Laura Kazlauskienė - pašėlusi tapytoja ir viena ryškiausių Kauno menininkių
Pankė su rožinėmis plunksnomis – taip būtų galima pavadinti vienos ryškiausių Kauno menininkių Lauros Kazlauskienė stilių ir meną. Punk gallery – jos antruoju vardu tapęs slapyvardis, o trečias – išskirtinis ir su niekuo nesupainiojamas stilius. Dviejų vaikų mama ir pašėlusi tapytoja Laura Kaune neseniai pristatė neoniniais dažais šviečiančią paveikslų parodą. Po jos tapo aišku – ji greitai ir įnirtingai skinasi kelią į modernaus meno olimpą, o gal jį jau ir pasiekė?
Punk gallery – papasakok, kaip atsirado šis vardas ir ši asmenybė?
Punk gallery pirmiausia reiškia: punk is not dead (liet. pankiškas stilius nepražuvęs). Tai yra maištavimas ir nebijojimas būti savimi, mokymasis iš savo klaidų, įvairios patirtys ir atvirumas pasauliui bei jo galimybėms.
Nuo pat vaikystės mėgau maištauti, išvaizdoje ieškodavau įdomesnių aprangos sprendimų, detalių. Perėjau ir turėjau nemažai skirtingų stilių, daugiausia – su pankišku prieskoniu. Jau vaikystėje vaikščiodavau po padėvėtų drabužių parduotuves, ten ieškodavau drabužių, kurių negalėdavau rasti parduotuvėse. Tiesa, vieną drabužį atsimenu lyg vakar – vyriški oversized mados namų Versace džinsai. Visuomet mėgau būti šiek tiek punk, gyventi su savo stiliumi ir jį visapusiškai atspindėti. Niekada nesupratau, kaip galima taupyti batams (juokiasi). Nuo mažens mėgau kurti ir fantazuoti, daug ką tapatinti su įvairiais herojais, filmais ir muzika.
Neseniai pasidažiau skruostus ryškiai rausva spalva, vyras kiek nusišypsojęs paklausė, ar neperlenkiau lazdos, bet juk Marija Antuanetė taip atrodė kasdien, kodėl aš turėčiau bijoti ryškių skruostų (šypsosi). Aš nebijau kritikos, visada gebu ją priimti, esu baigusi menotyrą, tad tyrinėjimas ir kritika man yra labai artima. Kartais sulaukiu replikų dėl savo stiliaus, bet gebu jų nepriimti asmeniškai. Žinoma, tam tikroms taisyklėms nenusižengiu, pavyzdžiui, oficialiems priėmimams, kai apranga reikalauja etiketo, bet gyvenime mėgstu būti panke, taip ir gimė mano slapyvardis Punk gallery.
Ar esi dailininkė iš pašaukimo?
Nuo vaikystės turėjau ne tik savitą stilių, bet ir pomėgį menui bei tapybai. Mokykloje net laikiau valstybinį dailės egzaminą, šis menas su manimi ėjo koja kojon nuo mažų dienų. Beje, dažiau ne tik drobes, bet ir plaukus – juos esu išmarginusi pačiomis įvairiausiomis spalvomis (juokiasi). Vėlesniame amžiuje lankiau tapybos pamokas pas garsią Lietuvos dailininkę Eglę Velaniškytę. Anksčiau tapiau įvairias formas, kryžius, tačiau ilgainiui mano tapymo stilius vis keitėsi, tam turėjo įtakos laikotarpiai, kelionės, estetikos suvokimas, tekstūrų pasirinkimai.
Beje, esu įstojusi į drabužių dizainą, tačiau tais pačiais metais šiuos mokslus mečiau – mokydamasi vis tiek kasdien tapiau. Tiesa, truputį baiminausi – menas anksčiau nebuvo toks parduodamas, nesulaukiau palaikymo iš aplinkos. Juk net vyrauja posakis, kad kiekvienas gali piešti. Tačiau galiausiai supratau, kad negaliu be to gyventi, ir visa galva pasinėriau į tapybą. Be to, jau mokydamasi menotyros dirbau Parko galerijoje Kaune ir rengiau kitų dailininkų parodas. Vis žiūrėdavau, kas man patinka, ko Lietuvoje trūksta. Tad manau, kad menininkė esu iš pašaukimo, menas mano gyvenime buvo visada.
Kaip pavadintum savo tapymo stilių?
Nuvarvėję dažai, abstrakcijos... Tai, be abejonės, modernus menas, laisvas potėpio stilius. Dažnai, pamatę mano paveikslus, draugai pastebi, kad panašiomis spalvomis ir apsirengiu (juokiasi). Turbūt spalvų deriniai, slėpdamiesi mano galvoje, persikelia iš drobės į spintą ir atvirkščiai.
Dabar tapau ne tik ant drobių, bet ir ant kitų medžiagų. Labai mėgstu liną, jis suteikia daug jaukumo. Esu tapiusi ir ant veidrodžių ar stiklų, dažnai žmonės su savo užsakymais ir patys man padeda kurti. Smagu, kad kitiems patinka mano modernios abstrakcijos, štai mano mama atėjusi į studiją kiekvienąkart vis pajuokauja, kiek galiu piešti tą patį per tą patį.
Esi auganti, bet jau populiari tapytoja, ar to siekei sąmoningai, ar vis dėlto plačios auditorijos užklupo netikėtai?
Gimus dukrai teko nemažai laiko praleisti namuose. Tuo metu galėjau skirti nemažai laiko tapymui, tad neilgai trukus surengiau pirmą savo parodą, į kurią daugiausia susirinko draugai ir artimesni pažįstami. Jos metu buvo iššluoti mano paveikslai ir dar įvyko labai įdomus vakarėlis, tai tapo dideliu įvertinimu ir įkvėpimu tapyti bei rengti parodas ir toliau.
Bėgant laikui vis daugiau žmonių pradėjo matyti mano darbus socialiniuose tinkluose. Po pirmos parodos viskas vyko inertiškai: nupirko vienas, antras, trečias klientas, gavau ir specialių užsakymų, taip tapau žinomesnė. Galbūt žmonės paveiksluose jaučia mano energiją, niekada neinu tapyti pikta ar nuliūdusi, tai darau tik būdama geros nuotaikos – tokia esu ir gyvenime. Žinoma, vėliau sulaukiau įvairių pasiūlymų sukurti tatuiruotes ar rankinių dizainus, tačiau jų atsisakau – man svarbu tik tapymas. Supratau, kad negaliu apsėsti kiekvieno kampo. Pavyzdžiui, drabužiai neturi ilgo galiojimo, o menas yra vertingas ir nesenstantis, tad noriu jį kurti kuo kokybiškesnį.
Sako, kad menininkai gali tapyti tik kančioje...
Visų pirma, kai dirbau galerijoje, mačiau nemažai atidarymų. Daugelis jų būdavo labai bohemiški, kartais net liūdnoki, kampuose žmonės gurkšnodavo vyną – jokios energijos ar charizmos ten nebuvo. Kita vertus, Lietuvoje menininkams išsilaikyti iš kuriamo meno tikrai sunku, tad galbūt tai jautrina žmones.
Visą gyvenimą buvau žmogus, kuriam svarbu, kaip jaučiasi aplinkiniai. Visada buvau pozityvi, niekada nenoriu įskaudinti kitų ar priversti pasijausti negerai, žmonėms aplink save palieku daug laisvės – vienodai kalbu su bet kuriuo. Pastebėjau, kad tai visai traukia žmones, turiu daug draugų ir nuoširdžių ryšių. Be to, daug sportuoju, manyje greitai persikrauna energija, taip kyla daug idėjų ir pozityvių minčių. Tačiau tai nereiškia, kad esu paviršutiniška, atvirkščiai – daug mąstau, galvoju, man rūpi pasaulis ir viskas aplink.
Mano kuriami paveikslai – labai spalvoti, visai kaip ir aš, mano stilius ir idėjos. Namuose esu labai aktyvi, organizuota, tolerantiška ir smulkmeniška, visuomet stengiuosi visus „užimti“. Niekada negyvenu vadovaudamasi posakiu: kaip Dievas duos. Dievas man viską jau davė, tad dabar beliko tai išnaudoti geriausia kaip įmanoma.
Sakai, Dievas viską davė. Kas yra tavo laimės sąlygos?
Mano šeima mane labai myli, o aš beprotiškai myliu juos. Daug žmonių nemoka gyventi taikoje su savimi, bet aš to išmokau. Įdomu tai, kad anksčiau labai mėgdavau vakarėlius, o dabar juose esu retas svečias. Ilgainiui supratau, kiek ir kam energijos galiu skirti. Per gyvenimą teko pereiti nemažai skirtingų fazių: studentavimo laikai buvo amžinas vakarėlis, tuomet susipažinome su vyru, kartu apsigyvenome, susilaukėme vaikų, nurimome.
Visa tai atsispindi ir mano kūryboje: anksčiau, kai mėgdavau naktinį gyvenimą, ir paveikslai buvo kitokie, dabar jie gerokai šviesesni, ryškesni.
Tavo ir vyro Andriaus gyvenimo veiklos – itin skirtingos. Jis – klestintis verslininkas, tu – menininkė, kurią lydi sėkmė. Kokia judviejų dinamika? Ar turite daug bendro?
Manau, mūsų skirtumai mus ir traukia vienas prie kito. Be to, jis yra didelis meno mėgėjas, jei galėtų, turbūt supirktų man visus pasaulio paveikslus ir skulptūras. Jis mane labai palaiko, visada yra šalia mano veiklos ir tam tikra prasme yra mano vadybininkas. Jis man pažeria ir kritikos, pasako, kas jam patinka, o kas – ne, labai tai vertinu ir gerbiu.
Esi ne tik stilingo meno kūrėja, bet ir pati itin stilinga. Kaip atradai savo estetiką?
Mano estetika susiformavo per ilgą laiką ir eksperimentus. Turiu du vaikus, tad per abu nėštumus visą laiką nešiojau vien sukneles, jos mane buvo kone įrėminusios. Tad dabar suknelių mano akiratyje praktiškai nebeliko. Neseniai buvau renginyje, kuriame vilkėjau suknelę, ir visą vakarą jaučiausi lyg ne savame kailyje, lyg būčiau barbė. Pastaruoju metu mano spintoje dominuoja ateities stilistika. Nesu klasikos gerbėja, žinoma, mėgstu klasikines Chanel rankines, bet stengiuosi klasiką papildyti modernesniais sprendimais. Man kartais patinka atrodyti kaip ufonautui ir transliuoti aplinkiniams 2052 metų madas (juokiasi). Šiuo metu man taip pat labai artimi kaubojiško stiliaus elementai, pavyzdžiui, odinė liemenė.
Mano šeima taip pat nėra abejinga mano stiliui ir estetikai. Štai mano vyro stilius yra dalykinis, tačiau tada, kai jis renkasi aprangą laisvalaikiui, visuomet klausia mano nuomonės ir patarimų. Mano stiliaus pasirinkimus jis toleruoja ir palaiko. Kalbant apie vaikų stilių, jiems neperku labai daug drabužių, juk jie labai greitai auga. Tačiau man patinka jiems pirkti stilingus drabužius.
Mano dukra Amelija labai nori rengtis rausvais atspalviais, tad išgirstu šį jos norą ir padedu susikurti derinius su šia spalva. Jaunesnįjį Pijų noriu rengti kaip kietą bičą, kartais man jis atrodo kaip mažas vyriukas (šypsosi). Jis turi ir odinę striukę, ir įdomius džinsus. Pijus leidžiasi būti rengiamas, o Amelija kartais pasispyrioja, nes sako, kad kai kurie drabužiai jai nepatogūs. Juokiuosi, nes mano gyvenime tokio žodžio nėra, aš galiu išeiti į miestą su pačiais nepatogiausiais aukštakulniais ir šokti visą naktį.
Kokioje aplinkoje auga tavo vaikai? Ar augini juos apsuptus meno?
Amelija yra labai kūrybinga. Rugsėjo pirmosios proga dovanų ji pasiprašė įvairių spalvotų pleistriukų, kartono, popieriaus ir kitų reikmių, nes nori statyti daugiabutį. Ji labai mėgsta karpyti drabužius ir pati juos koreguoti, štai kartą ji nusikirpo tampres, nes norėjo, kad jos būtų trumpesnės. Nebaru jos dėl to, leidžiu fantazuoti, kurti ir galvoti, tik, žinoma, su protu – turime krūvelę išeiginių drabužių, su kuriais fantazuoti neleidžiu. O Pijui kol kas labiausiai rūpi dinozaurai ir policijos mašinos. Nuo mažens pratinu juos prie sporto, nes noriu parodyti, kad sportas teikia daug laimės ir mus įkrauna naujų jėgų. Jiems labiausiai linkiu atrasti tai, kas labiausiai patinka. Juk kai patinka savos veiklos, esi laimingas, dėl to tau sekasi.
Esi maištinga asmenybė. Kaip tau sekėsi prisijaukinti mamos vaidmenį?
Nesu supermama, auginu juos turėdama savo viziją. Neskaičiau jokių knygų, viską darau remdamasi savo intuicija, stengiuosi išgirsti, ko jie nori. Štai septynmetė Amelija vaikšto į baletą ir mokosi anglų kalbos, o trimetis Pijus dar nevaikšto į darželį. Nemėgstu žmonių, kurie yra apsėsti temų apie vaikus ir susitikę su draugais gali šnekėtis tik apie sauskelnes, nesu ir niekada nebuvau tokia mama – mes užaugome, užaugs ir mūsų vaikai. Visi auginame vaikus, nemiegame naktimis, visi tikrai gyvename taip pat.
