visiškai pagis? Meldžiausi, ir mano noras išsipildė – jis pasveiko, pakilo iš lovos, apsivilko seną žalio aksomo chalatą, įsispyrė į paprastas veltinio šlepetes ir nužingsniavo prie lango, kad pažvelgtų į Sankt Peterburgą, kur it skruzdėlės triūsė tūkstančiai atvarytų darbininkų, uoliai, be atokvėpio įgyvendinančių caro svajonę. Žiemos rūmų planai jau buvo paruošti, nes per pastarąsias savaites, net stovėdamas ant mirties slenksčio, Petras juos taisė ir dviem laiškais siuntė į statybų lauką. Kai tik jis sustiprėjo, ėmėme lankytis įvairiose statybų vietose, susitikome su vokiečių statybininkais, italų skulptoriais, prancūzų dailininkais ir olandų dailidėmis, kuriuos Petras tą pavasarį į Rusiją prisiviliojo dideliais pažadais bei dar didesniais aukso maišais. Nutirpus sniegui, išsyk atvyko prancūzų ekspertas, projektuojantis fontanus ir kanalus, nes Petras norėjo tokių pat vandens įrenginių, kokius buvo matęs Versalyje.

Tų metų pavasarį priverstinių darbininkų skaičius nuolat augo. Artėjant prie miesto jų kūnai panėšėjo į tamsią upę, kurios ištakos slypėjo kažkur horizonte, ten, kur dangus susitiko su žeme, o tos upės žiotys buvo mūsų miestas. Tik priartėjęs srovėje galėjai išvysti žmonių kūnus bei veidus. Petras juos akylai ir nuožmiai saugojo, nes darbininkai bandė pabėgti kiekvienoje kelio stotelėje. Jei juos sugaudavo, jų vadus nužudydavo, o kitus nuplakdavo. Mėginant pasprukti antrą kartą, nupjaudavo nosis. Mane pykino žiūrint į daugybę rūškanuose, kaulėtuose veiduose žiojinčių skylių. Tačiau jokia Rusijos ir jos žmonių auka Petro miestui nebuvo per didelė.

***

Tai Šafirovas išdrįso pažadinti carą iš miego, o jis keldamasis išbudino ir mane. Nubalusi vasaros naktis sumaišė mano sapnus su realybe.

Petras paklausė:

– Kas čia? Motina? Strelcių kareiviai?

Stengdamasis išvengti smūgio Šafirovas puolė į priekį ir sugriebė caro rankas.

– Mano care, tai aš, Šafirovas. Turiu naujienų...

Petras ėmė ramiau kvėpuoti.

– Šafirovai, senas žyde. Kodėl naktį šliaužioji po rūmus? Kokių naujienų turi? Klok jas ir leisk man miegoti, kaip pasielgtų kiekvienas doras žmogus. – Petras apkabino mane ir aš pajutau, koks jis įsitempęs.

– Švedai... – pradėjo Šafirovas.

– Taip? – Petro balsas išsyk pagyvėjo. – Kur jie?

Šafirovas sukikeno.

– Švedai, kaip ir dera, juda į pietus – žygiuoja tiesiai į „išdegintą žemę“. Mūsų septintasis dragūnas užgrobė maisto vežimus ir paėmė tūkstančius belaisvių. Generolui ir šešiems tūkstančiams jo vyrų pavyko pabėgti, bet daugybė vežimų su maistu ir ginklais liko mums.

– Vadinasi, jie neturi ko valgyti? Ir juda į pietus? – spindinčiomis akimis sušnabždėjo Petras. – Jie mirs iš bado. – Pašokęs iš lovos Petras džiaugsmingai suplojo delnais, apkabino Šafirovą ir ėmė jį pašėlusiai šokdinti, po to prisitraukęs pabučiavo. – Šafirovai, mano broli. Tai – mūsų naujos laimės aušra.