„ChaosArt“ įkūrėja Rugilė Cibauskaitė: verslus reikia „daryti“, o ne apie juos pasakoti

Rugile, esi moteris sūkurys: sukiesi per tiek veiklų, kad sunku ir suskaičiuoti. Kuo save labiausiai mėgsti vadinti: verslininke, menininke, visuomenininke? Kuri iš šių „profesijų“ tau yra artimiausia?

Manyje telpa visa ši trejybė (juokiasi). Turiu daug energijos, noriu daug kur dalyvauti, save išbandyti įvairiausiose srityse – juk tik taip ir suprasi, kas tau labiausiai patinka. Tiesa, laikui bėgant kažkuri veikla atkrinta, kitai nebelieka laiko, bet tai, kas tikrai tau skirta, išlieka, tikrai aistrai visada atsiranda laiko. 

Kasdienybėje didžiąją laiko dalį praleidžiu generuodama idėjas ir tvarkydama verslo reikalus. Tačiau mūsų įmonė yra socialiai atsakinga, tad visuomenininkės „darbai“ yra neatsiejama mano gyvenimo ir karjeros dalis, nuo mažens buvau mokoma daryti gera.

Augai matydama tėtį verslininką, tuomet rinkodaros mokeisi prestižiniame Didžiosios Britanijos universitete, o dabar jau pati esi verslininkė. Papasakok, kur prasidėjo tavo kelias ir meilė verslui?

Užsienyje mokiausi nuo paauglystės. Baigusi mokyklą (A level College) Anglijoje, rinkausi, kur ir ką noriu mokytis toliau. Per daug nedvejodama pasirinkau rinkodaros specialybę ir įstojau į prestižinį Durhamo universitetą. Tai, kad noriu jungtis prie šeimos verslo, žinojau jau seniai, o būtent rinkodara neatsiejama verslo dalis. Tiesa, ir pati kūrybiškiausia! Per tiek laiko dirbdama rinkodaros srityje supratau, kad rinka yra kone perpildyta produktų ir idėjų, ir tik dėl kūrybiškos rinkodaros galima pritraukti klientų. 

Taip pat supratau, kad čia reikia daugybės įvairių įgūdžių, kurių neišmoksti universitete. Tam, kad versle išliktum konkurencingas, turi būti ne tik energingas, drąsus, užsispyręs, bet ir kūrybingas. Visas šias savybes stengiuosi ugdyti ir puoselėti ne tik darbinėje aplinkoje, bet ir laisvalaikiu: tai daryti man labai padeda tapyba, kuria užsiimu savo studijoje „Chaos Art“, ir tenisas – aikštelėje galiu praleisti valandų valandas. Visos šios sritys labai susijusios – kaskart atmušdama kamuoliuką susimąstau, kad mano potėpiuose taip pat yra ta pati jėga. Dažai, atsimušdami į baltą drobę, palieka žymę. Kūnas paleidžia dienos įtampą, gavęs apkrovą atsipalaiduoja, nurimsta, sustiprėja.

Maža to, versle dažnai tenka kovoti su nenumatytais iššūkiais, juk dirbi su žmonėmis, ryškiomis asmenybėmis. O kur yra žmogus – ten visada tyko netikėtumo faktorius. Bet tai irgi įdomu: turi rasti visiems tinkamą problemos spendimo būdą, išklausyti visas puses, nieko neteisti ir išlikti lankstus. 

Papasakok apie verslus, prie kurių vairo šiuo metu stovi.

Verslus reikia „daryti“, o ne apie juos pasakoti (juokiasi). Baigusi mokslus grįžau į Lietuvą ir įsiliejau į verslą. Pagalvojau: kažkas juk turės jį perrimti, kodėl ne aš. 

Turbūt natūralu – vos atėjau į naują darbo vietą ir mano atneštos naujovės ir pasiūlymai turėjo pereiti tam tikrą „patikrą“, kol buvo priimti ir pradėti įgyvendinti. Žinoma, dariau klaidų, bet buvau labai užsispyrusi, stengiausi ir taip judėjau į priekį. Dabar jau suprantu, kad kiekviena diena, per ją patirti iššūkiai ir klaidos man yra tik dar viena pamoka ir proga patobulėti. Šiandien jau savarankiškai vadovauju prekybos procesui. Susiduriu su įvairias iššūkiais – niekam nesinori dirbti per kančią, tad sprendžiant sunkumus tikrai padeda mano kūrybiškumas ir energija.

Naujausias projektas, prie kurio šiuo metu dirbu, yra skirtas nekilnojamojo turto plėtrai – kuriame futuristinę architektūrą ir ekologiškus „žaliuosius namus“. Tačiau šis projektas yra labai jaunas, turime vos keletą užuomazgų, didieji darbai ir idėjos laukia ateityje. 

Papasakok, kaip į tavo gyvenimą jų tiek atėjo? Esi žmogus, kuris ieško galimybių ar jas kuria? 

Man gyvenime jau buvo pakankamai progų įsitikinti – kai ieškai galimybių, užsiimi kūryba, galimybės atsiranda pačios. Sugalvoti idėją gali ir vienas žmogus, bet tam, kad ją įgyvendintum, reikia viso kolektyvo. Galimybių paieškos ir kelyje sutikti žmonės man ir leidžia nevaržomai kurti ir sukurti.

Džiaugiuosi, kad šiandien gyvenime aš užsiimu tuo, kas man tikrai įdomu ir priimtina. Dalis sumanymų yra mano, o į kitą dalį aš sėkmingai „įaugau“ ir šiandien tęsiu tėčio pradėtus darbus jo įkurtame versle. Man labai svarbu palaikyti tradicijas ir darbus, kurie yra sėkmingi ir naudingi ne tik mūsų šeimai, bet ir visuomenei, bei tęsiasi dešimtmečiais.

Vienas iš projektų, į kuriuos „įaugau“, yra tėčio Rimanto Cibausko sukurtas socialinis krepšinio projektas TIME TEAM, kuriam šiemet jau dvidešimt metų. Jis gimė kaip gatvės krepšinio komanda, tačiau vėliau peraugo į visavertį prekės ženklą su krepšinio aikštelėmis visoje Lietuvoje, skirtomis jaunimui žaisti krepšinį ir aktyviai leisti laisvalaikį. 

Per tą laiką įrengėme ir restauravome daugiau nei 100 gatvės krepšinio aikštelių įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Suorganizavome šimtus gatvės krepšinio turnyrų, išdalijome per 200 tūkstančių TIME TEAM marškinėlių, per 30 tūkstančių krepšinio kamuolių ir įvairių prizų. Į organizuojamus renginius susirinkdavo tūkstantinės minios žiūrovų. 2003 metų rugsėjo 1-ąją su šūkiu „Būk pirmas“ buvo suorganizuota Lietuvos krepšinio rinktinės palyda į Europos čempionatą Klaipėdos Vasaros estradoje. Būtent tada Lietuvos krepšinio rinktinė tapo Europos čempione. 

Prie tokių prasmingų ir laiko patikrintų projektų man pačiai norisi „prisiliesti“ ir juos tęsti. 

Abu verslai stereotipiškai yra labai „nemoteriški“. Kaip tau sekėsi prisijaukinti šiuos vaidmenis? 

Versle, kaip ir gyvenime, dingsta riba tarp moteriškų ir vyriškų darbų. Sėkmė priklauso ne nuo lyties, o nuo asmenybės, jos sugebėjimų, energijos, noro, ieškojimų, naujų veiklos būdų, drąsos bei sėkmės.

Esu įsitikinusi, kad „pagautum“ sėkmę, aplink save privalai suburti tinkamus žmones, jie turi būti vedami tos pačios minties, idėjų. Komanda turi žaisti vieną žaidimą. Versle – kaip krepšinio aikštelėje: jei žaidėjai susižaidžia – pergalė tavo rankose. Iš esmės verslas beveik nesiskiria nuo sporto, juk čia svarbiausia – komanda. 

Esi dažna kultūrinių veiklų dalyvė. Kodėl tau svarbu dalyvauti tose veiklose?

Tai neabejotinai gavau iš šeimos. Augdama nuo pat mažens buvau apsupta požiūrio, kad verslo pagalba kūrėjams yra būtina. Mano tėtis sukasi kultūros ir meno įvykių sūkuryje: jis yra labdaros ir paramos fondų įkūrėjas, įvairių konkursų ir kultūrinių renginių rėmėjas bei globėjas, o mano mama yra labai meniška: ji baigė muzikos mokyklą, groja pianinu, kuria eiles. Kultūra ir menas yra neatsiejama mano aplinkos dalis, tad remti muzikinius, leidybinius, dailės projektus man yra natūralu, tai jau tapo mano gyvenimo dalimi. Beje, šeimoje labai mėgstame posakį: „Sėkme reikia dalytis.“ Juo dažnai ir vadovaujuosi. 

O ar tarp tiek darbų randi laiko asmeniniam gyvenimui, meilei, draugams?

Esu radusi neblogą balansą tarp asmeninio gyvenimo ir darbo. Kadangi šiuo metu neturiu antrosios pusės, nemažai laiko skiriu savęs pažinimui, man patinka atrasti naujus ir vystyti senus hobius. Žinoma, meilės niekada nesuplanuosi, bet kai atsiras antroji pusė, jai laiko tikrai bus. 

Labai mėgstu keliauti – man pasisekė, nes mano draugai turi tokį pat pomėgį (juokiasi). Keliaudami užsiimame tomis pačiomis veiklomis: mėgstame architektūrą, meną, kultūrą ir verslą. Didžioji dalis mano draugų yra išsibarstę po visą pasaulį, nes nemažai metų praleidau gyvendama užsienyje. Tad mūsų susitikimai dažnai vyksta įvairiausiuose pasaulio kampeliuose. Žinoma, kartais dėl mano dienotvarkės ir noro visur dalyvauti nukenčia miegas, bet per daug dėl to neišgyvenu – pamiegosiu senatvėje (juokiasi). 

Prie visų veiklų dar esi ir tapytoja. Kaip šis visiškai priešingas verslui, racionalumui ir logikai užsiėmimas atsirado tavo gyvenime?

Nemanau, kad kūrybiškumas ir verslas yra priešingybės. Šios dvi, nors ir skirtingos, sritys viena kitą labai stipriai papildo. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus yra meniškas – aš išdrįsau sau tai pripažinti ir nepabijojau atsiverti, tuo užsiimti plačiau ir viešiau. Žinoma, tam reikia laiko, bet tapyba man padeda atsipalaiduoti ir veikia lyg meditacija. 

Iš pirmo žvilgsnio menas ir rinkodara yra tiesiog du žodžiai. Tačiau ir realybėje, iš esmės, tai labai daug bendro turinčios sritys. Rinkodara kupina rizikos, atkaklumo, nuolatinio veiksmo. O meninė, kūrybinė veikla yra analogiška. 

Mėgėjiškai tapiau jau nuo pat vaikystės, tačiau vėliau privačiose tapybos pamokose, įgijusi daugiau žinių, atvėriau studiją: baltų drobių, dažų, teptukų ir laiko su savimi erdvę. Man kūryba reiškia jausmų sumaištį, vidinį chaosą, pamažu pavirstantį į kūrybinę tvarką. Chaosas yra varančioji jėga, smalsumas gyventi patiriant maksimalias išraiškas. Tai išduoda spalvų gausa mano paveiksluose, kaip jausmų, kurie susipynę gula, taškosi, yra varvinami, laistomi. Dabar savo paveikslus kuriu neapribodama drobės formato ir savo potėpių ekspresijos.

Neseniai išdrįsau netgi surengti parodą su savo kūrybinės veiklos 50-metį paminėjusia menininke Sofija Kanaverskyte. Būtent ji mane ir paskatino nebesislėpti, o imti ir surengti drauge parodą. Taip visiškai netikėtai savo paveikslus atvėriau visuomenei. Paroda vadinosi „Kontrastai. Kur dingsta laiko ribos“. Nors kontrastas kaip terminas yra vartojamas skirtumams pabrėžti – paroda tapo savotišku susiliejimu, kuriame mūsų skirtumai tapo bendru vienetu. 

Kaip atrodo tavo darbo dienos pradžia? 

Ryto ritualas – kylant saulei, su kavos puodeliu rankoje apmąstyti tris pagrindinius dienos darbus. Tada – susitikimai, pokalbiai. Beje, neatsiejama bendravimo dalis man yra ir kavos puodelis. Štai ir paroda „Kontrastai“ gimė prie kavos puodelio. 

Esu kavos gurmanė – lankydamasi Dubajuje užsukau į kavos muziejų. Ten susipažinau su kavos istorija, vartojimo kultūra. Mane mokė, kaip paruošti kavą pagal etiopiškas, arabiškas ir egiptietiškas tradicijas. Kavos muziejaus savininką pakviečiau atvykti pasisvečiuoti į Klaipėdą, sakė, kad norėtų pravesti kavos degustacijos savaitę pajūryje. Žiūrėsime, kuo virs mano rytinis kavos gėrimo ritualas (juokiasi).

Neseniai sužinojome, kad viename iš mūsų turimų nekilnojamojo turto objektų galimai buvo įkurta pirma kavinė Europoje. Bet šį faktą dar reikia patikrinti (juokiasi).

Kavos ritualas man svarbus, nes jis buria kolektyvą. Net mūsų įmonė turi savo kavos liniją, kad aptardami dienos darbus ir generuodami naujas idėjas galėtume mėgautis mėgstama kava rytinio ritualo metu. 

Daug keliauji darbo reikalais, o kaip mėgsti atostogauti? Kokios yra tavo mėgstamiausios kryptys? 

Per metus net tris ar keturis mėnesius būnu išvykusi. Tiesa, tai nebūna tik atostogos, dažniausiai stengiuosi derinti darbo keliones su poilsinėmis. Draugės juokiasi, kad gyvenime turiu ne atostogas, o tik darbostogas (juokiasi). Šiuo metu mano mėgstamiausia vieta tokiam gyvenimo būdui yra Dubajus – ten galima ir produktyviai padirbti, prisigaudyti gerų pažinčių, ir smagiai papoilsiauti, net atskristi savaitgaliui. Taip pat dievinu Aziją, viena mėgstamiausių šalių – Japonija, tai yra tobulas kultūros, technologijų ir meno mišinys. Šiuo metu svajoju nukeliauti į Butaną – tai yra neįtikėtinai įdomi šalis, kuri turi labai limituotą turizmą ir matuoja gyventojų laimės koeficientą. Labai noriu pamatyti kitokį požiūrį į visuomenę. Kelionės man yra didelis turtas, jose gaunu įkvėpimo viskam, tiek darbams, tiek asmeniniam gyvenimui. 

Žmogus, suprantantis meną, supranta ir madą. Turi išskirtinį stilių, papasakok, kaip jį kuri? Ar tau svarbu rengtis madingai?

Tikrai matau ir stebiu mados tendencijas, tai man yra įdomu. Tačiau esu įsitikinusi, kad nėra nieko madingesnio nei buvimas autentiškam, tikram prieš patį save. Į aprangą, kaip ir tapybą, žiūriu iš meno perspektyvos – labai mėgstu ryškias spalvas, išskirtines formas, kai rūbai turi tam tikrą „judėjimą“ ir einant prisitaiko bei ryškina siluetą. Be viso to, man labai svarbu, kad drabužiai skleistų žinutę apie asmenybę – galima apsirengti pagal nuotaiką, jei nori, gali išsiskirti arba kaip tik susilieti su minia, žiūriu į aprangą teatrališkai. Drabužiais galima labai daug pasakyti: dalykinėje aplinkoje dažnai rengiuosi raudonai, tai – rizikos, drąsos, veržlumo spalva. O kasdienybėje rengiuosi švelnesnėmis spalvomis, monochrominiais deriniais, mano mėgstamiausia spalva yra balta, tad dažnai ja ir puošiuosi – ji man asocijuojasi su balta drobe, švara, elegancija. 

Niekada nežiūriu į etiketes, man nesvarbu prekių ženklai. Daug svarbiau tai, kaip jautiesi apsivilkęs rūbą – tai pajuntu labai greitai. Šiuo metu labai palaikau lietuvių dizainerius, turime puikių kūrėjų, kurie sugeba patys pasėti tendencijas. 

Jokia paslaptis, kad tavo tėtis R. Cibauskas yra itin svarbi tavo gyvenimo figūra: perimi jo verslus, įsitrauki į jo kultūrinius ir socialinius projektus. Ar jis – tavo autoritetas? 

Kai žmogus apdovanojamas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Riterio kryžiumi, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Metų kultūros mecenato garbės ženklu bei daug kitų nuopelnų, jis negali nebūti autoritetas. Džiugu, kad tėčiui rūpi šeima, giminės, šaknys, šalies ir jos žmonių gerovė. Visos jo biuro sienos nukabinėtos padėkos raštais – tiek daug kam yra padėjęs ir prie daug ko prisidėjęs. 

Sako, kad su šeimos nariais dirbti – sunku. O kaip yra tau? Ar su tėčiu lengva rasti bendrą kalbą? 

Kai turi bendrą tikslą, ir dirbi dėl jo įgyvendinimo. Žinoma, dirbant būna visko: ir sutarimų, ir barnių, ir ginčų, ir pykčio. Bet manau, kad mūsų duete papildome vienas kitą ir, nepaisant ginčų, galiausiai vis tiek randame bendrą sprendimą. 

Kai atėjau dirbti į įmonę, daug ko nežinojau, tad tėtis tikrai buvo mano pirmasis verslo praktikos mokytojas. Po kelerių metų versle jau ir aš daug ką išmokau, daug ką sužinojau, pamačiau, jau galiu jam ir patarti, ir paprieštarauti. Kartais būna keista, bet nieko nepadarysi, ateina laikas, kai mokinys pranoksta savo mokytoją (juokiasi). Bet čia nieko blogo, tik patvirtinimas, kad mokytojas buvo geras. 

MIKITA nuotraukos

KAMILĖS BUKAUSKAITĖS stilius

SAMANTOS BUZAITĖS („STUDIO GLOW“) makiažas

RENATOS BLAŽEVIČ („DIVALTA“) plaukai

Fotografuota VIEŠBUTYJE „NARUTIS“