Pankė su rožinėmis plunksnomis &ndash; taip būtų galima pavadinti vienos ry&scaron;kiausių Kauno menininkių Lauros Kazlauskienė&nbsp;stilių ir meną. Punk gallery &ndash; jos antruoju vardu tapęs slapyvardis, o trečias &ndash; i&scaron;skirtinis ir su niekuo nesupainiojamas stilius. Dviejų vaikų mama ir pa&scaron;ėlusi tapytoja Laura Kaune neseniai pristatė neoniniais dažais &scaron;viečiančią paveikslų parodą. Po jos tapo ai&scaron;ku &ndash; ji greitai ir įnirtingai skinasi kelią į modernaus meno olimpą, o gal jį jau ir pasiekė?&nbsp;

Punk gallery &ndash; papasakok, kaip atsirado &scaron;is vardas ir &scaron;i asmenybė?
Punk gallery pirmiausia rei&scaron;kia: punk is not dead (liet. panki&scaron;kas stilius nepražuvęs). Tai yra mai&scaron;tavimas ir nebijojimas būti savimi, mokymasis i&scaron; savo klaidų, įvairios patirtys ir atvirumas pasauliui bei jo galimybėms.&nbsp;
Nuo pat vaikystės mėgau mai&scaron;tauti, i&scaron;vaizdoje ie&scaron;kodavau įdomesnių aprangos sprendimų, detalių. Perėjau ir turėjau nemažai skirtingų stilių, daugiausia &ndash; su panki&scaron;ku prieskoniu. Jau vaikystėje vaik&scaron;čiodavau po padėvėtų drabužių parduotuves, ten ie&scaron;kodavau drabužių, kurių negalėdavau rasti parduotuvėse. Tiesa, vieną drabužį atsimenu lyg vakar &ndash; vyri&scaron;ki oversized mados namų Versace džinsai. Visuomet mėgau būti &scaron;iek tiek punk, gyventi su savo stiliumi ir jį visapusi&scaron;kai atspindėti. Niekada nesupratau, kaip galima taupyti batams (juokiasi). Nuo mažens mėgau kurti ir fantazuoti, daug ką tapatinti su įvairiais herojais, filmais ir muzika.&nbsp;
Neseniai pasidažiau skruostus ry&scaron;kiai rausva spalva, vyras kiek nusi&scaron;ypsojęs paklausė, ar neperlenkiau lazdos, bet juk Marija Antuanetė taip atrodė kasdien, kodėl a&scaron; turėčiau bijoti ry&scaron;kių skruostų (&scaron;ypsosi). A&scaron; nebijau kritikos, visada gebu ją priimti, esu baigusi menotyrą, tad tyrinėjimas ir kritika man yra labai artima. Kartais sulaukiu replikų dėl savo stiliaus, bet gebu jų nepriimti asmeni&scaron;kai. Žinoma, tam tikroms taisyklėms nenusižengiu, pavyzdžiui, oficialiems priėmimams, kai apranga reikalauja etiketo, bet gyvenime mėgstu būti panke, taip ir gimė mano slapyvardis Punk gallery.&nbsp;

Ar esi dailininkė i&scaron; pa&scaron;aukimo?&nbsp;
Nuo vaikystės turėjau ne tik savitą stilių, bet ir pomėgį menui bei tapybai. Mokykloje net laikiau valstybinį dailės egzaminą, &scaron;is menas su manimi ėjo koja kojon nuo mažų dienų. Beje, dažiau ne tik drobes, bet ir plaukus &ndash; juos esu i&scaron;marginusi pačiomis įvairiausiomis spalvomis (juokiasi). Vėlesniame amžiuje lankiau tapybos pamokas pas garsią Lietuvos dailininkę Eglę Velani&scaron;kytę. Anksčiau tapiau įvairias formas, kryžius, tačiau ilgainiui mano tapymo stilius vis keitėsi, tam turėjo įtakos laikotarpiai, kelionės, estetikos suvokimas, tekstūrų pasirinkimai.&nbsp;
Beje, esu įstojusi į drabužių dizainą, tačiau tais pačiais metais &scaron;iuos mokslus mečiau &ndash; mokydamasi vis tiek kasdien tapiau. Tiesa, truputį baiminausi &ndash; menas anksčiau nebuvo toks parduodamas, nesulaukiau palaikymo i&scaron; aplinkos. Juk net vyrauja posakis, kad kiekvienas gali pie&scaron;ti. Tačiau galiausiai supratau, kad negaliu be to gyventi, ir visa galva pasinėriau į tapybą. Be to, jau mokydamasi menotyros dirbau Parko galerijoje Kaune ir rengiau kitų dailininkų parodas. Vis žiūrėdavau, kas man patinka, ko Lietuvoje trūksta. Tad manau, kad menininkė esu i&scaron; pa&scaron;aukimo, menas mano gyvenime buvo visada.&nbsp;

Kaip pavadintum savo tapymo stilių?
Nuvarvėję dažai, abstrakcijos... Tai, be abejonės, modernus menas, laisvas potėpio stilius. Dažnai, pamatę mano paveikslus, draugai pastebi, kad pana&scaron;iomis spalvomis ir apsirengiu (juokiasi). Turbūt spalvų deriniai, slėpdamiesi mano galvoje, persikelia i&scaron; drobės į spintą ir atvirk&scaron;čiai.&nbsp;
Dabar tapau ne tik ant drobių, bet ir ant kitų medžiagų. Labai mėgstu liną, jis suteikia daug jaukumo. Esu tapiusi ir ant veidrodžių ar stiklų, dažnai žmonės su savo užsakymais ir patys man padeda kurti. Smagu, kad kitiems patinka mano modernios abstrakcijos, &scaron;tai mano mama atėjusi į studiją kiekvienąkart vis pajuokauja, kiek galiu pie&scaron;ti tą patį per tą patį.&nbsp;

Esi auganti, bet jau populiari tapytoja, ar to siekei sąmoningai, ar vis dėlto plačios auditorijos užklupo netikėtai?&nbsp;
Gimus dukrai teko nemažai laiko praleisti namuose. Tuo metu galėjau skirti nemažai laiko tapymui, tad neilgai trukus surengiau pirmą savo parodą, į kurią daugiausia susirinko draugai ir artimesni pažįstami. Jos metu buvo i&scaron;&scaron;luoti mano paveikslai ir dar įvyko labai įdomus vakarėlis, tai tapo dideliu įvertinimu ir įkvėpimu tapyti bei rengti parodas ir toliau.&nbsp;
Bėgant laikui vis daugiau žmonių pradėjo matyti mano darbus socialiniuose tinkluose. Po pirmos parodos viskas vyko inerti&scaron;kai: nupirko vienas, antras, trečias klientas, gavau ir specialių užsakymų, taip tapau žinomesnė. Galbūt žmonės paveiksluose jaučia mano energiją, niekada neinu tapyti pikta ar nuliūdusi, tai darau tik būdama geros nuotaikos &ndash; tokia esu ir gyvenime. Žinoma, vėliau sulaukiau įvairių pasiūlymų sukurti tatuiruotes ar rankinių dizainus, tačiau jų atsisakau &ndash; man svarbu tik tapymas. Supratau, kad negaliu apsėsti kiekvieno kampo. Pavyzdžiui, drabužiai neturi ilgo galiojimo, o menas yra vertingas ir nesenstantis, tad noriu jį kurti kuo kokybi&scaron;kesnį.

Sako, kad menininkai gali tapyti tik kančioje...
Visų pirma, kai dirbau galerijoje, mačiau nemažai atidarymų. Daugelis jų būdavo labai bohemi&scaron;ki, kartais net liūdnoki, kampuose žmonės gurk&scaron;nodavo vyną &ndash; jokios energijos ar charizmos ten nebuvo. Kita vertus, Lietuvoje menininkams i&scaron;silaikyti i&scaron; kuriamo meno tikrai sunku, tad galbūt tai jautrina žmones.&nbsp;
Visą gyvenimą buvau žmogus, kuriam svarbu, kaip jaučiasi aplinkiniai. Visada buvau pozityvi, niekada nenoriu įskaudinti kitų ar priversti pasijausti negerai, žmonėms aplink save palieku daug laisvės &ndash; vienodai kalbu su bet kuriuo. Pastebėjau, kad tai visai traukia žmones, turiu daug draugų ir nuo&scaron;irdžių ry&scaron;ių. Be to, daug sportuoju, manyje greitai persikrauna energija, taip kyla daug idėjų ir pozityvių minčių. Tačiau tai nerei&scaron;kia, kad esu pavir&scaron;utini&scaron;ka, atvirk&scaron;čiai &ndash; daug mąstau, galvoju, man rūpi pasaulis ir viskas aplink.&nbsp;
Mano kuriami paveikslai &ndash; labai spalvoti, visai kaip ir a&scaron;, mano stilius ir idėjos. Namuose esu labai aktyvi, organizuota, toleranti&scaron;ka ir smulkmeni&scaron;ka, visuomet stengiuosi visus &bdquo;užimti&ldquo;. Niekada negyvenu vadovaudamasi posakiu: kaip Dievas duos. Dievas man viską jau davė, tad dabar beliko tai i&scaron;naudoti geriausia kaip įmanoma.&nbsp;
Sakai, Dievas viską davė. Kas yra tavo laimės sąlygos?&nbsp;
Mano &scaron;eima mane labai myli, o a&scaron; beproti&scaron;kai myliu juos. Daug žmonių nemoka gyventi taikoje su savimi, bet a&scaron; to i&scaron;mokau. Įdomu tai, kad anksčiau labai mėgdavau vakarėlius, o dabar juose esu retas svečias. Ilgainiui supratau, kiek ir kam energijos galiu skirti. Per gyvenimą teko pereiti nemažai skirtingų fazių: studentavimo laikai buvo amžinas vakarėlis, tuomet susipažinome su vyru, kartu apsigyvenome, susilaukėme vaikų, nurimome.&nbsp;
Visa tai atsispindi ir mano kūryboje: anksčiau, kai mėgdavau naktinį gyvenimą, ir paveikslai buvo kitokie, dabar jie gerokai &scaron;viesesni, ry&scaron;kesni.&nbsp;

Tavo ir vyro Andriaus gyvenimo veiklos &ndash; itin skirtingos. Jis &ndash; klestintis verslininkas, tu &ndash; menininkė, kurią lydi sėkmė. Kokia judviejų dinamika? Ar turite daug bendro?&nbsp;
Manau, mūsų skirtumai mus ir traukia vienas prie kito. Be to, jis yra didelis meno mėgėjas, jei galėtų, turbūt supirktų man visus pasaulio paveikslus ir skulptūras. Jis mane labai palaiko, visada yra &scaron;alia mano veiklos ir tam tikra prasme yra mano vadybininkas. Jis man pažeria ir kritikos, pasako, kas jam patinka, o kas &ndash; ne, labai tai vertinu ir gerbiu.&nbsp;
Esi ne tik stilingo meno kūrėja, bet ir pati itin stilinga. Kaip atradai savo estetiką?&nbsp;
Mano estetika susiformavo per ilgą laiką ir eksperimentus. Turiu du vaikus, tad per abu nė&scaron;tumus visą laiką ne&scaron;iojau vien sukneles, jos mane buvo kone įrėminusios. Tad dabar suknelių mano akiratyje prakti&scaron;kai nebeliko. Neseniai buvau renginyje, kuriame vilkėjau suknelę, ir visą vakarą jaučiausi lyg ne savame kailyje, lyg būčiau barbė. Pastaruoju metu mano spintoje dominuoja ateities stilistika. Nesu klasikos gerbėja, žinoma, mėgstu klasikines Chanel rankines, bet stengiuosi klasiką papildyti modernesniais sprendimais. Man kartais patinka atrodyti kaip ufonautui ir transliuoti aplinkiniams 2052 metų madas (juokiasi). &Scaron;iuo metu man taip pat labai artimi kauboji&scaron;ko stiliaus elementai, pavyzdžiui, odinė liemenė.&nbsp;
Mano &scaron;eima taip pat nėra abejinga mano stiliui ir estetikai. &Scaron;tai mano vyro stilius yra dalykinis, tačiau tada, kai jis renkasi aprangą laisvalaikiui, visuomet klausia mano nuomonės ir patarimų. Mano stiliaus pasirinkimus jis toleruoja ir palaiko. Kalbant apie vaikų stilių, jiems neperku labai daug drabužių, juk jie labai greitai auga. Tačiau man patinka jiems pirkti stilingus drabužius.&nbsp;
Mano dukra Amelija labai nori rengtis rausvais atspalviais, tad i&scaron;girstu &scaron;į jos norą ir padedu susikurti derinius su &scaron;ia spalva. Jaunesnįjį Pijų noriu rengti kaip kietą bičą, kartais man jis atrodo kaip mažas vyriukas (&scaron;ypsosi). Jis turi ir odinę striukę, ir įdomius džinsus. Pijus leidžiasi būti rengiamas, o Amelija kartais pasispyrioja, nes sako, kad kai kurie drabužiai jai nepatogūs. Juokiuosi, nes mano gyvenime tokio žodžio nėra, a&scaron; galiu i&scaron;eiti į miestą su pačiais nepatogiausiais auk&scaron;takulniais ir &scaron;okti visą naktį.&nbsp;

Kokioje aplinkoje auga tavo vaikai? Ar augini juos apsuptus meno?
Amelija yra labai kūrybinga. Rugsėjo pirmosios proga dovanų ji pasipra&scaron;ė įvairių spalvotų pleistriukų, kartono, popieriaus ir kitų reikmių, nes nori statyti daugiabutį. Ji labai mėgsta karpyti drabužius ir pati juos koreguoti, &scaron;tai kartą ji nusikirpo tampres, nes norėjo, kad jos būtų trumpesnės. Nebaru jos dėl to, leidžiu fantazuoti, kurti ir galvoti, tik, žinoma, su protu &ndash; turime krūvelę i&scaron;eiginių drabužių, su kuriais fantazuoti neleidžiu. O Pijui kol kas labiausiai rūpi dinozaurai ir policijos ma&scaron;inos. Nuo mažens pratinu juos prie sporto, nes noriu parodyti, kad sportas teikia daug laimės ir mus įkrauna naujų jėgų. Jiems labiausiai linkiu atrasti tai, kas labiausiai patinka. Juk kai patinka savos veiklos, esi laimingas, dėl to tau sekasi.
Esi mai&scaron;tinga asmenybė. Kaip tau sekėsi prisijaukinti mamos vaidmenį?&nbsp;
Nesu supermama, auginu juos turėdama savo viziją. Neskaičiau jokių knygų, viską darau remdamasi savo intuicija, stengiuosi i&scaron;girsti, ko jie nori. &Scaron;tai septynmetė Amelija vaik&scaron;to į baletą ir mokosi anglų kalbos, o trimetis Pijus dar nevaik&scaron;to į darželį. Nemėgstu žmonių, kurie yra apsėsti temų apie vaikus ir susitikę su draugais gali &scaron;nekėtis tik apie sauskelnes, nesu ir niekada nebuvau tokia mama &ndash; mes užaugome, užaugs ir mūsų vaikai. Visi auginame vaikus, nemiegame naktimis, visi tikrai gyvename taip pat.&nbsp;

Laura Kazlauskienė - pašėlusi tapytoja ir viena ryškiausių Kauno menininkių

Rekomenduojame

Erdvės

M. Petruškevičius ant sostinės viešbučio nutupdė šokančius vienaragius

Žurnalas L'Officiel Lithuania

Mados žurnalas „L'Officiel Lithuania“ atsisveikina su skaitytojais

Pirkiniai

Nostalgiškų dovanų gidas

Gyvenimo būdas

Ir sau, ir artimiesiems: naudingos dovanos, kurios padės jasutis geriau

Popkultūra

Nematytos nuotraukos iš 2019 m. Kanų kino festivalio

Moterys

Dizainerė D. von Fürstenberg: siekiu pagerbti moteris lyderes, įvertinti jų drąsą ir jėgą

Mada

8 populiariausios Paryžiaus gatvės mados tendencijos

Mada

„H&M" ir „Giambattista Valli" pristatys bendrą kolekciją