Menininkė Katrina: kuo greičiau visko pasieksi ir viską padarysi, tuo anksčiau išeisi

Paprasčiau kalbant, visus šiuos darbus būtų galima sujungti į vieną paprastą „darbą“ – menininkė. Katrinos gyvenimas iš tiesų primena bajorišką meną – kupiną kelionių, grožio, estetikos, ir, žinoma, intensyvaus darbo. Jos klientai – ekstravaganciją mėgstantys žmonės, turintys išskirtinį skonį ir gyvenantys netradiciškai. Būtent tokia yra ir pati Katrina – jos gyvenimo nebūtų galima sudėti į tradicinę istoriją – neseniai ji pasipiršo savo vaikinui, dirba neskaičiuodama valandų ir savo namais vadina visą pasaulį. 

Neseniai tavo gyvenimo stiliaus prekės ženklui Katrina Bajoras sukako penkeri. Papasakok, kaip jis gimė ir kaip keliavo su tavimi per gyvenimą. 

Išties, nuo to laiko, kai nusprendžiau nebedirbti kitiems mados namams ir vystyti savo prekės ženklą, praėjo jau penkeri metai. Pats Bajoras atsirado man gyvenant Londone, norėjau plėstis kaip žmogus ir savo pasauliui suteikti kūną, įgyvendinti savo kūrybines idėjas ir įprasminti esmines gyvenimo mintis. Bajoras yra įkvėptas daugybės kultūrų, žmonių, kuriuos pažinau ar tik pamačiau, potyrių, socialinių ir politinių išgyvenimų, daugybės vietų, kuriose lankausi, ir sapnų. Savo darbuose – tiek mados kolekcijose, tiek tapyboje ir skulptūroje – stengiuosi paliesti man ir visuomenei svarbius klausimus, kartais ir atsakymus, kurie sujudina mūsų prigimtį ir neša tikrųjų pojūčių link. Naujausia mano audinių ir rūbų kolekcija yra įkvėpta ajavaskos kelionės, į kurią pasinėriau viešėdama Brazilijoje. Daug supratau, daug pamačiau, o kai kurias iš minčių ir patirtų vizijų perkėliau į savo kuriamą meną. Pradėjau nuo paveikslų, o vėliau jų tapytus fragmentus naudojau kurdama audinių raštus naujai „Resort“ kolekcijai. 

Iš pat pradžių koncentravausi į mados kūrimą: kaip sukurti įvaizdį, kas jį turi sudaryti, kaip tą rūbą įprasminti. Kūriau subkultūrą, kuri kalbėtų apie gyvenimo matymą, supratimą. Pats pavadinimas Bajoras yra labiau alegoriškas – daug simbolių, metaforų. Ne viskas mano prekės ženkle yra bajoriška ar skirta tik bajorams (šypsosi). Bet viską bandau perteikti per humoro prizmę – nereikia susireikšminti, viskas yra labai laikina, žmogaus gyvenimo tikslas turėtų būti tiesiog būti laimingam. Todėl spalvoti drabužiai, interjero detalės, paveikslai yra būtent apie buvimą laimingam, mylėti ir nesivaržyti pažinti savęs ir pasaulio. Kurdama drabužius supratau, kad noriu išplėsti Bajoro ribas iki interjero. Nežinau, ar man pačiai nebeužteko vietos tik dirbant su žmogumi, o galbūt pati kaip kūrėja supratau, kad žmogui aplinka daro įtaką, per ją ateina įkvėpimas. Dabar kuriu įvairias interjero detales: kilimus, skulptūras, paveikslus, jau pradėjau dirbti ir su pačiu interjero kūrimu. Mano tikslas – sukurti ne tik žmogaus įvaizdį, bet ir jo namus, aplinką, kad ji suteiktų geras emocijas, jį įkvėptų. Laimingam, įkvėptam žmogui pačiam norisi save gerai reprezentuoti. 

Aš kaip menininkė nemėgstu „parsidavinėti“ – nesiekiu pripažinimo ar dėmesio, tiesiog noriu daryti tai, kas man teikia laimę. Džiaugiuosi, kad atradau ramybę, kai nebesiekiu niekam nieko įrodyti. Ir kalbu ne tik apie aplinką, bet ir save pačią. Kartais gera pasidalyti rezultatais ar darbo eiga ir taip įkvėpti kitus. Nesvarbu, ar mano rūbą dėvėjo didžiausia pasaulio įžymybė, mano kaip menininko vertės tai nekeičia – ir toliau kurčiau tai, kas man patinka.

Viešai labai daug nepasakoji, kuo gyvena Bajoras, kas jo klientai. Papasakok apie naujausius savo planus.

Vienas ryškesnių, nors ir nedidelių pokyčių – šiek tiek pakeičiau pavadinimą: Bajoras Bespoke virto Katrina Bajoras. Iki šiol neskyriau tiek dėmesio asmeniniam vardui, bet nusprendžiau, kad jau laikas jam grįžti į vietą (šypsosi). 

Mano klientai yra žmonės nuo 25-erių iki 100-o metų ir daugiau. Tai žmonės, kurie vertina kokybę ir gali sau ją leisti, nebijantys eksperimentuoti. Iki šiol bespoke ir made-to-measure drabužius dažniau kūriau moterims, tačiau naujoje ready-to-wear kolekcijoje daugiau dėmesio skyriau vyrams. Moterims paprastai kuriu labiau unisex daiktus, jos mažiau sureikšmina, kam ir kokiai lyčiai labiau skirti jų dėvimi drabužiai. Vyrą aprengti sijonu sunkiau nei moterį kostiumu (šypsosi). 

Po pastarojo pokalbio su „L’Officiel Lithuania“ prieš keletą metų pasinėriau į kūrybą ir kūriau naują Bajoro įvaizdį. Norėjau, kad jis plačiąją auditoriją su nauja interneto svetaine pasiektų tik toks, kokį įsivaizduoju. Tai įrodo ir faktas, kad iliustracijas internetinei svetainei piešiau ir kūriau pati. Ši svetainė atrodo kaip virtualūs namai, po kuriuos galima vaikščioti ir „užsibajorinti“, o žiūrint jau sukurtas kolekcijas ar daiktus įsikvėpti turėti kažką visiškai individualaus sau ir savo namams. 

Su Katrina Bajoras plečiamės ir už Lietuvos ribų. Lietuvoje pradėjau savo kelią kaip žmogus, čia mano vaikystės prisiminimai ir šeima, bet apsiriboti viena šalimi nenoriu – čia kažkiek esu, kažkiek – ne. Mano vieta ir gyvenimas yra visas pasaulis, visos kultūros. 

Darai tiek visko daug, kad į galvą ateina Gucci mados namų pavyzdys: interjeras, drabužiai, gyvenimo būdas, bendras įvaizdis... 

Tiesa, mano komandoje yra trys žmonės, su kuriais galiu pasitarti, sulaukiu iš jų nemažai pagalbos. Smagu, kad paminėjai Gucci, juk iš pat pradžių tai irgi buvo mažas šeimos verslas, pažiūrėsime, gal Katrina Bajoras kada nors irgi bus toks. Didžiuojuosi, kiek daug visko jau nuveikiau ir išmokau per šiuos dešimt metų industrijoje. Ir kad kiekvienas žingsnis bei sprendimas mane atvedė į šį momentą – platformos sukūrimą, skirtą išsireikšti ne tik sau, bet ir žmonėms, kurie prisijungė ir prisijungs. Jaučiu, kad tai gali būti graži šeimos tradicija, palikimas... Žinoma, jeigu vaikai nepasuks teisės ar dar kitu keliu (juokiasi). 

O kokioje aplinkoje pati augai? Kaip tavyje atsirado menas? 

Mano tėtis ir senelis – muzikalūs žmonės, turbūt iš jų sulaukiau nebylaus paskatinimo baigti muzikos mokyklą. Senelis iš mamos pusės buvo tapytojas. Abu mano tėvai mėgsta meną ir kažkuriuo gyvenimo etapu juo užsiiminėjo kaip hobiu, tačiau jų vaikystėje nebuvo aplinkos, kurioje jie jaustųsi saugūs tuo užsiimti profesionaliai. Mano šeima man niekada neliepė ir neaiškino, kuo turiu būti. Gana anksti pradėjau kitaip matyti pasaulį, o drausti vaikui užsiimti tuo, kuo jis nori, yra didžiausia tėvų klaida. Tiesa, tėvai gal šiek tiek ir priešinosi tam, ką dariau, bet aš esu linkusi daug ir sunkiai dirbti, tad darbo rezultatai pasimatė gana greitai, ir iš jų sulaukiau daug palaikymo. 

Tu nesieki šlovės ar dėmesio, esi nišinė kūrėja, tačiau atidariusi studiją vis tiek pasieksi „populiariąją“ auditoriją. Ar neteks lipti per save?

Na, net ir ready-to-wear kolekcija nebus visiškai skirta plačiajai auditorijai. Neturėsime šimtais vienetų užkrautų sandėlių. Man svarbu, kad žmogus, perkantis tokį daiktą, jaustųsi išskirtinis, nesinori, kad visas miestas vaikščiotų su tokiu pat drabužiu. Nežadu pamesti savo minties dėl Bajoro unikalumo. Tiesa, laisvalaikio kostiumų, kuriais siekiame sukurti patogią madą, bus kiek daugiau.

Aš pati stengiuosi nepirkti masinių prekių ženklų drabužių, nors stilizuojant kitus tai daryti tenka. Dirbau stiliste ilgą laiką, tačiau nebenoriu užsiimti šiuo darbu, be to, būti stiliste niekada nesiekiau, ypač Lietuvoje, kur iki šiol yra dažnai painiojamas stilisto ir dizainerio darbas. Save realizuoju dirbdama meno direktore: padedu prekių ženklams ir įvairioms kompanijoms atrasti jų vizualinę kryptį ir tai įgyvendinti. Stilisto darbas man kelia nemažai streso, o kai pajuntu, kad tai dar ir neteikia malonumo, – to nebedarau. Renkuosi tausoti savo sveikatą ir nesiaukoti dėl pinigų – juk, jei darai tai, kas patinka, pinigai vis tiek ateina. Tiesa, kol pradėjau užsidirbti iš savo kūrybos, teko nemažai dirbti ir neapmokamus darbus. Nepaisant to, visada maniau, jei net ir negausiu iš to pinigų, gausiu žinių ir socialinio kapitalo. 

Kokia tu esi santykiuose? Ar tokia pati, kaip ir matome, – savarankiška, kitokia?

Esu šiek tiek valdinga. Labai myliu savo sužadėtinį, labiau už viską vertinu atvirumą, pokalbius apie tai, kas gerai ir blogai. Man svarbu tikrumas, nemėgstu apsimetinėjimo ar kažko primetinėjimo kitam žmogui. Esu rami ir supratinga, bandome nekišti savo ego. Tiesa, jeigu kyla nesutarimų dėl streso ar darbų, juos gana lengvai išsprendžiame. 

Savo santykiuose jokių vaidmenų neturime, esame lygiaverčiai partneriai visur: tiek buityje, tiek socialiniame gyvenime ar karjeroje. Žinoma, nežinia, kokie būsime, kai susilauksime vaikų, nes jų norime, apie tai kalbame natūraliai. Aš jaučiuosi pasiruošusi turėti vaikų, man norisi didesnės gyvenimo prasmės. 

Ar tau ilgai užtruko atrasti laimingą meilę? Kokia ta jūsų „paslaptis“? 

Netrumpai. Esu turėjusi sudėtingų santykių ir pažinčių. Būtų keista, jei dabar, šiuose santykiuose, būtų vėl blogai. Iš esmės man nereikia santykių, kad būčiau laiminga, tačiau antra pusė ir stiprus ryšys su žmogumi turi nuostabią galią tave sugrąžinti į tai, kas iš tiesų esi. Žmonės pamilsta vienas kitą būdami savo natūraliausioje, tikriausioje būsenoje. Vienam pabūti yra svarbu, turi save gerbti, mylėti, suprasti savo jėgas ir neatsinešti į santykius blogų dalykų. 

Mes turime keletą „ritualų“, kuriuos atliekame: kuris nors vienas ryte pabunda anksčiau, pabūna vienas, be to, kasryt rašome dienoraščius, skaitome knygas. Tačiau labiausiai vienijantis dalykas mums – pagarba. Negalima iš kito žmogaus ko nors tikėtis, tai yra didžiausia klaida – visi juk mąstome skirtingai. 

Nuo pastarojo mūsų pokalbio tavo gyvenime įvyko daug naujų dalykų. Ko sau palinkėsi ateičiai? 

Nė nenutuokiu. Šiuo metu mano gyvenime viskas labai greitai keičiasi, pažiūrėkime, kur gyvenimas nuves. Nė neabejoju, kad nueisiu visur, kur užsimanysiu. Tačiau žinau viena – nenoriu nieko skubinti. Kažkur galvoje nešiojuosi mintį: kuo greičiau visko pasieksi ir viską padarysi, tuo anksčiau išeisi.