Lietuvių fotografė, kurios portretuose išvysite Q. Tarantino, D. Craigą ir M. Abramovič

Agne, kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija?

Fotografuoti pradėjau paauglystėje. Mano dėdė studijavo fotografiją, sykį, lankantis pas senelius, jis man parodė, kaip daromos nuotraukos. Prisimenu, kad tuomet pagalvojau, jog taip galėčiau ir aš. Kai buvau jauna, žiūrėdavau į žurnalų viršelius, svajojau, kad su mados fotografija užkariausiu pasaulį. Mokytis į užsienį taip pat išvažiavau su ta intencija. Tik susipažinusi su mados industrija supratau, kad man reikia ne daiktų, ne batų, o ryšio su tikrais žmonėmis. Man jį davė portretinė fotografija.

Man atrodo, kad portretinė fotografija yra vienas intymiausių žanrų, kuriame reikia ypatingo ryšio su fotografuojamais žmonėmis. Kaip pavyksta juos prakalbinti, kas vyksta fotosesijos metu?

Mėgstu sakyti, kad fotografija yra vizualus interviu – kaip ir bet kokiam susitikimui, jam reikia pasiruošti, nueiti tą papildomą mylią. Paprastai apie fotografuojamą žmogų pasiskaitau, pasidomiu jo istorija, nes tai vėliau padeda atrasti įdomią pokalbių temą. Fotosesija gali trukti ir kelias minutes, ir kelias valandas. Su fotografuojamais žmonėmis tenka ir pasivaikščioti, ir pasisvečiuoti jų namuose, kūrybinėse erdvėse.

Rašydama bakalauro baigiamąjį darbą klausiau, ar portretas yra apie fotografą, ar apie žmogų, kuris yra fotografuojamas. Šiandien manau, kad nė vienas atsakymas nėra visiškai teisingas. Fotografuodama aš kviečiu pokalbio, tad šis susitikimas yra iš dviejų žmonių gimstanti kūryba.

Fotografuojate labai įvairius žmones – jūsų nuotraukose įamžinti ne tik kasdienybės herojai, bet ir žymiausi Lietuvos kūrėjai, Holivudo žvaigždės. Ne kiekvienam fotografui pavyksta patekti į tokią terpę.

Kaip mėgstu sakyti, belskis ir bus atidaryta (juokiasi). Studijavau Anglijoje, dirbau fotografijos studijoje – viena rekomendacija po kitos ir pamažu atsiduri tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Patekau į BAFTA apdovanojimus, taip pavyko pasiekti nemažai aktorių. Žinoma, konkurencija didelė, bet kuo daugiau dirbi, tuo daugiau žmonių pažįsti, tuo daugiau durų atsiveria. Svarbu pasiruošti – jei ateisi pavėlavęs ar pamirši ką nors atsinešti, gali pasirodyti neprofesionaliai, o juk turi tik kelias minutes įgauti žmogaus ir jo aplinkos pasitikėjimą. Visgi nemanau, kad esu kažkuo labai ypatinga – tiesiog darau tai, kas man patinka. Stebuklingo recepto nėra, fotografija reikia degti.

Nėra didelio skirtumo, ar fotografuoti paprastą žmogų, ar Danielį Craigą – vienodai svarbu pasirodyti gerai, padaryti įdomų portretą. Holivudo žvaigždės dažniausiai būna labai profesionalūs, šilti žmonės, kurie žino, ko atėjo, ir per duotą laiką nori išspausti maksimumą. Sunkiausia tai, kad su žymiu žmogumi ateina ir visa jo komunikacijos komanda. Įsivaizduokite, papildomi penki žmonės įsiterpia į kūrybinį procesą, aiškina, ką ir kaip turi padaryti. Daugiausia jaudulio kelia pati situacija, o ne fotografuojamas žmogus.

Kalbate apie tai, kad fotografijoje jums labai svarbus ryšys. Kokia pažintis jums įsiminė labiausiai?

Vienas pastarųjų mano leidinių buvo litvakų tema, keliavau po Lietuvą ir fotografavau žydiškąjį paveldą bei kūriau litvakų portretus leidiniui „Passport Journal“. Čia atsivėrė sudėtingos, skaudžios šeimų istorijos, bet turėjau galimybę susipažinti ir su dideliais žmonėmis. Porą mėnesių prieš jai išeinant, fotografavau Ireną Veisaitę. Tiesą sakant, norėjau sau įsignybti – lankiausi jos namuose, valgiau ledus prie stalo, aplink kurį įprastai rinkdavosi intelektualai. Susipažinau ir su Jacovskių šeima, po fotosesijos daug kalbėjomės, vaišinomės, sugebėjome sukurti nuoširdžias akimirkas.

Viena įdomiausių pažinčių buvo su menininke Marina Abramovič. Negalėjau patikėti, kad tokio kalibro menininkė gali būt toks paprastas žmogus.

M. Abramovič fotografavote kurdama „Kaunas 2022“ portretų seriją. Tai – vienas naujausių jūsų projektų. Kokia buvo jo idėja?

Projektą „Kaunas 2022“ kūrė daugybė menininkų, kurių darbus buvo galima pamatyti teatruose, galerijose, koncertų salėse. Visgi labai mažai matėme pačius žmones, o ne jų kuriamą meną. Nenorėjau, kad toks renginys išliktų tik kaip dokumentika. Aš esu žmonių žmogus, tad norėjau, kad šie menininkai atsiskleistų – juk jie skyrė savo laiką, jie sukūrė didžiulį renginį, keliavo į Kauną iš skirtingų šalių. Visiems jiems suteikiau vienodą apšvietimą, nesiekiau įamžinti jų darbų, lokacijų, kuriose jie kuria. Prieš fotoaparatą palikau tik patį žmogų. Fotosesijos vyko viešbučiuose, teatruose, pasirašinėjant gerbėjams, šalia instaliacijų.

Prisimenu, kaip M. Abramovič fotosesijos viduryje sugalvojo pasiimti savo paltą ir nuotraukoje įsiamžinti būtent su juo. Ji – menininkė iš didžiosios raidės, bet realybėje – be galo paprastas žmogus. Su Yoko Onno parodos kuratoriumi Johnu Hendrixu susitikome šalia menininkės instaliacijos Kauno centriniame banke. Pagyriau jo akinius, o jis nieko nelaukęs ištiesė juos man pasimatuoti. Kompozitorė Zita Bružaitė į fotosesiją atvyko nešina natomis – ji norėjo papasakoti apie tai, kad kūryboje ne viskas iškart išeina tobulai.

Parodoje bus apie 50 portretų ir tai, kad man pavyko su visais šiais menininkais susitikti, pabendrauti, įamžinti juos, man yra svarbus dalykas. Galbūt po dvidešimties metų matydami šias nuotraukas žmonės prisimins, kad tokie kūrėjai buvo Kaune, kad Kaunas šventė Europos kultūros sostinės metus.