Inidė Jasnauskaitė: ne kartą yra tekę būti išprašytiems iš vietos, kurioje filmavomės

Vos keleri metai darbo „ekrane“ ją atvedė į sėkmingą karjerą, kurioje gali pasididžiuoti ne tik tūkstančiais liaupsių sulaukiančiais aprangos deriniais ir kūrybinių idėjų polėkiu, bet ir bendradarbiavimu su žinomais Lietuvos ir užsienio prekių ženklais. Lietuviškąja Leonie Hanne vadinama jauna mergina atvirauja, kad darbo vaisius skina ne tik dėl užsispyrimo ir disciplinos, bet, svarbiausia, jos sužadėtinio ir vadybininko Osvaldo dėka – tai judviejų komandinis darbas.

Su Inide ir Osvaldu susitikome nesenai jų įsirengtoje prancūziško stiliaus studijoje pačioje Gedimino prospekto širdyje. Tai buvo itin jaukus, šiltas ir nuotaikingas pokalbis, kurio metu garsų juoką pro pravertas balkono duris girdėjo saulėto šeštadienio ryto gaiva besimėgaujantys praeiviai.

Inide, papasakok apie savo vaikystę. Ar jau tada buvai tokia kūrybinga ir trykštanti energija?

Inidė: visada buvau energinga ir aktyvi, lankiau daug būrelių – nuo lauko teniso, dainavimo iki baseino. Kalbant apie madą, vaikystėje mama mus su sese labai mėgdavo puošti, o paauglystėje nebijojau eksperimentuoti ir išsiskirti iš minios. Manau, daug kam gimtuosiuose Šiauliuose nepatikdavo mano ryškios kelnės ar gėlėti megztukai, bet man jie buvo patys gražiausi (juokiasi).

Visai neseniai įsigijote nuosavus namus ir įsirengėte savo kūrybinę erdvę – atrodo, karjera auga kaip ant mielių. Kur toji sėkmės paslaptis? 

Inidė: jei ir egzistuoja toji sėkmė – tai nuostabi ir palaikanti antroji pusė, be kurios viso šito nebūtų. Mes esame puiki komanda. Juk tikrai ne visi vaikinai noriai fotografuoja savo merginas, o maniškis sutiko. Pati sau to pavydžiu (juokiasi).

Minėjai, kad noras kurti turinį socialiniuose tinkluose atėjo tada, kai prieš beveik penkerius metus viešėjai Paryžiuje. Kas tave ten taip įkvėpė?

Inidė: jaukios elegantiškos gatvelės ir pastatai, be to, juk tai – mados sostinė. Lankydamasi Paryžiuje daug fotografavausi ir pasižadėjau sau, kad nenustosiu to daryti ir grįžusi į Lietuvą. Po kelionės išsikėliau tikslą – per savaitę „Instagram“ pasidalyti bent penkiais įrašais. Šio užsibrėžimo tikslingai laikiausi ir man tai labai patiko. Be to, nuolat stebėjau savo mėgstamiausias tinklaraštininkes Negin Mirsalehi ir Leonie Hanne, mačiau, kad jos daro tą patį.

Kaip į šią avantiūrą reagavo Osvaldas? Ar buvo nesutarimų, galbūt nuomonės visai nesutapo? 

Inidė: tą kartą Paryžiuje Osvaldas nesipriešino ir net nešiojo mano kuprinę su drabužiais, kad pasidaryčiau gražių kadrų. To niekada anksčiau nėra buvę! Matyt, nujautė, kad kažkas iš to gali išaugti (juokiasi). Žinoma, buvo ir pykčių, nes iš pradžių tiesiog nejaučiau saiko: net kai gyvenome toliau nuo miesto centro, kasdien važiuodavome į senamiestį vien tam, kad pasidaryčiau nuotrauką socialiniams tinklams.

Osvaldas: ir dabar dar neturi saiko (juokiasi). Šiandien į tai žiūriu kaip į darbą, kurį dirbame drauge, kaip viena komanda. Nors šį Inidės hobį palaikiau nuo pradžių, neslėpsiu, būdavo ir barnių, ypač kai požiūriai nesutapdavo ar kai lauke minusinėje temperatūroje tekdavo šalti, kad padarytume gražų kadrą. Dabar, kai matau darbo rezultatus ir jais didžiuojuosi, tos anksčiau buvusios problemos nebėra tokios reikšmingos.

Kada supratote, kad tai nebėra tik hobis, o pagrindinė jūsų veikla ir pajamų šaltinis? 

Osvaldas: manau, kai atsirado „Reels“ filmukai. Nuo to laiko mūsų kokybės standartai dar labiau išaugo, todėl į savo rankas perėmiau medžiagos montavimą – daug mokiausi „Youtube“, panaudodavau naujai išmoktas technikas ir triukus. Ilgainiui patys sau kėlėme vis aukštesnius reikalavimus, norėjome pasiūlyti naujus, dar nematytus kampus. Pamačius, kad tai atneša ne tik daugiau matomumo, bet ir finansinę naudą, supratome, kad susikūrėme darbo vietą ir į tai turime žiūrėti labai rimtai.

Inidė: Osvaldui apsiėmus montuoti „reelsų“ kokybė smarkiai išaugo, pradėjo rastis vis daugiau prekių ženklų, norinčių su mumis bendradarbiauti. Nuo tada pradėjome labiau orientuotis ne į nuotraukas, o į vaizdo turinį, kuris pareikalauja kur kas daugiau pastangų ir laiko. 

Kaip dabar atrodo kiekvieno jūsų darbo dalis?

Inidė: be vaizdo turinio filmavimo ir montavimo, Osvaldas dar yra mano direktorius (juokiasi). Bendrauja su klientais, tvarko sąskaitas ir užsiima finansiniais reikalais. Kai visa tai dariau viena, pasitaikydavo gana daug klaidų – kažko nespėjau, laiku neatsakydavau... Jis viską padėjo sustatyti į vietas. 

Kas paskatino pradėti kurti vaizdo turinį?

Inidė: viskas prasidėjo per pandemiją, kai Lietuvoje sparčiai išpopuliarėjo „TikTok“ programėlė. Kėliau filmukus ten, bandydavau atitaikyti „trendus“, dabar juos pažiūrėjus darosi truputį juokinga (juokiasi). Po kurio laiko pačiame „Instagram“ atsirado tokio paties pobūdžio turinys, tačiau užtruko laiko prie šių naujovių priprasti ir jas prisijaukinti. Stebėjau užsienio rinkos tendencijas ir pati pradėjau kurti, klientams siūlydama nebe reklamines nuotraukas, o būtent vaizdo turinį. 

Panašu, įkvėpimo naujiems projektams jums tikrai netrūksta – iš kur tiek idėjų?

Inidė: mane dažnai įkvepia kiti užsienio kūrėjai. Daugelis galutinių mūsų filmukų rezultatų susideda iš dešimties kitų pamatytų, kurie mane inspiravo, niekada nėra buvę taip, kad kažką aklai nukopijuotume. Mano geriausia idėjų generavimo vieta yra vonia, joje garsiai pasileidžiu muziką ir viskas – idėjos pačios veržiasi per kraštus (šypsosi). Su reklaminiais filmukais kiek kitaip – turime taisyklę, kad viską nuo A iki Z sugalvojame patys. Mūsų tikslas – prekės ženklui ar įmonei sukurti pridėtinę vertę, matomumą ir išskirtinumą, todėl patys galvojame, ką galėtume padaryti geriausiai, nebent jo reklamai labai tinka socialinėje erdvėje populiarūs elementai. 

Aš dažniausiai esu ta, kuri sugalvoja filmuko idėją, nuotaiką, muziką, o tada jau ją drauge apipavidaliname. Dažnai iš anksto būname pasiruošę scenarijų, tačiau pagal planą tai nebūtinai įvyksta, pavyzdžiui, neretai jį sugadina oras, apšvietimas, netinkama vieta, tad tenka taikytis prie esamos situacijos ir suktis iš padėties. 

Buitis, darbas, kelionės kartu – su Osvaldu esate puiki komanda. Kaip taip puikiai sutariate?

Inidė: kartu esame jau devynerius metus ir visą šį laiką visada ir visur esame kartu. Anksčiau dirbome Osvaldo tėvų arbatos versle, dabar kuriame savo verslą. Nors pykčių, kaip ir kiekvienam, pasitaiko, jų dažniausiai kyla ne dėl buities ar asmeniškumų, o dėl darbo. Tačiau ir to nepavadinčiau pykčiu, gal labiau – diskusijomis ir kompromisų paieškomis. 

Kokie pagrindiniai šio darbo pliusai ir minusai?

Inidė: vienas pagrindinių minusų yra tai, kad bent jau aš neskaičiuoju darbo valandų ir nedirbu tik tada, kai miegu (juokiasi). Nors savo darbą labai mėgstu, kartais pamirštu, kad turiu ir asmeninį gyvenimą, be „Instagram“. O pliusas yra tas, kad esu pati sau šeimininkė ir turiu galimybę gyventi savo hobiu. Turime privilegiją dirbti su tuo, kas mums patinka ir atitinka mūsų vertybes, todėl tai labai vertinu. Niekada nedirbtume su tuo, kas neatitinka mūsų pačių požiūrio, gyvenimo būdo.

O kas tai būtų?

Inidė: svarbiausias dalykas mums yra žmonių pasitikėjimas, todėl niekada nereklamuotume lošimo namų, kredito įmonių, atsargiai vertiname ir su sveikata susijusius pasiūlymus.

Kaip atrodo jūsų darbo savaitė?

Inidė: labai skirtingai, bet kartu ir panašiai. Kiekvieną savaitę turime filmavimų, o prieš tuos filmavimus reikia ir nemažai pasiruošti – surinkti inventorių, sudėlioti derinius, bent dieną prieš patikrinti filmavimo vietą ir apšvietimą. Taip pat turime susitikimų, renginių, tačiau nėra jokios rutinos. 

Kaip viską suspėji?

Inidė: kiek save prisimenu, visada buvau darboholikė. Dar visai neseniai buvo laikas, kai buvau studentė ir vienu metu mokiausi dviejose mokymosi įstaigose – Vilniaus universitete mokiausi ir baigiau sociologiją, o Vilniaus kolegijoje – tarptautinį verslą. Deja, dėl per didelio darbo krūvio po trejų metų intensyvaus mokymosi teko mesti studijas, nes vienu metu studijuodama ir kurdama turinį socialiniuose tinkluose labai išsekau, patyriau daug streso, o darbas man tuo metu užėmė itin svarbią vietą. 

Ir dabar dar negaliu atsipūsti – įvairūs nauji projektai, komandos plėtimas, buto įsirengimas – darbų tik daugėja. Bet stengiuosi mokytis planuoti savo laiką, nors, neslėpsiu, man tai sunku – esu gana „išsitaškiusi“ asmenybė. Osvaldas yra tas žmogus, kuris ne tik padeda man jį planuoti, bet ir „pristabdo arklius“, kai reikia.

Ar vis dar susiduriate su stereotipais, kad turinio kūrimas nėra „rimtas“ darbas?

Osvaldas: priklauso nuo to, kaip žmonės žiūri į patį darbą. Jei parodome tik galutinį rezultatą, nereiškia, kad už jo neslypi daugybės valandų pasiruošimas – daugelis nė nesuvokia, kiek tam reikia laiko. Nematoma dalis yra ir derinimai su klientais, finansiniai bei buhalteriniai dalykai, dažnai tenka ir po kelis kartus perdaryti jau sukurtą turinį iki siekiamo rezultato, o kai kurie taip ir nepasiekia žiūrovo akių. Mes dirbame tam, kad, visų pirma, būtų smagu ir įdomu patiems, kad sukurtume pramogą sekėjui ir, svarbiausia, naudą klientui. 

Inidė: šiame darbe labai svarbi disciplina. Per pastaruosius dvejus metus nebuvo nė dienos, kai nepaviešinčiau bent kelių „stories“ įrašų, nesvarbu, sirgčiau ar atostogaučiau, visada esu aktyvi ir pasiekiama. Net ir kelionėse niekada nesiilsime, visada vežamės visą filmavimui skirtą įrangą ir kuriame filmukus tam, kad paįvairintume savo turinį ir sekėjui nuolat pasiūlytume naujų formų. 

Vadinasi, tėvai ir artimieji šią jūsų veiklą palaiko?

Inidė: tėvams, ypač seneliams, dar sunku suprasti, iš ko valgome duoną, bet mano tėvai labai palaiko ir skatina, o kai reikia – ir padeda. Osvaldo tėvai nesinaudoja socialiniais tinklais, o maniškiai gyvena Vokietijoje, todėl dažniau susitinkame ne Lietuvoje, o keliaudami. Kai būname kartu, jie patys dažnai paklausia, ar nereikėtų kuo padėti, nebijo ir patys įsitraukti. Ką aš čia kalbu – mano tėtis pats naudoja „TikTok“ ir filmuoja vaizdelius, kaip gamina cepelinus (juokiasi).

Ar jau esi atradusi savo aprangos stilių, ar manai, kad jis dar gali kisti?

Inidė: nesijaučiu visiškai atradusi savo stiliaus, bet jau pradedu suprasti, kas man tinka ir patinka labiausiai. Anksčiau daugiau rodydavau derinių, kurie realiame gyvenime yra gana sunkiai pritaikomi, būdavo ir taip, kada persirengdavau tik nuotraukai, bet į gatvę taip nedrįsdavau išeiti. Dabar stengiuosi demonstruoti daugiau praktiškų derinių. Nors ir iš šalies atrodo, kad drabužių turiu daug, tai ne visai tiesa. Daugelis jų būna pasiskolinti filmavimams, o tuos, kurių jau ilgą laiką nenešioju, reguliariai kažkam atiduodu ar parduodu. Nemėgstu chaoso spintoje, nes tai neigiamai veikia ir mano kūrybiškumą.

Kokiais žodžiais gyvenate šiuo metu?

Inidė: šiuo metu didžiausias mūsų projektas yra nuosavas butas, kuris pareikalavo daugiau investicijų, nei tikėjomės, todėl mūsų gyvenimo moto vis dar išlieka tas pats – daug dirbti ir daug kurti (juokiasi). 

Socialiniai tinklai – daugiau gerai ar blogai?

Inidė: žinoma, kad gerai, juk jie gali sukurti darbo vietą! Juose laisvai gali išreikšti save, reklamuoti savo paslaugas ar produktus, plėsti bendraminčių ratą – neįsivaizduoju kitos tam tinkamesnės terpės. Kita vertus, svarbu atidžiai atsirinkti, kokius profilius sekti – jie turėtų įkvėpti, edukuoti, skatinti veikti, o ne atvirkščiai. Jei po scrollinimo jautiesi liūdnas ir išsekęs, matyt, tikrai laikas „pravalyti“ savo naujienų srautą. 

Kas, jei vieną dieną jie dingtų?

Inidė: manau, nepražūtume. Bet kokiu atveju veikčiau kažką su kūryba, juk, jei jie ir dingtų, atsirastų kažkas naujo, dar įdomesnio (šypsosi).