Miglė Dudavičiūtė: šokis įgalina mūsų buvimą čia ir dabar

Migle, interviu pradėsime klausimu, nuo kurio pabėgti tikriausiai nepavyks. Kaip tavo gyvenime atsirado šokis?

Manau, kad pirmiausia viskas prasidėjo nuo šokio vaizdinių mano galvoje: iki dabar girdėdama muziką mintyse šoku. Užaugau mažame miestelyje, tad ilgą laiką neturėjau galimybių šokti profesionaliai, o mano šokio kelias primena visus standartinius šokių filmus, tokius kaip „Šokis hiphopo ritmu“. Šokdavau užsidariusi savo kambaryje bei pasirodydavau savo gimtojo miestelio scenoje. Persikėlusi į didmiestį turėjau galimybę prisijungti prie profesionalių treniruočių, atsirado veikla kolektyvuose. Vis dėlto galiu atvirai pasakyti, kad daug metų mano santykis su šokiu buvo labai keistas, tarsi nenuoseklus: tai šokdavau, tai nuo šokio atsitraukdavau. Artimoje aplinkoje esantys žmonės labai nenorėjo, kad šokčiau, teko patirti daug spaudimo rinktis kitą kelią, bet galiausiai vis tiek atsidūriau ten, kur ir turiu būti.

Atradusi savo kelią šokio srityje, prieš penkerius metus įkūrei ir šokio studiją „MHeels“, kurią įvardiji kaip bendruomenę. Kodėl šokio kontekste tau taip svarbu akcentuoti bendruomeniškumą?

Jeigu norėčiau šokti tik sau, tikriausiai vis dar šokčiau užsidariusi savo kambaryje (juokiasi). Šokis man siejasi su buvimu čia ir dabar. Kartu šokis reiškia dalijimąsi meile su žmonėmis, esančiais šalia. Labai paprastai tariant, norėjau sukurti šokių šeimą, kuri įkvepia, palaiko, kelia iššūkius bei skatina judėti pirmyn. Ir nors atlieku solo šokius, gyvenime judėti vienai sudėtinga, o šokių rinka Lietuvoje maža, joje daug konkurencijos ir uždarumo. Tokiame kontekste norėjau savo bendruomenės, kurioje jausčiausi kitaip. Esu neįtikėtinai laiminga žinodama, kad esu apsupta įkvepiančių moterų. Tarp bendruomenės narių yra ir tokių moterų, kurios su manimi nuo pat „MHeels“ įkūrimo pradžios. Man tai didelis pasiekimas. 

Tavo įkurta studija jau tapo puikiai žinoma dėl šokių, avint aukštakulnius. Ar galėtum trumpai papasakoti apie šią šokių kryptį? Kaip pati apibūdintum šią stilistiką? 

Stilius atsirado vėlyvajame XX amžiuje. Dažniausiai jis vadinamas High – Heels ir dar yra žinomas kaip Stiletto, tad pavadinimas kilo nuo moteriškų batelių tipo. Šis stilius gausus judesių, kuriems įtaką darė hiphopas, džiazas ir kt. stiliai – įvairove, techniškumu ir daugiausia yra skirtas profesionaliai scenai, muzikiniams videoįrašams ar pramoginiams tikslams. Nors stiliaus skiriamasis bruožas – aukštakulniai bateliai, labai klaidinga galvoti, kad užteks apsiauti aukštakulnius ir jau mokėsite šokti. Lietuvoje žmonės apie šią stilistiką žino nedaug, o jeigu pasakai, kad šoki su aukštakulniais, iš karto tenka sulaukti klausimo, ar tai striptizas (juokiasi)? Man asmeniškai šis stilius reiškia meistriškumą, subtilų seksualumą bei kontrolę. Su aukštakulniais šokti nelengva, tai reikalauja gero fizinio pasiruošimo. Kai žiūrovas sako, kad judu be pastangų – mano tikslas pasiektas, tokį įspūdį ir noriu sukurti.

Seksualumas, jausmingumas, pasitikėjimo savimi puoselėjimas – neatsiejami tavo šokio stiliaus elementai. Kaip formavosi tavo puoselėjama šokio kryptis? 

Heels šokio kryptis formavosi tarp aiškių džiazo ir pramoginių šokių linijų, dinamiškų lotynų ritmų, go go ir šou šokių elementų. Šiuo metu šis stilius dar labiau plečiasi: nyksta ribos, daug eksperimentuojama, įtraukiami vis kitų šokių stiliai. Mano atliekamose choreografijose labai svarbu techniškumas, subtilumas, artistiškumas, jaučiu poreikį ieškoti įdomesnių išraiškos formų. Taip pat man patinka kitoniškas seksualumas. Pati niekada nesustoju mokytis, keliauju po pasaulį ir semiuosi naujų žinių.

Nors tavo studijoje labai laukiami ir vaikinai, didžiąją tavo mokinių dalį šiuo metu sudaro moterys. Kokių pokyčių pastebi tarp savo bendruomenės dalimi tampančių moterų, kai jų gyvenime atsiranda šokis?

Esame uždara ir susikausčiusi tauta, nešiojamės daug gėdos, baimės jausmo savyje. Mums labai svarbu, ką pagalvos kiti žmonės. Šokant atsiranda daugiau drąsos, pasitikėjimo savimi, energijos. Drąsiau kalbame ir išbandome ką nors naujo. Galiu pastebėti, kad merginos atranda bendrą laisvumo pojūtį ne tik šokyje, bet ir gyvenime. Labai smagu matyti, kai moterys pakelia akis nuo žemės ir pažvelgia į save veidrodžiuose. Na, o apie pakitusią eiseną jau net nekalbu (šypsosi).

Kokia muzika dažniausiai skamba tavo šokių studijoje? 

Daugiausia išskirčiau rnb ir pop muziką, bet nevengiu pasižvalgyti ir į kitus stilius. Man labai patinka senesnė muzika, kurioje leidžiu sau klajoti.

Savo veiklos kontekste kalbi ir apie pačią šokėjo profesiją, kurioje telpa tiek matomos šokio minutės, tiek ir tarsi už kadro liekantis fiziškai sunkus darbas bei iššūkiai. Kodėl tau svarbu formuoti visuomenės požiūrį į šokį kaip profesinę sritį, kuri ženkliai nutolsta nuo hobio formato?

Lietuvoje šis darbas ne tik nevertinamas, bet ir nuvertinamas. Šokėjai sukuria labai daug pridėtinės vertės. Esame ypač svarbi pramogų pasaulio dalis: pasirodome televizijos apdovanojimuose, filmuose ir muzikiniuose teatruose, dažnai esame ir pagrindinė atlikėjų šou dalis. Mes įkūnijame klientų idėjas ir perteikiame jas visuomenei, padėdami parduoti produktus, paslaugas ar idėjas. Niekas mokėti už tai nenori, tarsi savaime šokti scenoje ar renginyje mums būtų didelis įvertinimas. Noriu tai pakeisti! 

Netikiu paplitusiais mitais, kad kūrėjai negali gerai uždirbti vien iš savo profesijos, neva jiems reikalingas dar vienas papildomas darbas. Tiesą pasakius, niekam kitam ir nebelieka laiko, nes visą save atiduodi šokiui – profesijai, kurią pasirinkai. Kaip ir bet kuris kitas dirbantis asmuo, norime gauti atlygį už savo darbą. Pokyčiai daugiausia priklauso nuo pačių mūsų, turime garsiai kalbėti ir ginti tai, kas mums svarbu, su kuo nesutinkame. Apie tai daugiau kalbu ir savo projekte #sokejosuzrasai, kuriame kalbinu šokių pasaulio atstovus ir kviečiu pasidalyti savo patirtimi. 

Išgirdus tavo poziciją, norisi užduoti dar vieną su šia tema susijusį klausimą. Su kokiais realybės neatitinkančiais įsivaizdavimais – kalbant apie šokio pasaulį – tau tenka susidurti dažniausiai?

Visų pirma, žmonės galvoja, kad šokėjo darbas yra vos kelios minutės pasirodymo metu, o iš tikrųjų – tai tik produktas. Keliose šokio minutėse slepiasi daugybė metų darbo, mokymosi, ieškojimų, repeticijų. Šokio pasaulio išorė labai graži: sceniniai kostiumai, makiažai, filmavimai, pažintys – visa tai kuria įspūdį, kad tai labai smagu ir lengva. Niekas nemato, kas dedasi užkulisiuose, o mes pasirenkame nerodyti. 

Dar vienas dažnas įsivaizdavimas, kuris ypač populiarus tarp vyresnės kartos žmonių, – jeigu šoksi, susigadinsi sveikatą. Tikiu, kad žmogaus sveikatos būklei daug įtakos turi genetika, fiziologija bei rūpinimasis savimi. Neneigiu, ši profesija reikalauja papildomo rūpesčio, bet tinkamai prižiūrint savo fizinę bei emocinę sveikatą dirbti galima daugybę metų. O sveikatą susigadinti galima taip pat, kaip ir dirbant bet kurį kitą darbą.

Kalbėdama apie šokėjo profesiją paminėjai ir emocinę sveikatą. Ar galėtum trumpai įvardyti, kaip, tavo nuomone, šokis siejasi su žmogaus emocine būsena?

Šokis įgalina mūsų buvimą čia ir dabar. Jeigu šokdamas galvosi apie kažką kitą, negalėsi įsidėmėti judesių, atsiminti choreografijos. Dėl šios priežasties įprastai šokis žmones veikia kaip terapijos forma. Šokdami jie gali atsitraukti nuo buities, pajausti savo kūną, mintis, vidinę ašį. Stiprėjantis kūnas, gerėjanti choreografinė atmintis, grupės bendrystė bei naujų judesių išmokimas kelia energijos lygį bei didina pasitikėjimą savimi.

Klausantis tavęs tikrai susidaro įspūdis, kad šokėjas turi būti psichologiškai stipri asmenybė. Ar tai tiesa?

Vienareikšmiškai! Ši profesija reikalauja daug fizinių ir vidinių resursų, joje apstu konkurencijos, kas geresnis, gražesnis, žinomesnis. Turi labai aiškiai suvokti, kas esi, ką darai ir kur eini, kad nepasiklystum ir nelygintum savęs su kitais. Daug kartų tenka išgirsti žodį ne, tad reikia mokėti jį priimti ir nenusivilti savimi. Taip pat šokėjo profesijoje visada egzistuoja ir traumų tikimybė, o tai natūraliai veikia bendrą būseną, kai nuo sveikatos būklės tiesiogiai priklauso ir veikla.

Kadangi fizinis krūvis yra neatsiejama tavo kasdienybės dalis, kaip pati stengiesi pasiruošti intensyviems periodams?

Kol esame jauni, nelabai galvojame apie sveikatą, bet šokių aplinkoje turiu pavyzdžių, kurie primena, kad sveikata rūpintis būtina nuolat. Pati reguliariai vartoju vitaminus ir rūpinuosi mityba, taip pat bene kiekvieną savaitę einu į masažą. Rimtesniems iššūkiams pasitelkiu kineziterapeutus, kurie padeda sugrąžinti kūną į įprastas vėžes. Tikiu, kad labai svarbu įsivertinti galimybes, pasirinkti tinkamą fizinio krūvio kiekį. Šiuo metu didžiausias mano iššūkis – įprotis eiti miegoti anksčiau. Kol kas to padaryti nepavyksta dėl darbo specifikos, bet pažiūrėjus kūrybiškai išeitį, tikiu, visada galima rasti (juokiasi).