Netobulumo grožis pagal Medeiną Andriulienę

Esate viena iš nepagražintų, nuoširdžių nuomonės formuotojų, kurias tiesiog gera sekti. Kokiais principais vadovaujatės, dalydamasi savo gyvenimo užkulisiais? Kokius filtrus ar taisykles sau taikote?

Man labai smagu tai girdėti, nes tikrai sąmoningai tai ir darau. Kartais reikia sau priminti, kad dalyčiausi būtent taip, tai ir yra pagrindinė mano taisyklė. Labai lengva rodyti tik gražiąją gyvenimo pusę. Tikrai reikia sąmoningai sau priminti pakomunikuoti „Instagram“, kad gyvenimas būna ir kitoks, pavyzdžiui, kai visko ir taip daug, o dar ir mažylis iškelia dramą. Mano tikslas visada buvo nieko nevaidinti ir neapsimetinėti, kad gyvenimas yra gražesnis nei iš tiesų. Man pačiai nepatinka, kai žmonės taip daro. Kaip sakau, dažniausiai išsiskiria „tobulos“ poros. Geriau apie viską kalbėti taip, kaip yra. Žmonės patys atsirenka, manau, jie pasiilgę autentiškumo. 

Paminėjote mažylių dramą. Daug dalijatės apie skaitymą su vaiku, mažųjų lavinimą. Kaip patartumėte rasti laiko ir svarbiausia – jėgų tam?

Vienas iš dalykų, apie kuriuos garsiai kalbu, – tėvai irgi turi teisę į emocijas. Tėvai turbūt visą save išnaudoja tam emocijų nerodymui ir bando elgtis labai ramiai, o paskui nebelieka jėgų skaityti, užsiimti. Man atrodo, jau geriau ant to vaiko šiek tiek pakelti balsą, įvesti disciplinos, bet tada lieka erdvės kokybiškam laikui. 

Yra labai sena taisyklė, kuria pradėjome vadovautis šeimoje su Liudviku, kai dar berniukai buvo maži: mums svarbiausia ne laiko kiekybė, o kokybė. Mes dirbame iš namų ir turime privilegiją turėti daug kiekybės, vaikus matome tiek, kiek jie būna namuose, bet tada skiriame dėmesį kokybiškam laikui. Vienas atostogas visada praleidžiame tik su vaikais, o vakarais skiriame laiko pašnekesiams. 

Be jokios abejonės, ne kiekvieną dieną turi jėgų kokybiškam laikui. Bet vėlgi kalbiesi su vaiku (ypač su vyresniu) ir sakai: „Visiškai neturiu jėgų, gal galime šiandien tiesiog atsigulti ir pasišnekėti tik truputį arba visai nešnekėti.“ Bet apskritai svarbu būti čia ir dabar, komunikuoti su vaiku, pasakyti, kaip pats jautiesi... Per tai jis irgi mokosi apie savo emocijas ir jausmus. Lygiai taip pat ir dėl mažamečio vaiko. Būna milijonai dienų, kai nebeturiu jėgų prigalvoti veiklelių, karpinėlių ir dar kažko – tada tiesiog paskaitau su vaiku vieną knygelę. Bet yra dienų, kai veiklų turime labai daug. Tos dienos viena kitą kompensuoja. 

Kaip manote, kaip vaikus išmokyti įgūdžių, kuriuos švietimo sistema dar menkai padengia, – verslumas, politinis, ekonominis raštingumas ir panašiai?

Pokalbiai! Bet visų pirma tėvai patys turi tai išmanyti. Jei tėvai nežino, to neperduos ir vaikui, tada geriau veiktų būreliai. Vyresnėliui gana anksti davėme investavimo įrankius ir leidome jam pačiam pradėti žaisti su akcijomis. Geriausiai išmoksi iš praktikos, kai prarasi savo pinigus. Visos šitos temos yra begalinių pokalbių dalykai. O tas temas mes sąmoningai užvedame. Pavyzdžiui, vasarą, kai mėnesį gyvenome kaimo turizmo sodyboje, kiekvieną vakarą turėjome tradiciją atsisėsti prie laužo ir narplioti kokią nors temą. Jie patys galėdavo atsinešti tai, kas jiems įdomu, kas neaišku. Esame apkalbėję nuo nišinių valstybių politikų temų iki gyvenimo, meilės. Esmė, kad turi ryšį su vaikais ir visą laiką jį kuri, o ne atsibundi, kai jis jau paauglys ir sakai: „O, jau galima su tavimi bendrauti.“ Tokiais atvejais vaikas nebenori su tavimi bendrauti.

Lavinimo principais alsuoja ir jūsų verslas – prekės ženklas Thunderlings. Kokia jo gimimo istorija?

Ši istorija kartu ir crazy, ir labai tipinė mamoms! Dažnai ieškau būtent tokio daikto, kokį sugalvojau. Tad jau anksčiau ieškojau Anai lininio gražaus natūralaus vokelio, nes kilo mintis, kad noriu vasarai būtent tokio, o visi vokeliai, kuriuos randu, – žieminiai ir šiaip baisūs. Vaikščiojau su vežimėliu ir tiesiog paskambinau draugei, kuri irgi žinojau, kad yra motinystės atostogose ir norėtų kažką kurti. Paskambinau ir pasakiau: „Turiu tokią idėją, ar nori su manimi ją įgyvendinti?“ Ji nė minutės negalvodama atsakė: „Darom!“

Joks verslas neįsivažiuos, jei nepradėsi tų pirmų žingsnių. Susitikome jau kitą dieną ir žiūrėjome, nuo ko pradėti. Kelias nebuvo lengvas, bet dabar labai džiaugiamės rezultatu. Įdėjome tikrai labai labai daug darbo, kad tie produktai būtų tokie, kaip mes juos įsivaizduojame, nes esame perfekcionistės, skiriame daug dėmesio detalėms. Bendras prekės ženklo tonas yra praktinis panaudojimas – siekiame lengvinti mamoms gyvenimą. Ar tai būtų lavinimo, ar tiesiog priežiūrai skirti daiktai. Siekiame ne apkrauti mamas naujais daiktais, o padaryti taip, kad joms būtų lengviau edukuoti vaiką ar suvynioti patogiame vokelyje.

Jūsų naujausias projektas – rašoma knyga apie mažylių primaitinimą. Tai bus receptų ar patarimų knyga? Ką joje rasime?

Bus ir receptų, ir patarimų. Aš tikrai nesu mitybos specialistė, bet apsidraudžiau iš kelių pusių – kalbėjausi su daug mitybos specialistų ir pati be proto daug domėjausi šia tema, nes man ji – labai aktuali. Dalis knygos bus primaitinimo pradžiamokslis, paremtas visa naujausia pasaulyje informacija, pagal patvirtintus tyrimus – kaip šiuo metu rekomenduojama primaitinti vaikus, nuo ko pradėti, kokie pagrindiniai saugos principai. Aš nieko neišrandu ir nesugalvoju, tiesiog pateikiu patogiai tai, ką sunku rasti. Ta informacija – labai padrika, daug šaltinių ir tikrai gali būti sunku juos atsirinkti. Vieni siūlo trintą maistą, kiti sako, kad trinto jau jokiu būdu – galima tik gabaliukais. Aš tiesiog pažiūrėjau į tai sistemiškai. Turiu akį informacijos susisteminimui. 

Kita knygos dalis – mano receptai. Tiesą sakant, nuo jų ir gimė knygos idėja. Buvo juokinga, kai mano vyras, žiūrėdamas į tai, ką gaminu Anai, sakydavo: „Paukščių maistas!“ Aš „Instagram“ vis pasidalydavau receptais ir mamoms labai patiko, jos vis prašydavo daugiau. Mano receptai įdomūs, naudoju daug prieskonių ir nebijau česnakų ar svogūnų, nors anksčiau jie buvo labai nerekomenduojami. Paskutinė lietuvių kalba išleista knyga apie primaitinimą pasirodė beveik prieš dešimt metų. Ji jau tikrai kitokia. 

Tad „Instagram“ moterys mane ir paskatino, nes vis prašė mano receptų (juokiasi). Knygoje jų bus daugiau nei šimtas – knyga bus fundamentali. Ir manau, kad ji tikrai bus naudinga. Labai siekiau, kad ji būtų patogi mamoms, kad būtų paprasta ir nebūtų super-duper receptų. Siekiau, kad ten būtų tie patarimai, kurie padėjo ir man, – kaip šaldyti vaisius, kaip pasiruošti primaitinti, kaip pasilengvinti gyvenimą.

Sunku pasakyti tiksliai, bet planuoju, kad iki Kalėdų ši knyga jau turėtų pasirodyti.

Neseniai socialiniame tinkle dalijotės kritika dabar taip populiariam švelnios tėvystės metodui. Kodėl manote, kad, regis, toks tobulas metodas vis dėlto nėra tobulas?

Kaip ir viskas gyvenime – nėra tobulų dalykų. Man patinka Donaldo Winnicotto mintis, kad yra „pakankamai geri tėvai“. Mes turėtume siekti būti pakankamai gerais, o ne tobulais tėvais. Pačiam metodui aš neturiu kritikos, viskas su juo šiaip jau yra gerai. Bet netikėta pasekmė (tikriausiai ir žmonės, kurie jį pradėjo taikyti, nesitikėjo to), kad jis tampa baze kitų tėvų teisimui. Pakėlei balsą? O Dieve mano! Negana to, kad tėvai teisia kitus tėvus, bet ir patys labai pradėjo save cenzūruoti, graužti. Kiek daug gaunu žinučių iš mamų, kurios save ėda, nes vien pagalvojo apie balso pakėlimą ant vaiko. Reikia tai eliminuoti, nes mes visi esame žmonės, mūsų vaikai turi matyti visą emocijų spektrą. Baisiau, kai vaikai mato tik robotinius veidus ir tėvai viską suvaldo. Daug žinučių gavau ir šia tema. Bent dešimt moterų parašė būtent apie tai, kad „nemačiau savo tėvų besipykstančių ir, kai man buvo aštuoniolika, jie išsiskyrė, skyrybos buvo tarsi iš giedro dangaus. Tai man buvo daug didesnė trauma, nei kad jie būtų pykęsi ir būčiau mačiusi tai“. Daugiausia rašo būtent apie tai, kad „aš tiesiog nemoku adekvačiai vertinti emocijų, nes jas tėvai nuo manęs slėpė ir man labai sunku suprasti, kas yra normalu. Jei ant manęs balsą pakelia kitas žmogus, man tai – pasaulio pabaiga ir negaliu suvokti, kodėl taip atsitiko“.

Mūsų su Liudviku tikslas – vaikus paruošti realiam gyvenimui. Klišinis, bet gražus pasakymas – gimdai vaikus ne sau, o pasauliui. Iš tikrųjų vaikai su mumis praleidžia labai trumpą laiką ir mūsų darbas yra parengti juos ne sau, o pasauliui. Tai, kad aš visas savo emocijas slėpsiu ir stengsiuosi, kad tik jam viskas būtų gerai, manau, vaikas nuo to bus tik prasčiau prisitaikęs pasauliui. Dėl to, kad niekas niekada tikrame gyvenime apie jį taip nešokinės. Niekas kitas neklaus, kaip tu jautiesi, ar tau viskas gerai, gal tu nori paverkti ir išleisti savo emocijas. Atsiprašau, bet pasaulis taip neveikia, kad ir kaip to norėtume. Mes kaip tik esame griežtesnės rankos šalininkai, kad jie išmoktų reaguoti į griežtesnes pastabas, adekvačiai reaguoti į griežtą discipliną ir tvarką. Bet kartu mes tai kompensuojame pokalbiais ir labai ekscesyviais aiškinimais, kodėl taip yra: kodėl mes tave ruošiame tokiam pasauliui, kokios situacijos gali jame nutikti. Tai jiems tikrai turėtų padėti.

Jau kelias savaites esate net šešių asmenų šeima. Kaip pavyko susitvarkyti su užklupusia nauja rutina?

Pirmąsias dvi dienas tikrai galvojau: „O Dieve, ką mes padarėme.“ (Juokiasi.) Bet po truputį atradome savo ritmą, ir dabar viskas puiku. Žinoma, adaptacijos visiems dar prireiks, deja, bet natūraliai dėmesio visiems sumažėja, didėja jo distribucija, todėl man vis širdį paskauda, kad kitiems vaikams nebegaliu skirti tiek dėmesio, kiek norėčiau. Bet kartu suprantu, kad tai laikinas etapas, naujagimystė tikrai yra labai daug mamos „suvalgantis“ laikas, tačiau Marijai augant tikiu, balansas vėl išsilygins.

Ar sunku Anai buvo nusiimti mažylės „karūną“ ir kaip jūs jai padėjote?

Aną daug ruošėme jau iki tol – kalbėjausi su ja, skaitėme knygeles apie tai, žaidėme įvairias situacijas. Todėl kol kas Anos adaptacija labai sklandi. Taip pat labai stengiuosi, kad kol kas Ana gautų kuo daugiau dėmesio, taigi labiau nukenčia Marija. Per būdravimo laikus su Ana šventai užsiimdavau, o Marija dabar būna ir visą būdravimą pražiūri tiesiog į lubas, nes aš skiriu laiką vyresnėlei. Bet, manau, viskas normalu – gyvenimas nėra tobulas, negali persiplėšti, tenka skirstyti laiką. Noriu tikėti, kad kol kas visai neblogai pavyksta išbalansuoti, tačiau kartu neabejoju, kad dar tikrai bus visko: ir pavydo, ir dramų, ir pykčių. Bet turbūt kaip ir visur svarbiausia kalbėtis ir stengtis kurti tvarų ryšį, kuris atlaikytų įvairiausius išbandymus – net ir sesės (šypsosi).