Pamatę vidury Lietuvos stūksančius baltus kalnus, taip sunkiai primenančius mūsų žemi&scaron;ką peizažą, dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu su mylimuoju Donatu Ivanausku net klyktelėjo i&scaron; džiaugsmo: &bdquo;Laukiamės Kosmoso vaiko, ar galėtų būti geresnė vieta fotografuotis?!&ldquo;

Žinia apie į pasaulį ateinančią naują gyvybę Justę ir Donatą pasivijo kovo mėnesį Filipinuose. Atlikėja atvira: nė&scaron;tumo jos planuose dar nebuvo, todėl užgriuvęs naujas pasaulis ir nežinomybė kiek i&scaron;gąsdino. O &scaron;iandien ji &scaron;vyti i&scaron; laimės: &bdquo;Žinau, kad ir kas mums su Diudyte nutiktų, &scaron;is kūdikis bus tikros ir nuo&scaron;irdžios meilės vaisius.&ldquo; &bdquo;Mėnulio &scaron;viesoje&ldquo; &ndash; pirmoji daina, kurią Justė skyrė lapkričio pabaigoje gimsiančiam sūnui.
Moterys dažnai sau kelia klausimą, kada tinkamiausias laikas susilaukti vaikų: kai tau dvide&scaron;imt, trisde&scaron;imt ar dar vėliau? Kai jau daug pasiekei ar kaip tik &ndash; kai tik galvoji, kuriuo gyvenimo keliu pasukti? Kaip manai, kodėl jūsų su Donatu sūnus nusprendė ateiti būtent dabar?
Net neįsivaizduoju. Jei atvirai, negaliu pasakyti, kad &scaron;į vaiką planavome. Buvau viena tų moterų, kuri niekada nesvajojo apie vaikus, kuri nuolat tai deklaravo ir garsiai rėkė: &bdquo;Ko jūs man ai&scaron;kinat?!&ldquo; Ankstesniuose santykiuose, matyt, trūko meilės, pilnatvės, nė vienuose nesijaučiau taip gerai, kad būčiau norėjusi susilaukti vaikų. Kai sutinki savo žmogų, lengva palyginti ir tai suprasti. Su Diudyte jaučiuosi visi&scaron;kai laisva, su juo lengva būti, todėl nenuostabu, kad vis pakalbėdavome: jei bus &ndash; gerai, bet būtų geriau susiplanuoti. O to plano kaip nebuvo, taip nebuvo.
Liepos 1-ąją suėjo &scaron;e&scaron;eri metai, kai esame kartu, tačiau rimčiau apie vaikus pirmą kartą susimąsčiau prasidėjus pirmajam karantinui. Iki tol tam tiesiog neturėjau laiko, o kai kas nors imdavo ai&scaron;kinti, kad gimus vaikui viskas susidėlios į savas vietas, kad viską spėsiu, norėdavosi pasiųsti po velnių: jūs negyvenate mano gyvenimo, tad kodėl galvojate, kad žinote, kaip bus. Dabar gal taip toli nebesiųsčiau... (&Scaron;ypsosi.)
Nenoriu savo vaiko vadinti netyčiuku. Jis yra didžiausia Visatos dovana, toks buvo jos sprendimas &ndash; atsiųsti kūdikį čia ir dabar. Su Diudyte jį vadiname Kosmoso vaiku. Buvome jam net Kosmo vardą sugalvoję, bet laikui bėgant &scaron;iek tiek i&scaron;sigandome: o kas, jei ne muzikantas, o matematikas gims? (Juokiasi.)

Vadinasi, gims berniukas?
Kaip kažkas pasakė: karalienės mergaičių negimdo (juokiasi)!
Kasmet su Donatu leidžiatės į ilgas ir tolimas keliones. Filipinuose po įtempto koncertų maratono ilsėjaisi ne pirmą sykį, bet &scaron;is kartas buvo lemtingas?
Į Filipinus i&scaron;važiavau skęsdama gilioje depresijoje &ndash; jei trumpai, po dvejų karantino metų man tiesiog pavažiavo stogas: visur ir visada mačiau beprasmybę, nebenorėjau dainuoti. Man atrodė, kad per karantiną pati Visata bando pasakyti, jog niekam nesu reikalinga. Suprantu, kad karantinas &ndash; visiems, bet a&scaron; juk menininkė, o kuris menininkas nėra egoistas ir pirmiausia negalvoja apie save (juokiasi). Keliaudama po Ameriką kas antrą dieną skambindavau vadybininkui, kartodavau jam, kad baigiu karjerą ir kad rengtų atsisveikinimo turą. Pasibaigus karantinui vėl prasidėjo koncertai, po truputį grįžo tikėjimas tuo, ką darau, ir suvokimas, kad per daug gyvenime darbo ir pinigų investavau į muziką, kad jos atsisakyčiau. O tada &ndash; antras karantinas, vėl tos pačios niūrios nuotaikos...
Palaidojau save ir savo muziką. Nieko nenorėjau. Ie&scaron;kodama ai&scaron;kios priežasties, kodėl taip jaučiuosi, supratau, kad jau ilgą laiką nenustoju kariauti su visu pasauliu: su savo jausmais, senais santykiais, &scaron;eimos narių problemomis, nuolatiniu balso netekimu, karjera, karantinu &ndash; sąra&scaron;as galėtų būti begalinis... Amžina kova. Ir ne, a&scaron; nekovojau už tiesą, o tiesiog nesugebėjau priimti pasaulio tokio, koks jis yra. Trečią kartą gyvenime pradėjau lankytis pas psichologą, tačiau senų priemonių ir anksčiau i&scaron;bandytų praktikų nebeužteko, reikėjo naujo įrankio nusiraminti... Prie kasdienių meditacijų prijungiau Reiki praktikas (Reiki &ndash; vienas i&scaron; alternatyviosios medicinos gydymo būdų, skirtas fizinei ir psichinei žmogaus sveikatai palaikyti ir atkurti &ndash; red. past.).
Kaip ir kaskart, į Filipinus suskrido mūsų draugai, tris savaites vyko vienas i&scaron;tisas &bdquo;balius&ldquo;, o a&scaron; visą tą laiką lindėjau užsidariusi, meditavau ir kasdien kartojau tą pačią mantrą: &bdquo;Man nusibodo. Pavargau kovoti su Visata. A&scaron; pasiduodu ir atveriu visas savo čakras (pana&scaron;u, taip atvėriau, kad maža nepasirodė (kvatoja)). Įsileidžiu į save pasaulio teisingumą ir tegul įvyksta bet kas, kas turi įvykti, &ndash; gera ar bloga, bet a&scaron; nebekovosiu.&ldquo; Po kasdienio maldos kartojimo vieną dieną sužinojau, kad laukiuosi...

Kaip tai įvyko?
&Scaron;alia Reiki praktikos pirmąjį mėnesį Filipinuose labai daug sportavau, per kelias savaites numečiau net &scaron;e&scaron;is kilogramus. Patikėk, buvau ledinė &ndash; nepamenu, kada taip gerai atrodžiau. Kadangi su komanda turėjome planą vietoje nufilmuoti ne vieną vaizdo klipą, nedelsdama para&scaron;iau savo stilistei: &bdquo;Siųsk gražiausias ir seksualiausias sukneles!&ldquo;
Mano treneris Diego &ndash; griežtas, jis nesupranta žodžio &bdquo;palauk&ldquo; ar &bdquo;negaliu&ldquo;, po jo treniruočių dar tris valandas nuo nuovargio kratydavausi. Kita vertus, treniruojamas kūnas juk stiprėja, kuo toliau &ndash; tuo daugiau jis gali pakelti, o mano kūnas taip nesijautė, nuolat jaučiau silpnumą. Per vieną treniruotę, nuo pradžios praėjus vos penkiolikai minučių, pasakiau treneriui: &bdquo;Nebegaliu, turime tuoj pat sustoti.&ldquo; Tą akimirką man atrodė, kad kažkas kitas už mane tai pasakė, &ndash; juk esu maksimalistė, visada viską darau iki galo, esu nepalaužiama.
Po treniruotės grįžau namo. Buvo vakaras. Galvoje sukosi įvairios mintys. Dar anksčiau pastebėjau, kaip jautriai pradėjau reaguoti į netikėtus garsus &ndash; ant žemės nukritusį telefoną ar trinktelėtas duris, o dar ta treniruotė... Ir maistas kažkoks keistas pasidarė: niekada nevalgiau saldžiai, o Filipinuose &scaron;veičiau saldumynus kasdien. Kasdien! Kurį laiką kaltinau pasikeitusį klimatą, intensyvų sportą, bet per tą treniruotę pradėjau ai&scaron;kiai suvokti, kad su manimi kažkas ne taip. Buvo a&scaron;tunta vakaro, ir nors gyvenome atokiame kaimelyje džiunglėse, papra&scaron;iau Diudės nulėkti į vaistinę ir nupirkti nė&scaron;tumo testą. Jei vaistinė bus uždaryta, sakiau, nupirk vyno ir cigarečių (kvatoja). Vaistinė veikė, vyno ir cigarečių neprireikė &ndash; i&scaron; trijų testų sudėliotas altorėlis neleido suabejoti, kad laukiuosi.
O tada &ndash; euforija ir džiaugsmo a&scaron;arų upeliai?!
Turėti su manimi vaikų Diudė norėjo nuo pat pirmos mūsų draugystės savaitės. Tai a&scaron; stabdžiau ir labiau rūpinausi karjera. Galbūt tiesiog nemačiau savęs &scaron;itame vaidmenyje, maniau, kad vaikas tik trukdys &ndash; iki karantino mano karjera buvo įgavusi pagreitį, ir kalbu ne apie Lietuvą: daug darbų, projektų vyko Londone, kūrėme planus ten ir kitose Europos &scaron;alyse.
Kaip reagavome? Diudytė labiau stebėjo mano reakciją. O mani&scaron;kė, &scaron;velniai tariant, buvo isteri&scaron;ka. Verkiau ne i&scaron; džiaugsmo, o dėl to, kad &bdquo;mano gyvenimas baigėsi, karjerai &ndash; galas, gims vaikas, ir niekam nebebūsiu reikalinga&ldquo;. Tą akimirką prisiminiau viską, ką esu girdėjusi blogiausio, susijusio su nė&scaron;tumu ir vaiko gimimu, o geriausius dalykus tiesiog &bdquo;užmutinau&ldquo;. Mano senasis pasaulis sugriuvo, o skaudžiausia buvo ego griūtis. Pajutau, kaip viskas slysta i&scaron; rankų, kaip keičiasi tai, kas turėjo seniai pasikeisti, o a&scaron; nenorėjau paleisti. Sudužo visos iliuzijos, kurių anksčiau sulaužyti nesugebėjau. O čia viskas staiga kaip koks viesulas! Puoliau skaityti, kada galėsiu grįžti į darbus, į draugų susibūrimus, po žindymo gerti &scaron;ampaną, kada ir kiek man plastinių operacijų reikės. Labai egoisti&scaron;ka ir neadekvatu. Greitai pradėjau juoktis pati i&scaron; savęs: manyje &ndash; nauja gyvybė, o a&scaron; apie būsimus papus galvoju.

Na, baimė ir nežinomybė apie save prane&scaron;a pačiais netikėčiausiais būdais. O kaip į naujieną reagavo artimieji, žinoję tavo garsias deklaracijas &bdquo;ne dabar, ne laikas&ldquo;?
Pirmasis žmogus, kuris sužinojo, buvo mano vadybininkas Lauras Lučiūnas. A&scaron; tiek verkiau, kad apie tai, jog laukiuosi, para&scaron;iau jam žinutę, o ne pasakiau žodžiu. Žinutės pradžia skambėjo taip dramati&scaron;kai, jog pirma mintis turėjo būti, kad kažkas mirė. Galiausiai para&scaron;iau: &bdquo;Laurai, a&scaron; laukiuosi.&ldquo; Ir nors mes susira&scaron;inėjome, pirmą kartą pamačiau, kaip Lauras netenka amo. Buvo ilga tyla. Net mačiau vaizdą, kaip jis sėdėdamas automobilyje žiūri į ekraną ir nieko negali para&scaron;yti. Galiausiai sulaukiau žinutės: &bdquo;Juste, tai nėra jau toks blogas dalykas. Juk nesi a&scaron;tuoniolikmetė i&scaron; reklamos, esi suaugusi moteris, užauginsime tuos vaikus. Pažiūrėk į savo divas &ndash; ar yra bent viena, kuri neaugintų vaikų? Matai &ndash; niekas tuo nesibaigia.&ldquo; Ir jis buvo visi&scaron;kai teisus.
Patiems artimiausiems žmonėms prane&scaron;ėme tik grįžę &ndash; labai norėjosi pamatyti, kaip jie reaguos. Visi be galo džiaugėsi, o reagavo kiekvienas savaip: Gytis Ivanauskas klykė, Naglis Bierancas i&scaron; pradžių netikėjo, jam keista buvo, kad didžiausia Vilniaus reiverė laukiasi: &bdquo;O tai kaip taip? Nusibodot jūs visi, su kuo tūsinti reikės?!&ldquo; Agnė Grigaliūnienė apsiverkė, o mano vadybos komandos narė Ieva, kuri niekada nesikeikia, labai riebiai nusikeikė ir i&scaron;sižiojusi sėdėjo dvide&scaron;imt minučių. Dabar pagalvoju, kad reikėjo viską filmuoti... Pasakėme tik tėvams ir artimiausiems draugams, nes norėjome apsisupti meile ir tik gerais jausmais, juk visokių žmonių būna. Suprantu, kad atėjo laikas prane&scaron;ti vie&scaron;ai, bet darome tai nusibrėždami ribas, priimdami tik palaikymą ir geras mintis. Labiausiai norisi ramaus ir gražaus laukimo.
Ne sykį garsiai pasidžiaugei, kad per visą draugystę su Donatu esate susibarę gal tik tris kartus. Hormonų audros, nuotaikų kaita, emocionalumas &ndash; pyktis dažniau nepradėjote?
Tiesą sakant, vieną kartą bandžiau susipykti, bet nesėkmingai. Silpnumo akimirką rėžtelėjau Diudytei: &bdquo;Kaip norėčiau, kad bent savaitę pabūtum nė&scaron;čias&ldquo;, o jis man kaip visada &ndash; paprastai ir donci&scaron;kai: &bdquo;O kaip a&scaron; norėčiau, kad bent savaitę pagyventum su manimi nė&scaron;čiu.&ldquo; (Juokiasi.)
Pradėjau stebėti save i&scaron; &scaron;alies. Pasakiau sau: gyvenime per daug dirbau su savimi ir savo emocijomis, kad &scaron;ioje situacijoje jų nesuvaldyčiau. Hormonai nepalengvina situacijos, bet a&scaron; tikrai galiu. Atsisėdau ir pakalbėjau su savo ląstelėmis, papra&scaron;iau jų nereikalauti &scaron;ūdino maisto, neversti manęs daryti nesąmones, eiti i&scaron; proto ir vesti i&scaron; jo aplinkinius. Tokiomis akimirkomis, kai norisi pykti ar susierzinti, jaučiuosi taip, lyg a&scaron; nebūčiau a&scaron;. Tada supratau, kad ateidamas į &scaron;į pasaulį mano vaikas valosi sau vietą po saule. Jis nori į &scaron;į pasaulį ateiti gražiai, o per mane atsisveikina su tuo, kas tam gali sutrukdyti. Jis ateina kaip audra, i&scaron;valanti viską savo kelyje. &Scaron;eimos problemos ir skaudūs i&scaron;pūliavimai, kai kurių draugų parodyti tikrieji veidai, nutrūkę santykiai, draugystės &ndash; per de&scaron;imt mano gyvenimo metų neįvyko tiek, kiek įvyko per pastaruosius du mėnesius. A&scaron; ir pati noriu, kad mano sūnus ateitų į taikų ir gražų pasaulį, todėl a&scaron; tam neprie&scaron;tarauju, leidžiu vykti viskam, kas turi įvykti.
&Scaron;iandien jaučiuosi pagaliau sudėliojusi savo dėlionę. Pirmą kartą gyvenime ne vaidinu, o stebiu filmą. Diudei sakiau: jei pinigų turėčiau tiek, kad man jų užtektų iki gyvenimo galo, nieko nebeveikčiau, tik būčiau nė&scaron;čia ir gimdyčiau vaikus. Niekada nesijaučiau taip gerai, kaip dabar. Nuolatinė laimės ir ramybės būsena. Nebesigilinu į tai, kas su manimi nesusiję. Viskas paprasta, ai&scaron;ku. Ir jei kadaise skaitydama i&scaron;minčių knygas apie nu&scaron;vitimą bandydavau įsivaizduoti, kas tai yra, manau, dabartinis jausmas ir yra arčiausiai to įsivaizdavimo.
Niekad nesijaučiau tokia seksuali, talentinga, gera, &scaron;velni ir visokia kitokia. Gyvenime nesu i&scaron; aplinkinių sulaukusi &scaron;itiek komplimentų. Jie dalijo juos nežinodami, kad laukiuosi, o a&scaron; mintyse galvojau: a&scaron; ir mano mažasis bičas &ndash; čia tai sąjunga!

Vadinasi, tai ir buvo bei yra geriausias laikas ateiti naujai sielai?
&Scaron;iandien manau, kad tam buvau pasirengusi jau senokai. Mūsų su Diudyte meilė tokia stipri, kad ji turi turėti tęsinį. Tokiems dalykams įvykti nėra gero ar blogo laiko &ndash; vaikai ateina tada, kada turi ateiti. Dėl to mūsų vaiką ir vadinu Visatos dovana bei Kosmoso kūdikiu.
Kokia buvo nė&scaron;tumo pradžia?
Filipinuose nufilmavome nei daug, nei mažai &ndash; vienuolika vaizdo klipų. Tiesa, lagaminuose atkeliavusios seksualiosios suknelės nebeatrodė taip seksualiai: krūtinė lipo lauk, nugaroje segti teko žiogeliais, keitėme kadruotes. Sunkiausias nė&scaron;tumo mėnuo, lauke +40 &deg;C, o a&scaron; dirbu kaip i&scaron;protėjusi. Lauras negalėjo patikėti: mes, keturi žmonės, per tris savaites padarėme de&scaron;imties žmonių darbą, kurį jie būtų atlikę per tris mėnesius. Taip būtų dirbę normalūs žmonės, bet juk a&scaron; nesu normali...
Mažinti darbų ir toliau neketini?
Bent iki rugsėjo pabaigos tikrai dirbsiu, paskui pusei metų dingsiu. O gal ir ilgiau &ndash; kas žino, todėl kviečiu į savo vasaros koncertus, nes nežinau, kada vėl pasimatysime.
Mano prioritetai &scaron;iek tiek pasikeitė. Ai&scaron;kiai suvokiu, kad mano kūnas turi ilsėtis tiek, kiek jam reikia, nebesu viena, todėl čia negalioja jokie kompromisai. Žodžiai, kuriuos kartodavau, kad žmonės man įdomūs tol, kol su jais geriu, dabar man pasiteisina &scaron;imtu procentų. Noriu būti tik su Diudyte, namie. Mūsų buitis pasidarė dar gražesnė: po truputį tvarkomės, bohemi&scaron;ką butą bandome labiau pritaikyti &scaron;eimos gyvenimui. Viskas vyksta lėtai, neplanuojame toli į priekį, ir abiem tai teikia daug malonumo. Net turėdami galimybių pabūti su kitais skubame namo, į savo lizdą.
Galbūt baisu, kad jau visai netrukus lizdu teks dalytis nebe dviese, o trise?
Pavargau bijoti ir galvoti, kas bus. Su Diudyte daug visko per gyvenimą patyrėme, kad &scaron;iandien neabejočiau: su juo man niekas nebaisu. Kiekviena situacija skirtinga, kartais &ndash; nenuspėjama ir skaudi, bet kiekviena turi i&scaron;eitį ir sprendimo būdą. Kažkada pagalvojau, kad net nežinodama, kaip bus, dėl vieno esu visi&scaron;kai tikra: jei berniukas gims toks kaip Diudė, galėčiau ir dvide&scaron;imt pagimdyti. Diudytė man vis kartoja, kad pagimdysime gražiausią vaiką pasaulyje ir i&scaron;auginsime žiauriai gerą žmogų. Žinojau, kaip vyrai gali mylėti, bet kad &scaron;itaip... Žiūriu į mylimą žmogų ir ai&scaron;kiai suvokiu: kad ir kas mudviem nutiktų, &scaron;is kūdikis bus tikros ir nuo&scaron;irdžios meilės vaisius.

Bandai įsivaizduoti, kokia būsi arba kokia norėtum būti mama?
Neprogramuojame, bet a&scaron; žinau, kad užauginsime nerealų bičą, nes abu su Diudyte esame geri, mylintys žmonės. Jau dabar tas vaikas numyluotas, laukiame jo, &scaron;nekame su juo, dainuoju jam. Jis manyje atvėrė naują kūrybos etapą, Diudė apskritai kaip ant sparnų &ndash; atrodo, atjaunėjome, sustiprėjome, dar labiau pamilome! Turime daug jėgų ir gyvenimi&scaron;kos patirties, supratimą apie žmogaus laisvę ir norus rinktis. Tą laisvę, sielos gylį ir požiūrio plotį bandysime įdiegti ir savo vaikui. Ką jis tikrai turės, tai laisvę būti tuo, kuo nori. Kam programuoti savo svajones jam? Kodėl neleisti turėti savųjų? Mes stengsimės tiesiog jį mylėti ir sudaryti jam erdvės skleistis, rinktis, drąsiai sakyti savo nuomonę ir norus, nebijoti klausti, mylėti save ir pasaulį. Supažindinsime jį su muzika, sportu, nes tai &ndash; mūsų gyvenimo dalis. Bet niekada neversime jo būti tuo, kuo jis nėra.
Vestuvės atidėtos neribotam laikui?
Su Diudyte pasvarstome, kad tuoksimės tada, kai sūnus galės atne&scaron;ti žiedus, o mes galėsime normaliai at&scaron;vęsti. Tik jaučiu, kad mūsų sūnus &ndash; ne paskutinė Kosmoso dovana...

SHOT BY LUKAS nuotraukos
 
Fotografo asistentas &ndash; KAROLIS JAUTAKIS
 
JOMANTĖS VAITKUTĖS IR GABIJOS AUGUSTINAITĖS-MOCKIENĖS stilius
 
LAUROS KREIVYTĖS makiažas
 
MILITOS DILYTĖS plaukai
 
Už lokaciją ir pagalbą organizuojant fotosesiją dėkojame AB &bdquo;LIFOSA&ldquo;

Justė Arlauskaitė-Jazzu: jaučiu, kad mūsų sūnus – ne paskutinė Kosmoso dovana...

Rekomenduojame

Erdvės

M. Petruškevičius ant sostinės viešbučio nutupdė šokančius vienaragius

Žurnalas L'Officiel Lithuania

Mados žurnalas „L'Officiel Lithuania“ atsisveikina su skaitytojais

Pirkiniai

Nostalgiškų dovanų gidas

Gyvenimo būdas

Ir sau, ir artimiesiems: naudingos dovanos, kurios padės jasutis geriau

Popkultūra

Nematytos nuotraukos iš 2019 m. Kanų kino festivalio

Moterys

Dizainerė D. von Fürstenberg: siekiu pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą

Mada

8 populiariausios Paryžiaus gatvės mados tendencijos

Mada

„H&M" ir „Giambattista Valli" pristatys bendrą kolekciją