Indrė Kavaliauskaitė: visada pajuntu, kai ateina laikas keistis ir ką nors keisti

„Ši viršelio fotosesija man buvo sunkiausia, nes fotografė vis kartojo: „Indre, nesišypsok.“ Kaip siaubingai vargina, kai lūpų kampučiai kyla ne taip, kaip man įprasta!“ – juokiasi, kai gurkšnodamos kavą įsitaisome jos kambaryje. Dukrytė Marija Barbora (6) susirgo, tad Indrė liko namuose. Puikaus humoro jausmo sūnelis Aleksandras (4) – darželyje, nors prieš išvykdamas mėgino kosčioti, duodamas suprasti, kad mielai liktų su sese. Kai drauge, abiem prireikia to paties daikto, pasipyksta, pasiginčija, bet vienas be kito negali. „Man labai daug padeda tėvai, jie – nepaprastai mylintys seneliai, dėl jų auklių aš neturiu, dėl jų galiu tęsti karjerą“, – pasakoja po skyrybų erdviame name trise su vaikais likusi Indrė. 

Kitą dieną po interviu ji lėkė vesti renginio Druskininkuose, paskui – tiesioginio labdaros telemaratono, tada čiupo lagaminus ir – į Niujorką. „Tai tik skamba prabangiai. Išties bagaže – nieko turistinio ar patogaus, o tik tai, kas reikalinga fotosesijoms. Mintis, kad reikia skristi, šovė dairantis studijos ar gražesnės aplinkos. Šia prasme Vilnius – ir didelis, ir mažas, viskas išfotografuota. Kas gražiausia fotostudija pasaulyje? Man – Niujorkas (juokiasi). Tvarkaraštis įtemptas, keltis penktą ir – į darbus. Bet – ne problema, atvykusieji iš Europos ten ir taip anksti keliasi“, – šypsosi reklamines fotosesijas vienu ypu atlikusi Indrė. Parskridusi numetė lagaminus, šoko į suknelę ir – į renginį Šiauliuose, na, o kitą rytą jau puošė su vaikais eglutę. 

Indre, kaip toks disciplinuotas ir minutes skaičiuojantis žmogus susitaiko su force majeure, kai dieną apverčia, pavyzdžiui, vaikų ligos? 

Marijai – šešeri, per tiek laiko įpratau, kad ruduo – force majeure sezonas. Vakar buvome daryti jai kraujo tyrimo, norėjau įsitikinti, ar liga nėra rimta, nereikia antibiotikų. „Aš čia daug kartų buvusi“, – pastebėjo Marija. „Turbūt ši gydytoja prie kompiuterio galėtų pasakyti, kiek“, – kreipiausi į kraują ėmusią medikę. „Šiais metais – šešis.“ Pati labai nemėgstu nieko gydyti, skubu išsiaiškinti, kas yra, o tam ir skirtas kraujo tyrimas. Vadinasi, vien dėl Marijos šįmet šešis kartus kažką atšaukiau. Dar yra antras vaikas ir aš pati, kuri irgi kartais serga, nors jai ir negalima sirgti (šypsosi). 

Ne bet kas atlaikytų tokį gyvenimo ir darbo tempą.

Dievinu savo darbą, nors gal daug kam atrodo: argi čia darbas? Jis atima jėgų. Jei šventė, pavyzdžiui, Šiauliuose ar Panevėžyje, net džiaugiuosi netrumpu vairavimu namo, per tą laiką susidėlioja mintys, parvažiavusi jau galiu miegoti. Kitais atvejais po filmavimų, tiesioginių transliacijų grįžtu prikaupusi tiek adrenalino, kad dar laidą tris valandas vedu savo galvoje, svarstau, ką galėjau kitaip pasakyti. Daug savęs atiduodu, bet, man atrodo, daug ir gaunu atgal. Tada ir yra jėgų.

Gal turi kokį receptą, kaip numalšinti scenos stresą, nurimti?

Užsidedu ausines ir žiūriu serialus. Kuo lėkštesnis, tuo geriau padeda perjungti smegenis. 

Anksti rytą vaikams nepaaiškinsi, kad mama vėlai grįžo, leiskite pamiegoti.

Ir neaiškinu. Arba keliamės kartu, arba gražiai sutariame, kad visi pažiūrėsime filmuką lovoje. Man patinka mūsų trijų rutina, esame susikūrę mažą savo pasaulį, kuriame labai gera. 

Ši rutina ir duoda jėgų begalybei darbų?

Ir energijos, ir atsakymą, dėl ko tai darau. Artėja Naujieji metai, vieną dieną pagalvojau, kurie iš pastarųjų maždaug aštuonerių man buvo smagiausi. Ogi kovidiniai – su chalatu, išplauta galva ir kauke ant veido namie. Net kažkokį žiburėlį pažiūrėjau. Buvo taip gera, o visi aplink išgyveno, kad negali švęsti, skambinosi per „Zoom“. Nuėjau miegoti gal pusę vienuolikos ir atsikėliau kitais metais. Taip ramu, žinojau, kad tą sausio 1-ąją niekas neskambins, neprimins, kad kažką pamiršau padaryti. Apskritai, nesu didelė Naujųjų metų mėgėja, neturiu didelio poreikio švęsti, būtinai kažkur eiti. Tačiau pagalvojau, kad tai daryti reikia dėl vaikų, juk jie turėjo dar tiek mažai Naujųjų. Kodėl nesurengus šventės jiems ir dėl jų nepakvietus draugų? Kas kad vaikai nueis miegoti anksčiau, o fejerverkus iššaudysime dešimtą vakaro. Dovanoti šventę jiems ir tam tikrus dalykus išgyventi su vaikais yra antras atradimo džiaugsmas. Jei neturėčiau jų, daug kas (o gal ir viskas) atrodytų be prasmės.

Užkrečiantį pozityvumą, kaip pati esi sakiusi „vėmimą drugeliais“, atsinešei iš vaikystės namų? Ar jis įgytas su įvairiomis pamokomis ir patirtimis?

Įgytas ir ištreniruotas. Bet – ne apsimestinis. Analizavau save, perbėgdama visus etapus, – bet kuriuo gyvenimo periodu liūdesys, susirūpinimas, jei kažkas nepasisekė, situacijos aitrinimas, galvojimas apie tą patį arba – blogiausias dalykas – susipykimas su kažkuo ir to pykčio laikymas ar parodymas pirmiausia kenkia man. Kenkia miegui, širdies ramybei. Juk kiekvienas, būna, pagautas emocijos kažką leptelime, nors taip negalvojame – „išvemiame“ kažką negero. Pasakius piktą žodį, būna blogų pasekmių organizmui, mintims. Tada žmonės klausia, iš kur jų raukšlės, kodėl išmušinėja dėmės, spuogai kyla ir kitos ligos puola. Iš pykčio.

 O „išvėmus“ drugelių niekada nebūna negera. 

Bet kiekvienas kažkur turi nuleisti garą. Ar įmanoma pyktį suvaldyti, priversti susitraukti?

Aš dar to mokausi. Vis dar, manau, pykčio pasitaiko, išlenda liūdesio. Ar jį kas nors mato? Kai labai liūdna, pagalvoju, kad paliūdėsiu, kai vaikai užmigs. Jei reikia kažką išliūdėti, leisdavau sau tam skirti 45 minutes vidury nakties. Įjungdavau liūdnesnės muzikos: dabar išverksiu viską, kas man negerai. Jau po pusvalandžio pagalvodavau: ar verta? Gal geriau einu miegoti (šypsosi). Man atrodo, kai dalijamės džiaugsmu, jis dvigubėja. Ir nors visi moko, kad pasidalijus liūdesiu jis sumažėja, manau, taip užkrauname didžiulę naštą kitiems mus pralinksminti, išgelbėti, pagydyti. Gyti turime patys. Taip daug lengviau, nes patarėjų gyvenime yra visokių. Gal nori labai gero, bet tiesiog jie gyvena vieną gyvenimą, mes – kitą. Jie patars pagal save, nebūtinai tas receptas tinka mums. Reikia būti savimi. Ir lengviausia tai padaryti vieniems, kad ir kaip žiauriai skambėtų.

Pati moki patarti, paguosti?

Gal kažkam atrodysiu neempatiška, bet pataikauti kitų liūdesiui nemoku, nes iškart ieškau išeities. Sakau, kad ir tas, ir anas yra taip gerai. Mes kartais su Marija žaidžiame žaidimą pagal Eleanor H. Porter knygutę „Poliana“, kur mergaitė visur ieškojo džiaugsmo. Pargriuvusi džiaugiasi mamai, kaip gerai, kad susižeidė tik vieną koją. Mano filosofija panaši. Ji kartais gali net grubiai skambėti. Bet jei kažkam blogai, niekada nesakysiu: „Taip, tau labai blogai.“ Man atrodo, toks pasakymas nieko neduoda. Nebent to žmogaus prieraišumą, nes jis pagalvoja, kad labai gerai kitas jį supranta, užjaučia. Bet kokia nauda patvirtinimo, kad žmogus tikrai nelaimingas? Tai tiesiog laiko švaistymas, o jis – labai brangus. Kur kas svarbiau pagalvoti, kokia tai problema, kuo ją spręsdamas gali pasidžiaugti. Jei rasi į ką įsikibti, bus taip, kaip kopiant į kalną, – pačiupsi ir kitą akmenį, už kurio galėsi laikytis, judėsi pirmyn, o ne galvosi, kaip nenukristi. Jei negali bėgti – eik, jei negali eiti – šliaužk, bet judėk į priekį.

Būna ir man: pavargau, nebegaliu, nebenoriu! Bet juk esame laisvi viską mesti. Galiu paskambinti ir pasakyti, kad nenuvažiuosiu, televizijos projektas ir taip įvyks. Nepakeičiamų nėra. Jei ateitų diena, kai nuspręsiu, kad noriu ilsėtis, po dešimties minučių visi pamirštų, kas ta Indrė Kavaliauskaitė, ką ji darė, nes atsiras šimtas į mano vietą. Ar tada būsiu laimingesnė? Ne. Užtat padėkoju visiems užsakovams, klientams, kurie sugrįžta, kurių renginius vedu daugybę metų, jau pažįstu darbuotojus. Juos susitinki ir pirmiau pasikalbi, kas gero įvyko per metus, o ne apie ką renginys, kaip švęs šį savo įmonės gimtadienį. Smagu, kad žmonės grįžta, kad dovanoju jiems gerą emociją, kad nori mane samdyti vėl. 

Visais gyvenimo etapais buvai tokia pat energinga? 

Aha. Mokykloje dalyvavau visur, kur įmanoma. Paskui buvau truputį perdegusi. Universitete norėjau pabūti žmogumi celofanu, tiesiog gerai mokytis ir kad niekas manęs nekliudytų. Penkerius studijų metus siekiau pabūti kuo nematomesnė, bet nežinau, ar pavyko (šypsosi), nes su visais dėstytojais draugauju, turiu puikių bičiulių iš universiteto, nesvarbu, kad ne teisės srityje esu. 

Pirmieji metai televizijoje buvo labiau pranešėjos – reikėjo tiesiog gražiai kažką reprezentuoti. Buvau labai toli iki vedėjos, kuria noriu būti. Lietuvoje susiklosčiusi situacija, kad, jei reikia vieno vedėjo, dažniausiai kviečiamas vyras. Bet aš tyliai pasidžiaugsiu ir pavadinsiu tai savo kalėdiniu ar naujametiniu pasiekimu: jau kokie ketveri metai vedėjų sąraše esu šalia vyrų, dažniausiai dirbu viena. Mano didžiulė siekiamybė buvo turėti vakarėlį su žmonėmis, jiems sukurti tikrą šventę, parengti savo programą, o ne tik pasakyti tai, kas turi būti pasakyta. Dabar reikia kitus žingsnius žengti – visada keliu sau tikslus. 

Kuris etapas gyvenime buvo sunkiausias?

Po universiteto. Tada prie savo vardo galėjau pridėti daug dalykų su žodžiu „buvusi“: šokėja, teisininkė, jau pabuvusi televizijoje, bet nebe laidų vedėja. Tai buvo ieškojimo metai, kai nesupratau, kas esu, kaip žmonės pinigų uždirba – kur jų man gauti? Iš tėvų imti nenoriu. Emociškai buvo sunku, tai nepasireiškė ašaromis, depresija. Depresijos niekada neturėjau, tik – kritusį svorį (šypteli). Kai išgyvenau kitą sunkų etapą, taip pat nežinojau, kur aš einu, bet jau žinojau, kas esu. Nedvejojau, kad rasiu kelią, turiu daug darbų, projektų, užsakymų ir du vaikus. Viskas buvo labai labai aišku. Visai kitaip nei tada, kai buvau 22-ejų. Anuo laiku Indrė jautėsi labiausiai pasimetusiu žmogumi Žemėje. Bet džiaugiuosi, kad ir tada nepamečiau savo principo: jei negali bėgti – eik. Kažkaip judėjau į priekį ir nepasidaviau, neklausiau patarimų dirbti teisininke. Reklamos agentūros, bušido kovų organizavimas – ėjau visur, į viską kabinausi, kad atrasčiau save. 

Dabar manęs nežeidžia joks „buvusi“. Žinote, jei esi obuolys, bet kiti sakys, kad apelsinas – argi dėl to įsižeisi? Visiems, esantiems ieškojimų kelyje, patariu eiti pirmyn, nesustoti, visur sakyti „taip“, jei nepatiks, ieškoti, kol atrasi. Nežinau, gal šis niujorkų, rampų šviesos kelias mane veda pas alpakas Salake? Ir visko bus reikėję. Oscaras Wilde’as yra pasakęs, kad tada, kai idealas tampa realybe, jis žūva. Gal kartais reikia pasiekti savo idealus, kad tai suprastum? Kadaise, pirmąsyk lankydamasi Prancūzijos Rivjeroje, su draugais vaikščiojau po Monaką. Prabangiajame „Hôtel de Paris“ pamačiau moterį su chalatu ir rankšluosčiu ant galvos – išlindusi į balkoną ji žiūrėjo į jachtas ir gėrė šampaną. Pagalvojau: kokia ji laiminga, kaip kada nors to norėčiau! Atrodė, man bus per brangu patirti tokį džiaugsmą. Šįmet vedžiau renginį Monake. Žinojau, kad man būtų smagiau pavažiuoti į Alpes, palaipioti po kalnus, bet pagalvojau: Indre, dabar gali, užsidėk varnelę, pabandyk. Renginys vyko „Hotel Hermitage“ – toks pats viešbutis, su tokiais pat balkonais, žiūrinčiais į tą pačią krantinę. Tad užsisakiau jame kambarį. Baigiau vesti renginį, nusispyriau batelius, išėjau į balkoną – nei aš to šampano noriu, nei vaizdas džiugina. Kartais taip būna su svajonių automobiliais ar laikrodžiais. Nesakau, kad to nereikia mūsų dėlionėje. Reikia viską patirti. Na, ir nužudykime kai kuriuos idealus, užsidėkime varnelę. Tik tada geriau nebesigailėti, net jei tie norai ir buvo finansiškai skausmingi. Tiesiog ėjo, praėjo, norime kažko kito, keičiamės. Man pačiai įdomu pamatyti, kokia ta besikeičianti Indrė bus. 

Mano vardas reiškia „nendrė“. Džiaugiuosi, kad ir kaip mane lingavo visi vandenys, pavyko neišsirauti šaknų, turiu savo matymą, stuburą, neišsigąstu, kai kartais palinkstu į vieną pusę, į kitą. Kol visos klaidos ar nesėkmės yra ištaisomos, pagydomos, sutvarkomos, temperatūra numušama, tol viskas gerai. 

Labai pavargusi šliaušiu, kai pailsėsiu – bėgsiu.