Moterys

Jessica Shy: jaučiuosi sukūrusi save, o meilė mano gyvenimą tik padaro dar gražesnį

Ryškiausiai ir bene daugiausia klausomai jaunosios kartos dainininkei Jessicai Shy nereikėjo pačiai galvoti sceninio vardo. Džesika ją pavadino vieno romano veikėja susižavėjusi mama. Šyvokaitės pavardė virto Shy studijuojant Londone – pirmiausia dėstytojų patogumui.

Justino Vilučio nuotr.
Justino Vilučio nuotr.

Vos ketveri metai Lietuvoje ir – metų popatlikėjos titulas M.A.M.A. apdovanojimuose, milijonai peržiūrų internete, tūkstantinės minios koncertuose. Greita sėkmė stogo nenurovė, nes tam ji rengėsi ir dirbo nuo mažens.

Jaukus Birštonas, gaudžiantis Londonas ir galimybių miestu tapęs Vilnius – svarbiausios Jessicos stotelės. Nuo ketverių mokiusis muzikos, ji visada žinojo ir jautė, kad savo pasieks. Ne tik svajojo apie didžiulius koncertus, bet ir „juodai“ dirbo, laukdama savo progos. Sulaukė ir jos, ir meilės, prieš metus įsižiebusios Karklės festivalio užkulisiuose. Ten susikirto jos ir kito šiandien itin populiaraus atlikėjo Beno Aleksandravičiaus, roko grupės „ba.“ lyderio, keliai. Kai sutampa abiejų muzikiniai skoniai, meilė tik įkvepia ir skatina kurti. To dabar Jessicai reikia, nes, be daugybės koncertų rudenį, žiemą jos laukia turas po didžiąsias Lietuvos miestų arenas. Iki tol ištaikė laiko tik trumpam atokvėpiui – savaitės atostogoms Lenkijoje, Zakopanės kalnuose. „Po atostogų vėl grįšiu į savo chaosėlį. Pusę vasaros ruošėmės koncertui Klaipėdos „Vasaros estradoje“. Kalbėjau: jau kai jis baigsis, atsipūsiu, darysiu viską, ką noriu – varysiu prie jūros, plaukiosiu. Ir nieko nepaplaukiojau – pradėjome ruoštis arenų turui. Vėl viskas iš naujo“, – šypsosi ji ir visai neatrodo nusiminusi dėl nesibaigiančio bėgimo.

Arenų turas – nemenkas užmojis.

Po šou Klaipėdoje buvau pervargusi. Atrodė, nebeturiu motyvacijos niekam. Galvojau, kur rasti jėgų ir noro ruoštis turui per penkias arenas? Na, iš kur jų paimti? Tačiau paskui pati save užmotyvavau – juk sferoje, kurioje sukuosi, nėra taip, kad galėčiau metus ilsėtis, o tada grįžusi susigalvosiu, kad dabar laikas didžiuliam koncertų turui ir visi išskėstomis rankomis manęs lauks. Tad reikia mažiau gailėti savęs ir dirbti, kol mano laikas. Pavargti geriau nei paskui graužtis, kad kažko nepadariau. Bus sunku, suplanuotas pusmetis į priekį, bet išties to laukiu. Nieko neveikti irgi negalėčiau.

Be to, esame vieni iš nedaugelio Lietuvos atlikėjų, kurie gali sau leisti daryti tokio lygio koncertus. Turiu galvoje ne tai, kad siekiame surinkti pilnas penkias arenas ir uždirbti daug pinigų. Ne. Tiesiog planuojame, kad ateis tam tikras skaičius žmonių, tad galime skirti biudžetą kažkam labai įspūdingam.

Justino Vilučio nuotr.

Tave mažytę, vos ketverių, į muzikos mokyklą nuvedė mama, o vėliau niekam nebereikėjo skatinti, siūlyti, pati ėjai į šou „2 minutės šlovės“, „X faktorius“, „Chorų karai“?

Mama mano gyvenime – labai svarbi ašis. Ji – didelė karjeristė, stipri moteris, tad ir mane išmokė nemesti pradėtų darbų. Kol augau, nesutardavome, bet iš jos pasiėmiau nežmoniškai daug: atkaklaus ėjimo pirmyn kiaurai sienas, sunkumus, standartų griovimo. Kiek kartų buvau sugalvojusi mesti muziką, ji tvirtai pasakydavo: „Ne.“ Ir štai tiek metų tą darau, niekada neturėjau plano B. Tik muziką. Užtat žinojau, kad anksčiau ar vėliau man turi pasisekti. Mama man įskiepijo mąstymą plačiu masteliu: „Būsi pasaulinė žvaigždė, padarysi karjerą užsienyje.“ Na, žinot, kaip mamos savo vaikams moka įteigti. Ji niekada neabejojo, kad gyvenime daug pasieksiu, tad kažkuria prasme galbūt tai ir užprogramavo. Visada save įsivaizdavau didelėje scenoje, kad iš to gyvensiu. Iš pradžių galvojau naiviai gražiai, vėliau pamačiau kitą buvimo šioje industrijoje pusę...

Žinojau, kad anksčiau ar vėliau man turi pasisekti. Mama man įskiepijo mąstymą plačiu masteliu. Ji niekada neabejojo, kad gyvenime daug pasieksiu.

Ką turi galvoje?

Klausiau įvairių užsienio atlikėjų interviu, jų mintys labai rezonavo su mano būsena. Svajoji, kad, pavyzdžiui, surengsi koncertą Kauno „Žalgirio“ arenoje ir tai bus vadinamasis milestone – kažkas itin reikšmingo gyvenime, atspirties taškas, kurį pasiekusi būsiu kažką įrodžiusi sau, šeimai, pasauliui. Kai į tikslą eini keliais, išsitaškai, išbrauki savaites ir mėnesius iš savo gyvenimo, nes apie nieką kita daugiau negalvoji, neleidi sau būti dabartyje, bet kažko lauki, esi įsitempusi, daug reikalauji iš kitų ir savęs. Tas momentas atėjo ir praėjo, o aš suvokiau, kad juo beveik nepasidžiaugiau. Tai, ko laukiau, dėl ko pusę metų beveik negyvenau, nesuteikė džiaugsmo, kurio tikėjausi. Ši pamoka atvėrė akis labiau mėgautis procesu, vertinti aplinkui esančius žmones, nes palyginus įdėtą darbą ir patirtą džiaugsmą jo man atrodė absurdiškai mažai. Kai koncertas, kuriam tiek atidavei, praeina, guli dvi savaites į lubas įsmeigtomis akimis ir jautiesi kaip daržovė, atrodo, nieko tavyje nebeliko – viskas išspausta. Akimirką, kai pasiekiau vieną didžiausių ligtolinio gyvenimo tikslų, jaučiausi pati nelaimingiausia.

Matydavau savo mamą, darančią tą pačią klaidą, – viską atiduodančią dėl tikslo ir nesimėgaujančią pakeliui, galvodavau, kad niekada taip nedarysiu. Būdama paauglė jai išsiliedavau: viskas tik darbui, karjerai, neskiri laiko šeimai, dėl to nejaučiame ryšio. Ir štai užaugusi vieną dieną pagalvojau: Dieve, juk aš – tai ji! Kartoju tą patį, dėl ko taip pykau (juokiasi). Bet stengiuosi save tokiais momentais pagauti ir stabdyti, laiku atsitraukti. Tai, regis, tokie elementarūs dalykai, bet man jų reikia mokytis.

Justino Vilučio nuotr.

Mama išmokė ne tik darboholizmo, bet ir darbštumo, kas gyvenime praverčia?

Jau nuo dešimties metų eidavau į mamos kavinės virtuvę plauti indų už 10 litų. Beje, į tą kavinę mama kviesdavo koncertuoti tuo metu populiarius atlikėjus. Turiu nuotraukų, kur aš, visai pyplė, su „Kelias į žvaigždes“ dalyviais, „Dinamika“, Džordana Butkute. Dažnai per koncertus ir užmigdavau užkulisiuose, bet į juos verždavausi, man reikėdavo ten būti. Tad, galima sakyti, renginių organizavimo virtuvę pažinau, joje sukausi nuo mažens.

Kišenpinigiai lengvai nebyrėjo. Mama mokė mane užsidirbti. Ji, kilusi iš nekokios šeimos, patyrusi nepriteklių, visada mokėjo tą daryti, yra užsispyrusi, versli, pati viską sukūrė nuo nulio. Kai augau, ji jau turėjo iš ko man duoti pinigų, bet nieko nepadėjo ant lėkštutės, turėjau viską pelnyti savo rankomis. Dabar kartais galvoju, kad gal nereikėjo taip drastiškai spausti. Ypač kai išvykau į užsienį, kai buvo taip sunku, kad imdavau depresuoti. Atrodė: jau galiu siekti savo svajonių, bet turiu dirbti restorane, kad kaip nors išsiversčiau. Kita vertus, viskas galiausiai baigėsi gerai. O darbštumas, kaip ir sakėte, dar niekam nepakenkė.

Kaip pačiai atrodo, ko išmokė Londonas, ką gavai per tuos penkerius metus, be komercinės muzikos diplomo ir sceninio vardo, kai dėstytojo paskatinta sutrupinai Šyvokaitę iki Shy?

Atsimenu save prieš išvažiuojant gyventi į Londoną ir vėliau – du absoliučiai skirtingi žmonės. Nors vienu metu ir buvo žiauriai sunku, teko paleisti karjeros užsienyje svajonę. Parsivežiau visai kitokią – daug platesnę – pasaulėžiūrą. Kitaip ėmiau vertinti žmones, muziką. Dainas pradėjau rašyti angliškai ir tik tada versdavau į lietuvių. Tiesą sakant, iki šiol tą patį darau – dėlioju melodijas su angliškomis frazėmis, kurios skambesnės. Lietuvių kalba – daug sudėtingesnė. Suradau formulę, padedančią visai kitaip žiūrėti į lietuvišką tekstą, kaip geriausia jį transformuoti iš anglų. 

Londone atradau visokiausių grupių, kurios darė įtaką mano muzikiniam skoniui, muzikos pojūčiui, sąskambiams. Žinoma, ten nekart užvaldė keistas jausmas, kai lyg esi labai arti populiariosios industrijos – eini pro parkelį, kur Edas Sheeranas sėdi ant žolės ir rašo dainų tekstus, bet kartu – labai toli. Ta svajonė – lyg ranka pasiekiama, bet išties – už jūrų marių. Viską sudėjus, sprendimas pagyventi vienai svetimoje šalyje davė nepaprastai daug. Beje, pastebėjau, kad keistai dabar Lietuvoje renkasi mano ratas žmonių – visi grįžę iš Londono, Amsterdamo, kažkur kitur, tokie patys kaip aš. Randame bendrų taškų.

Atsimenu save prieš išvažiuojant gyventi į Londoną ir vėliau – du absoliučiai skirtingi žmonės. Nors vienu metu ir buvo žiauriai sunku, teko paleisti karjeros užsienyje svajonę.

Neturėjo būti lengva grįžti – laukė dar viena adaptacija?

Anksčiau niekada negyvenau Vilniuje, bet iš Londono persikrausčiau tiesiai į jį. Grįžau į Lietuvą dėl to, kad Londone nieko nedariau savo profesijos labui. Buvau įkalinta darbuose, kad pragyvenčiau nuo algos iki algos. Tad pirmos dainos, prodiuserių susidomėjimas man buvo kibirkštėlė vilties. Galvojau, jei dabar to nepagausiu, neužpilsiu ant kibirkšties degiojo skysčio, neįsikibsiu nagais, vėl viskas užges ir reikės užsiimti kuo nors apčiuopiamesniu.

Pavyzdžiui, grįžti į mamos verslą?

Kad ir taip. Muzika – toks dalykas, kuris vienam patinka, kitam – visai ne. Gali daryti viską labai gerai, bet rezultato gali nebūti. Čia labai daug lemia sėkmės faktorius – sulauki savo momento, bet turi būti jam pasirengęs. Sutikau labai daug už save talentingesnių žmonių, kuriems taip ir nepasisekė. Velnias žino, kodėl taip nutinka. Negaliu atsakyti, kodėl pavyko man.

Gal tiesiog tinkamu laiku atsidūrei tinkamoje vietoje: turėjai dainų, parašei Jonui Nainiui į jo agentūrą „Open Play“?..

Greičiausiai. Be to, aš labai labai norėjau ir daug dirbau. Užsispyriau ir kiekvieną dieną rašiau, dariau, siunčiau. Supratau, kad tai – mano galimybė, jei paleisiu, kito gali nebebūti. O dabar net keista – tik ketvirti metai Vilniuje, o mes štai sėdime ir kalbame apie turą po didžiausias arenas...

Justino Vilučio nuotr.

Kada patikėjai, kad sugavai laimės paukštę, kad jau esi ten, kur svajojai?

Pirmąsyk surinkusi „Žalgirio“ areną. Stovėjau ir žiūrėjau į minią žmonių – 10 tūkstančių, kai dar neseniai vasarą klausytojų rekordas buvo du tūkstančiai, – ir džiaugiausi, kad kažką darome gerai. Iki tol galvodavau, kad nei kas žino, kaip atrodau, galbūt klauso mano dainų, bet – tik tiek. Man atrodo, kad ir mama tik tada patikėjo, jog pasirinkau teisingai. Ji vėliau padovanojo žiedą su keturiomis akutėmis: „Pirmasis – arenos koncertas, likusias tris dideles svajones dar susigalvok.“ Antroji bus arenų turas, o likusios svajonės gal bus net nesusijusios su muzika.

Su pirma meile anglu skyreisi dramatiškai – jis atvyko į Lietuvą, išlėkė namo, vėl grįžo, bet galiausiai nebesusiėjote?

Meilė su anglu buvo tokia stipri, nes buvau labai jauna, tvirtai nestovėjau ant kojų – nei draugų, nei šeimos arti, nei finansinio stabilumo, o tokiose situacijose labiau įsikimbi į kitą žmogų, jis tampa daugiau, nei turėtų būti. Tad skirtis buvo labai sunku. Bet tas padėjo kūrybai, dainų rašymui. Būdavo, prisėdu ir viskas liejasi, tiek turiu ką pasakyti. Tada atėjo ramybės, susikaupimo, gyvenimo statymo nuo pamatų metas. Dabar santykiuose esu visai kita koja nei anąsyk. Jaučiuosi sukūrusi save, o meilė mano gyvenimą tik padaro dar gražesnį, lengvesnį. Į kitą žmogų nebesu įsikibusi. Jis – mano palydovas.

Bendrauti su dabartiniu palydovu – Benu – gal paprasčiau, nes abu esate iš ten pat – muzikos pasaulio?

Tai, kad esame iš tos pačios sferos, – tik privalumas, nes jaučiame abipusį supratimą, daug ko vienas kitam neturime aiškintis, nes tai – savaime suprantama. Smagu, kad sutampa ir tvarkaraščiai. Savaitgaliais išvažiuojame koncertuoti į skirtingas puses, grįžtame, įkrauname vienas kitą. Neįsivaizduoju, ar kitoje srityje besisukantis žmogus taip suprastų ir priimtų gyvenimo būdą, gebėtų prisiderinti, o dabar mūsų partnerystė nepaprastai smagi.

Judviejų muzikiniai skoniai sutampa?

Taip. Ir tai labai svarbu. Kadangi beprotišką dalį mano gyvenimo užima muzika, kūryba, jam – lygiai taip pat, turime labai daug bendra. Praktiškai nuo pažinties pradžios „Spotify“ platformoje turėjome grojaraštį, kur vos ne kasdien įmesdavome vienas kitam kažką atrasto paklausyti.

Vilniuje du populiarieji atlikėjai – po vienu stogu?

Dar ne. Galbūt kada nors – jei viskas gražiai eisis. Kol kas tiesiog džiaugiamės gyvenimu, planuojame keliones. Kai pirmąkart patiri šiuos dalykus, viskas atrodo kažkaip ypatinga.

Justino Vilučio nuotr.

Kimbate, kritikuojate vienas kito kūrybą?

Labiau stengiamės palaikyti. Benas man visada buvo autoritetas muzikos pasaulyje, o jo nuomonė – labai vertinga. Kritikuoti nesinori, bet garsiai pasakome, kas patinka. Neseniai pakalbėjome, kad norime vienas kitam sakyti pastabas, kas mūsų muzikoje galėtų būti dar geriau. Pamažu mokomės tai išsakyti – neįžeisdami, saugiai ir ramiai. Pastabos, sakomos ne iš blogos valios, o iš meilės, tik parodo, kad kitas žmogus rūpi.

Tebesi tokia produktyvi – rašai dainas ir kitiems?

Nebe. Anksčiau eidavau į studiją dirbti, nes neįsivaizduodavau, ką kita galiu veikti. Dabar daugiau laiko skiriu sau. Be to, turiu labai daug koncertų, į visas rengimosi jiems dalis esu įsitraukusi gal labiau, nei reikėtų. Čia – ir vėl kompleksai, kad, jei neprisidėsiu, galbūt kažkas bus penkiais procentais blogiau, nei būtų be manęs. Kai išsitaškai skirtingose sferose nuo choreografijos, scenografijos, apšvietimo, labai pavargsti. Graužiu save, kad galėčiau eiti kurti, kitką palikti profesionalams, bet man taip svarbu mūsų rengiami koncertai, kad nežinau, ar kada nors bus kitaip. Man nuoširdžiai tas rūpi!

Pati rūpiniesi ir įvaizdžiu – drabužiais, išskirtiniais veido papuošalais?

Dalyvauju ir kuriant įvaizdį. Jau kelerius metus bendradarbiaujame su stiliste Vilte Kinderavičiūte. Mano teta Regina yra nuostabi siuvėja, ji labai jaučia mane, mano skonį ir pagauna norus. Vienas kitas primatavimas ir gaunu tai, ką mes su Vilte sugalvojusios.

Klausytojai visada laukia naujų sceninių kostiumų, o mes, tikiu, jų nenuviliame (šypsosi). Prieš vasaros koncertą estradoje kartu skridome į Milaną ieškoti audinių. Tas procesas – smagus ir įdomus. Anksčiau nesureikšmindavau jo, man atrodė, kad svarbu tik muzika, dainos. Laikui bėgant ėmiau suprasti, kad įvaizdis – neatsiejama to dalis. Norime išlaikyti ribą tarp scenos, atlikėjo ir žiūrovo, svarbu žmogui, pirkusiam bilietą, duoti kažką neprieinamo, ko nepamatysi gatvėje. Sceninis kostiumas neturėtų būti toks, kokį apsirengčiau penktadienio vakarą išeidama į miestą. Scenos drabužis atlikėją turėtų paversti tikru artistu.

Sceninis kostiumas neturėtų būti toks, kokį apsirengčiau penktadienio vakarą išeidama į miestą. Scenos drabužis atlikėją turėtų paversti tikru artistu.

Ar, be muzikos, lieka laiko pomėgiams?

Prigriebiau save, kad kažkada buvęs hobis, muzika, tapo darbu tiek stipriai, jog reikia imtis kažko visai kitokio. Šį rudenį pradedu studijuoti Psichologijos akademijoje. Tai – dvejų metų savęs tobulinimo projektas (šypsosi). Žinau, kad kiekvieną penktadienį ir šeštadienį eisiu į paskaitas. Ir tai – dėl savęs. Per kelerius metus labai patobulėjome karjeros srityje, bet viduje jaučiuosi labai užsistagnavusi. Užtat noriu mokytis, žengti pirmyn pati. Studijos, manau, padės geriau suprasti save, kitus, pagaliau, įgysiu su darbu visiškai nesusijusią bendruomenę. Komanda klausia, kaip žadu spėti. O man būsimas papildomas krūvis, mokslai atrodo atgaiva.

Kuo kitas jausmas arenose, kai pati stovi prieš publiką, o ne už Džordanos Butkutės, kurios pritariančiąja vokaliste kadaise buvai, nugaros?

Kita atsakomybė. Kai scenoje esi tik pritariančioji vokalistė, skamba ne tavo dainos ir šviesos nukreiptos ne į tave, viskas kitaip. Kadaise darė įspūdį žmonių skaičius, kaip jie skanduoja kiekvieną žodį, spėjau pagalvoti, kaip norėčiau, kad mano dainas taip žinotų. Praeina aštuoneri metai... Žmonės skanduoja mano dainas. Iš pradžių dar nesuvokiau to, mačiau tik šviesas, žmonių galvas, bet – ne jų emocijas. Užtat girdėjau juos. Jie atėjo tik dėl manęs, juos veikia mano muzika! Galvoju apie kiekvieną klausytoją, kuriam pinigai už bilietą – dideli, ką dar galiu padaryti, kad jis nesigailėtų atėjęs, ką dar galiu jam duoti, kaip nenuvilti. Už koncertus atsakomybę prisiimu savo vardu. Juk, jei nepasiseks, sakys, kad tai aš kažko nepadariau, o ne prodiuseriai ar kas kitas. Nors stengiamės visi. Jei gerai, aš prisiimu laurus. Jei blogai – kritiką ir blogus žodžius. Kita vertus, visada jaučiu, kad nesu viena, esame visa „Open Play“ kompanija, kurią kartu užauginome. Ir jos sėkmė rūpi visiems. Viena nenorėčiau tempti tokio vežimo.

JUSTINO VILUČIO nuotraukos

ADOMO KAIKARIO apšvietimas

VILTĖS KINDEREVIČIŪTĖS stilius

Stilisto asistentas – VAINOTAS JAKŠTAS

ARTŪRO NUMSĖDŽIO makiažas

KATRĖS BOSIKYTĖS plaukai

UNĖS JONYNAITĖS dailė

Gamybos asistentė – ELZĖ BORSTEIKAITĖ

Lokacijų vadovas – PAULIUS SERAPINAS

Rekomenduojame