Jessica Shy: jaučiuosi sukūrusi save, o meilė mano gyvenimą tik padaro dar gražesnį

Vos ketveri metai Lietuvoje ir – metų popatlikėjos titulas M.A.M.A. apdovanojimuose, milijonai peržiūrų internete, tūkstantinės minios koncertuose. Greita sėkmė stogo nenurovė, nes tam ji rengėsi ir dirbo nuo mažens.

Jaukus Birštonas, gaudžiantis Londonas ir galimybių miestu tapęs Vilnius – svarbiausios Jessicos stotelės. Nuo ketverių mokiusis muzikos, ji visada žinojo ir jautė, kad savo pasieks. Ne tik svajojo apie didžiulius koncertus, bet ir „juodai“ dirbo, laukdama savo progos. Sulaukė ir jos, ir meilės, prieš metus įsižiebusios Karklės festivalio užkulisiuose. Ten susikirto jos ir kito šiandien itin populiaraus atlikėjo Beno Aleksandravičiaus, roko grupės „ba.“ lyderio, keliai. Kai sutampa abiejų muzikiniai skoniai, meilė tik įkvepia ir skatina kurti. To dabar Jessicai reikia, nes, be daugybės koncertų rudenį, žiemą jos laukia turas po didžiąsias Lietuvos miestų arenas. Iki tol ištaikė laiko tik trumpam atokvėpiui – savaitės atostogoms Lenkijoje, Zakopanės kalnuose. „Po atostogų vėl grįšiu į savo chaosėlį. Pusę vasaros ruošėmės koncertui Klaipėdos „Vasaros estradoje“. Kalbėjau: jau kai jis baigsis, atsipūsiu, darysiu viską, ką noriu – varysiu prie jūros, plaukiosiu. Ir nieko nepaplaukiojau – pradėjome ruoštis arenų turui. Vėl viskas iš naujo“, – šypsosi ji ir visai neatrodo nusiminusi dėl nesibaigiančio bėgimo.

Arenų turas – nemenkas užmojis.

Po šou Klaipėdoje buvau pervargusi. Atrodė, nebeturiu motyvacijos niekam. Galvojau, kur rasti jėgų ir noro ruoštis turui per penkias arenas? Na, iš kur jų paimti? Tačiau paskui pati save užmotyvavau – juk sferoje, kurioje sukuosi, nėra taip, kad galėčiau metus ilsėtis, o tada grįžusi susigalvosiu, kad dabar laikas didžiuliam koncertų turui ir visi išskėstomis rankomis manęs lauks. Tad reikia mažiau gailėti savęs ir dirbti, kol mano laikas. Pavargti geriau nei paskui graužtis, kad kažko nepadariau. Bus sunku, suplanuotas pusmetis į priekį, bet išties to laukiu. Nieko neveikti irgi negalėčiau.

Be to, esame vieni iš nedaugelio Lietuvos atlikėjų, kurie gali sau leisti daryti tokio lygio koncertus. Turiu galvoje ne tai, kad siekiame surinkti pilnas penkias arenas ir uždirbti daug pinigų. Ne. Tiesiog planuojame, kad ateis tam tikras skaičius žmonių, tad galime skirti biudžetą kažkam labai įspūdingam.

Tave mažytę, vos ketverių, į muzikos mokyklą nuvedė mama, o vėliau niekam nebereikėjo skatinti, siūlyti, pati ėjai į šou „2 minutės šlovės“, „X faktorius“, „Chorų karai“?

Mama mano gyvenime – labai svarbi ašis. Ji – didelė karjeristė, stipri moteris, tad ir mane išmokė nemesti pradėtų darbų. Kol augau, nesutardavome, bet iš jos pasiėmiau nežmoniškai daug: atkaklaus ėjimo pirmyn kiaurai sienas, sunkumus, standartų griovimo. Kiek kartų buvau sugalvojusi mesti muziką, ji tvirtai pasakydavo: „Ne.“ Ir štai tiek metų tą darau, niekada neturėjau plano B. Tik muziką. Užtat žinojau, kad anksčiau ar vėliau man turi pasisekti. Mama man įskiepijo mąstymą plačiu masteliu: „Būsi pasaulinė žvaigždė, padarysi karjerą užsienyje.“ Na, žinot, kaip mamos savo vaikams moka įteigti. Ji niekada neabejojo, kad gyvenime daug pasieksiu, tad kažkuria prasme galbūt tai ir užprogramavo. Visada save įsivaizdavau didelėje scenoje, kad iš to gyvensiu. Iš pradžių galvojau naiviai gražiai, vėliau pamačiau kitą buvimo šioje industrijoje pusę...

Ką turi galvoje?

Klausiau įvairių užsienio atlikėjų interviu, jų mintys labai rezonavo su mano būsena. Svajoji, kad, pavyzdžiui, surengsi koncertą Kauno „Žalgirio“ arenoje ir tai bus vadinamasis milestone – kažkas itin reikšmingo gyvenime, atspirties taškas, kurį pasiekusi būsiu kažką įrodžiusi sau, šeimai, pasauliui. Kai į tikslą eini keliais, išsitaškai, išbrauki savaites ir mėnesius iš savo gyvenimo, nes apie nieką kita daugiau negalvoji, neleidi sau būti dabartyje, bet kažko lauki, esi įsitempusi, daug reikalauji iš kitų ir savęs. Tas momentas atėjo ir praėjo, o aš suvokiau, kad juo beveik nepasidžiaugiau. Tai, ko laukiau, dėl ko pusę metų beveik negyvenau, nesuteikė džiaugsmo, kurio tikėjausi. Ši pamoka atvėrė akis labiau mėgautis procesu, vertinti aplinkui esančius žmones, nes palyginus įdėtą darbą ir patirtą džiaugsmą jo man atrodė absurdiškai mažai. Kai koncertas, kuriam tiek atidavei, praeina, guli dvi savaites į lubas įsmeigtomis akimis ir jautiesi kaip daržovė, atrodo, nieko tavyje nebeliko – viskas išspausta. Akimirką, kai pasiekiau vieną didžiausių ligtolinio gyvenimo tikslų, jaučiausi pati nelaimingiausia.

Matydavau savo mamą, darančią tą pačią klaidą, – viską atiduodančią dėl tikslo ir nesimėgaujančią pakeliui, galvodavau, kad niekada taip nedarysiu. Būdama paauglė jai išsiliedavau: viskas tik darbui, karjerai, neskiri laiko šeimai, dėl to nejaučiame ryšio. Ir štai užaugusi vieną dieną pagalvojau: Dieve, juk aš – tai ji! Kartoju tą patį, dėl ko taip pykau (juokiasi). Bet stengiuosi save tokiais momentais pagauti ir stabdyti, laiku atsitraukti. Tai, regis, tokie elementarūs dalykai, bet man jų reikia mokytis.

Neturėjo būti lengva grįžti – laukė dar viena adaptacija?

Anksčiau niekada negyvenau Vilniuje, bet iš Londono persikrausčiau tiesiai į jį. Grįžau į Lietuvą dėl to, kad Londone nieko nedariau savo profesijos labui. Buvau įkalinta darbuose, kad pragyvenčiau nuo algos iki algos. Tad pirmos dainos, prodiuserių susidomėjimas man buvo kibirkštėlė vilties. Galvojau, jei dabar to nepagausiu, neužpilsiu ant kibirkšties degiojo skysčio, neįsikibsiu nagais, vėl viskas užges ir reikės užsiimti kuo nors apčiuopiamesniu.

Pavyzdžiui, grįžti į mamos verslą?

Kad ir taip. Muzika – toks dalykas, kuris vienam patinka, kitam – visai ne. Gali daryti viską labai gerai, bet rezultato gali nebūti. Čia labai daug lemia sėkmės faktorius – sulauki savo momento, bet turi būti jam pasirengęs. Sutikau labai daug už save talentingesnių žmonių, kuriems taip ir nepasisekė. Velnias žino, kodėl taip nutinka. Negaliu atsakyti, kodėl pavyko man.

Gal tiesiog tinkamu laiku atsidūrei tinkamoje vietoje: turėjai dainų, parašei Jonui Nainiui į jo agentūrą „Open Play“?..

Greičiausiai. Be to, aš labai labai norėjau ir daug dirbau. Užsispyriau ir kiekvieną dieną rašiau, dariau, siunčiau. Supratau, kad tai – mano galimybė, jei paleisiu, kito gali nebebūti. O dabar net keista – tik ketvirti metai Vilniuje, o mes štai sėdime ir kalbame apie turą po didžiausias arenas...

Kada patikėjai, kad sugavai laimės paukštę, kad jau esi ten, kur svajojai?

Pirmąsyk surinkusi „Žalgirio“ areną. Stovėjau ir žiūrėjau į minią žmonių – 10 tūkstančių, kai dar neseniai vasarą klausytojų rekordas buvo du tūkstančiai, – ir džiaugiausi, kad kažką darome gerai. Iki tol galvodavau, kad nei kas žino, kaip atrodau, galbūt klauso mano dainų, bet – tik tiek. Man atrodo, kad ir mama tik tada patikėjo, jog pasirinkau teisingai. Ji vėliau padovanojo žiedą su keturiomis akutėmis: „Pirmasis – arenos koncertas, likusias tris dideles svajones dar susigalvok.“ Antroji bus arenų turas, o likusios svajonės gal bus net nesusijusios su muzika.

Su pirma meile anglu skyreisi dramatiškai – jis atvyko į Lietuvą, išlėkė namo, vėl grįžo, bet galiausiai nebesusiėjote?

Meilė su anglu buvo tokia stipri, nes buvau labai jauna, tvirtai nestovėjau ant kojų – nei draugų, nei šeimos arti, nei finansinio stabilumo, o tokiose situacijose labiau įsikimbi į kitą žmogų, jis tampa daugiau, nei turėtų būti. Tad skirtis buvo labai sunku. Bet tas padėjo kūrybai, dainų rašymui. Būdavo, prisėdu ir viskas liejasi, tiek turiu ką pasakyti. Tada atėjo ramybės, susikaupimo, gyvenimo statymo nuo pamatų metas. Dabar santykiuose esu visai kita koja nei anąsyk. Jaučiuosi sukūrusi save, o meilė mano gyvenimą tik padaro dar gražesnį, lengvesnį. Į kitą žmogų nebesu įsikibusi. Jis – mano palydovas.

Bendrauti su dabartiniu palydovu – Benu – gal paprasčiau, nes abu esate iš ten pat – muzikos pasaulio?

Tai, kad esame iš tos pačios sferos, – tik privalumas, nes jaučiame abipusį supratimą, daug ko vienas kitam neturime aiškintis, nes tai – savaime suprantama. Smagu, kad sutampa ir tvarkaraščiai. Savaitgaliais išvažiuojame koncertuoti į skirtingas puses, grįžtame, įkrauname vienas kitą. Neįsivaizduoju, ar kitoje srityje besisukantis žmogus taip suprastų ir priimtų gyvenimo būdą, gebėtų prisiderinti, o dabar mūsų partnerystė nepaprastai smagi.

Judviejų muzikiniai skoniai sutampa?

Taip. Ir tai labai svarbu. Kadangi beprotišką dalį mano gyvenimo užima muzika, kūryba, jam – lygiai taip pat, turime labai daug bendra. Praktiškai nuo pažinties pradžios „Spotify“ platformoje turėjome grojaraštį, kur vos ne kasdien įmesdavome vienas kitam kažką atrasto paklausyti.

Vilniuje du populiarieji atlikėjai – po vienu stogu?

Dar ne. Galbūt kada nors – jei viskas gražiai eisis. Kol kas tiesiog džiaugiamės gyvenimu, planuojame keliones. Kai pirmąkart patiri šiuos dalykus, viskas atrodo kažkaip ypatinga.

Ar, be muzikos, lieka laiko pomėgiams?

Prigriebiau save, kad kažkada buvęs hobis, muzika, tapo darbu tiek stipriai, jog reikia imtis kažko visai kitokio. Šį rudenį pradedu studijuoti Psichologijos akademijoje. Tai – dvejų metų savęs tobulinimo projektas (šypsosi). Žinau, kad kiekvieną penktadienį ir šeštadienį eisiu į paskaitas. Ir tai – dėl savęs. Per kelerius metus labai patobulėjome karjeros srityje, bet viduje jaučiuosi labai užsistagnavusi. Užtat noriu mokytis, žengti pirmyn pati. Studijos, manau, padės geriau suprasti save, kitus, pagaliau, įgysiu su darbu visiškai nesusijusią bendruomenę. Komanda klausia, kaip žadu spėti. O man būsimas papildomas krūvis, mokslai atrodo atgaiva.

Kuo kitas jausmas arenose, kai pati stovi prieš publiką, o ne už Džordanos Butkutės, kurios pritariančiąja vokaliste kadaise buvai, nugaros?

Kita atsakomybė. Kai scenoje esi tik pritariančioji vokalistė, skamba ne tavo dainos ir šviesos nukreiptos ne į tave, viskas kitaip. Kadaise darė įspūdį žmonių skaičius, kaip jie skanduoja kiekvieną žodį, spėjau pagalvoti, kaip norėčiau, kad mano dainas taip žinotų. Praeina aštuoneri metai... Žmonės skanduoja mano dainas. Iš pradžių dar nesuvokiau to, mačiau tik šviesas, žmonių galvas, bet – ne jų emocijas. Užtat girdėjau juos. Jie atėjo tik dėl manęs, juos veikia mano muzika! Galvoju apie kiekvieną klausytoją, kuriam pinigai už bilietą – dideli, ką dar galiu padaryti, kad jis nesigailėtų atėjęs, ką dar galiu jam duoti, kaip nenuvilti. Už koncertus atsakomybę prisiimu savo vardu. Juk, jei nepasiseks, sakys, kad tai aš kažko nepadariau, o ne prodiuseriai ar kas kitas. Nors stengiamės visi. Jei gerai, aš prisiimu laurus. Jei blogai – kritiką ir blogus žodžius. Kita vertus, visada jaučiu, kad nesu viena, esame visa „Open Play“ kompanija, kurią kartu užauginome. Ir jos sėkmė rūpi visiems. Viena nenorėčiau tempti tokio vežimo.