Stilistė Milda Metlovaitė: klientai žino, kad niekada nepasiūlysiu tiesiog juodos suknelės
Ji kalba žemu balsu ir daug juokiasi. Jos energijos prisipildo visas kambarys. Ji – žinoma stilistė, kurianti išskirtinius, ryškius įvaizdžius, o kartu – psichologė, sugebanti patekti į vidų tų populiariųjų, kuriais žavisi tūkstančiai. Tai neįvyko per naktį, o ir naktų būta įvairių. Tačiau viskas anksčiau ar vėliau išsipildo, kai darbu žaviesi taip pat kaip gyvenimu. Milda Metlovaitė tokia – mylinti.
Esi kvatoklė, šis pokalbis gali būti labai linksmas. Bet kadangi susitinkame meilės mėnesį, pradėkime nuo sunkiausio klausimo – Milda, ar tu myli save?
Dabar jau myliu (šypsosi). Anksčiau turbūt turėjau kompleksų, kaip ir visi. Bet aš nebuvau traumuojama vaikystėje dėl savo išvaizdos. Nebuvo taip, kad kas nors iš manęs labai tyčiotųsi ar su manimi blogai elgtųsi mokykloje. Visuomet buvau dėmesio centre, lyderiaujanti. Dabar yra tas etapas, kai esu visiškai patenkinta savimi, dievinu savo išvaizdą, kūną ir esu laiminga jame.
O būna rimtų pokalbių su savimi? Apie gyvenimą, savivertę, ateitį?
Aš labai daug dirbu. O kai dirbi dirbi dirbi ir neturi laiko sustoti, nėra kada pasikalbėti su savimi. Tačiau COVID laikotarpis visus sustabdė. Ir tai buvo laikas, kai turėjai atsisukti į save, likai vienas su savimi ir tas laikas buvo labai stiprus, ir skaudinantis, o kartu – laimės laikas, kuris, mano atveju, labai užtruko.
Baigėsi COVID – išvažiavau pas draugus į Monciškes, prie jūros. Planavau pailsėti penkias dienas, o grįžau po penkių mėnesių. Visų darbų atsisakiau ir pirmą kartą gyvenime leidau sau nedirbti. Įprastai sakau, kad tris dienas pailsėsiu ir pakaks, bet jau po dviejų dienų man rauna stogą, ima stigti veiklos. Tačiau ten, prie jūros, įstrigau savianalizėje. Man to labai reikėjo, tai pasėjo sėklą. Dabar ir dirbdama save sustabdau, primenu, kad reikia tiesiog atsisukti į save ir kalbėtis dažniau, nes kai pradėjau tai daryti, pamačiau, kad ta skylė – begalinė, ir tiek ilgai ten nebuvo tvarkyta.
O kaip tvarkai? Kokia yra tavo meditacijos forma? Ar turi ryto ritualų, kuriais ištempi save iš lovos ir nusiteiki taip, kad nesusipyktum su pirmu pavežėju ir nepavargtum per pirmą darbo valandą, kai, tarkime, reikia surinkti kostiumus 30-iai žmonių, kuriuos rodys per televiziją?
Iš lovos mane turbūt ir kelia tik darbas. Kita vertus, man net sunku įvardyti tai kaip darbą, nes tai yra mano gyvenimas. Neturiu darbo valandų, o sykiu dirbu 25 valandas per parą: galvoje kuriasi „moodboard“, interpretacijos. Dėl to keliuosi arba net neinu miegoti.
Pokalbiai su savimi vyksta tada, kai plaunu grindis, langus, valau dulkes. Tuomet vyksta mano vidinė meditacija. Kitas įdomus dalykas: medituoju, kai man daro tatuiruotę. Turbūt dėl to jų turiu daug. Tam tikra skausmo būsena mane nuneša į kitą pasaulį, stengiuosi palikti savo kūną, skausmą, ir tuo metu vyksta išsivalymas galvoje.
O sudėtinga nutarti, kokio piešinio nori?
Man labai svarbu, pas kokį tatuiruočių meistrą einu. Labai retai einu su savo piešiniu, nes man tatuiruočių meistras visų pirma yra menininkas, ir nenoriu jo sprausti į rėmus. Jaučiuosi taip, lyg nešiočiau ant savęs meno kūrinius, esu tam tikra meno darbų ekspozicija. Tad man svarbus tarpusavio ryšys. Tuo metu, kai daroma tatuiruotė, abu dalijamės energija, o piešinys išplaukia iš bendro ryšio.
Lengvai pasitiki žmonėmis ar užtrunka?
Pirma mintis – sakyti: taip, aš pasitikiu. Bet geriau pagalvojus turbūt sunkiai. Aplink mane – be proto daug žmonių, su visais lengvai randu kalbą, komunikuoju, bet vis tiek jaučiu tą sieną, ir jie į mano vidinį pasaulį neįeina pernelyg greitai. Tai aš, atrodo, galiu greitai įeiti, mano toks darbas – kuo greičiau rasti kelią į žmogaus vidų. O savąjį turbūt esu apsaugojusi. Kita vertus, dabar tas laikas, kai naujų draugų nebeatsiranda, esu su tais žmonėmis, kurie atėjo į mano gyvenimą ir mano vidų anksčiau.
Turi daug draugų iš pramogų verslo. Kai buvai maža mergaitė, svajojai apie tai? Tau rūpėjo televizija, šou pasaulis?
Niekada. Vaikystėje man rūpėjo dziudo. Atrodo, kardinaliai skirtingi pasauliai – sportas ir pramogos, ar ne? Man tas antrasis neegzistavo. Sportavau uoliai, buvo aiškus planas: akademija, trenerės darbas, kažko kito nė neįsivaizdavau. Bet įdomus faktas – lygiagrečiai mokiausi dailės Kauno Aušros gimnazijoje. Dziudo ir menai! Tuo gyvenau natūraliai. Piešimo nelaikiau svarbiu ar lemtingu dalyku. Tai darai, nes ten mokaisi. Viskas. Ir mažiausiai galvojau, kad tai bus susiję su darbu, kurį dirbsiu. Juk visas dėmesys buvo sukoncentruotas į sportą. Bet gyvenime atsitinka taip, kaip atsitinka: dziudo teko atsisakyti.
Iš lovos mane turbūt ir kelia tik darbas. Kita vertus, man net sunku įvardyti tai kaip darbą, nes tai yra mano gyvenimas. Neturiu darbo valandų, o sykiu dirbu 25 valandas per parą.
Kas nutiko?
Traumos. Negalėjau grįžti į tašką, kuriame buvau, o dar tas jaunatviškas maksimalizmas: arba viskas, arba nieko. Ir kai negali pasirinkti „visko“, lieka „nieko“. Buvo didelė juoda duobė, apatija viskam, nesuvokimas, ką galiu veikti gyvenime. Tik mamos dėka po mokyklos išjudėjau iš to taško. Ji stengėsi nukreipti mane: sakė, juk mokeisi dailės mokykloje, turi įgūdžių, pasirink artimą sritį, kurioje galėtum išnaudoti savo sugebėjimus, studijuok interjerą. Neliepė, bet pasiūlė kelią. Gerai, pusę metų studijavau interjerą, bet supratau, kad tai – ne mano dalykai. Vėl mama: na, jei interjerai nepavyko – mokykis siūti. Gerai, einu siūti. Ką sakė – tą dariau, nes pačiai niekas nerūpėjo. O kai pradėjau mokytis siuvimo technologijų, atsirado profesinis pašaukimas.
Ir ilgainiui tapai ta stiliste. Mes žinome, kad televizijos stilistų darbas nėra geriausiai apmokamas. Jei dar įvertinsime stresą, kintančius dydžius, amžinas problemas ir požiūrį „gauk už dyką ir vakar“ – velniop tokį darbą! Kodėl visgi tau jis – pats geriausias?
Darbo yra labai daug, ir kai man sako – kodėl tu jį, Milda, myli arba – Milda, juk neuždirbsi visų pasaulio pinigų, atsakau – chebra, aš dirbu ne dėl pinigų. Man kiekvienas projektas vis dar yra įdomus, aš nepraradau skonio darbui, man ir viena įdomu, ir kita. Ir didžiausia yda, kad tiesiog neatsisakau darbų, apsiimu jų daug. Žinoma, dabar jau yra komanda, galime vienu metu įgyvendinti daug projektų, bet tai anaiptol nėra dėl pinigų: tai – mano pašaukimas ir mano gyvenimas.
Vieną vasarą Palangoje dirbai barmene. Kokia buvo ši patirtis?
Ji stipriai susijusi su pasinėrimu į save po pandemijos, gyvenimu kaime prie Palangos. Ten leisdama laiką jau žinojau, kad kitą vasarą tikrai grįšiu į Palangą, ir labai norėjau išmėginti darbą, kuris turi darbo valandas: pabaigi savo pamainą ir daugiau apie tai negalvoji. Jaučiau didelį poreikį tai išmėginti.
Tuo metu niekas nesustojo ir mano profesinėje srityje – Vilniuje dirbo asistentai. Bet man pačiai reikėjo pabūti kitoje aplinkoje, tarp kitų žmonių, kitų interesų, ir vienos vasaros Palangos bare puikiai užteko. Kitą sezoną man skambino gal 20 barų: „Milda, norime, kad dirbtum pas mus.“ Juk man bare kiekvienas vakaras buvo performansas, kai kurie žmonės ateidavo vien dėl to, kad aš ten buvau. Puikiai leidau laiką – tiek, kiek man jo reikėjo, bet paskui vėl grįžau į savo gyvenimą.
Augai Kauno dramos teatro kieme, matydama garsius aktorius. Laisvės alėja buvo tavo žaidimų aikštelė. Ar tai turėjo įtakos asmenybės formavimuisi?
Turbūt. Jau vien tai, kad namų kiemas yra dramos teatro kiemas, ir visi tie žmonės, bohema yra čia pat, už lango... Mes tapatindavomės su tam tikrais aktoriais. Stebėdavome juos, kai išeidavo parūkyti. Žiūrėdavome, kaip į pasaulio ikonas. Jie ir buvo ikonos. Be proto daug sentimentų kelianti vieta. Kai žiūrėjau filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“, nuo pradžių iki galo liejosi ašarų upeliai. Atrodo, man Laisvės alėja yra tam tikrus pamatus sudėjusi vieta... Vėl susigraudinu apie tai galvodama.
Štai tokia laisva ir užaugai toje Laisvės alėjoje?
Mes nebuvome uždaryti tarp kiemų. Mus formavo žmonių įvairovė, kuri supo.
Milda, o kaip atsisveikinti su vaikystės namais?
Tai įvyko prieš kelerius metus. Priėmiau šį sprendimą kaip normalų faktą, tiesiog kaip techninį ėjimą. Su sese pardavinėjome namus ir kurį laiką atrodė, kad manęs tai neveikia. Taip buvo, kol iš Vilniaus atvažiavau traukiniu į Kauną, nes reikėjo pasirašyti notaro dokumentus. Skambinu sesei ir sakau: „Rimante, aš tuoj būsiu namuose.“ Ir tuomet suvokiau, kad paskutinį kartą tariu šituos žodžius. Apsipyliau ašaromis...
Į Kauną grįžtu dažnai, juk tai – mano miestas, tik labai keista, kad savo mieste turiu gyventi viešbutyje. Bet sakau, kai pasensiu, grįšiu gyventi į Kauną. Kol kas to padaryti negaliu, nes mano darbas realiai įmanomas tik Vilniuje. Pasikalbu su draugais, kad jei būtų galimybė tokiomis pat sąlygomis dirbti Kaune, tuoj pat sugrįžčiau, bet industrija verda Vilniuje.
Kokie šiandien yra tavo namai sostinėje? Įsivaizduoju, kad viduryje kambario turėtų stovėti vienaragio statula vaivorykštės spalvų peruku, lova, apkaišyta marokietiškais baldakimais, o prie jos – aukštakulnės šlepetės su kailiuku?..
Kaip tik to yra minimaliai, nes mane visąlaik supa šie dalykai – studijoje, sandėlyje, visur, kur pasisuku, yra daug blizgučių ir žmonių, daug visko. Todėl namuose norisi tiesiog ramybės. Ten pagrindinis akcentas – visuose kampuose sukrautos dizainerių knygos, albumai. Būna, atsisėdu ant laiptų, vartau knygą – ir palieku ją ten, kitą po savaitės atsiverčiu. Man tas knygų išmėtymas yra ir interjero detalė, ir gyvenimo eisena.
O jei renkiesi viešbutį, tarkime, Berlyne, į ką pirmiausia kreipi dėmesį: į kainą, jo kambarių dizainą ar lokaciją?
Į lokaciją. Tačiau Berlyne visuomet renkamės namus, ne viešbutį. Ir visada gyvename tame pačiame rajone – Kreuzberge (tai – buvęs vienas vargingiausių miesto rajonų, dabar tapęs madingu, laisvamanišku ir kontrastingu kultūros centru – aut. past.). Man gera grįžti ten, kur ateisi į barą, nors ir po pusės metų, o barmenai žinos, kokį tu alų mėgsti. Man svarbi vieta, ir tai yra grįžimas į savo vietą.
O ką visuomet įsimeti į lagaminą, skrisdama į Berlyną?
Lateksą! (Kvatoja.)
Ką tame mieste veiki, be to, kad būtinai užsuki pašokdinti savo lateksą į kultinį „Berghain“ klubą?
Mūsų kompanijai Berlynas labiausiai susijęs su vakarėliais. Vilniuje į vakarėlius, klubus aš nebevaikštau – ar dėl publikos, ar tiesiog atsibodo, nes buvo periodas, kai pati didžėjaudavau ir tiesiog pavargau nuo tos kultūros Lietuvoje. Todėl važiuojame į kitas šalis vien dėl muzikos, vakarėlių, aplinkos, žmonių. Nesinori sakyti, kad negali Lietuvoje leisti sau tiek, kiek ten. Gal tiesiog Lietuvoje nenoriu sau leisti to, ką ten sau leidžiu.
Tu pati esi Berlynas: tavyje dera industriniai dalykai, lateksas, „shabby chic“, suknelės su brokoliais, masyvūs akiniai ryškiais rėmais... Kaip tai formavosi?
Anksčiau nemaniau, kad esu išskirtinė, to sau nepripažinau ir nepastebėjau. Tik neseniai radau mokyklos atminimų sąsiuvinį, kuriame tikriausiai lietuvių kalbos mokytoja parašė, kad visada liksiu jos atminty mūvinti kareiviškas kelnes, vilkinti didžiulį lietpaltį, su geltonais akiniais. Tada suvokiau, kad nuo vaikystės tokia buvau. Džiaugiuosi, kad galėjau sau leisti rengtis taip, kaip noriu, ir iš tiesų sau daug leidau. Turbūt mamai tai atrodė kaip košmaras, tačiau vaikystė mano buvo laisva ir visokia, ten netrūko spalvų. Buvo ir piešimų naktį ant sienų, ir bėgimo nuo policijos, buvo ir labai daug gražių momentų, bohemos, teatro. Ko gero, kai tiek spalvų tavyje yra nuo mažens, anksčiau ar vėliau jos pradeda trykšti.
Tau labai tinka tokie deriniai: sportinės kelnės ir aukštakulniai, žvyneliai ir laisvalaikio palaidinės, kailiniai ir kedai. Bet pagalvokime, jei prisikeltų kostiumėlių diva Jacqueline Kennedy – ko gero, ją ištiktų šokas, kaip šiandien rengiasi pasaulis. Ar mada išprotėjo, ar mada atsipalaidavo?
Jeigu Kennedy dabar atsigautų, gal ji pati apsimautų kostiumines kelnes su „paloskėm“? Aš manau, tiesiog išdidėjo mūsų rėmai, ir veikiausiai jie dar labiau plėsis, nes žmonės pradėjo leisti sau daugiau jausti ir tai išreikšti. Turbūt anksčiau buvome labiau suvaržyti, negalėjome sakyti to, ką norime. O kostiumas yra kalba. Aksominis švarkas su blizgučiais, kurį vilki su treningais, taip pat yra tam tikra žinutė visuomenei, maištavimas. Man labai patinka, kai žmonės turi ką pasakyti ir raudonąjį kilimą panaudoja kaip erdvę savo žinutei, savo požiūriui ištransliuoti.
M.A.M.A. apdovanojimams puošiau nuomonės formuotoją Indrę Stonkuvienę, kuri rengia daugybę iniciatyvų. Kalbėjomės apie tai, ką ji nori pasakyti savo apranga. Išskyrėme komentarus: kokią stiprią įtaką jie daro žmonėms. Taip gimė įvaizdis – veidas, uždengtas kasomis, lyg tam tikras užsiblokavimas nuo žmonių komentarų, jų piktų žinučių. Suknelėje atsirado veidrodžiai, kaip patarimas pažvelgti į veidrodį prieš ką nors sakant kitam. Būtų labai faina, jei daugiau žmonių naudotų raudonąjį kilimą kaip žinučių platformą.
Anksčiau nemaniau, kad esu išskirtinė, to sau nepripažinau ir nepastebėjau. Tik neseniai radau mokyklos atminimų sąsiuvinį, kuriame tikriausiai lietuvių kalbos mokytoja parašė, kad visada liksiu jos atminty mūvinti kareiviškas kelnes, vilkinti didžiulį lietpaltį, su geltonais akiniais. Tada suvokiau, kad nuo vaikystės tokia buvau.
O jei nedrąsu persūdyti, likti nesuprastam? Dauguma pasirinks juodą kostiumą, nes taip saugiau, ramiau.
Ne vien žengdamas raudonuoju kilimu, bet ir asmeniniame gyvenime žmogus bijo rizikuoti. Tačiau patariu tai priimti kaip žaidimą ir dažniau sau leisti nueiti į parduotuvę – net neapsipirkti, o pakvailioti. Eikite su drauge, ir žaidimo forma viena kitai išrinkite kuo daugiau nesąmoningų drabužių. Kai priimi tai lyg pramogą, nustoji bijoti drabužių. Rožinės kelnės su citrininiu megztuku – geras! Tai apsivilkęs pastebi, kad veidas ima švytėti, sakai: aš – nuostabi. Kitu atveju nebūtum net prisilietusi prie citrininio megztuko ir rožinių kelnių. Bet tai veikia, taip prasiplečia tavo matymas.
Jeigu raudonasis kilimas labiau įpareigoja, o tu nepasitiki savo jėgomis, visada gali kreiptis į stilistus, kurie padės. Tik vėlgi – stilistas gali sukurti bet kokį įvaizdį, tačiau žmogaus vidus turi tai ištransliuoti, šis derinys turi būti organiškai tapatus. Jei žmogus – kuklus, ramus, o aš jam uždėsiu banano formos skrybėlę, jis nesijaus gerai ir kiti sakys – kokia nesąmonė, ką ta stilistė sugalvojo. Bet jei performeris užsidės banano skrybėlę, jis bus vakaro žvaigždė. Labai turi jausti žmogų, svarbiausias mūsų darbo dalykas – esame psichologai.
Ar pati leki per parduotuves, kai pasirodo sezono nuolaidos? Kai „reikia nereikia, gal kada nors pravers“?
Rūbų pirkimas sau – kitas reikalas. Aš esu plius dydžio, todėl nuėjusi į parduotuvę tiesiog nerasiu sau tinkamų drabužių. Momentinio apsipirkimo mano atveju tiesiog negali būti, fiziškai tokie dalykai neegzistuoja.
Vilniuje yra dvi parduotuvės, kuriose plius dydžio moteris gali mėginti apsirengti. Mano kiekvienas drabužis yra apgalvotas, dažnai juos siuvuosi arba siunčiuosi iš užsienio.
O mada gali būti pavojinga sveikatai, gal net gyvybei? Na, mūsų mamos šalčiausias žiemas pralakstė su kaproninėmis kojinėmis, dabar paauglės lenda į gatves nuogomis bambomis. Į vakarėlius damos bėga plikomis kojomis, įsispyrusios į aukštakulnius, per sniegą...
...aš aviu 12 centimetrų platformas, turbūt 6 kartus esu rimtai nikstelėjusi koją, septintas kartas gali baigtis ligonine. Bet man be proto gražu tos didžiulės „Spice Girls“ platformos, ir aš aukoju savo čiurną. Taip, mada pavojinga. Karalienių laikais kūnai buvo žalojami dėl grožio, korsetai iškraipydavo kaulus. Dabar tai pradingę, net modelių pasaulis keičiasi iš esmės, daug kalbama apie problemas, susijusias su mityba, tad viskas juda į sveikąją pusę.
„Lietuvos balse“ parenki drabužius Justinui Jaručiui, Benui Aleksandravičiui, Mantui Jankavičiui, Monikai Liu. Su tavimi nori dirbti ir kitos mūsų scenos garsenybės, tarkime, Džordana Butkutė. Ar jie aklai tavimi pasitiki, ar tai yra amžinas „įtikink mane“ žaidimas?
Nežinau, kaip kiti stilistai dirba, bet aš visada bendrauju su žmonėmis. Išklausau, kokie poreikiai, norai, nebūna, kad tiesiog atnešu tris sukneles ir rinkis iš to, ką turiu. Aš visada susitariu, pasitvirtinu, nes noriu, kad žmogus gerai jaustųsi. Tai ir laiko sąnaudos, ir emocinės, bet aš kitaip negaliu, nes tik taip matau savo darbą, bendravimą su klientu.
Idėjos išsigryninimas yra labai svarbus, to nepasieksi tiesiog nuėjęs į prekybos centro parduotuvę ir drabužius nurinkęs nuo pakabų. Tai – ir aksesuarai: turi atsirasti pirštinės, žiedukas, kabliukas, plunksna, kad atsiskleistų asmenybės charakteris. Neturiu nieko prieš minimalistinius įvaizdžius, bet tai nėra apie mane.
Žmonės, kurie kreipiasi į mane, žino, kad niekada nepasiūlysiu tiesiog juodos suknelės. Tai bus suknelė su daug istorijų aplink save. Ir dabar jau yra taip, kad galiu surinkti tris įvaizdžius, nė nesitardama su žvaigždėmis. Pavyzdžiui, Natalija Bunkė paprašė, kad kurčiau drabužius jos M.A.M.A. pasirodymui. Sako, paskui dar bus jos solinis koncertas arenoje – reikės paslaugų ir ten. Atsakiau, gal iš pradžių pabandykime vieną projektą – juk dar nesame dirbusios jos asmeniniuose šou. O ji sako: „Aš žinau, kaip tu dirbi.“ Neva, apšilimo nebereikia. Man gera tai girdėti, jausti pasitikėjimą. Bet supranti, kad tas pasitikėjimas neatėjo iš niekur.
Milda, tu tikrai turi ką apsirengti. Turbūt net nežinai, kiek visko turi. Ar dėl to įsirengei studiją, kad daiktai iš maišų ir rūsių atsidurtų ant pakabų ir būtų aiškiau, ko ir kiek turi iš tiesų?
Aš tiesiog turėjau kitą studiją, kurioje nebetilpau. Trims tonoms rūbų prireikė didesnių patalpų. Be to, nusprendžiau pradėti viešąją nuomą – visiems norintiesiems nuomoti kostiumus, kurių labai daug prisikaupė. Televizijoje jų naudoti nebegali, bet kodėl to neišnuomojus žmonėms teminiam darbo vakarėliui? Norisi, kad rūbai gyventų ir toliau, nes tu tiek sielos įdėjai į juos, o paskui uždarei tą daiktą į maišą – gaila. Žinoma, daug kostiumų mes perdarome, jie mutuoja, bet tiesiog norisi, kad visi drabužiai funkcionuotų toliau.
O apie kokią nuotakos suknelę pasvajoji?
Man atrodo, visi tikisi iš manęs to, apie ką pati nė negalvoju. Kartais šnekuosi su draugais, ir jie sako, kad mano vestuvės ir mano nuotakos suknelė bus kosmosas. Tuomet sėdžiu ir tyliu, nes nesu iš tų, kurios slaptoje dėžutėje laiko 20 vestuvinių suknelių iškarpų. Vestuvės man nėra prioritetas, ir tų fantazijų nekuriu.
NAGLIO BIERANCO nuotraukos
MILDOS METLOVAITĖS stilius
EMILIJOS KASTEČKAITĖS makiažas
KATRĖS BOSIKYTĖS plaukai
Fotografuota „LOVELY MESS / ZUIKIŲ MIESTAS“
